Vasario 16-osios eitynės Vilniuje. 2024 m. vasario 16 d. Daivos Tamošaitytės nuotr.
Ir vėl pravartu prisiminti, kas esame, iš kur atėjome ir kur einame. Priminti sau ir kitiems, tai pamiršusiems. O mes esame seniausios kilties ainiai, į nebūtį sparčiai grimztančio aisčių pasaulio ir bendrai indoeuropiečių civilizacijos atšaka, prieš daug tūkstančių metų sukūrę iškilią ir savitą gyvenseną ir papročius. Kad mūsų tautos šaknys yra visiškai savarankiškos, liudija išlikę niekur kitur neaptinkami senovės reiškiniai, kaip antai apeiginės sutartinės, alkai, milžinkapiai ir piliakalniai. Tais laikais Dievas mūsų lūpomis ir mums kalbėjo lietuviškai, iš jo paveldėjome prigimtinę teisę kalbėti kalba, iki šiol išlaikiusia seniausią ryšį su amžinaisiais pasaulėkūros klodais. Kad ir kaip keistųsi pasaulis, pagrindiniai dėsniai išlieka, o vienas tų dėsnių veikia taip, kad tik sugebąs išlaikyti nenutrūkstamą ryšį su savo Kūrėju žmogus nepraranda jam duotos galimybės gimti jam skirtoje Žemės vietoje, plėtoti veiklą pagal jam suteiktą būdą – reikštis savitai, būdingai, savaimingai. Tačiau ši teisė įpareigoja. Pareiga yra laikytis papročių nepaisant kliūčių ir spaudimo, ir tik mūsų valia tuos papročius tobulinti ar keisti taip pat pagal vidinį tautos poreikį. Paprotinė sankloda nereiškia kažko, ką reikia periodiškai nusimesti kaip pasenusį rūbą, priešingai, tik jos pamatu kaip audinys nepaliaujamai audžiama vidinė ir išorinė žmogaus visata.
Šventa lietuvio visata nūnai apibyrėjusi, nualinta karo audrų; per nukariavimus, ilgalaikį naikinimą, trėmimus ir nutautinimą praradusi daug jėgų, tų šakų, kurios auga iš mūsų būties ąžuolo kamieno ir pina nuolat atsinaujinančią įvairovę. Ši laja kaip kupolas saugojo lietuvio savitumą daugelį šimtmečių. Ne viskas pradingo gaisruose, ne visi raštų paminklai sunaikinti. Protinga manyti, kad daug žinijos išvežta ir paslėpta Lietuvą plėšusių šalių bibliotekose, galbūt pavienių asmenų rinkiniuose. Ištyrinėti ir atgauti prarastą kultūros turtą, paskatinti jį grąžinti, įvykdyti kultūros archeologijos darbus, remtis savais paveldo šaltiniais – tai svarbiausias uždavinys mokslininkams, jeigu norime, kad nesiliaujantis istorijos klastojimas, menkinimas ir maršinimas liautųsi, ir niekas nebedrįstų kėsintis į švenčiausius nacionalinės valstybės pamatus. Kitas neatidėliojamas uždavinys – mokytojams, kad atkurtas paveldas per atnaujintą švietimą pasiektų kiekvieną augantį lietuvį nuo mažumės. Juk žinome, kad archyvų ir artefaktų vagystės įvairiais pavidalais nuosekliai vykdomos ir šiandien. Tai būtina sustabdyti. Ir šiam uždaviniui būtina skirti pirmaeilę reikšmę kartu su piniginiu rėmimu – duoti tiek, kiek reikės, kartu atmetant viršvalstybinius ir antikonstitucinius darinius, nusiurbiančius liūto dalį svarbiausioms sritims, o pastaruoju metu praktiškai visoms, todėl iš esmės jas skurdinančius ir griaunančius. Daugybei kertinių kultūros sričių, puoselėjančių savitą per amžius sukauptą patyrimą, leidiniams, renginiams, draugijoms parama iš viso nutraukta. Į kultūros sampratą plačiąja prasme įeina ir aplinkos apsauga bei žemės ūkis: miškininkystė, gyvulininkystė, žolininkystė, vaistininkystė, žvejyba, mityba ir kiti barai. Draudimai ir suvaržymai naikina įprastas veiklas ir savų kultūrų auginimą bei priežiūrą, kurių dėka dar neseniai buvome sėsli ir svarbiausiais gaminiais visiškai apsirūpinanti ar mainais užsitikrinanti gerovę taiki bendruomenė. Esame patyliukais išbraukti iš tarptautinės paveldo organizacijos sąrašo. O svarbiausia, atkakliai naikinamas pasaulinis baltistikos centrų tinklas. Praėjus trisdešimt trejiems metams nuo nepriklausomybės atkūrimo, mūsų Vilniaus universtitetas (kaip, beje, ir Muzikos ir teatro akademija) ne tik neturi tautai nusipelniusios asmenybės vardo, kaip esti įprasta, bet virto nutautinimo židiniu. Senosios jėgos nesnaudžia, ko nepasakyti apie mus pačius.
Po senovei dainuojame apie linelį, o jo nebeauginame, sekame pasakas apie karvutę, bet baigiame ją išginti į svetimas lankas. Apie ką dainuosime rytoj? Linelis, rengęs mūsų žmogų, karvutė, tūkstančius metų teikusi pieną ir sviestą, grietinę ir sūrį, tai šventas augalas ir gyvulys, aplink juos, kaip ir apie begalę kitų, sukosi gyvenimas, vystėsi tautodailės ir kūno genetikos raštai, prasminių ženklų tvarka. Nebuvo nė vieno gamtos reiškinio, augmenijos ir gyvūnijos gausos, su kuria nebūtų susijusi kasdienė darna; visas judėjimas, darbas buvo šventas, pradedant bitininkyste ir baigiant kalvyste. Ar ir švenčiausia lietuviui juoda duona it pajuokai bus gaminama iš vabzdžių, peršamų dar Donelaičio išjuoktų varnų ir varlių rijikų? Šie negirdėti pokyčiai, kurių niekas niekada nedrįso piršti, liudija sveiku protu nesuvokiamą tiesioginį pasikėsinimą į nejudinamą medžiaginės būties sanklodą, kurią ir kipšas anksčiau apeidavo ratu. Būtent etninė kultūra, – apsauginis tautos žiedas, – jei ji pradedama klastoti, yra ta raudona linija, kurią peržengus prarandama pati savastis, sėkla, auginanti tikrovę, pats prasminis branduolys. Jei arda, naiva prie jo priartėja, ir kenkėjas ima graužti pačią šerdį – tai skambinti pavojaus varpais pats metas.
Prigimtinis baltų tikėjimas turi teisę tapti ne tik valstybiniu, bet yra vienintelis pamatas tautai išlikti. Išeitų, kad Europos Sąjungos teisinė sistema geriau supranta Daukanto, Vydūno ar Jono Basanavičiaus priesakus, nes dabartinė valdančioji dauguma tęsia prieš šešis šimtus metų pradėtą lietuviškosios pasaulėžiūros ir tikėjimo griovimą, todėl piktybiškai nevykdo jos nutarčių. Tai akivaizdžiai rodo, jog mūsų valstybę užvaldę antitautiniai gaivalai, iš širdies nekenčiantys viso, kas sudaro jos vertybinį stuburą, o ne „mes patys“ kertame šaką, ant kurios sėdime. Tai tik įžūlus ir patogus melas, pridengiant žarijų žarstymą svetimomis rankomis. Kita vertus, geranoriškai nusiteikę svetimtaučiai stebisi, jog lietuviai leidžia iš savęs vyti virves, atiminėti svertus, kuriuos daugybė kitų tautų yra praradę ir tam, kad išstovėtų, yra priverstos taikyti svetimas taisykles arba iš piršto laužti naujas, ir dar primesti jas kitiems, kad jaustųsi aukštesnės, nors yra kaip tik priešingai. Todėl kai vieną dieną paaiškės, kad mes jau nieko nebeturime savo, kaltinti teks tik save, nes bet kuriuo atveju jau nebus svarbu, kad tauta sunyko dėl klastos ir nesibaigiančio kvailinimo, nors būtent klasta yra veiksmingiausiai paslėpta prievarta, naši taikos laikotarpiais. Kovoti už išlikimą – tai nepaliaujamas būties kodas; ilsėtis lietuvis gali dausose; galbūt nors šiandien su kartėliu tai pavyks pripažinti, o pripažinus keisti elgesio taktiką ir strategiją. Ir vėlgi, mes turime kuo remtis, visų laikų mūšiais, sukilimais ir ypač naujausių laikų rezistencija ir analogų neturinčia miško brolių partizanine kova.
Tai kas yra lietuvis, ir kas šiandien turi teisę juo vadintis? Ne lietuvis ir ne jo atstovas yra tasai, kuris leidžia išparduoti Tėvynės žemes, miškus, vandenis, strateginius objektus ir patį žmogų, jo protą ir darbo jėgą. Ar verti pagarbos valdantieji, išvarę naujon tremtin trečdalį tautos, privertę skursti pasilikusius, mokėti už savo turtą nepakeliamus mokesčius, ir vykdantys svetimų šalių pasiuntinių nurodymus? O kaip pavadinti tuos, kurių pareiga ginti ir saugoti Lietuvos piliečius, užtikrinti jų teises, bet ir jie nematomos rankos priversti aptarnauti naujuosius ponus ir jų įvedinėjamą naujųjų laikų baudžiavą? Ne tik neužtikrinama demokratija, auga socialinė nelygybė, bet ir lietuvis, turįs būti savo namų šeimininku, baudžiamas už kiekvieną pastangą tuos namus gražinti ir stiprinti. Čia įvedinėjama nauja ideologija ir santvarka kardinaliai priešinga autentiškai lietuvio pasaulėjautai ir gyvenimo būdui. Taip pat noriu atkreipti dėmesį į tai, kad „dviejų Lietuvų“ teorija, kaip ir „dviejų nacijų“ teorija, yra doktrina, paranki valstybei skaldyti iki pat jos žemių padalinimo. Indijoje tai baigėsi šalies padalijimu į Indiją ir Pakistaną, žudynėmis, turto konfiskavimu ir išvarymu. Istorinių pavyzdžių daug. Lietuvai taip pat nuolat gresia autonomininkų ambicijos, kurių pirmtakų pastangomis buvo prarasta didžioji dalis etninių žemių.
Nėra jokių dviejų Lietuvų, yra tik jos patriotai ir išdavikai. Tėvynės išdavystė, didžiausias nusikaltimas, senaties neturi. Ir tie, kurie puikiai viską supranta, bet ne prisiima atsakomybę, o vien stebi ir leidžia vykdyti Lietuvoje šį nusikalstamą socialinį eksperimentą, ne mažiau puikiai žino, apie ką aš kalbu. Nei ordinų, nei antpečių nevertas pareigūno ar kario priesaiką sulaužęs vyras priešiškos dvasios ir įpročių diegimu, paklusimu svetimų nurodymų diktatui, darbu valstybės išmontuotojams, arba jei jo etika ar veiklos metodai prasilenkia su aukštais mūsų laisvės gynėjų standartais. Kartais regisi, jog kai kurie dabartiniai kariūnai su ankstesnių laikų gynėjais nieko bendro nebeturi, nes jie persiėmę atneštinėmis manieromis, kad su partizanine kova baigėsi paskutinis aiškus vientiso pasipriešinimo etapas, skleidęs lietuvybę ir pagarbą tautos didvyriams. Mažai kas beprisimena Adolfo Ramanausko-Vanago įspėjimą apie išdavikus – didžiausią grėsmę šalies saugumui, o jis aktualus kaip niekad. Ar tikrai susitaikęs su šia padėtimi atsakingas asmuo apgina ir apsaugo valstybę, šeimą, vaiką ir moterį? Telieka tai retoriniu klausimu.
PUBLIKUOTA: https://alkas.lt/2024/05/01/d-tamosaityte-keletas-minciu-atkuriamai-tautininku-sajungai/