Ravana
Pirmiausia įsitikink ar turi pašaukimą, ar siela pabudus. Jei tai ne tavo pašaukimas – ne Dievo galios prisilies tavęs, ne jo pasiuntinių balsą girdėsi, bet liksi ašybės gundomas, ir ištiks tave apgailėtina dvasinė nesėkmė arba baisi nelaimė.
Ir jei ne uoli siela, o tik pritariantis ir smalsus protas suklūsta, išgirdęs dieviškąjį kvietimą, jei troškimų pilna žemesnioji gyvybė pasiduoda šalutinių jogos vaisių – galių bei malonumų – vilionėms, jei Balso stiprybės, saldumo arba didybės sužadinti nepastovūs jausmai trumpam iššoka kaip liepsnos judrus liežuvis, – tada taip pat mažai vilties tėra, jog įveiksi sunkų jogo kelią.
Mirtingas žmogus išorinėmis priemonėmis nepajėgs atlaikyti šios dvasinės kelionės sunkumų, neišgyvens titaniškos vidaus kovos, palūš nuo jos siaubingų ir įkyriai pasikartojančių išbandymų, neturės jėgų pažvelgt pavojams į akis ir kalnus jų, čia vos įžiūrimų, čia grėsmingai dunksančių, įveikti. Tik didi, atkakli bei valinga dvasia ir negęstančia nenugalimo įkarščio ugnimi liepsnojanti siela padės jam ištverti šią sunkią perkaitą bei įgyvendinti aukštus ir neįtikimus siekius.
Nemanyk, jog kelias lengvas. Jis ilgas ir išsunkiantis jėgas, sunkus ir pavojingas. Kiekvienam žingsny tyko pasala, ties kiekvienu posūkiu paspęsti spąstai. Prieš tave sukils tūkstančiai matomų ir nematomų priešų; jie imsis su tavo neišmanymu, ir kraują stingdys jų subtilumas; grumsis su tavo silpnumu, ir neišmatuojama bus jų jėga. O kai kentėdamas įveiksi priešus, į jų vietą stos tūkstančiai kitų. Pragaro išspjautos šutvės pastos tau kelią, – skaudins, žeis ir grasins; Dangus tave pasitiks negailestingais išmėginimais, šaltu ir vaiskiu išsižadėjimu. Pasijusi esąs vienas: su savo sielvartu, su įtūžusiais demonais ant kelio, su nepalankiais Dievais aukštybėse. Bjaurių, tamsių Jėgų nesuskaičiuojama daugybė sklando aplinkui, senų ir neišnykstančių, galingų ir žiaurių; jos pelnosi Nakčiai ir Neišmanymui karaliaujant, todėl niekada nepasikeis ir liks priešiškos. Padėti linkusių Šviesių Būtybių, kurioms tai leista, yra nedaug. Jos laikosi nuošaliai, labai toli, ir neskuba ateiti, o jų apsilankymai trumpi. Kiekvienas žingsnis į priekį – tai mūšis. Tave lydės staigūs moralės nuosmukiai ir nesibaigiantys pakilimai, ir prieš akis iškils kaskart naujos viršūnės, kurias reikės įveikti. Kiekvienas pasiektas lygmuo tėra kelio pakopa, nuo kurios atsiveria beribės aukštumos. Pasirodys, kad kiekviena pergalė, kurią manei esant paskutiniu pergalingu susirėmimu, tebus įžanga kitiems šimtams nuožmių ir pavojingų grumčių… Tačiau sakai, kad Dievas tau išties pagalbos ranką, ir švelniai besišypsanti Dieviškoji Motina bus arti, pasiruošus gelbėti tave? Argi nežinai, kad Dievo malonę gauti ir išsergėti yra sunkiau, nei Nemirtingųjų nektarą arba Kuveros neįkainojamus turtus? Paklausk apie tai jo išrinktųjų, ir jie tau pasakys, kaip dažnai Amžinasis užsidengdavo nuo jų savo veidą, kaip dažnai pasitraukdavo ir pasislėpdavo už paslaptingo šydo, ir jie likdavo vieni vienutėliai Pragaro gniaužtuose, vieniši tamsybių klaikmėje, nuogi ir bejėgiai per patį kovos įkarštį.
Jo esamybė justi už šydo, tačiau ji primena žiemos saulę už debesų, kuri neapsaugo nuo lietaus ir sniego, pražūtingų audrų, atšiauraus vėjo ir žvarbumos, pilkos, sielvartingos atmosferos ir varginančios niūrios nuobodybės. Neabejotinai pagalbos ranka tebėra ištiesta, net jei atrodo, kad ji atsitraukė, bet visiškos nakties įspūdis išlieka, kai, rodos, niekada nebepatekės saulė, ir juodžiausių tamsybių nebeperskros vilties žvaigždės šviesa.
Gražus Dieviškosios Motinos veidas, tačiau ji gali būti ir baisi. Dar daugiau: ar nemirtingumas tėra žaislas, kuris lengva ranka duodamas vaikui, o dieviškasis gyvenimas – be jokių pastangų gaunamas apdovanojimas, karūna silpnavaliui? Siek teisingai, ir turėsi; tikėk, ir galiausiai tavo tikėjimas bus pateisintas. Tačiau baisingas yra Kelio Įstatymas, ir niekas negali jo panaikinti.
Versta iš: Sri Aurobindo, The Law of the Way
Iš anglų k. vertė Daiva Tamošaitytė, 2004 birželio 20 d.