Rigvedos rankraščio detalė
Anksčiau išdėstėme nuomonę, kodėl technologijų pažangos įkarštyje vyrauja senoji maginė sąmonė, ir kodėl troškimas sukurti idealų pasaulį išoriškai transformuotam antžmogiui nėra pagrįstas nei ikišiolinėmis žmogaus raidos, įašinusiomis gyvenimą į dvasinį arba religinį centrą, studijomis, nei moksline logika, todėl vargu ar tikėtinas. Darėme prielaidą, kad tai yra dar vienas politinis visuomenės valdymo projektas, pertvarkant pasaulį elitinės klasės naudai žmonių masių laisvių bei teisių sąskaita. Tačiau tęsdama mintį, kad šį klausimą padėtų išspręsti ne tiek laboratoriniai bandymai, kiek religiniai, metafiziniai ar filosofiniai tyrimai, pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į šiuos klausimus: kodėl reikia individualaus vystymosi, o iškart nepelnytai suteikta gerovė duoda priešingus rezultatus? Kodėl, išskyrus trumpus laikotarpius, visos visuomenės sukurtais naujausiais pasiekimais naudojasi toli gražu ne patys iškiliausi jos atstovai, o geriausieji talpinami į tų procesų paraštes? Ir, galiausiai, kaip įveikti tą beždžionės su ginklu sindromą?
Teigėme, jog dėl atotrūkio tarp technologinių pasiekimų ir žmogaus dvasinio, net dorovinio išsivystymo žmonijos ateičiai iškyla naujos grėsmės, ir šis procesas taip toli pažengęs, jog ginama teisė lygia greta gyvuoti visoms visuomenės apraiškoms, kai vienodai vertinama ir auka, ir budelis, ir sveikas, ir ligotas, o viešasis gėris virsta viešuoju blogiu, tačiau ribos tarp šių dėmenų trinamos, tad jau tampa nebeaišku, kas gera, o kas bloga ar šiaip prasta. Tam pasitarnauja įtraukumo mechanizmas, kada visi įmanomi tipai priverčiami gyventi kartu ir sąveikauti, o bet kokios pastangos atsiriboti vertinamos kaip „neapykanta“, kurią mėginama išnaikinti naujais įstatymais. Savaime tokia geistina lygybė būtų visai sveikintina, nes galinga gyvenimo ir valios energija, kelianti žmogų aukštyn, visuomet linkusi asimiliuoti trūkumus ir kartu pagerinti atsiliekančių visuomenės narių būklę. Demokratijos laimėjimai, kad ir pablogina ir nuleidžia bendrą kultūros lygmenį į žemesniąją pakopą, vis dėlto padeda išvengti griežtų ir nuolat didėjančių skirtumų tarp atskirų visuomenės grupių, net atskirų valstybių, kas visada gresia naujais neramumais, suirutėmis, revoliucijomis ir karais. Tačiau tai duoda vaisių tik tada, kai vyksta iš lėto, veikiant saviraidos svertams, ir stipresnieji, brandesnieji visuomenės atstovai, autoritetą turintys jos vietininkai tą „įtraukimo“, o iš tikrųjų įsisavinimo (asimiliacijos) procesą suvaldo. Ir priešingai: iš išorės primetama įtrauktis kvotomis ar įstatymais, juo labiau, nieko bendra neturinčiais su savo krašto ar šalies istorija, staigiai sugriauna nusistovėjusią gyvenimo sanklodą, įtraukia autochtonų grupes į globalų įtraukties vyksmą, kitaip sakant, asimiliuoja juos pačius, ir ne tik nesukuria naujos kokybės, bet vietoj buvusios aiškios tradicijos ir pilnakraujo gyvenimo pagamina bet kuriame pasaulio kampelyje sutinkamą amorfišką, niekuo neišsiskiriantį, vienodą ir nuobodų socialinį darinį. O uniformiškumas yra didžiausias kultūros priešas. Bet tikrasis pavojus slypi totalitarinės prigimties ideologijose, vadovaujamose saujelės strategų, kurie nuolat kuria didelėms, jų nuomone, nuskriaustųjų grupėms palankias reformas, deja, peraugančias į susidūrimus ir dažnai paliekančiomis tas grupes atpirkimo ožiais vien dėl to, kad tie reikalavimai esti politiškai melagingi, socialiai nepagrįsti arba tiesiog neįgyvendinami dėl priežasčių, kurias toliau ir mėginsiu panagrinėti.
Tapimas asmenybe
Mėginant atsakyti į pirmąjį klausimą, iškelsime tezę, jog nepriklausomai nuo asmens dvasinio išsivystymo, jis objektyviai dalyvauja visuotinėje tapsmo raidoje, kurios šaltinio pirminė grynoji prigimtis slypi aukštesniame už jį visatos sąrangos lygmenyje, ir priklauso nuo visatos pagrindinių dėsnių; taip pat tai, kad jis neigia dvasinę hierarchiją, dar neįrodo to, kad jos nėra, bet patvirtina faktą, jog asmuo arba neišmano tos srities, arba renkasi, arba dažnai būna priverstas rinktis blogąją dvasinės patirties pusę, blogį suprantant kaip sąmoningą veiklą, nukreiptą prieš dieviškąjį pradą.
Taigi to dieviškojo prado grūdelis, siela, mano supratimu, yra pati sąžinė, padedanti atskirti žygio į neištirtas gyvenimo teritorijas linkmę. Kadangi ji, būdama Dievo vietininku jo kūrinyje – žmoguje, yra kaip ir Jis, nesukurta, amžina ir savo esmėje nekintanti, siela iš tiesų yra vienintelis daiktas, kuris yra tikrąja prasme tvarus, nes kaičiame kosmose negali būti tvarūs jokie medžiaginiai daiktai ar jais grįsti sukurti įstatymai, nebent gali egzistuoti tik nenutrūkstamas jų srautas, ir tai tik tol, kol egzistuos medžiaginė visata. Tačiau siela nelyginant smiltelė kriauklėje gali apaugti patirtimis ir tapti perlu. Štai jeigu priimtume tokį žiūros kampą, kad žmogus yra ne tuščias, o pilnaviduris, kad jis turi įgimtą atskaitos tašką savo viduje, ir jis taip pat plėtojasi, auga ir bręsta nelyginant gyva sielos esybė, suprastume, jog asmeninės patirtys yra pagrindinė tobulėjimo sąlyga. Kaip ir mažas vaikas, nuo mažens gaunąs bet kurį žaislą, kurio užsigeidžia, tegali išaugti egoistišku, žiauriu tironu, kurio troškimai privalo būti patenkinti iš karto, ir visuomenė, gaudama nepelnytą ir neuždirbtą atlygį, ištvirksta. Tai pasireiškia ne tik veltui eikvojamais resursais, bet ir vis keistesnėmis ir beprasmiškesnėmis pramogomis, kol atsiduriama ant tokio plono ledo, kurį gali praskelti mažiausias neatsargus judesys. Kodėl apie tai, kas, regis, savaime aišku, turi būti kalbama? Gal dėl to, kad apgaulingi pavidalai trukdo atpažinti senąsias tiesas?
Kalbėti svarbu ir todėl, kad tai nėra vien dorovės klausimas, o, kaip sakiau, laisvos valios ir prievartos, gero arba blogo pasirinkimo reikalas, kurio šaknys daug gilesnės ir svarbesnės, jei norime suvokti vykstančius procesus. Žmogui žemėje skirta augti ir bręsti kaip augalui, kaip medžiui, o neužtarnauta gerovė nesukuria aplinkos, kurioje jis pats dėtų pastangas, įveiktų neišmonę, sąmonėtų ir per įvairias patirtis suasmenėtų, nes tik dvasinė asmenybė yra tikrasis paties asmens išsiaugintas išskirtinumas ir savitumas, kuris ne tik įprasmina gyvenimą, bet ir atitinka aukštesniosios būties principą – įvairovę. Žinoma, tatai nereiškia, kad žmogus privalo gyventi nuolatiniame nepritekliuje ar net skurde, bet gerai žinoma, kad būtent ribinėmis sąlygomis įvyksta didžiausi atradimai ar nušvitimai, pasiekimai ir laimėjimai, užgrūdinamas charakteris, ir tai tik patvirtina faktą, kad gamtos dėsniai sutvarkyti taip, kad jos kūriniai neužmigtų palaimingoje homeostazės būklėje, bet valingai siektų ir ieškotų dar neišbandytų aukštumų.
Toks gyvenimo nuotykis ir pasiryžimas pasitikti nežinomybę esmiškai skiriasi nuo priverstinai primetamų žeminančių ir ribojančių sąlygų, bent jau ne tokiu mastu, kurio neįmanoma pašalinti kitaip, nei didelio masto katastrofomis. Kad tokios dirbtinės sąlygos įmanomos, regime iš šiuolaikinių transhumanistinių projektų, apie kuriuos kalbėjau anksčiau. Gerais noras grįstas pragaras nėra vien metafora. Ir vėl klauskime, kodėl normali raida taip apsunkinta, kad bet kuri savybė virsta savo priešybe?
Iš dalies, tai vyksta dėl per greito technologijų vystymosi, todėl atsirandančios galios sprogdina nusistovėjusią tvarką, bet daug svarbesnis yra iš principo priešiškų jėgų nenoras keistis, o technologijas panaudoti saviems tikslams, menantiems prieštvaninius laikus. Galima regėti, kaip viešose laidose įžymybės vis garsiau giriasi, kaip sveikai gyvena, daro jogą, medituoja, tampa vegetarais, domisi šamaniškomis praktikomis arba kuria uždaras neva dvasiniais mokymais grindžiamas bendrijas. Jie teigia turį anžmogiškų galių, ar kad bendrauja su kitomis įžymybėmis astraliniame pasaulyje. Mėginimas įminti amžinąsias paslaptis dažnai baigiasi kaip Jimui Morrisonui, kurio siekis išbandyti maginį Carloso Castanedos šuolį tarp pasaulių baigėsi šuoliu pro miegamojo langą. Neturint svertų, tik rėmimąsi vaizduotės galia, įstringama maginėje sąmonėje, tačiau dažnai pastangos pranokti save baigiasi tragiškai ne tik asmeniui, bet ir visai bendruomenei.
Taigi nesėkmę lemia sielos nebrandumas ir asmens infantilumas, trokštant stebuklų tuoj pat ir nuolatos. Tuo paaiškinamas ir keistas reiškinys, kai žmonėms patinka, kad juos kvailintų ir apgaudinėtų, antraip cirkų arenos, kazino ir būrėjų salonai būtų tušti. O kitą traukia įvaldyti metodus, kuriais galima veiksmingai apgaudinėti ir pelnytis. Magas neišmanančiajam atstoja kunigą ir Dievą. Tad kodėl jam tuo nepasinaudojus? Vis dėlto būtiną jungiškąjį individuacijos procesą stabdo ne tik tingumas, nemokšiškumas ar mėginimas klasta gauti tai, ko tikri pašvęstieji ar vienuoliai siekia griežta disciplina, užtrunkančia ne vieną gyvenimą, jei tikėtume sielos atgimimu. Ši negalia slypi pačioje neteisingoje starto pozicijoje: negali tapti šventuoju ar didžiu jogu, jei atmeti sielą, vadovaujiesi klaidatikyste, esi nenuoširdus ir nepajėgi atsisakyti visko, kas trukdo sąmonėjimui ir augimui į šviesą. Kadangi kiekvieno kelias yra visiškai skirtingas ir ypatingas, o išmėginimai ir patirtys – savitos ir nepakartojamos, nors iš išorės atrodo kitaip, apsisprendimas eiti savo keliu ir pasirinkti tikrą autoritetą yra lemiamos reikšmės. Tuo tikslu ir egzistuoja prigimtinės tradicijos, atlaikančios laiko tėkmę, tinkamos tik tai tautai ar žmonių bendrijai, kuriai kalbama jos kalba ir kurios atitinka kolektyvinę sielą. Pasiekęs tam tikrą asmenybės brandumo laipsnį, žmogus fiziškai nebegalės griauti, žaloti ar kitaip dalyvauti kito žlugdymo procese, jeigu asmenybės turinį suprantame kaip sielinės esybės brandą, pasireiškiančią aukštesniais tikslais ir darbais. Jis negalės tapatintis su žiaurumu ir mėgautis juo, net jeigu kenčia ir patyčių taikiniu tampa „blogietis“, nes tai visiškai nederės su pakitusia sielos struktūra. Lygiai taip pat tos švelnios plotmės neišsiauginusiam asmeniui nebus suvokiama nei atjauta, nei kiti aukštesnieji jausmai, priskiriami dvasinėms kategorijoms, ir nors jis kalbės skambiomis frazėmis ir ryšės naujausią kaklaraištį, jokiai pažangai jis neatstovaus. Tas pats psichologinis dėsnis tinka ir tautai, ir visai žmonių rasei.
Kodėl – magija?
Apginti kultūros ir civilizacijos laimėjimus visuomet buvo sunku, tam reikėjo nesiliaujančių žygdarbių ir daugybės aukų. Tačiau nūdien pradeda atrodyti, kad ši kova tampa nebeįmanoma, nes vienu metu taikoma strategija mėginama vardan visų gerovės nepriklausomą būtį sumažinti iki nebūties (skatinami abortai, eutanazija, savižudybės, bevaikystė), ir antra, įteigti, kad visa tai atliekama savo laisva valia. Tuo tikslu keičiamas visas tikrovės suvokimas, keičiant pavyzdžius medijose ir švietime. Faktas, kad išskyrus gausias Azijos bendruomenes, Vakaruose įprasta tikybų praktika išgyvena nuosmukį, ir tai verčia sunerimti. Pagrindiniai mokymai apie būties tvarką, gamtos dėsnius ir žmogaus tikslus užleidžia vietą technologijų ir materialinio spindesio kultui, todėl ir filosofija kone tapo sociologijos šaka, o bažnytiniai ritualai – paslaugomis, su gyvenimu prasilenkiančiomis aklai kartojamomis religinėmis dogmomis, užuot aiškinus ir pagrindus tai, kas žmogaus būtį įprasmina, verčia judėti į priekį ne vien ieškant maisto ir pastogės, kaip gyvūnui. Besirandanti naujakalbė ištrina įprastas žodžio ir sąvokos reikšmes, ir vien dėl to epistemologinė problema pati tampa problema, nes keičiami jos raktiniai žodžiai. Štai per nacionalinį transliuotoją girdime, kad „greitoji mada yra fundamentalus dėsnis“ (!), mat kiekvienas tik ir svajoja kuo dažniau ir daugiau prisipirkti. Bet, tarkim, man lankymasis parduotuvėse yra varginanti būtinybė, kurią atidėlioju kiek įmanoma; rūbą perku tikslingai ir tik tada, kai reikia, o ne norisi, juolab suvokiu, kad daugelio paltų, kailinių ir ypač šventinių drabužių ir batelių šiam gyvenime matyt jau nesunešiosiu, kaip ir nesuskaitysiu knygų, kurias norėčiau, o šis poreikis gerokai „fundamentalesnis“. Tai nuteikia kiek filosofiškai, tačiau padeda atsikratyti to, kas nėra svarbu. Nes man fundamentalus būties dėsnis yra dvasios viršenybė prieš materiją ir sieloje glūdinčios galimybės bei imperatyvas siekti galutinės tikrovės, tarp jų ir palaimos, sielos savižina ir saviraida. Todėl akstinas ką nors turėti ar troškimas puoštis yra tik antrinis gyvybės dėsnis kaip dvasinio mėgavimosi ar grožio siekio žemesnė gamtinė apraiška. „Ši Būtis, Sąmonės galia ir Palaima veikia ne tiesiogiai ar visiškai neatsakingai, kaip magas, statąs pasaulius ir visatas vien įsakmiu žodžiu. Mes suvokiame eigą, mes žinome Dėsnį“, – rašo Sri Aurobindo „Dieviškajame gyvenime“.
Taigi saviugda yra sunkus ir ilgas darbas, bet, regis, ranka pasiekiamos gėrybės vilioja ieškoti paprastesnių ir greitesnių būdų, nes technologijos, esą, tai gali suteikti. Ir atsitinka taip, kad vadovauti ir visuomenės raidą pradeda lemti tinkamo humanitarinio išsilavinimo neturintys žmonės, sumanūs tas technologijas panaudoti, bet neišmanantys fundamentalių būties principų, todėl kada susiduriama su netyčiniais padariniais, kaltas lieka pats įrankis. Kada tas įrankis yra žmogus, už pasekmes atsako taip pat jis, nors juo manipuliuojantieji tvirtina, kad jis viską, pavyzdžiui, galimybių pasą, renkasi laisva valia. Kaip tik ši ypatybė yra kertinė, norint pradėti tikrą kelią į išsivadavimą iš primetamos svetimos valios, nes tol, kol žmogus mano, kad visi jo atliekami veiksmai, net ir visiškai jam nebūdingi ar net priešingi jo įsitikinimams, pareina nuo staiga jame tarsi savaime prabudusių dar nebūtų polinkių, o juos savo ruožtu lemia neva jo paties prigimtis ar aukštesnė jėga, kuriai neįmanoma pasipriešinti, tol jis negalės bręsti ir tapti asmenybe, tikrai sąmoninga ir laisva rinktis. Reikėtų labai rimtai vertinti Yuvalio Harario pasisakymus ir paskaitas, kuriose jis apibendrina transhumanistų projekto etapus žymiai atviriau, nei galėtum tikėtis. Tad kai jis teigia, jog „su laisva valia yra baigta“, ir nusako priežastis bei tikslus, tuo reikėtų tikėti. Galbūt toks atvirumas galimas kaip tik todėl, kad „ateitis jau įvyko“, ir niekas jau nebeužkirs kelio šiam didingam projektui, o tiesos, kad ir nedidelės jos dalies, sakymas parodo kalbėtojo drąsą ir išmanymą ir kartu tarsi iš anksto atleidžia nuo atsakomybės, nes viskas juk yra imanentiška ir nepriklauso nuo asmeninio pasirinkimo. Štai naujausiame 2024 metų pokalbyje jis pasakė, jog dirbtinis intelektas klastoja intymius santykius; tai esąs „socialinis masinio naikinimo ginklas“, nes jis sugriauna pasitikėjimą ir galimybę bendrauti ir kalbėtis. Kalbant dar aiškiau, reikėtų atkreipti dėmesį į kryptingą pastangą atomizuoti visuomenę iki tokio laipsnio, kad net šeimos nariai, kaip ir kitos bendruomeninės grupės, gyventų kiekvienas savame asmeniniame burbule, pasiekiamame tik dirbtinio intelekto algoritmų arba jų suformuotų pasiūlymų. Internete už pinigus siūlomos įvairios psichikos struktūravimo technologijos, neurolingvistinis programavimas, hipnozė, horoskopai, reklama – tai labiausiai paplitusios manipuliavimo formos, tačiau žymiai paveikesnės yra tos, kurios nematomos, o žmogui atrodo, kad jis pats renkasi, ką žiūrėti, kuo naudotis, ką pirkti ir kuo tikėti. Tai vadinamosios juodosios technologijos, proto kontrolę darančios neišvengiama kasdienybe sąlygomis, kada kiekvienas žmogus nuo pat mažumės jau įkinkytas į išmaniųjų įrenginių reguliuojamą dienotvarkę.
Magija, sudariusi paktą su biotechnologijomis ir psichikos valdymo mokslais, yra kažkas dar rimčiau. Galima tikėti ar netikėti demonais, velniais ar magijos galia, bet jos taikomi metodai, anot jas naudojančių ekspertų, veikia. O kas, metafiziniu požiūriu, yra magija? Nerizikuosiu kalbėti apie tai, ko nesimokiau, bet pacituosiu studijavusią okultizmo mokslus žinovę, Mirrą Alfassą (Motiną)[1], kurios žodžiais galima tikėti: „Magija?… Tai žinios, susiaurintos iki grynai materialių formulių. Tai tam tikri žodžiai, skaičiai ar žodžių ir skaičių deriniai, kuriuos paprasčiausiai ištarus ar užrašius, jie privalo veikti juos naudojančiam net ir neturinčiam vidinės galios žmogui. Okultizmo atveju tai atitinka chemines formules moksle.“ Iš šio pasažo bent jau akivaizdu, kodėl paskutinis apkiautėlis, vagis ar melagis gali staiga praturtėti ar iškilti į pačias viršūnes, ir kodėl žmonija niekaip negali atsikratyti „beždžionės su ginklu“ sindromo. Suprantama, kodėl panašios žinios kruopščiai slepiamos, skandinamos sąmokslo teorijų sraute, o rimtas pasaulio sąrangą paaiškinančias žinias stengiamasi išrauti. Jeigu būtų kitaip, neliktų nepaaiškinamų dalykų, o žmonija džiugiai naudotųsi pasiekimais; o juk nūdien regime nepaliaujamą smukimą, lyg iš tiesų kažkas diriguotų nematoma lazdele.
Kitus „stebuklus“ paaiškina ir pats Sri Aurobindo, nemėgęs daug kalbėti šia tema, nors labai daug ir neišvengiamai rašė apie mokslą: „Grįžtant prie to, kas vadinama priežastine (kāraṇa) medžiaga, iš tikrųjų egzistuoja skirtingos medžiagos (substancijos) plotmės: grubioji, švelnioji (subtilioji) ir dar švelnesnė. Tai, kas grubiau, gali būti sumažinta ar susmulkinta iki švelniosios būsenos, o švelnioji perkelta į grubiąją būseną; šitaip paaiškinamas išmedžiaginimas, sumedžiaginimas ir atgalinis įmedžiaginimas“[2]. Nematomi (okultiniai) procesai vulgariai laikomi magija. Paprastai magas nieko nežino, kodėl ir dėl ko jis tai daro, jis tiesiog išmoksta formulę ar procesą arba valdo švelnesnių būsenų (planų ar pasaulių) pirmykštes būtybes, kurios tai atlieka už jį“ [3]. Nenorom tenka pripažinti, kad atkūrus piktai neigiamą žinijos sluoksnį, dar išlikusį žmonijos sakmėse, tikybose ir kūryboje, atsiranda trūkstamos dėlionės detalės; prietarai nėra šiaip prietarai, o ateizmo nukirstas visas aplinkinis paprasta akimi nematomas dvasinių patirčių sluoksnis niekur nedingsta, o tik palieka žmogų nieko nesuvokiantį, beginklį ir priverčia jį gyventi kaip aklą kačiuką pilkoje plokštumoje, už jį viską atliekant savo srities specialistams. Kiekvieno diktatoriaus svajonė neturėti už save protingesnių, ir nebuvo nė vieno, kuris nesinaudotų okultistų paslaugomis. Žmogus, kuris net nesuvokia, kaip labai jį veikia pasąmonė ir išorinės įtakos, mano, kad yra superšiuolaikinis žymūnas, laisvas nuo visko, kas yra „nemoksliška“. O mokslas tik išsiaiškina, įrodo ir pajungia tai, kas neišmanėliui yra paslėpta, nors mokslininkui prieinama tik tam tikra visuotinės tikrovės dalis. Naujausi mokslo pasiekimai tokie galingi, kad dauguma žmonių net neįsivaizduoja jų apimties. Jeigu jie būtų skiriami tik gerovei, nebūtų draudžiama apie juos kalbėti. Ir tai tik patvirtina prielaidą, kad jais kaip ir anksčiau naudojasi išrinktųjų klasė, o visuotine nuosavybe jie tampa po kelių dešimtmečių, kai pasensta ir gali būti pradėti eksploatuoti serijiniu būdu ir nešti papildomą pelną.
Kalėjimas be sienų, vergas be pančių
Vienas maginės tikrovės požymių – visas veiklas sunuotolinti. Kai nebelieka gyvo santykio, virtualiame pasaulyje nelieka ir atsakomybės, tarpininkai nepažįstami, kaltininkai nenustatomi. Duomenys, liudijimai gali būti pradanginti akimirksniu. Bet kuris naudingas išradimas gali būti panaudotas prieš žmogų. Kita ypatybė – absoliutus taikinio pasiekiamumas. Kiekvienas gali būti pasiekiamas iškart bet kuriame pasaulio kampelyje. Nei laikas, nei erdvė nebėra kliūtis. Transhumanistiniame projekte nelieka nė vieno gyvo padaro ar daikto, kuris nebūtų įtrauktas į į šį projektą. Kuo daugiau aplink save pastebime anomalijų gamtoje, įvykiuose, elgesyje ir peršamose nuostatose, tuo labiau galime būti tikri, kad eksperimentas įsibėgėja. Net jei taip būtų kuriamas rojus žemėje be skausmo, bado ir karo, ar kieno nors buvo prašoma sutikimo kištis į asmeninį gyvenimą? Tad dažnas tik nusijuokia ir tarsteli: „Mistika“. Nes nieko negali padaryti su nepaaiškinamu reiškiniu. Žinia, iš užhipnotizuotų masių, laisvalaikį leidžiančių milžiniškose triukšmingose arenose, nėra ko tikėtis, tačiau žinovų nuo atsakomybės niekas neatleis. Mėginimas technologiniais tinklais ir žeberklais supančioti dvasios milžinus ir bet kurią laisvą sielą yra ne tik didžiausias nusikaltimas prieš žmoniją, bet ir sukrėtimus pranašaujantis nesėkmingas mėginimas pasukti evoliucijos ratą atgal priešinga dieviškajai teleologijai kryptimi.
Milžiniški pokyčiai, kurių liudininkai esame, rodo kovoje tarp senovės jėgų ir gamtos bei dvasinio žmogaus gimstantį kitą pasaulį, kuriame atotrūkis tarp esamo tarpinio žmogaus tipo ir būsimo, pasak Sri Aurobindo, bus didesnis, nei tarp primato ir homo sapiens. Tad ir „beždžionė su ginklu“, kad ir kokiu ištobulintu, tėra to visuotinio vyksmo dalis, tik įrankis už jį galingesnių jėgų rankose. Taigi tą antžmogį sukurs ne laboratorijos ar kosminės programos, ne bioinžinerija ir ne dirbtinių darinių komfortas, o gyvoji gamta ir jos dalis žmogus, nepraradęs santykio nei su ja, nei su Dievu. Kad ir kiek tęstusi šis perėjimas, sąmoningas apsisprendimas tarnauti tiesai ir brandinančioms nepriklausomą asmenybę, o ne griaunančioms jėgoms, atsidavimas savai kultūrai ir prigimtinei savasčiai, o ne daugybinių tapatybių ir mišrių darinių dauginimui gali padėti išlikti iki šiol geriausio sukurto žmogaus tipo atstovu. Tik iš jo, o ne sugyvulintos ar sumechanintos degraduotos masės, pasmerktos išnykimui, rasis ateities rūšys. Nes šiame etape joks stebukladarys nesukurs galingesnio reiškinio, nei Šekspyro ar Beethoveno vaizduotė, o būsimas Čiurlionis ar Vydūnas negims niekur kitur, tik dvasiškai per šimtmečius įdirbtoje Lietuvos dirvoje. Išlaikyti tą protėvių žemę, tą šventą erdvę, iš jos kilusį žmogų ir kultūrą yra svarbiausias dabarties uždavinys.
Kodėl gatavų receptų neišrašo jokia tikra prigimtinė dvasinė, ne prievarta įbrukta svetima, o sava tradicija? Gabūt todėl, kad ji sukuria tokią įkūnytą vietą, kurioje gimusi tauta per gyvai perduodamus papročius jau su motinos pienu įgauna imunitetą ir dvasinės tikrovės pradmenis. Ir todėl, kad vienas iš svarbiausių visuotinių dėsnių yra sąmoningo asmens laisvė ieškoti ir atrasti, spręsti, lemti savo paties saviraiškos ir savižinos būdus. Skiriasi kultūros ir dvasinės patirtys, tačiau konkrečiam asmeniui vertinga ir tikra yra toji, į kurią atsiliepia širdis ir visas vidus. Kitkas yra nereikalinga, nebent kaip laikina išgyventi padedanti pamėgdžiojimo (mimikrijos) forma, savaime priklausanti žemesnei, gyvūniškai elgsenai. Anksčiau ar vėliau įmanoma atsibusti ir atmesti tai, kas atėmė brangiausią gyvenimo dalį. Nesikartoja ir išlieka tik tai, kas yra kilę iš vidinių dvasios gelmių. Sukurta aukščiausia kultūra negali pranykti, ji išlieka kitoje, švelnioje plotmėje, iš kurios vėl gali persikelti į medžiaginę tikrovę. Bet kuris svetimos kultūros ar religinės praktikos skiepijimas yra nusikaltimas dvasinei žmogaus prigimčiai, ir net kuo puikiausiai perėmęs atneštinius modelius ir prisidėdamas prie jų išplitimo, jis neatlieka savo gimties paskirties, o ištisos svetimybių salos, ar veikiau zonos anksčiau ar vėliau tampa nelaimių ir griuvėsių vietomis. Todėl geriau atlikti savo priedermę, kad ir mažą, negu svetimą. Dar subtilesniam gadinimui priklauso tradicijos iškraipymai, vaizduojami kaip pažangi naujovė ar tąsa. O tik grynu pavidalu savastis, tikroji sąmoningos būties versmė, esti ir nesibaigianti, ir pulsuojanti neišsemiama įvairove, ji teikia džiaugsmą ir įprasmina gyvenimą. Į tai savarankišką teisę turi visos pasaulio tautos, pačios suformavusios ar tebeformuojančios pagrindinius prigimtinės kultūros svertus. Tačiau barbariškų tautų užgrobiamieji karai, okupuotų teirtorijų kultūros savinimasis tautų nepraturtina, tik neatpažįstamai iškreipia virškinamą kultūrą ir ją sunaikina. Tai įstengia tik prigimtiniai kiekvienai tautai duoti svertai, tik nepaliaujamai stengiantis ir triūsiant įmanu iš savęs auginti nepakartojamą gyvybės medį. Nors, žinia, iš usnies javas neišauga… ir tai taip pat yra Kūrėjo mįslė.
Tebeegzistuoja įvairios žmogaus pavergimo formos, kad ir žymiai subtilesnės, bet užtat ir žymiai paveikesnės. Ar išliks kultūra, grįsta vergų darbu? Atsakymas vienareikšmiškas – jokiu būdu. Apskritai vergovę eksploatavusi civilizacija net ir negalėjo sukurti nieko iš tikrųjų aukšto ir kilnaus; lygiai taip pat kultūros nebus prognozuojamoje vergvaldystėje su biorobotais, atliekančiais visus juodus darbus ar laikomus žiauriai pramogai. Hipotetinėje planetoje, sujungtoje į vieną kibernetinį smegenų tinklą, jokia laisva dvasinė veikla neįmanoma. Kaip gyvūnai dresuojamoje vietoje negalėtų gimti nei Kristus, nei Buddha. Taip pat ir nuotoline korekcija užsiimantys dresuotojai prie kompiuterių nebus jokie aukštesnės valios ar kibernetinio „dievo“ valios vykdytojai, tik akli kosminių galių įrankiai, o iš tiesų – grobuonys. Deja, tokia distopija ne tik įmanoma; ji gali trukti pakankamai ilgai, kol gamta nusimes šią nenatūralią naštą.
Todėl jokių receptų nėra. Kaip anksčiau teigiau, tik sunki pastanga pačiam lavintis ir perprasti būties slėpinius, prusintis, pasirinkti tinkamus pavyzdžius gali žmogų išvaduoti iš neišmanymo, beprasmybės ir jungo, iš manipuliacijų, kurios gali įgauti tiesiog fantasmagoriškas lytis; remdamasi transhumanistų vizijomis jas tyrinėjau ankstesniuose straipsniuose. Tik tikros asmeninės patirtys veda į žūtbūtinį mūšį ir priverčia tiesai pažvelgti į akis. Ir kuo didesnis paveldėto sąmoningumo bei dvasinės kultūros perėmėjų ratas, neišdraskyta šeima ar visuomenė, tuo didesnis šansas jai išlikti. Kita vertus, laisva valia duota visiems. Jeigu dalis žmonijos trokšta gyventi tokiomis sąlygomis, niekas neprieštarauja, juolab neturėtume Dievo vyti į medį. Esminis klausimas – ar tikrai tai sąmoningas ir laisvas pasirinkimas. Į jį atsakyti sau turėtų kiekvienas, antraip už jį nuspręs dirbtinis intelektas ir programa.
PUBLIKUOTA: „Kultūros barai“, 2024 m. Nr. 4
[1] Mirra Alfassa – prancūzų kilmės dailininkė, muzikė, Sri Aurobindo bendražygė, įkūrusi tarptautinį Aurovilio miestą. Ašramo laikotarpiu gavo Motinos vardą.
[2] Dematerializacija, materializacija ir rematerializacija.
[3] Elementarias, arba stichines esybes.