Laiškas iš Pondičerio

 

Ilgi atskirties mėnesiai, net metai, liko įamžinti laiškuose, skriejusiuose per Atlantą ir Indijos vandenyną artimiesiems ir draugams, kurių kitu atveju nebūtų. O jie – neįkainojamas gyvenimo įvykių metraštis. Iš Pondičerio Kazimieras laiškus rašė kasdien, jie ilgi ir labai detalūs, atspindintys kasdieną ir vidinio pasaulio svajones. Šis laiškas – maža dalelė trapaus ir jautraus pasaulio, kuris liudija, kad nepailstantis mokslo arimų arėjas, eruditas valdo poetiškai tikslią ir literatūriškai savitą plunksną.

Daiva Tamošaitytė

 

 

94 spalio 14

Brangioji Daiva,

Kiekvieną dieną stengiuosi palaikyti su Tavimi bent trapią bendrumo giją, vos virpančią communio liniją, bent punktyrą, bent gairę, bent pabertus notacijos ženklus. Kas žino, gal Tu niekad ir neatsiversi šių natų, niekad nepamėginsi jų prabildyti, nepasistengsi išgirsti tos giesmės ar tvaskančios saule canto, kuri plūsta iš jų bežadės žosmės.

Ir tikrai, deus le silence L‘Eternal se manifeste, tyloje apsireiškia Amžinybė, tegu joks mūsų prigimties virpsnis nesuraibuliuoja ir galbūt… galbūt Amžinatvė pati pertrauks savo bekraštes stygas ir sugros savo akmens fugą, savo Nejudros upokšnį, savo medaus luitą, pabers gintarą ir smaragdą, rubiną ir tiurkį.

Grįždamas po pusryčių namo, stabtelėjau pajūry… žvejai į krantą vilko valksmą. Jau pakilau eiti, bet kažkas tarsi neleido, tarsi primygtinai sakė: neskubėk, luktelėk, pažvelk jūron, pasižiūrėk į žvejus, ir tuos tamsiaodžius tamilus, traukiančius valksmą. Galbūt mane sulaikė net ne tas vaizdas, toks, matyt, įprastas pajūryje, bet tas slaptingas žodis valksmas. Pamenu Tavo tėtis pasakojo, kaip jiedu su tėvu traukė valksmą Nemune. Aš vis prašiau smulkiau paaiškinti šią žvejui, turbūt, ne perdėm įmantrią žūklės technologiją, bet žinia, viliojo mane ne pats nuogas veiksmas, viliojo ir traukė toji paslaptis, regis, glūdinti anapus šio žodžio. Ir pats traukimas, vilkimas ko krantan man tarsi ėmė panėšėti į sakramentą, o žodis tarsi į burtažodį nuo didžios paslapties. Regis, ištari, valksmas, ir aure, prasiskleidžia marios, antai subyra ãkmens, dar sykį ištari, valksmas, ir aure, jau krenti į jūrą, antai, panyri į vandens gaivalą, tuomet trečią sykį, paskutinįsyk tari tą burtą, ir aure, tvaskančios žuvys šokinėja tinkle, antai, žybčioja perlai, pabirę iš prasižiojusių kriauklių.

Pameni aš sakiau, kad Tu esi gili, esi neperžvelgiama sietuva. Paviršius tai tik vėjo ir vilnių sąnašos, tik mirgesys ir vilnijimas. Pažvelkime gelmėn. Ką sako toji tamsa, ką žodžia toji naktis. Ėhė… nueina raibulys: „Pirma drįsk žengtelėti tamson, nepabūg panirti naktin, tuomet gal… paslaptis prasiskleis, slėpinys išsiduos tuomet gal…“. Bet baisu statyti koją ant smaragdinio gelmės mauro, o jeigu, dar įsmukęs, nebeparsirasi, jeigu, dar paniręs, nebeiškilsi.

Baimė kyla ne iš nakties, nuogąstis ir būgštavimas – tai dienos vaikai. Naktis nebėjo, nes neturi ko prarasti, o dienai yra ko nerimauti: savo švytėjimo, savo spindulingumo, savo vaiskumo. Ir ji gūžiasi nuo baimės, nes visą laiką jaučia šalia savęs sėlinant šešėlį, visą laiką jaučia neišreikšties dvelksmą…

Yra dar vienas žodis, pakerėjęs mane nuo pat tos akimirkos, kai aš jį išgirdau, teisingiau perskaičiau kažkame, galbūt Rumi biografijoje. Aa… Rumi, didysis šeichas iš Konijos, šokąs ir giedąs dervišas… tuomet ir žodis, turbūt jau nuspėjai… taip taip, tas žodis persiškas, o jeigu ir ne savas persų žodis, tai bent skolinys iš arabų. Reiktų žvilgterėti žodynan,… bet ką aš čia dabar, vėl nesusitvardžiau ir atsidaviau kalbinių žaislų kerams… na, tai suprantama, prigimtis… bet koks gi tas menamasis žodis, jau išties nebekantru, kiek galima klydinėti po šalikeles… Na tai jau sakau, – „Džauhar“, o reiškia perlą, arba brangakmenį ištrauktą iš gelmės, bet perlas, matyt, bus tiksliau: tad kriauklė ir perlas, Madona ir kūdikis, įsčios ir žodis, marios ir vilnis… tęskime iki begalybės. Dervišas išeina iš proto, tampa Medžnūnu, džino apsėstuoju, nes jo širdis atiduota nakčiai, taip taip, šydu gobiančiai Leilai… Kas praskleis jos skraistę, kas perregės jos matinį vėliumą. Tik bedugnės akys žvelgia iš po juodo aksomo: „Nesakau, va tiek, mylimasis, nesakau, prisiartink, širdingasis, liepiu: nugrimzk, panirk, nuskęsk, išnyk. Mano meilė ne abipusė, aš ir mano mylimasis yra viena. Tu išnyksi manyje, o aš į pakrantę išmesiu kriauklę. Žmonės radę pražiodins ją ir ras opalu tvaskantį perlą. Tai „džauhar“. Nakties dovana.  Tamsybių vaišės… Tad ateik, mylimasis, nugrimzk į mane, panirk į mane, nuskęsk manyje, išnyk, visas išnyk… tenebelieka iš tavęs  nieko, nė virpsnio, nė raibsnio, nė vilnies. Tuomet Naktis prasižios ir tars: tebūna šviesa, tuomet kriauklė pravers lūpas ir tars: tebūna perlas. Na štai šią savo sakmę apie naktį ir perlą, kurią mano mintyse nukėlė valksmą traukiantys žvejai, jau, regis, ir baigiu. Tebus pirmoji laiško pusė skirta nakčiai, o antrąją pažadu, patikėk, paskirsiu dienai. O dabar jau laikas kilti ir važiuoti pietų. Vakarop gal nusakysiu visas naujienas, o dabar sudie, iki vakaro, na gal ir iki ryto, bet prisiekiu, nieku būdu ne vėliau. Užgaišti čia nėra kur. Tik samadhi – sielos penas, knygos – juolab penas, atogrąžos – gyvybės penas ir Dining Room – kūno penėtojas. Na o dabar, į Valgymo Svetainę, greičiau Peno Menę, juk annam – maistas, taip pat Dievystės pavidalas.

94 spalio 18

Va, ir netruko prabėgti dar keturios dienos. Matyt, netruks prabėgti ir tie, tarsi ir ilgi, metai. Lietuvoje tas bėgsmas, regis, dar labiau juntamas, ir ne tik juntamas, bet ir regimas. Juk visa aplinkui keičiasi stačiai akyse. Šiąsias savaites tikiuosi buvo dar vadinamoji „bobų“ arba „indėnų“ (abu pavadinimai nei šiokie, nei tokie) vasara, tačiau paskutiniąsias spalio dienas jau turėtų kaustyti gruodas, vargu ar basas išbėgsi į lauką. Po to ateis žiema, kad ir pagedusi, bet vis tik žiema, vėl pavasaris, tuomet ir vasara, tik niekad nenuspėsi lietinga ar sausa, šaltoka ar karšta. Kad ir nenuspėsi, bet užtat išvysi, tai balta, tai žalia, tai marga, tai vėl balta. Tarsi audžiama juosta, kurios nė pradžios nieks nematė, ir galo kurios, taipgis, nieks niekad nepamatys. O čia, sako esą žiema dabar, bet tai tik sakymas. Karščio pavėsyje vis tiek apie trisdešimt, o ir naktį bemaž tiek pat. Tad kokia čia, jau iš savo pusės celitentum, čia ta jūsoji žiema. Nesvarbu, kad sanskrite yra žodis hemanta, kuris reiškia žiemą (čia h lygu ž pagal etimologijos dėsnius), tačiau turinys čia visuomet daugmaž vienodas. Svyruoja esą tik karščio smarkumas, bent jau girdėjau taip sakant. Tad pasiekti čia tą kaitą nėra toks jau paprastas uždavinys. Tačiau kam čia ją ir sekioti, tegu vaikšto viena sau pati ir mėgaujasi jei jai vienai taip patinka. O tu gali ramiau sau leisti tuos metus, liaudamasis, sustabdęs tą ratą, saulėtą, karštą, sklidiną virpesio, vieną Lietuvos vasaros dieną. Tuomet tik tamsos ir šviesos kaita tepalieka. Šiuo žvilgsniu tai dabar dar labai ankstyvas rytas, tas ryto metas, kai nakties tylą staiga perplėšia iš miego pakirdusių paukščių čiulbesys. Na ką, vadinasi jau ima brėkšti, tad tik luktelėkime šiek tiek, ir pamatysime antai jau atslenkant sambrėkšas, tuomet nakties neišreikštis ir vėlei rytas, tiktai auštąs jau kitame žemės rutulio taške, kitoje platumoje, užmiegi vasarą, o atsibundi jau rudeniop. Na ir gerai, tegu verčias sniegas. Gal ir per daug aš čia apie tai, natūrą, bet nors ir dievažydamasis metafiziku, aš širdyje visad su pagarba žvelgiau į fizis, į tą gamtą, kuri anot Shuono išminties, įsigytosios lakotuose, yra pati teofanija, bežadė neišreikštis, apsireiškusi šlamančiu ir suokiančiu pavidalu.

Jau kelias dienas galvojau, o kad čia dabar gavus laišką. Tad vakar jau nebeišlaikiau ir nuėjau tikrinti. Žiūrėjau ir „Š“ raidę, ir „K“, maža ką jie čia ta pavarde laiko, tačiau nieko. Šiandien vėl apžvelgiau vitrinas, ir vėl nieko. Matyt tai jau taps kasdiene apeiga, vilties sakramentu – gal atginė kas juodą aukos avinėlį į stiklo gardą. Išties tolimame krašte tas žodis, tai ne tik baltoje lankoje besigananti avis, tačiau tikras puotos avinėlis, rezurekcijos sakmė ir simbolis.

Pastarosiomis dienomis samadhi kiemo viename kampų aptikau vadinamąjį Meditation Hall. Čia išstatyta kėdė, ant kurios Motina sėdėdavo daršanos dienomis, o taip pat nedidukė sofa, ant kurios ji ilsėdavosi. Šis Hall‘as yra tiesiai laiptų, vedančių į Motinos kambarį, papėdėje. Dabar aš čia nuolat užsibūnu. Keliuosi prieš penkias, važiuoju į pajūrį, čia darau mankštą ir apie šeštą jau būnu ašrame. Ir apie pusę valandos kalbu mantras (ji pati man čia spontaniškai prasiveržė) „Om satyamaya, čaitanyamayi, anandamayi Parama, Om, ta kurios prigimtis satya, ta kurios prigimtis čaitanya, kurios prigimtis džiugesys, o Aukščiausioji“.

Sudie, bučiuoju, KAZYS

P. S. Dar kelis žodžius iš nespėgos neužrašytus skubu pridurti… ir lapas nuo samadhi tegu skleidžia aromatą, ne savo, o jų, kurie čia dvelkia, jų, kurie čia sklendena, jų, kurie čia… tas amžinasis akmuo ir kapas, kapas ir virpesys… tas amžinasis.