Lietuvos tarmių žemėlapis
Šiais metais Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kvietimu ne sykį dalyvavau VLKK rengiamose konferencijose. Klausantis pranešimų kildavo įvairių minčių ir klausimų. Galbūt žvilgsnis iš kultūrologinio taško padės kolegoms kalbininkams sudėlioti kai kuriuos esminius akcentus?
Vienos iš konferencijų tema buvo „Jaunimo kalbos kodas“. Pati sąvoka „jaunimo kalba“, man atrodo, neapibrėžta ir neapibrėžiama, net neaiškus tokio apibrėžimo tikslas. Gali būti įvairių profesijų ar socialinių grupių kalba, kokių nors mūrininkų ar biurokratų kalba, ir panašiai. Kiekviena tokia grupė turi nerašytas taisykles, stilių, būdingą konotaciją, vartoja savitus posakius; tai kalbos būdas, kuris kitiems yra nesuprantamas, sunkiai įskaitomas, kaip antai gydytojų įrašai ligos istorijoje, taigi reikalaujantis atskiro paaiškinimo. Tai nėra jokia atskira kalba, o tik jos pritaikymas konkrečiam tikslui arba tiesiog puošyba. Galima sakyti, kad kalbėseną savaip koduoja gyvenimo būdas, veikla, nykstant vienoms profesijoms, atsirandant kitoms, kinta ir kalbos kodai. Tačiau profesinės ar socialinės grupės daugmaž apibrėžtos, o jaunimas yra visiškai kitokio pobūdžio kategorija. Neaišku, nuo kada iki kada kalbą galima laikyti „jaunimo“ kalba, juo labiau, kad ir jaunimas nėra vienalypis, jį galima suskirstyti į daugybę grupių pagal veiklos pobūdį ar interesus. Sakyčiau, tai ne atskira kalbos rūšis, o tiesiog tam tikra atmaina, slengas.
Plačiau žvelgiant, jaunimą turėtume nuteikti, kad saugotų ir turtintų gimtąją kalbą. Naujadarai galėtų būti išradingai kuriami pagal lietuvių kalbos taisykles, bet ne keičiami svetimomis konstrukcijomis, laužančiomis kalbos sandarą. Kitų kalbų intarpai turėtų sudaryti mažą nuošimtį sakinyje, geriau kaip atskiras frazeologizmas ar terminas. Muzikalią klausą ypač nemaloniai rėžia, pavyzdžiui, iš anglų kalbos perimtas lietuvių ausiai nenatūralus ištiktukų, jaustukų vartojimas, akcentuacija, nebūdingas intonavimas. Atsispirti kitų kalbų įtakai visai nesunku, reikia tik atitinkamai nusiteikti. Jaunimas galėtų puikiai atsiliepti į laikmetį, kad pritaikytų naujus žodžius arba praplėstų senąsias jų reikšmes. Šis vyksmas nepaliaujamas, kūrybingas ir teikia atradimo džiaugsmą. Jau turime puikių pavyzdžių. Koks tokiu atveju būtų jaunimo kalbos kodas?
Manyčiau, takoskyra, atsivėrusi tarp jaunimo, gimusio po 1990-ųjų, ir ankstesnių kartų yra dirbtinė. Įvyko dar vienas tęstinumo pertrūkis – ne tik neatgaivinta tautinė mokykla, bet ir nustumti į šalį ankstesni lavinimo darbai, atmetant buvusias ilgametes kryptis ir kalbos srities prioritetus. Paminėsiu keletą, mano nuomone, svarbių dalykų, kurie padėtų tą takoskyrą įveikti.
Vadinamąjį „kartų konfliktą“ ar tiesiog nesusikalbėjimą lemia, prieštaravimus didina neteisinga strategija, o gal jos apskritai nėra. Padėkime jaunimui susigaudyti – juk kalbėti gimtąja kalba yra prigimtinė teisė. Ar ji iš tikrųjų užtikrinama? Valstybinė kalba negali ilgai tverti be vientisos sistemos, skirtos jai puoselėti. Tiesą sakant, buvau gerokai šokiruota, sužinojusi, kad VLKK projektams ištisus aštuoniolika metų nerandama lėšų, nėra patvirtinta net bendrojo lavinimo programa. Nenuostabu, kad jauni žmonės jaučiasi sutrikę, praranda kalbos jausmą, įgūdžius ir apskritai raštingumą, bando išeičių ieškoti kitur, bet ne ten, kur tasai raštingumas turėtų būti ugdomas. Mokiniai nebegauna būtinų gimtosios kalbos ir literatūros žinių, jomis pagrįsto humanitarinio bendrojo išprusimo. Iškilo grėsmė ir akademiniam, specialiam kalbos mokslui, nes gimtosios kalbos prestižas be paliovos smukdomas.
Esminė problema ta, kad viešojoje erdvėje įsitvirtina menkinantis požiūris į valstybinę lietuvių kalbą, ji jau nebelaikoma kertine ir neginčytina konstitucine vertybe, tampa viena iš Europos kalbų, nėra pagrindinė net savoje valstybėje. Iš masinės žiniasklaidos lauko ir kitų komunikacijos tinklų išnyko istoriniai faktai apie lietuvių kalbos senovinę kilmę, turtingumą, jos ypatingumą tarp pasaulio kalbų, neužsimenama apie baltistikos tyrinėjimus. Šis neįkainojamas paveldas, natūralios raidos kelrodžiai nepasiekia jaunimo, jis net nežino, kad lietuvių kalba užima ypatingą vietą pasaulyje, tas jau įrodyta moksliškai (kolegos kalbininkai galėtų pateikti esminius faktus). Tačiau realybė tokia, kad lietuviškai kalba vis mažiau žmonių, o pati gyvoji kalba sparčiai nyksta. Abejingumas lietuvių kalbai aukščiausiu viešuoju lygmeniu yra pražūtingas, prilygsta jos marinimui. Neginčytinas faktas, kad sukauptos žinios yra niekinės, jeigu jos neperteikiamos laiku, čia ir dabar, o tiesiog palaidojamos tyrinėtojų ir muziejų archyvuose. Jeigu gelbėti kalbos likučius bus susigriebta tik tada, kai praeis dar trisdešimt metų, kai užaugs dar viena kalbos atžvilgiu neišprususi karta, nieko nepešime, nes tokie praradimai negrįžtami. Deja, esame šio proceso – kalbos lenktynių su laiku – finišo tiesiojoje. Todėl svarbu nuteikti jaunimą, kad pats ieškotų šiuolaikiškų kelių, kaip susigrąžinti gimtosios kalbos prestižą, kol dar nevėlu. Kalba neturi būti politikos tarnaitė.
Gimtosios kalbos prestižą smukdo ir tam tikras vertybinis chaosas. Normaliai egzistuoja kalbos hierarchija: mokslas (kalbotyra, kalbos istorija, literatūros, tautosakos studijos ir kt.), akademinės lituanistikos studijos, paskui eina žemesnės švietimo grandys iki pat priešmokyklinio auklėjimo. Toliau – kalbos ugdymas ir priežiūra viešojoje erdvėje vykdoma daugeliu krypčių, nuo redagavimo iki klaidų taisymo, pavadinimų, vardų teikimo ir pan. Kadangi šiuo metu vyksta eksperimentas „pasidaryk pats“, suvešėjo keisčiausi kalbos džiunglių artefaktai. Nesileidžiant į veiklos laukus, priklausančius kalbos inspekcijai, kuriai linkėčiau nepaversti jų beviltišku kautynių lauku, aptarsiu liūdnus kalbos erozijos padarinius, susijusius su atitinkamomis ideologinėmis klišėmis. Antai pasipylė siūlymai vesti televizijos laidas lietuvių kalbos tarmėmis. Iš pirmo žvilgsnio regis, graži iniciatyva. Tačiau, prieš imantis tokių eksperimentų, vertėtų apžvelgti platesnį kultūrologinį ir politinį horizontą. Informacinio karo prieš Lietuvą vienas iš kozirių jau seniai yra bandymai įtvirtinti žemaičių kalbos ir istorinės praeities tariamą atskirumą nuo Didžiosios Lietuvos. Įtvirtinkime žemaičių kalba vieną iš valstybinių televizijos kanalų ir netrukus pamatysime, kaip atsiranda dar viena „Perlojos respublika“. Susipažinimas su tarmėmis neturi peržengti politinių ribų, leistinų raudonų linijų. Tarmės ir šiaip gyvuoja per kultūros renginius. Susiskaldymas tarmių pagrindu atrodo utopinis projektas, bet jeigu jis įgaus „žemaitišką“ kryptį, vieną dieną pamatysime, kad nebeturime bendrinės kalbos. Todėl siūlau šitų idėjų atsisakyti. Apskritai palyginčiau tokį procesą su saviveikla – intencijos geros, bet prioritetai abejotini. Tai ir yra vertybių hierarchijos apvertimas aukštyn kojom. Kultūros lauke matome daug panašių inversijų, bet mokslui svarbu įžvelgti jų priežastis ir neleisti, kad tokia erezija plistų.
Svarbu suvokti, kad nacionalinių vertybių apvertimas ar išplovimas suteikia puikias sąlygas suklestėti priešiškai ideologijai. Globalaus lokdauno kontekste ši tendencija įgavo dar neregėtą mastą. Primygtinai siūloma įvesti dvikalbystę, į lietuvių kalbos abėcėlę įtraukti svetimas raides. Susidaro įspūdis, kad siekiama išklibinti ištobulintą kalbos sistemą, nuskandinti ją prieštaringų interpretacijų balose, o galiausiai atblokšti bent šimtmečiu atgal, kai buvo dedamos didelės pastangos bent pradėti kalbos norminimą. Okupacijos, rašto draudimas, priverstinė rusifikacija, intensyvi polonizacija kliudė laiku suformuoti kalbos politikos gaires, tačiau, nepaisant sunkumų, tai buvo atkakliai daroma. Kokių aukų ir pasiaukojamo triūso šis darbas pareikalavo! Tai vieni įspūdingiausių tapsmo politine tauta puslapių. Juk kalba yra neatskiriama savimonės dalis. Tai nereiškia, kad kalbėdami, rašydami kitomis pasaulio kalbomis negalėtume laikyti savęs lietuviais. Ir kalbame, ir rašome, ir esame. Tačiau lietuvių pasaulėžiūros savitumą lemia pati kalbos sandara, stebuklingai išlikusi mažiausiai pakitusiu pavidalu tarp daugelio pasaulio kalbų. Štai kas turėtų natūraliai tapti vadinamuoju jaunimo kodu. Jeigu ieškome to, ką turime išskirtinio, kuo galėtume didžiuotis, pakaks prisiminti, kuo išskirtinė lietuvių kalba ir džiaugtis šia dovana, kurią mums įteikė protėviai, sumokėję labai brangią kainą. Jeigu manęs kas klaustų, kuo lietuvių kalba yra išskirtinė, atsakyčiau, jog ji geriausiai iš gyvųjų kalbų išlaikiusi sakralumo dėmenį. Man lietuvių kalba šventa tikrąja žodžio prasme, todėl jos darkymą, svetimžodžių, net šlykščių keiksmažodžių įvėlimą, medines skolintines konstrukcijas ir kitokio pobūdžio kalbos prievartavimą laikau tuo, kas ši veikla ir yra, – išniekinimu, nupiginimu, nuvainikavimu arba nušventinimu. Tai svetimos kalbinės kultūros mėgdžiojimas, antikultūros apraiška.
Tad kyla klausimas: ar dabar norime lietuvių kalbos puoselėjimo atsisakyti, nubraukti kalbininkų, mokytojų indėlį? Lietuvos istorijoje tai nenauja. Remkimės ta patirtimi. Jeigu reikės, lietuviai vėl atgaivins daraktorių, knygnešių tradiciją, kad išsaugotų savo tapatybę. Tautos galia dar neišsekusi, bent jau norėtųsi tuo tikėti. Prisimename lietuvių kalbos draudimo laikus, būseną, kai „prasidėjo naktis be aušros“. Gali būti, kad ir vėl ji ne už kalnų. Tiesiog tokios istorinės paralelės. Nevertėtų apsigaudinėti dėl esamos konstitucinės santvarkos, ji labai trapi. Atviromis akimis žvelkime į tikrovę, nepuoselėkime tuščių iliuzijų. Būkime pasirengę viskam. Ateitis nenuteikia labai optimistiškai, bet guodžia tai, kad galime pasinaudoti kol kas dar turimomis galimybėmis. Neleiskime lietuvių kalbos paskelbti mirusia kalba jau šį šimtmetį.
Šiaip ar taip, viltys siejamos su jaunimu, jo pozicija neprilygstamai svarbi. Todėl negalima apsiriboti kažkokiu dirbtiniu „kalbos kodu“ ar kitokiais mados klyksmais. Reikia valstybinio požiūrio į kalbos ateitį. Pavyzdžiui, kažkam reikės dirbti pasaulio bendruomenėse, kad padėtų išlaikyti paveldą. Trečiosios kartos lietuviai dažniausiai nebemoka lietuvių kalbos, nutautėja. Tai didžiulis praradimas. Toks nukraujavimas vyksta jau pusantro šimto metų. Iš svarbesnių priežasčių išskirčiau dvi. Pirmoji veikiau psichologinė – tai savotiškas vidinis lietuvių kalbos nesuderinamumas su agresyvia aplinka, todėl lengviau atmesti gimtąją kalbą, negu integruoti į kitą kultūrą. Antra – ideologinė, nes masinė sąmonė elementariausiai atmeta tapatinimąsi su niekinama, išstumta į užribį, emigranto nuomone, pasmerkta užmarščiai, todėl jo vaikams nebereikalinga kalba. Valstybė vis menkiau finansuoja savo bendruomenių mokyklas užsienyje, tad kyla natūralus klausimas, ar čia iš tikrųjų nepriklausoma politika, ar valdžiai rūpi Lietuvos ateitis?
Įprasta manyti, kad viską lemia įvairūs pinigų fondai. Taip, jie labai svarbūs, tačiau, jei nebus idėjos, nebus ir tų fondų prasmės. O pagrindinė idėja ta, kad Lietuva buvo ir bus vienintelis lietuvybės lopšys, tautos idėjų protogenezės koncentratas. Kalba šiuo atžvilgiu yra svarbi sudedamoji baltų pasaulėžiūros dalis. Kalbos padėtis susijusi tiek su kitomis humanitarinėmis, tiek su tiksliųjų mokslų disciplinomis, nacionaliniu lygmeniu turi būti plėtojamas integralus mokslas, kurio tyrinėjimai tiesiogiai atskleistų, kuo mūsų paveldas svarbus pasaulio kultūrai. Lygiuotis turime į ką, tačiau reikia tęsti tyrimus ir kalbėti savo vardu, ne iš svetimos varpinės… Šiuo atžvilgiu ne tik mūsų, bet ir pasaulio lauktų daug atradimų. Išsikelkime sau šimtmečio vertus uždavinius, o paskui ieškokime paramos. Norėčiau pabrėžti, kad tokia idėja – tai ateities idėja, nes savastis yra teleologinė kategorija, ji nepriklauso nuo ideologinių skersvėjų ar kataklizmų. Ją praradę, dėl tokio naivumo turėsime kaltinti tik save.
Grįžtant prie dabarties aktualijų, akivaizdu, kad padėtis yra tarsi įšaldyta. Iššūkių niekada netrūko, tačiau ar pasinaudojame visomis nepriklausomybės teikiamomis galimybėmis? Manau, ne. Jeigu tokia padėtis būtų susiklosčiusi net kurios nors tautinės mažumos kalbos atžvilgiu, jau reikėtų skambinti pavojaus varpais, o juk dabar kalbame apie valstybę ir gimtąją tautos kalbą, valstybinį jos statusą! Tai nacionalinės svarbos, net saugumo klausimas, todėl apgailėtiną padėtį būtina kuo skubiau taisyti. Į šį kilnų darbą turėtų įsijungti ir jaunimas. Pakvieskime jį!
2021 05 30, Vilnius
Straipsnis parengtas pagal pranešimą „Jaunimas ir lietuvių kalbos uždaviniai: rūpesčiai ir lūkesčiai“ nuotolinei VLKK konferencijai Jaunimo kalbos kodas, 2021 m. birželio 16 d.
PUBLIKUOTA: „Kultūros barai“, 2021 Nr. 7/8
Papildymas: Apie tai, kaip lietuvių kalbos skaitmeninimo projektams, parengtiems specialistų, ES skirti 35 milijonai eurų nepasiekė iniciatorių skaityti čia: https://alkas.lt/2023/11/19/j-vaiskunas-prasvilpavusi-lietuviu-kalbai-skirtus-35-000-000-euru-armonaite-pereina-i-puolima/