Tikrasis subkultūrų vaidmuo
Prieš pradėdami svarstymą, turime įvertinti žmogaus sąmonės būklę. Kultūra bendrąja prasme yra tik žmogui priskiriama sąmoningos veiklos visuma, kaupiama per kartas jas ugdant ir susidedanti iš tikėjimo, mitų, tautosakos, meno, dorovės, apeigų ir papročių. Visa ši visuma vadinama tradicija. Kuo kryptingesnis proto ir sielos ugdymas, tuo aukštesnė kultūra ir paveikesnės jos formos. Tačiau ne kiekviena žmogaus veikla gali būti laikoma kultūra, jeigu ji nevyksta vertikalia kryptimi, neturi dvasinio pamato, nesiekia grožio, gėrio ir nejungia plačiausių visuomenės segmentų, arba dalių. Tikra kultūra yra pilnatviška, vientisa. Kuo žemesnis sąmonės lygis, tuo daugiau prieštaravimų tarp įvairių kultūros pasireiškimų, tuo didesnės trintys ir prieštaravimai, susiskaldymas. Kova tarp geriausių tradicijų dvasia išauklėto kultūringo žmogaus ir laukinio, apleisto individo vyksta nuolatos. Bet apie kultūrą neįmanoma kalbėti nutylint tai, kas ją pagrindžia, o būtent, dvasinė patirtis ir dievoieška, pasireiškianti kuriamomis vertybėmis. Ir priešingai, apibrėžti jai kylančių pavojų negalime, nematydami, kad už kultūros griovimo slypi antidvasinės, ardančios ir dievoieškai priešingos jėgos, kurios reiškiasi neapykanta, patyčiomis, bjaurastimi, nedorybe ir kitais nukrypimais, siekiu nužmoginti, paniekinti ir pavergti. Todėl iš tikrųjų neegzistuoja jokia tariama „patyčių kultūra“, „bjaurasties estetika“ ir panašios nesąmonės, nes jos reiškia kultūrai priešingą tapatybę. Toks būtų klasikinis bendrąja prasme apibrėžimas.
Tai, su kuo susiduriame šiandien, yra tos dviejų pradų, dieviško ir nedieviško, kultūringo ir barbariško, kovos viršūnė ir iškilimas, galbūt žūtbūtinė pusiausvyros valanda, nulemsianti visą žmonijos raidą ilgiems dešimtmečiams ar net šimtmečiams. Todėl nebepakanka kalbėti apie ugdymą ir kultūros vaidmenį, ją reikia apginti kaip vienintelę sąlygą, kuri leidžia žmogui kilti, o ne kristi, sąlygą, kuri įprasmina būtį ir suteikia galių gyventi, nes kultūros varomoji jėga yra kūrybingumas, o kūryba – aukščiausia veiklos forma. Taigi tai, kas vyksta su mūsų kultūra, vyksta visame pasaulyje. Kultūra smunka, ji yra skaldoma ir maišoma, į šią mišrainę ir minkomą tešlą po truputį įberiant dvasinio pelėsio. Prieš gerą šimtmetį išrasta vadinamoji „subkultūra“, arba pokultūrė buvo nukreipta į vaikų ir jaunimo sąmonės lipdymą priešinga linkme. Jos formos yra ne tik atgrasios, bet yra nukreiptos prieš tėvų valią, prieš tradicijas. Vaikų maištas prieš tėvus yra dirbtinis propagandinis darinys, nes visi žinome iš patirties, kaip augant ir bręstant yra svarbu turėti teigiamą pavyzdį ir įkvėpimo šaltinį, o meilė ir atsidavimas yra būtina patirties perdavimo sąlyga. Subkultūra su kaskart naujos kartos atskyrimu nuo tradicijos, šeimos ir vertybių, patalpinant ją į įvairiausių sektų, grupių, dirbtinių ritualų ir manifestų, nuolatinio revoliucinio priešgyniavimo būklę pateikiama kaip laisvė. Bet ši tariama laisvė veda į vergiją, tikslų praradimą ir asmenybės sunykimą, nes yra pagrįsta atskirtimi ir žemiausių instinktų skatinimu. Galiausiai įprastos sąvokos (tokios, kaip meilė, šeima, gėris) apverčiamos, jų turinys išplaunamas ir gimsta psichiškai sužalota, nesavarankiška, su ištuštintu vidiniu turiniu, nuo išorinių veiksnių ir valdiškų įstaigų priklausoma būtybė. Tam, kad žmogus priimtų tokią ardomąją programą, jis turi būti nuolatinio apkvaišimo būklės. Jaunas žmogus nuodijamas kvaišalais, beprasmybe, įvairiomis antiliteratūros ir antimeno formomis, kol galiausiai pamiršta, kas jis yra. Jis negali visavertiškai susiformuoti ir lieka nuolatinio infantilizmo, arba nebrendylos, būklėje. Tokį žmogų lengva valdyti. O žmogaus ir visuomenės valdymas per jos kultūrinės ontogenezės devalvaciją yra nukreiptas prieš pačią gamtos ir būties logiką. Tai iš esmės antidvasinė, materialistinė, pozityvistinė, redukcionistinė ir devoliucionistinė pozicija, kurią dėl patogumo galima įvardyti kultūriniu marksizmu. Tačiau tikroji laisvė ir branda pasiekiama ne išoriškai, prievartos būdu diegiant priešingas prigimčiai taisykles, bet savivaldos ir savikūros principu, palaipsniui, laisvai plėtojant būdingus akstinus, pavidalus ir pajautą. Tai tinka ir asmens, ir bendruomenės sąmonei. Kitaip sakant, jokia iš išorės primetama ideologija nėra privaloma, jei ji nekyla iš esmės, jei ji sukurta ne ilgalaikės žmonių bendrijos patirties, o ideologinės grupės, neįsitenkančios į dvasinę raidą. Tačiau mes matome būtent tokios grupės formuojamą ateities viziją, kurioje kitaip mąstantiems vietos nėra, jie įvardijami kaip „atliekami žmonės“.
Superintelbioroboto linkui
Šiame projekte technologijos supriešinamos su kultūra, pastaroji geriausiu atveju paliekama tik kaip priedėlis. Būtent marksistai supaprastino graikiško žodžio techne sampratą. Žodis, iš pradžių reiškęs meną ir meistriškumą, pradėtas vartoti tik instrumentine prasme; kūrybinės technologijos priemonės tampa savitikslės, negana to, ne mintis, vaizduotė ir pajauta, bet pati išraiškos priemonė ima vadovauti kūrybos procesui. Šiuo metu rašymo, muzikos komponavimo ir piešimo skaitmeninės programos taip ištobulėjo, kad asmeninio kūrėjo įsikišimas tapo nebereikalingas, nes „programa padarys geriau“. Kūrinys tampa gaminiu, dirbiniu, o jo paskirtis – vartojimu. Visiškai išleidžiamas iš akių pagrindinis kūrinio vertės matas – jo paveikumas ir individualumas, kurį būdingai užtikrina tik dvasinis gyvo kūrėjo indėlis. Kuo matuosime kūrinio vertę – pikseliais, panaudotų medžiagų brangumu? O bendrąja prasme atskyrus kūrybinę kibirkštėlę nuo idėjos įgyvendinimo būdų, ne tik tradicinis kūrybos laukas tampa technizuotas, bet jis pats išskiriamas iš viso žmogaus potyrio lauko ir tampa nedidele bei nykstančia veiklos dalimi.
Antai technika jau suvokiama ne tik kaip įrengimai, mašinos, mechanizmai, tai yra, įrankiai gamtai pažinti ir įvaldyti, bet radikalūs technoprogresyvistai teigia, jog technologijų, arba gamybos priemonių, plėtra yra nepriklausoma nuo žmogaus valios, o žmogaus paskirtis yra vienintelė – jas tobulinti tol, kol jos pačios galės vystytis. Tokia radikali vadinamosios „techno-kultūros“ raida, atspindinti technocentrinę žiūrą, seniai dėstoma universitetuose, iš pradžių tik vystant technologijas, o paskui jų pagrindu sukuriant visą ideologinę sistemą. Tai yra transhumanizmo dienotvarkė, kurios šviesoje ir aiškėja, kam buvo reikalinga socialinė subkultūrų inžinerija: sugriauti esamą pasaulėžiūrą su visomis vertybėmis ir parengti jauną žmogų naujai veiklai. Bet akivaizdu, kad dabartinis globalus reformizmas yra tik senųjų kominterno idėjų tąsa naujomis techno sąlygomis, atkuriant jas šiuolaikiniais būdais pertvarkant visuomenes ir kuriant jau nebe „naują žmogų“, bet sintetinį požmogį.
Trumpai pažvelkime į į šį planą, suformuluotą technologinio singuliarumo koncepcijos autoriaus, futurologo Roy‘aus Kurzweilo ir jo kolegų. Iš pramoninės industrinės visuomenės, kurią sudaro kūrybiniai žmonės, iki 2050 metų pereinama į dirbtinio intelekto epochą, kurioje gyvena transžmonės, baziniai žmonės (kaip ištekliai) ir baziniai intelrobotai. Iki 2100 metų bus sukurta dirbtinė gyvybė ir superintelrobotai, transžmonės toliau vystysis, baziniai žmonės dar išliks, o nuo 2100 metų žemę valdys postžmonės (požmogiai) kartu su superintelbiorobotais, bazinio žmogaus nebeliks, bus sukurta naujų rūšių ekosistema. Šis transvirsmas, transhumanizmo etapai numatyti šimtui metų, po kurio įsivyraus požmogio laikai. Įsivaizduoju, jog jo turinį geriausiu atveju sudarys tik informacijos rinkinys, kurio įvairovę pagrįs įvairios samplaikos.
Klasikinę kultūros politiką per naujadarus ir libertarianizmą keičia progresyvumas. Atsiranda nauja ideologema – techkultpolitika (juk visiškai primena sovietinį naujadarą, jeigu neklystu, kadaise jau girdėtą „techkult-ura“ ir panašius lozungus?)[1] Iš šios schemos matyti, kad jau nuo 2000 metų pradėtas virsmas, kuriame vietos kultūros žmonėms kaip dvasinio paveldo tęsėjams tikrąja prasme nebėra. Naujoji „kūrybinė klasė“ suvokiama tik kaip bioinžinerijos ir kibernetikos atstovai, valdysiantys visą visuomenę iš Mokslų akademijos padalinių, matyt, priskirtini prie piramidės viršūnėje susiformuosiančio požmogių elito. Per kontinentus žygiuojančiai Agitbrigadai ne tik Dievas yra miręs, bet siela ir laisvas pasirinkimas taip pat. Kaip anksčiau jau minėjau, žmogaus kuriamą meną, muziką, literatūrą nuosekliai išstumia technologijų ir dirbtinio intelekto (DI) kuriami produktai, ir šiame procese žmogui paliekamas tik antrinis, tik dalyvio arba palaikomasis vaidmuo. Ir jeigu dabar pasakysiu, kad kūrėjas tampa „transmisija“, arba tiesiog vis tobulėjančia pavarų dėže technogeniniam dievui pergalingai važiuoti progreso keliu, tai ši metafora turėtų būti suprantama beveik pažodžiui. „Geriau atstatinėjamos“ antidvasinės, antikultūrinės pseudodoktrinos pagrindu dabartiniais laikais pereita prie „kultūros atšaukimo“. Kadangi kultūra yra būdinga tik žmogui, aptariamojoje ateities vizijoje jos nėra. Todėl vienur anksčiau, kitur vėliau turi išnykti etninės, tautinės ar rasinės perskyros arba būti sukurtas ypatingas jų mišinys, lyg augalų ar gyvūnų išvestos kažin kokios distopinės rūšys. Tik tokiame kontekste galima tyrinėti dabar Lietuvoje patylomis vykdomą transhumanistinį projektą.
„Atšaukimo kultūros“ tikslai
Pirmiausia reikia pažymėti, kad į Lietuvą sistemingai importuojama svetima subkultūra ir demografiškai skiedžiama tauta, skatinant asimiliacinius procesus. Sunykus genetiniam ir kultūriniam lietuvių paveldui, niekas neprisimins, kad Lietuva, o tiksliau, savivaldi senbuvių lietuvių ir jiems giminingos gentys ar tautos neturėjo jokių vergovės formų, žiaurių pramogų, nebuvo kolonijinė valstybė, o turėjo labai seną išvystytą dvasinį civilizacinį lygmenį ir pažangų teisės bei bendruomenės normų supratimą. Šis lygmuo tebėra išlikęs vis labiau užmaršinamame, iškraipomame mitų, tautosakos, filosofinės minties raštuose ir beveik sunaikintoje prigimtinėje religijoje. Tai vyksta labai seniai, bet šiandien ypač akivaizdu, kad progresyvistų vykdomas „kultūros atšaukimas“ (cancel culture) reiškia žaibišką visų dvasinių per tūkstantmečius sukauptų mūsų tikrųjų kultūros pavidalų panaikinimą iki šių dienų: tai gimtoji kalba, gyvenimo būdas, proto sankloda, estetinė pajauta, visas ūkio, apdaro ir valgio, švenčių ir apeigų kosmosas, tai yra, savitos materialiojo ir nematerialiojo paveldo lytys. Sakralinė, šventa lietuvio visata skaldoma ne tik primetant visiškai svetimas žemesnes būties formas ir valdžios viršūnėje įkurdinant jų diegėjus bei įgyvendintojus, bet išmaningai kiršinant įvairių pasirengimo lygmenų, profesinių sričių grupes ir užginčijant visos tautos kultūros reiškėjais tapusių kūrėjų veiklą. Negana to, yra vagiamas ir naikinamas medžiaginis paveldo matmuo. Suparalyžiavus jau esamų konstitucinių galių veikimą, toksai „svieto lyginimas“ prieš keletą metų buvo perkeltas į naujai kurpiamų įstatymų lygmenį. Pabandykime panagrinėti keletą pavyzdžių.
Autorinė ir tradicinė kūryba
Prisidengiant kova su sovietmečiu, prasidėjo lentelių nukabinėjimo ir statulų griovimo vajus, kartu niekaip neįamžinant mūsų kultūrinės ir politinės raidos iškiliausių žmonių: tai prezidentas Antanas Smetona, poetai Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda ir daugelis kitų, laukiančių eilėje. Jau atsiradusių gatvių ar skverų pavadinimų ir kitų ženklų matomumas ir kiekis yra apgailėtinas, ką jau kalbėti apie kokybę. Užtat priviso nereikšmingų, nieko bendra su lietuvių kultūra neturinčių ir atvirai progresyvistinių „artefaktų“. Net profesinėse erdvėse, pavyzdžiui, nacionalinėje filharmonijoje nerandama vietos lietuvių nacionalinės muzikos pradininkų bent jau bareljefams (tiksliau, tų vietų yra kiek nori, bet projektai finansavimui kažkodėl neteikiami, regimai bijant nuomonių susikirtimo). Norima nuimti atminimo lenteles Valentinui Adamkevičiui, Mykolui Bukšai, Juozui Banaičiui, Borisui Dauguviečiui, Baliui Dvarionui, Juozui Karosui, Broniui Kelbauskui, Juozui Lingiui, Kiprui Petrauskui, Antanui Račiūnui, Juozui Rudzinskui, Jonui Švedui ir kitiems XX a. vidurio kultūros šviesuliams, sulyginant juos su sąmoningai lietuvių tautą fiziškai naikinusiais kolaborantais, stribais, konkrečiais smogikų pagalbininkais ir okupacinės tvarkos nešėjais, tokiais, kaip Kostas Kubilinskas, Antanas Venclova, Petras Cvirka, Aleksandras Gudaitis-Guzevičius ir kitais. Šita painiava daroma sąmoningai, norint nušluoti bet kokį lietuvybės pamatą ir simbolius, skirtus didžiausiems jos autoritetams atminti. Dar daugiau, komjaunuoliškas entuziazmas gerai dera su netoliaregių „puristų“ įkarščiu, kada dainų šventė kaip aukščiausia politinės tautos kultūros forma, prasidėjusi 1924 metais ir tęsiama iki šių laikų šalyje ir pasaulyje, yra niekinama kaip neva grynai sovietinis produktas. Tokio aklumo negalima vertinti niekaip kitaip, kaip tik ilgalaikės pasąmoninės indoktrinacijos, stengiantis išstumti kultūros vientisumo ir įgimtumo suvokimą, padarinį, sukeliantį neišvengiamą ir visiškai neracionalią idiosinkraziją savo paties atžvilgiu. Jau vien tas faktas, kad globalistinių klerikalų, sovietinių ideologų ir folkloristų taikinys yra bendras, pastariesiems turėtų padėti susigaudyti, kur jie klysta.
Iš tikrųjų nesunku įvertinti tiesiogiai genocidą vykdžiusius kolaborantus ir atskirti nuo kūrėjų, kurie išgyveno sunkmečiais ir plėtojo lietuvių tautos branduolinę savastį okupaciniais periodais, ir tik jų dėka Lietuva atgimė ne vieną kartą. Kalbant apie dainų šventes, labai riboto suvokimo etnologais besivadinantieji neturi politinės sąmonės, nes nesupranta tokio masto kultūrinio judėjimo vaidmens, o jų paklausius, ateityje vietoj sutelktos tautinės programos teliktų diletantiški „folkloriniai“ pasidainavimai siaurame ratelyje ir kelios saviveiklinės etninės muzikos grupelės. Kažkodėl pamirštama, kad dainų šventės apima visus su tradiciniu menu susijusius ansamblius ir programas. Numanau, jog ateityje teks „kovoti“ ne su šiuo savastingu monolitu, o priverstiniu svetimų tradicinių formų įjungimu į dainų, šokių ar instrumentinių pasirodymų, spektaklių ir kitų renginių dienas. Net atneštinių vėliavų ir kalbų, pateikiamų jau ne kaip „tautų draugystės“, bet „savų“ dalykų, invaziją! O dar vėliau – lietuviškų tradicijų pradmenų apmokytų atsibastėlių iš įvairių kontinentų, papildžiusių senųjų kolonistų gretas, karikatrūriškus „pasirodymus“, ir jiems bet ką daryti su mūsų liaudies instrumentais, kostiumais ir kalba bus leidžiama siekiant išvengti neapykantos kalbos ir kitų neva diskriminacinių reiškinių, tarsi pats tautos etninis savitumas ir jo grynumas jau būtų blogis, reikalaujantis neatidėliotino cancel culture… Šiame fronte mūsų laukia išmaniai perlipdytas sovietinis modelis, tik gerokai pažengęs internacionalinio progresyvizmo keliu. Ir jeigu kam nors tokia distopija atrodo neįmanoma, patarčiau pasižiūrėti į panašius ekscesus Vakarų pasaulyje. Neseniai iš svetur atsiradusio „valstybės kūrėjo“ Olego Šurajevo su visais subkultūros atributais precedentas – jau įvykęs faktas, todėl nenustebčiau, jei istoriniai lietuvių veikėjai į kultūros sceną įžengtų su kitų tautų ar net rasių įvaizdžiu. Tačiau šis variantas gali būti nebereikalingas, nes „nukabinėjant lenteles“ gali nelikti jų net pėdsako. Tada į jų vietą įterpti naujųjų gyventojų archetipus bus labai paprasta.
Grėsmių įveika ir Azijos šalių pavyzdys
Būtina suvokti, kokios grėsmės lietuvybės išlikimui kyla. Pati kultūra yra paskutinė tvirtovė, o etninė (gimininė, gentinė ir tautinė) kultūra yra pats jos branduolys. Apibendrintai pažymėkime, jog pasikėsinimas į šią dvasinio pasaulio ašį vyksta dviem būdais: fiziniu medžiaginio palikimo naikinimu ir ideologiniu iškiliausių atstovų dvasinės viršenybės neigimu, arba sąmoningu kiekvieno pagrindinės kultūros sluoksnio suplakimu su jai nebūdingais ir net priešiškais elementais ar ištisais klodais. Trečias kelias yra pats veiksmingiausias – tai nuo mažens auginamos savai kultūrai kurčios ir aklos progresyvistų kartos, bet jį, šunkelį, grindžia du pirmieji ištautinimo būdai. Kraštutiniam požmogio sintetiniam pasauliui su visų savitumo bruožų netekusiu hibridinių sistemų „burbulu“ atsvarą gali suteikti tik priešingas polis – įkūnytas aukščiausias dvasinis lygmuo, sutelktas į prigimtinę senąja žodžio prasme savęs ašį, ir iš šio centro žmogui keliantis ateities dvasinio požmogio (vėliau viršmogio, antžmogio) uždavinius. Savikūra yra fundamentalus gamtos dėsnis, todėl nenatūralus dauginimasis nėra ir negali būti laikomas ne tik kūryba, bet ir gamtos dėsniu ir dalimi.
Taigi, jeigu mes eliminuojam sovietinio laikotarpio kūrėjus, tęsusius lietuviško meno raidą sunkiausiomis sąlygomis, tai prisidedam prie amžinų aimanų, kad neturime kultūrinio tęstinumo. O jo ir negali būti pataikaujant ideologinei konjunktūrai. Kultūra negali būti politikos įkaitas. Tai tinka ne tik sovietiniam, bet ir visiems Lietuvos valstybingumo praradimo ir okupaciniams laikotarpiams. Pažvelgus į kitas, ypač Azijos kultūras, tokio savęs naikinimo nesurasi, visur ieškoma galimybės žūtbūt išlaikyti etninį religinį paveldą, o blogiausiu atveju – bent etninį savitumą ir jo kultūrinį tęstinumą. Tai Indija, Japonija, Artimųjų Rytų, arba Pietvakarių Azijos (Turkija, Saudo Arabija, Izraelis) Kaukazo regiono ir Balkanų šalys, regis, niekada neatsisakysiančios savo tūkstantmečio paveldo. Arabai musulmonai (šiitai) net turi sąvoką takyja (taqiya), kuri reiškia laikiną prisitaikymą (apsimetimą) prie svetimos valdžios, stengiantis bent laikinai išlaikyti gyvybę ir turtą. Nors ši sąvoka yra religinė, sampratą galima taikyti ir platesne kultūrine prasme. Ji, kaip teisė išlikti, ypač padėtų lietuviams suvokti labai svarbų skirtumą tarp tikrųjų svetimų režimų kolaborantų, naikinančių tautos pamatus, ir tiesiog dėl neišvengiamybės prisitaikiusiosios plačiosios gyventojų dalies. Kadangi šio skirtumo nesuvokimas prisideda prie neutralių ar mažiau sąmoningų žmonių juodinimo priešiškais tikslais, o griežtų disidentų buvimas priskirtinas prie dar kitos, itin mažos skaičiumi asmenų kategorijos, šio skirtumo suvokimą būtina įvesti į politinį diskursą. Indai neostrakuoja ne tik islamo invazijos, bet ir anglų kolonializmo kultūros artefaktų palikimo, o greičiau jį asimiliuoja ir pritaiko savo reikmėms. Nuo septintojo amžiaus per Kaiberio perėję atvykę arabai sukūrė naujas kultūros salas, net muzikos ir meno žanrus. Atsisakę kad ir Akbaro paveldo indai nukirstų jau įaugusią vaisingą šaką. Nuosaikaus ir puristinio požiūrio sankirta, žinoma, ir ten egzistuoja, tačiau ne tokiu primityviu lygmeniu, kaip pas mus. Matyt todėl, kad nei islamo, nei anglų įtakos nė iš tolo negalima lyginti su proletariniu bolševikiniu griovimu.
Azerbaidžaniečiai turėjo ne penkiasdešimties, o aštuoniasdešimties metų sovietų palikimą, o šiuo metu kovoja už savo etninę kultūrą ir kartu deklaruoja kursą demokratine linkme. Jeigu jie minėtu šimašinio entuziazmo pavyzdžiu pradėtų naikinti šio laikotarpio paveldą, neliktų pagrindinių nacionalinių paminklų Baku ir kitur pradedant nacionalinės operos ir klasikinės muzikos kūrėju Uzeyiru Hajibeyovu. Pagal naujatvarkę turėtų būti išnaikinti visi iškiliausi to meto kultūros židiniai ir pavadinimai, nes tik iškiliausieji kūrėjai yra įvertinami valstybiniais apdovanojimais, ir ką daryti, jei juos teikė sovietai? Bet vietoj to jie stato muzikos sales, naujas muzikos akademijas tiek europinio pobūdžio, tiek tautinės etnografinės muzikos, mugamo paveldui, besitęsusiam per okupacijas, restauruoja ir saugo senovę. Matyt todėl, kad atsimena netekčių kainą, sugriovimus geriau nei mes, nors mūsų likimas patyrus rusiškąjį šovinizmą panašus. O kodėl lietuvių kultūros genocido nepratęsus iki carinio laikmečio, lenkmečio, vokietmečio? Visi lietuvių represinių laikotarpių kūrėjai turėtų būti nušluoti, ar ne? Tai ir yra kultūros atšaukimo tikslas. Kalbant apie pavyzdžius, jau seniai laikau itin įdomia ir našia Turkijos laikyseną. Tai, kaip ji suderina savastį su geopolitiniais iššūkiais ir išlaviruoja tarp Scilės ir Charibdės, dažnai kelia nuostabą. Ji moka saugoti turkiškumą. Vien išvystyta kino industrija verta atskiro aptarimo kaip atkaklus istorinio savitumo priminimas ir pasididžiavimo šaltinis, kad ir kaip graužiamas holivudinio viruso. Istorinių patriotinių serialų gausa stebina. Apskritai turkų filmai yra atskiras reiškinys, pasaulyje išsikovojęs išskirtinę vietą už neišsenkamą talentingų žmonių kuriamos nacionalinės muzikos, rūbo ir papročių versmę ir pritaikymą šiam žanrui. Beviltiškomis naujosios tvarkos sąlygomis Turkija kovoja, nes dar neprarado išminties. Vis dėlto neabejoju, kad jei šalis nebūtų NATO narė su labai stipria kariuomene ir puikia ginkluote, ją jau seniai būtų ištikęs Sirijos likimas, taip pat tiesiogiai sunaikinant muziejus ir kitus nacionalinės svarbos objektus.
Elito neatsparumas
Kaip ir visos dirbtinės ideologijos, transhumanizmo ideologija neatlaiko elementarių logikos dėsnių. Kultūra supriešinama su natūra, o natūrą, gamtą mėginama susintetinti mėgdžiojant gamtinius procesus. Kadangi dvasinės kultūros susintetinti neįmanoma, ji atmetama. O dabar grįškime prie pagrindinio klausimo: kam tai reikalinga? Ar tai gali būti įvardijama kaip dieviška, dvasinė raiška? Atsakymas – jokiu būdu tai nėra dieviška ar dvasinė raiška, nebent dvasinė, arba spiritualistinė, blogąja prasme. Toks biorobotas yra pats tikriausias besielis tvarinys, kuriamas su tikslu pamėgdžioti Dievo darbą ir pavergti žmoniją kaip nudvasintų esinių tinklą. Bandymai jį sukurti gali būti siejami su homunkulo, Golemo, Frankenšteino ir panašių sutvėrimų idėjomis tiek mituose, tiek mokslininkų ar rašytojų fantazijose. Iš principo šis projektas yra sunkiai įmanomas, bet jam vykstant jau dabar regime žalą ir pavojus. Sunku pasakyti, kada ir kaip jis žlugs, bet šis klausimas susijęs jau ne tik su kultūra. Ji svarbi tiek, kiek padės išlaikyti žmogiškumą ir neleis nužmogėti. Žinoma, yra ir kita medalio pusė – tikimybė surasti saugiklius ir naujausias technologijas naudoti žmogaus tobulinimui kaip tokiam, bet ne privilegijuotai rūšiai.
Elito vaidmuo yra esminis, nes jis atsakingas už vadovavimą žmonėms, neturintiems pakankamo išsilavinimo. Stebime ir jo, pačių technokratų žodžiais, transvirsmą. Visame pasaulyje žemiausi sluoksniai įgyja valdžią ir gudrumu perima natūralų ūkį, vietoj tikro pinigo siūlydami virtualų pasaulį ir vis smunkantį, siaurėjantį pragyvenimo būdą, todėl smunka ir bendroji kultūra. Regime visišką nesiskaitymą su aukštesnio išsilavinimo specialistais, jų vadovaujamos institucijos naikinamos ir keičiamos orveliškais dariniais. Visa tai įmanoma dėl globalaus gerai finansuojamo planavimo, o šis savo ruožtu gimdo seką: neatsakingumas-nebaudžiamumas-savivaliavimas-kriminalinė veikla. Tokias kleptokratines struktūras išduoda leksika ir elgesys. Valdžia virsta šešėline. Užbaigus šį procesą padėtis taptų beviltiška.
Palyginti su žmogumi, – organizmas iš tiesų yra tobula, savaime apsitarnaujanti sistema, kurią reikia tik nukopijuoti, – robotų gamyba ir vystymas yra brangus malonumas, kompiuterių aptarnavimas siurbia milžiniškus energetinius resursus, todėl viena iš priežasčių didinti pensinį amžių, įvesti eutanaziją, skatinti atsisakymą gimdyti vaikus ir panašūs prieš gyvybę nukreipti įstatymai reikalingi dėl to, kad būtų sutaupomos didelės lėšos, skirtos seneliams, neįgaliesiems, vaikams, ligoniams. Abortai, organų donorystė, genetinių mėginių bankai leis uždirbti milijardus „bazinių žmonių“ sąskaita. Tai labai žiauri socialinė inžinerija, pagrįsta nežmogišku išskaičiavimu. Tarsi žmogus nebūtų užsidirbęs senatvei, neturi nuopelnų, o yra tik darbinis gyvulys. Plinta žmogaus apibūdinimai kaip gyvūno, jie perkeliami ir į meno sferą, pavyzdžiui, operos solistas ar kitas atlikėjas lyg niekur nieko yra įvardijamas „scenos gyvuliu“. Orwello naujakalbė jau diegiama oficialiai. Būtis vaizduojama kaip tuščia ir beprasmiška, tarsi juodoji skylė, kurią gali užpildyti tik narkotikai ir metareginiai. Visa tai skirta žmonių sąmonei modifikuoti panaudojant psichoinformacines technologijas.
Galimos išeitys
Komunizmo statytojai nebesako, kad „ekonomika turi būti ekonomiška“, o perfrazavus, „kultūra turi būti kultūringa“. Kad ir kaip norėtume būti prieškyje, vis dėlto nepamirškime, kad technologijos turi būti ne atplėštos nuo kultūros, o tarnauti žmogui. Nepamirškime, kad kultūra yra dvasios penas, tarpininkas tarp dangaus ir žemės, vienas iš veiksmingiausių būdų žadinti sąmonę. Kultūra vystosi per daugelį šimtmečių, lėtai kaupia tai, kas geriausia žmoguje. Kultūros sfera labai trapi, ir tam, kad menininkas galėtų laisvai kurti, jis turi būti akylai saugomas nuo išnaudojimo. Nutraukus tęstinumą į buvusį lygį sugrįžti labai sunku ar netgi neįmanoma. Todėl reikėtų steigti naujus ugdymo židinius ir mėginti nors mažose salelėse sutelkti širdies nepraradusį jaunimą, pajėgų atsilaikyti prieš ydingai suformuotus bendraamžius, kol praraja dar nepasidarė neperžengiama. Asmeniniu lygmeniu būtina suvokti, kad peršama mintis, jog viską darome „mes patys“, yra gudriai vykdomo psichologinio karo prieš nieko nenutuokiančius žmones dalis. Tai valdyti ištroškusiųjų įrankiai. Filosofiniu atžvilgiu reikia spręsti amžiną problemą, kaip atsispirti blogiui ir mėginimui dvasinius žmonijos pasiekimus nuleisti iki žemesnių pakopų. Tai yra niekaip nesibaigianti kultūringo, sąžiningo žmogaus kova su pirmykščiu, šiurkščiu rudimentinės sielos padaru. Kita vertus, šiam padarui periminėjant visus civilizacijos svertus, padėtis regisi priėjusi liepto, arba mums pažįstamos civilizacijos, galą. Francis Fukujama teisus, kad transhumanizmas yra pavojingiausias dabarties projektas, bet ar jo nuolatiniai raginimai daro kokį nors poveikį? Reikia ieškoti naujų, veiksmingesnių būdų. Galvosūkis, vertas milijardo.
Parengta pagal TV laidą: 2023 04 07 Karštas komentaras. Su Giedre Goriene. Koks politinis elitas, tokia ir mūsų kultūra? Ar mūsų kultūra yra pasmerkta? https://www.youtube.com/watch?v=Bpum44YzDwk
PUBLIKUOTA: „Kultūros barai“, 2023 m. Nr. 6
[1] Šią transhumanistinę schemą cituoju iš prof. Dobilo Kirvelio paskaitų Lietuvos biofizikams. Neatsitiktinai jis TSRS Mokslų akademijos Valdymo problemų instituto studijas bionikos padalinyje ir strategiškai pirmaujančius savo viso gyvenimo mokslo darbus sieja su LSDP ideologija. Šioje šviesoje daug reikšmingiau atrodo socialdemokratų, marksistinės-lenininės mokslinės žiūros tęsėjų, gyvastingumas politiniame šalies gyvenime ir laimėta balsų dauguma ką tik įvykusiuose merų ir savivaldybių tarybų rinkimuose. Prisimintinas ir premjero Mykolo Šleževičiaus posakis: „Mes esame amžini“.