Martynas Švėgžda von Bekkeris. Teresboras – Lietuvos didvyrių ir girių glūdumos pasakų kraštas

 

Teresboras – Lietuvos didvyrių ir girių glūdumos pasakų kraštas

 

Pietų pusės saulėtame Močiutės (Elenos Strazdaitės-Bekerienės) didžiajame kambaryje, kurio sienas puošė Vaclovo Kosciuškos aliejumi tapytas  Mikalojaus Konstantino Čiurlionio portretas, dailus skarele vilkinčios valstietės profilis, pietų Ukrainos sodybos baltomis sienomis su nuo saulės dengiančiu šiaudiniu plačiausiu stogu bei margų, sodrių spalvų gėlynų apsuptyje kompozicija, prie sienos stovinčio juodo pianino, virš kurio mažuose rėmeliuose žiūrėjo jau mirusių Močiutės mylimų brolių Juozo Strazdo (pasitraukusio į Australiją „Lietuvos Aido“ žurnalisto)  ir Vilhelmo Strazdo (Grenoblyje baigusio aerodinamikos inžinieriaus, suimto Vokiečių nacių ir žuvusio bekasant apkasus kare) šviesūs veidai, o ant instrumento viršaus sustatyti rikiavosi man tada dar nežinomų ir negirdėtų žmonių – F. Schiller’io,   W. A. Mozart’o, J. W. von Goethe’s, L. van Beethoven’o – sprindžio dydžio biustai, tame saulėtame kambaryje prasidėjo mano pirmosios smuiko pamokos su kelionėmis laiku į praeitį ir numanomą ateitį…

Kambarys kvepėdavo spygliuočių miško – eteriniu kvapu, mat kartą metuose, pavasariop po atlydžių, kai baigdavosi sniegas ir Vilniuje druska barstomos gatvės, ąžuolinis parketas buvo specialiu muilu ir šepečiais kruopščiai plaunamas: šveičiamas ir rankomis pedantiškai tolygiai įtrinamas su, tuo metu, vieninteliu tarybinėse parduotuvėse randamu, „Eglės“ parketiniu vašku. Po varginančių plovimo ir šveitimo dienų, prasidėdavo smagiausias etapas! Aišku, smagumas menkas pasilenkus su šepečiu rankomis blizginti po kvadratinį parketo gabaliuką, ką ir darydavom drauge, bet mums, vaikams, buvo leidžiama specialiais šepečiais, juos užsidėjus ant kojų, „čiuožinėti“ ant parketo – tai buvo smagumynas! Aš labai labai mėgau šokti, tai vaizdavau čiuožyklą…

Tas „kvepiantis, blizgantis parketas“, ant kurio penkerių metų stovėdamas pradėjau įsiklausyti į nerealiai, dieviškai skambantį smuiką Močiutės Elenos rankose, besimokydamas atskirti liūdną nuo giedros harmonijos bei pirmuosius intervalus, akordus, sugerdavo mano akių žvilgsnį beskambant magiškiems smuiko ar fortepijono tembrams, susilydydavo su manimi ir mes drauge tapdavome tų garsų ir virpesių rezonuojančiu bendru kūnu; muzikos garsai sklido ir plito lyg burtai!! Aš nesugebėdavau būti muzikoje „kažkaip“ , „šiaip“, „paprastai“ ar „normaliai ramiai“; arba juokiausi ir šokinėjau iš džiaugsmo, arba man kaupdavosi ašaros; nuo pat pradžių buvau muzikoje betarpiškas ir laisvas, leidausi jos paveikiamas iš vidaus, neišėjo būti joje abejingu. Be didelių pastangų, tiesiog, kopijuojat Mokytoją – Močiutę, tai ką girdėdavau ir matydavau, persikūnijant į girdimus garsus ir stovius, ant to, miškais kvepiančio ir „skambančio“ parketo prasidėjo ir vis dar tęsiasi mano muzikinė kelionė po paSaulį vis sugrįžtant namo.

Močiutė, apdovanota aukščiausias smetoninės Lietuvos apdovanojimais už nuopelnus, garsinusi Lietuvą svetur ir baigusi mokslus Berlyne, Prahoje ir Paryžiuje pas žinomiausius to meto Europos smuiko profesorius ir virtuozus, kalbanti penkiomis kalbomis, priklausė Lietuvos kultūriniam intelektualiniam elitui. Jos žinios, nacionaliniai ir tarptautiniai ryšiai, mąstymas, veikla, sprendimai, laikysena atitinkamai buvo neeiliniai. Jau nuo vaikystės, paauglystės ir jaunystės metais, grįždama iš užsienio, dažnai išsekusi ir pavargusi nuo mokslų bei koncertų, su savo Mama Marija ji važiuodavo ilsėtis – vasaroti į Močiutės Liudovykos Strumylaitės gimtinę pas dėdę Stanislovą Strumylą į Teresborą. Jau vienuolikos metų, pripažinta vunderkindu ir gyvendama Berlyne privačioje šeimoje, Lietuvos atstovybei apmokėjus jos pragyvenimo, prasimaitinimo bei pamokų išlaidas pas smuikininką G. Kulenkampff’ą  Berlin-Spandau, grįždavo traukiniu per Varšuvą į Kauną, o pasitikę broliukai ją nuvargusią beveik ant rankų iki vežiko ir tiesiai Žaliakalnin kučiaravodavo; jau po kelių dienų, kiek atsigavus –  iš Kauno traukiniu (siauruku) iki Anykščių, o iš ten (dėdė Stanislovas pasitikdavo ratuotas), ir tiesiai Šimonių Girion, Teresboran.

Teresboras, man tada vaikui, klausant Močiutės pasakojimų, skambėdavo kažkaip ypatingai, gal net ne lietuviškai, o „užsienietiškai“, panašiai lyg kaip Strasbūras ar kiti Europos miestai, panašia galūne besibaigiantys, „kvepėjo“ kažkokiu nepasiekiamu „užsieniu“, tiktai jau ne sovietine vietove, nes viską, ką girdėjau apie Teresborą, buvo taip spalvinga ir nepakartojama, kaip ir kitos unikalios Močiutės gyvenimo patirtys Prancūzijoje, Čekijoje… Ji pasakojo man apie aukštą, stiprų gražuolį pusbrolį kariškį Marijoną Strumylą, tapusį Antano Smetonos asmeniniu sargybiniu, kaip jis mikliai jodinėjo žirgus, apie skaniausius pasaulyje ten kepamus pyragus su razinkėlėmis ir aguonom, apie vežimais iš girios gabenamus grybus, sūdytų rudmėsių statines, apie žirgų ir jaučių kaimenes aplinkui ūkį, apie riebią smetoną kubiluose, kur peilis įsmeigtas juose stovėdavo, apie aplinkinių žmonių pagarbų ir dėmesingą bendravimą, apie tai kaip dėdė Strumyla ją veždavo ratais groti per mišias ar atlaidus į naujai statytą ir sausakimšą medinę Inkūnų bažnytėlę, baravykus keptus svieste, farširuotas lydekas, žąsų paštetus, gardžius virtus kumpius su slyvomis, skaniausius jos kada ragautus sultinius, gardintus smulkiai traiškytais česnakais; apie Saulę ir čiulbančius šalia paukščius, kai ji verandoje vasarą lauke smuiku grieždavo. Ji pasakodavo, kad, jai grįžus po atostogų Teresbore, Prahoje ir Paryžiuje, visi spėliodami klausinėdavo, kokiame žymiame kurorte ji taip pasidabino persiko spalvos žandais…

Iki Antrojo Pasaulinio karo pradžios ji grįždavo aplankyti pusbrolių į Teresborą ir atostogaudavo Anykščiuose prie Šventosios, kur nuomuodavosi vilą vasarai. Yra koncertavusi Andrioniškio ir Anykščių bažnyčiose įvairiom progom (iš Močiutės lūpų sužinojau, kad Adrioniškio bendruomenė ir aplinkiniai kaimai ratais rinko ir veždavo kiaušinius skiediniui – klijams maišyti, statant akmeninę Andrioniškio Šv. Petro ir Povilo bažnyčią). Artimai bendravo su muzikos mokytoju Mykolu Karka pas jį namuose pakeliui į Kamajus link Utenos,  taip pat ir su vaistininku bei rašytoju Antanu Vienuoliu, kur svečiuodavosi drauge ir su Jonu Karveliu bei jo Žmona Ona Zabielaite-Karveliene, dainininke soliste, studijavusia Italijoje (beje, tvarkant archyvus namuose, rastas išrašytas Karvelio vekselis už grąžintus pinigus Povilui Bekeriui, anksčiau skolintai sumai naujam pianinui įsigyti). Taip pat Anykščiuose susitikdavo ir su vyndariu Baliu Karazija. Jos žiniomis, Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje-mugėje vynas laimėjo aukščiausią apdovanojimą, ir stiprių tuometinių Lietuvos diplomatijos ryšių dėka, Karazijos vynas buvo pasiekęs ir Didžiosios Britanijos karalių rūmus.

Vėliau, jau Lietuvą jėga prijungus prie Tarybų Sąjungos, Močiutė tapo oficialiuose koridoriuose „persona non grata“. Ji buvo pašalinta iš darbo kaip dėstytoja iš esamos tuometinės konservatorijos. Mat sekmadieniais Ji eidavo iš Šventosios Dvasios bažnyčios Vilniuje parsivesti Jos mamą namo, ir to, kaip politinio preteksto, užteko būti išmestai iš darbo. Tuo metu Maskvos paskyrimu jau buvo atvykusi į Vilnių dėstyti skaitlinga dėstytojų komanda, šnekanti rusiškai. Kalba močiutei, gimusiai Odesoje, nebuvo jokia problema, bet… va Jos Berlyno, Paryžiaus, Prahos gyvenimas, ryšiai bei išlaikyta ori laikysena – netiko.

Močiutė išgyveno labai sudėtingą, skausmingą laikotarpį, ne tik darbo, karjeros praradimus, bet žmonių netektis, artimųjų trėmimus, draugų ir bičiulių sušaudymus, žmonių dingimus be žinios, grasinimus, išdavystes, aplinkinių prisitaikėliškumą ir pataikavimą tai vokiečių rudiesiems naciams, tai tarybinei raudonajai valdžiai, persivertėlius, melagieną, apkalbas, šmeižtą..

Sunkiai atpasakojamų aplinkybių dėka, sovietų okupacijos metais, (ir tai žinau iš Močiutės) buvo mūsų šeimai vos keli lojalūs asmenys „raudonoje‘ valdžioje, ir jų dėka, laiku patarusių geriau nebūti namuose ir kuriam laikui išvykti, išvengta tremties. Sandėliuke buvo suruošti lagaminai, maišai su džiovinta duona, arbata, gabaliniu cukrumi… Pradžioj Teresboras buvo ta vieta, kur galima buvo slėptis, tačiau neilgam. Strumylas ištrėmė.

Jau vėliau, po karo, kokiais 1956 metais, mano mama prisiminė, kad su Tėvais aplankiusi iš Sibiro grįžusius giminaičius, taip pat  ir A. Vienuolį; tada suaugusiems sau besivaišinant pyragais ir arbata,  ji Antano Baranausko klėtelės saulutėje žaidusi ir užmigusi… Anykščiai mūsų šeimą vis traukte traukė.

Apie 1863 metų sukilimo prieš Rusijos Carą Teresbore, būtent Strumylų palivarke, susitelkusius Zigmunto Sierakausko vedamo sukilimo būrius sužinojau žymiai žymiai vėliau. Matyt, tuo metu man to ir nereikėjo žinoti.

Dabar ten stovi didelis paminklinis akmuo, menantis istorinius įvykius ir kovas už Lietuvos laisvę.

 

„Zigmantas Sierakauskas tokiems „bestuburiams“ ir čebatų valyti neduotų!“

 

2004 metais įsigijome sklypą Šimonių Girioje, Plikiškių kaime su labai senu, gražiu ir nepaprastai apleistu namu, stovinčiu įspūdingai aukštų ir senų liepų, ąžuolų, pušų ir beržų apsuptyje. Tai unikali vieta! Prieškaryje čia, vadinamoje „Karvelinėje“, gyveno ūkininkai Karveliai, jų sūnūs ir dukros, ir ji tebėra išlaikiusi senųjų Lietuvos sodybų dvasią šių galingų medžių glėbyje. Rašytojas Antanas Drilinga, mūsų mylimas kaimynas, tikras ekspertas, yra surinkęs medžiagą ir savo knygose detaliai aprašęs šių vietovių istorijas, gyventojus bei sudėtingus, kartais nežmoniškus ir tragiškus jų likimus.

Nuo to laiko mes vėl grįžtame į tą mūsų kūnams ir  sieloms artimą erdvę, o joje puoselėjame:  ramybę, gamtą, harmoniją, dvasinę pusiausvyrą, sveikatą bei jos atstatymą, kūrybinę erdvę, susitikimų ir naujų projektų užgimimą, susikaupimą ir meditaciją, grybavimą, uogavimą, žoliavimą, bitininkystę ir bičiulystę, žvejybą, knygų skaitymą, paišymą, smuikavimą, muzikos kūrybą, sulos varymą, inkilų kėlimą, poilsį, keliones dviračiais, žygius, kūrybinį atsiribojimą, gėlynų komponavimą, obelų genėjimą, maudynes Šventojoje ir Juodbalės karjere, svečių apsilankymus, nieko nedarymą, tinginiavimą…  gyvenimo džiaugsmą!

Prasidėjus komercinei plynų kirtimų invazijai Lietuvoje, akivaizdžiai matydami savo kiemuose ar netoliese niokojamą ne tik mišką, bet brutaliai išdarkant ir visą miško paklotę, sumalant galingomis vikšrinėmis mašinomis viską, kas pakeliui, pradėjome bičiuliškai burtis, spiestis į Šimonių Girios bendruomenę, rengti įvairiausias akcijas, demonstracijas, rengti miškų kirtimo kontroles, kreiptis į žiniasklaidą, ieškoti juristų ir rengti bei ruošti juridinius dokumentus su kreipimaisis į valdžią, su peticijomis, prašymais, perspėjimais, raštais apie įstatymų prieštaravimą – koliziją: Aplinkos apsaugos ministeriją, Seimą, Saugomų teritorijų tarnybą, Prezidentūrą… rodos, viskas perniek. Visi jie, tarnautojai, apsimesdavo mums lojaliais, bet negalinčiais nieko mums padėti. Mat rasdavo nedelsiant tuos „kaltus“, kuriuos kaip vėją laukuose gaudyk…

Šiais 2025 metais paskelbtas 2024 metų Žemėje pasiektas aukščiausias klimato atšilimo laipsnis per visą temperatūros fiksavimo laiką mūsų planetoje! Visų pasaulio žymiausių universitetų mokslininkų tyrimai byloja apie tą patį: gamtos, miškų, vandenų, pievų, niokojimas veda planetą Žemę ir mus į susinaikinimą. Dirbamos žemės „išsunkiamos“ siekiant vis didesnio pelno. Chemijos, trąšų, pesticidų vartojimas ne tik niokoja visą esamą aplinką, vandenis, dirvą ir gyvūniją, bet ir sukelia vėžį bei kitas siaubingas ligas, mums vartojant tokius produktus.

Ko gero, jau ne vienas esate pastebėję, kad ekologiški, švarūs ir be cheminių „papildų“ produktai yra kur kas daugiau vertinami ir perkami, ypač vaikų, ligoniukų sveikatai palaikyti, ir visų tų, kuriems sveikata rūpi. Seniai visi prekybininkai turguje garsiai rėkia: Pomidorai, agurkai užauginti be trąšų, švarūs, sveiki… pirkite!“

Nežinau, kokio trumparegiškumo, parsidavėliškumo, šaltakraujiško abuojumo, ciniško pelno siekio, bejėgiškumo, politinės impotencijos, profesinės nekompetencijos, negebėjimo pasiaukoti dėl Tėvynės ir Jos vaikų ateities, kokiomis dvasinėmis menkystomis turi būti politikai, nesugebantys nė pagalvoti apie savo vaikus ir anūkus, kuriems dar teks atlaikyti žmonijai gresiantį susinaikinimą, ką jau kalbėti apie savo rinkėjų elektoratą (ant kurio, jau papuolus valdžion, jau yra visiškai nusiš…! Po mūsų nors ir tvanas.. Tpfu…) Zigmantas Sierakauskas tokiems „bestuburiams“ ir čebatų valyti neduotų!

Politinėje erdvėje, nesvarbu, ar į ją patektų kairieji, ar dešinieji, ar vidurinieji (dabar dar ir rudieji atsirado), – visi su savaip „plakta“ melagiena. Kiekvieną mielą dieną mūsuose toliau vyksta vis tas pats žmonių kvailinimas: natūroje, t.y. gamtoje kas dieną viskas akivaizdžiai tik prastyn,  o valdžios vedamoje biurokratinėje apskaitoje, kompiuterio statistiniuose „stulpeliuose“ viskas tik gerėja.  Nejaugi mes, kaip žmonės ir piliečiai, esame laikomi tokiais kvailais padarais, nesugebančiais įvertinti mus supančios aplinkos?!

Kiek jau per visas vyriausybes pasikeitusių ministrų – „kaip pirštinių“, ir kartais per sezoną net po kelias; kiek pažadų, melagysčių, biurokratinio išsisukinėjimo, delsimo, gumos tampymo prieš nevyriausybines kovojančias organizacijas ir žiniasklaidą bei privačius asmenis, eikvojančius ir aukojančius savo asmeninį laiką, sveikatą, finansus, ryšius, ieškant paramos ir pagalbos vardan mūsų visų Lietuvos orios ateities, kurioje gyvenantys žmonės dar galbūt galėtų išlaikyti tai, ko kiti kaimyninėse šalyse jau seniai neturi ir neturės jau niekada. Valstybės institucijų TARNAUTOJAI verčia mus, piliečius, daryti tai, ko jie patys atsisako, kas jiems privaloma, ir dar mums trukdo… Juk tai yra absurdo viršūnė. Nejaugi valdžia yra toks stiprus narkotikas, atimantis bet kokią sąžinę ir atsiskaitomybę?

Ir aš manau, kad žinau, iš kokio maišo čia „yla kyšo“.

Tas maišas yra įsisenėjusi mentalinė postsovietinė betvarkė, neūkiškumas, neatsakingumas, nes vertybinė sistema atgavus nepriklausomybę nebuvo pertvarkyta. Visos, beveik visos valstybinės institucijos buvo tiktai lietuviškai pervadintos, o „viduriai“ – sistema ir mechanizmas – liko tie patys, buvę sovietinių okupantų nustatyti.

Apie tai kalbėjomės dar su šviesios atminties Leonidu Donskiu 2004 metais Vilniuje. Kad Lietuva vėl atgimtų ir klestėtų, reikėjo neišvengiamai vykdyti liustraciją (ką Estija sugebėjo) ir strateginę švietimo reformą, po kurios sektų kitų svarbiausių valstybės valdymo ir vystymo sričių reformos. Tai atvertų duris Lietuvos pasaulinei ateičiai su atsinaujinusios, atsikėlusios iš sovietinių pelenų naujos valstybės tapatybe, siekių ir vizijų kryptį, planus ir užmojus. Taigi tam neįvykus, politinė bendruomenė lyg „bestuburė“ išsišliaužiojo į skirtingas puses, ieškodama grupelėmis „sau patogių ar atitinkamų“, nes visi turi ir turėjo ką slėpti, kad tik viešumon kas neišslystų. Slėpdami bijojo ir bijo, bijodami melavo ir meluoja, meluodami naikina ir gadina, gadindami trukdo vystytis ir tobulėti. Baimė, tas pats nekintantis ir laiko nenugalimas Putino „koziris“, vis dar „žaidžia“, ir ne tik pas mus.

Tas išverstaskūriškumo, prisitaikėliškumo postsovietinis sindromas perduodamas vaikams ir anūkams jau kaip „konstruktyvi“ patirtis. Kiek tokių, padėjusių komunisto partinį bilietą į stalčių, puolė ant kelių Katedroje žegnotis, užkišę lentynose Markso „Kapitalą“, įsikandę Bibliją dievagojasi ir šventais varpais skalambija. Apie tokius ir panašius žinau taip pat iš Močiutės, tik tada buvo atvirkštine eiga – nuo kryžiaus link raudonos žvaigždės su kūju ir pjautuvu.

Labai norėčiau tikėti, kad Lietuvos, kaip tautos, moralinė akistata su savo praeitimi ir dabartimi yra vis dar įmanoma. Čia galima dėti viltis tik į jaunus drąsius žmones. Kitaip esame pasmerkti visiems laikams likti vergais, tokiais, kuriuos mes matome visai netoli už mūsų sienų, besiveržiančius atgalios pas mus su ta pačia, mums jau pažįstama atributika.

Visi daro klaidų, bet ne visi turi valios tai pripažinti ir, išanalizavus priežastis bei aplinkybes, kostruktyviai ir mikliai judėti pirmyn. Be tokių namų darbų, Vokietija (turiu omenyje jos vakarų pusę) nebūtų ten, kur ji yra dabar. O tai iš tiesų užtruko, prireikė net keleto dešimtmečių nuodugnaus smegenų „išskalavimo“ nuo fašistinių idėjų… ir šiandieną šalis vis dar liko suskaldyta, dvirūšė ir ne be grasinančių pasekmių rytuose, nes ten, neatlikus namų darbų, plintant AfD rudajam revanšistiniam nacionalizmui, auga senas auglys, persimetantis ir gresiantis metastazėmis visai valstybei.

 

P.S. Jei išties vykdytume tai, apie ką giedame Tautinėje Giesmėje, prie mūsų norėtų jungtis geriausi pa-Saulyje.

 

P. P. S.

„Ė lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę, Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę. 

Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs, Teip visados raminęs, visados mylėjęs: 

Žvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs, Ir neprietelių mušti griūdamas padėjęs; 

Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių, Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių, 

Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių, Kožnam mete dėl kožno – visokių gėrybių. ”  

Antanas Baranauskas

 

P. P. P. S.

„Tegul saulė Lietuvoj Tamsumas prašalina”

Vincas Kudirka

 

 

Tekstas parašytas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorės Audronės Pajarskienės prašymu Antano Baranausko 190-mečio minėjimo proga

Spausdinta žurnale „Kultūros barai”, 2025 m. vasario mėn. Nr. 2, p. 40