„Visais laikais būdavo periodų, kai tautų, žemynų ir kultūrų protas pasukdavo materializmo link, nusigręždavo nuo bet kokio dvasinio tikėjimo. […] Jei Rusija ir jos dialektinis materializmas taps pasaulio lyderiais, ką gi, likimui teks paklusti, o dieviškasis gyvenimas turės laukti galbūt dar vieną tūkstantmetį.“
Sri Aurobindo. Laiškai apie jogą
Tuo metu, kai bengalų politinis lyderis, poetas, mąstytojas, jogas rašė šias eilutes, t. y. prieš gerą šimtmetį, mokslas Vakaruose jau buvo laikinai pripažinęs savo ribotumą, nebesiveržė į religijos lauką, neginčijo metafizikos tiesų. Tačiau idėja apie tūkstantį viešpatavimo metų be tradicinių tikėjimų korpuso ar net atvirai ateistiniai polinkiai žmonijos niekada neapleido vien todėl, kad išlavintas protas ir gebėjimas racionaliai mąstyti nebegalėjo tikru pinigu laikyti monoteistinių religijų įtvirtinto primityvaus aiškinimo apie pasaulio sutvėrimą, obskurantiškų dogmų, hagiografijos su išgalvotomis istorijomis, nebūtų stebuklų aprašymais. XX a. materializmas patyrė renesansą. Vis dėlto pasąmonėje slypintis poreikis tikėti kažkuo, kas atsakingas už matomus ir nematomus, suvokiamus ir nepažinius reiškinius, t. y. aukštesne už žmogų dvasia ar kuriamąja galia, niekur nedingo. Todėl XXI amžiuje jau nemėginama supriešinti religijos ir mokslo arba griežtai juos atskirti – bandoma suderinti ar net paaiškinti vieną kitu. Šios pastangos atrodo įtartinos, nes kiekviena iš minėtų sričių remiasi savo sukauptomis žiniomis, pavyzdžiui, metafizika nė kiek nepriklauso nuo fizikos teorijų ir atradimų, o matematiškai apskaičiuoti sielos svorį ar išmatuoti Dievą dar niekam nepavyko. Išpjauti sielos gabalėlį ir padėti po mikroskopu taip pat neišeina. Taigi, jei siekiama tokiu būdu objektyviai išspręsti dilemą, greičiausiai kuriamas tiesiog pseudomokslas arba pseudoreligija – New age samplaika.
Daug rimčiau atrodo ne mokslinės, ne religinės, o veikiau politinės pastangos sukurti ne ekumeninę, bet iš pagrindų naują, vienintelę globalią religiją. Siekiama tūkstantmetės taikos, bet naujoji Sandoros taurė paskendusi visiškos nežinomybės miglose. Kol kas žinome tik tiek, kad popiežius Pranciškus inicijavo susitarimą su pagrindinių pasaulio konfesijų vadovais, o labai draugiškos jų fotosesijos rodo, kad viskas vyksta sklandžiai. Kadangi Vatikanas vienareikšmiškai palaiko visas Pasaulio ekonomikos forumo iniciatyvas – nuo tvarumo iki dirbtinio intelekto – nesuklysime sakydami, kad klimato kaitos dabartinė dogma podraug su deitaizmu (iš anglų data – duomenys) daro didžiulę įtaką religijų raidai arba tam, kaip jos pertvarkomos ir pozicionuojamos. Istoriją apie moters sukūrimą iš Adomo šonkaulio pakeitus mitu apie kibernetinį antžmogį, „pagimdytą“ laboratorijoje, dirbtinio intelekto dievui apvaisinus „dvasią“ ar noosferą, suvokiamą kaip informacijos laukas, vis dėlto kažin ar pavyks atsikratyti įgimto prietaringumo, primityvaus ideologinio pamušalo, neturinčio nieko bendra su tikėjimu. Tokiu būdu „sumokslinta“ religija save diskredituotų, nors neatmestina, kad poveikis žmogaus sąmonei būtų veiksmingas – nauji kontrolės rėmai padėtų prisitaikyti prie kibernetinės realybės.
XX a., užtikrinęs materializmo renesansą, kai visų tradicinių religijų, išskyrus islamą, bažnyčios Vakaruose ėmė tuštėti, o sociumo apačiose išsikerojo įvairios primityvių kultų ir būrimų formos, pagrindė XXI amžiaus materialistines doktrinas, transhumanizmo darbotvarkę, nestokojančią religinio fanatizmo. Kita vertus, Dievo samprata universali, jos panaikinti nepavyksta niekam, nesvarbu, kas ir kaip ją interpretuoja. Net visiškas agnostikas dažnai sako: „Mano dievas – internetas.“ Jei čia tik lakus posakis, rodantis prioritetus arba tai, kas patinka, psichologinis šio žodžio krūvis vis tiek turi tą patį šaltinį. Psichologinė tikrovė nesiliauja egzistavusi ir mokslininko, neigiančio Dievą, atžvilgiu.
Nobelio premijos (1962) laureatas, vienas įtakingiausių teorinės molekulinės biologijos plėtotojų, atradęs spiralinę DNR struktūrą, britų mokslininkas Francis Crickas tyrinėjo gyvybės atsiradimą iš materijos, o proto – iš fizinės smegenų veiklos. Atmetė, jo nuomone, klaidingą krikščionybės mokymą apie žmogaus prigimtį, nes buvo įsitikinęs, kad tradicinis sielos supratimas ateityje bus pakeistas, kai atsiras naujų įrodymų, kad proto sandara iš pagrindų fizinė. Crickas laikė sielą prasimanymu, o žmonijos tikėjimą antgamtine esamybe priešmirtiniame savo rankraštyje (2004) pavadino klaidžiojimu klystkeliais. Šiuolaikiniai kibernetikai sielą irgi laiko specifine programa, niekuo daugiau.
Pasibjaurėjimas religiniu obskurantizmu neturėtų diktuoti klaidingų išvadų, užsispyrėliškai bandant laboratorijose įrodyti tai, kas neįrodoma. Talentingas savo srities, paremtos skaičiavimais ir analize, mokslininkas nebūtinai yra autoritetas kitur, antai negali spręsti apie sielą arba įrodinėti, kad biologinė, cheminė, elektromagnetinė smegenų veikla ir protas yra lygiai tas pats. O teigti, kad tūkstančius metų dvasines disciplinas praktikavę žmonės, savo potyriams suteikę poetinį, meninį, metafizinį pavidalą, tapusį didžiausiu žmonijos turtu, „klaidžiojo klystkeliais“, būtų visiškas absurdas. Čia tas pats, kaip dvasininkui teigti, esą visų laikų (al)chemijos ir algebros adeptai, tiksliųjų mokslų atstovai neišvengiamai klysta. Jeigu pripažįstame, kad be matematikos ar geometrijos pasiekimų neturėtume vandentiekio, modernių tiltų, kitų inžinerijos stebuklų, palengvinusių gyvenimą, turėtume pripažinti ir tai, kad be dvasinės praktikos neturėtume iškiliausių sakralinių literatūros, muzikos, dailės, šokio, kitų kūrinių. O kalbant apie žmogaus veiklos universalizmą, net ir genijus, įvaldęs tiek meną, tiek mokslą, nesuplaka šių sričių kokteilio, leidžia kiekvienai iš jų reikštis laisvai.
Tai labai svarbi skirtis. „Kai mokslininkas sako, kad moksliniu požiūriu Dievas yra hipotezė, kuri jau nebereikalinga, jis teigia visišką nesąmonę, nes Dievo egzistavimas nėra, negali būti ir niekada nebuvo mokslinė hipotezė ar problema, tai yra ir visada buvo dvasinė arba metafizinė dilema. Apie ją apskritai negalima kalbėti moksliškai nei „už“, nei „prieš“. Metafizikas ar dvasinis ieškotojas turi teisę nurodyti, kad tai nesąmonė, tačiau, jei mokslininkui įstatymais apibrėšite mokslo sritį, rizikuojate, kad tas pats prieštaravimas bus nukreiptas prieš jus. Kalbant apie visų žinių vienovę, tai yra dalykas in posse, o ne in esse“, – šitaip savo požiūrį į mokslą Sri Aurobindo dėstė ne tik metafiziniuose veikaluose, bet ir laiškuose mokiniams, nesuinteresuotai ir nepriekaištingai apibūdindamas esmines loginio bei aloginio suvokimo perskyras. Jo mąstymas reikšmingas ir kai kuriais kitais posthumanizmo, sparčiai plėtojančio darbinę savo fazę – transhumanizmą, aspektais.
Galima totalitarinės ideologijos grėsmė ateityje
Transhumanizmo teorijos ir praktikos totalitarinė prigimtis pasireiškia tuo, kad vienam apibrėžtam tikslui pasiekti pasitelkiamos skirtingos pažinimo sritys. Kad geriau suprastume, kur link veda naujoji ideologinė kryptis ir atpažintume, kokiais jau žinomais metodais ji grindžiama, pirmiausia turime atsakyti į du klausimus: ar kiekybė nusveria kokybę, t. y. ar didelio žmonių skaičiaus nuomonė savaime teisingesnė už vieno arba keleto? Ar pozicija, išreikšta nedidelės valstybės, yra mažiau reikšminga negu šalies, kurioje gyvena milijardas? Į abu šiuos klausimus atsakymas vienareikšmiškas – „ne“, jeigu nuomones ir pozicijas siejame su minties ir elgsenos branda. Visa tai patvirtina rašytos ir nerašytos taisyklės, išsikristalizavusios per daugelį amžių kaip iškilių civilizacijų kultūros paveldas. Tačiau manipuliatyviai galima pasitelkti balsavimo arba aritmetinio skaičiavimo metodą, siekiant įrodyti „daugumos“ viršenybę, neklystamumą, nesvarbu, ką ta „dauguma“ palaiko, pavyzdžiui, yra tapusi apgailėtina propagandos auka. Antrojo pasaulinio karo metais milijonai vokiečių tikėjo Goebbelso propaganda, o Sovietų Sąjungoje šiaip, atrodytų, normalūs piliečiai ėjo į darbą Gulage, nesukdami sau galvos dėl moralės, nes valdžia liepė, o jie vykdo privalomas pareigas, todėl už nieką neatsako. Viršūnių įsakymas yra pakankamas tokio „teisingumo“ garantas. (Argi ne tokį patį bukagalviškumą rusai dabar demonstruoja Putinui?)
Eksperimentais įrodyta, kad dauguma eilinių piliečių vykdys bet ką savo artimo atžvilgiu, sukels fizinį skausmą, dvasines kančias, net mirtį, jei bus iš anksto atleisti nuo atsakomybės. Tokia psichologija paaiškina ne tik faktą, kad įvairūs diktatoriai sėkmingai remiasi ištisomis visuomenėmis, bet ir leidžia numatyti bet kurio kito kylančio represinio režimo veikimą. Ir nors saujelė tokio režimo architektų nieko negalėtų daryti be indoktrinuotos, psichologiškai paveiktos daugumos, vis tiek tai nereiškia, kad egzistuoja kolektyvinė atsakomybė, ne, atsakingi yra konkretūs asmenys, įdiegę represinę ideologiją. Totalaus sekimo ir proto kontrolės sąlygomis kolektyvinė atsakomybė visiškai išnyksta. Kontroliuojamų kontroliuotojų grandinėje atsakingas tik tas asmuo, kuris nėra kontroliuojamas. Tai vyksta panašiai, kaip veikia mechanizuotas konvejeris – jeigu jis nepataisomai sugenda, atsakingas už tai ne aptarnaujantis personalas, ne techninė priežiūra, bet konstruktorius, nenumatęs, neapskaičiavęs rizikos veiksnių.
Šiuo metu, pasitelkiant technologijas, kryptingai veikiant medijoms ir socialiniams tinklams, bandoma „perkonstruoti“ masinę sąmonę. Tas virsmas jau tapo akivaizdus. Marksizmo klasikai tvirtino, kad demokratija sukelia anarchiją, iš anarchijos kyla chaosas, po to neišvengiamai „nušvinta“ totalitarinė, bent jau autoritarinė aušra. Migrantų ir pabėgėlių antplūdžiai į anksčiau stabilias, krizių nedrumsčiamas teritorijas, auganti terorizmo grėsmė podraug su kairiųjų, tokių kaip Antifa judėjimais, masiniais išpuoliais prieš taikius gyventojus, prieš kultūros objektus. Mūsų kaimynystėje iš kalėjimų išleidžiami kriminaliniai nusikaltėliai laikomi „karo didvyriais“. Skirtinga arba svyruojanti pasaulio lyderių pozicija dėl karo židinių, neveikli JT Saugumo taryba – tai vos keletas ryškiausių šio laikmečio bruožų. Suirutė plinta lyg gaisras, didindama maišatį, keldama baimę, ekonominius ir politinius kataklizmus. Palestinos grupuotės Hamas spalio 7 dieną įvykdytas neregėto žiaurumo teroras prieš taikiai šventusius izraeliečius ne tik lėmė, kad įsiliepsnojo dar vienas karo židinys, šįkart Artimuosiuose Rytuose, bet ir kelia pagrįstą baimę, kad taps interliudija į Trečiąjį pasaulinį karą.
Patys posthumanistai tuos gąsdinančius reiškinius jau senokai yra apibūdinę kaip nekropolitiką, kuri karo operacijų taikiniais pavertė gyvenamuosius rajonus, mokyklas, ligonines su gausiomis aukomis. Nors giriamasi neva šimtaprocentiniu šiuolaikinių karinių technologijų tikslumu, jų keliamas pavojus civiliams jau seniai peržengė įprasto kariavimo „raudonąsias linijas“. Šis neatitikimas liudija kitą reiškinį, posthumanistų įvardytą kaip „mirties administracija“.
Akivaizdžiai blogėjanti padėtis visame pasaulyje rodo, kad transhumanistų išsikelti didingi uždaviniai – žmonijos gyvenimą padaryti saugų, sveiką ir ilgą – yra tiesiog iliuzija. Svajoti, kad iš griuvėsių prikeltuose kraštuose, kurių gyventojai išnaikinti, suluošinti, o infrastruktūra visiškai sugriauta, iki 2050-ųjų staiga susikurs antžmogių civilizacija, daugiau negu naivu. Argi galima rimtai vertinti tezę apie vilką, ramiai gulėsiantį šalia ėriuko kibernetiniame garde, kuris jau baigiamas ręsti? Negana to, visas pasaulis mato ekranuose masinį patologišką, nes beprasmišką ir betikslį žiaurumą. Vadinasi, susiduriame toli gražu ne su racionalia, bet su iškreipta tikrove, o atsakymus, kaip ją sugrąžinti į normalias vėžes, žino ne tikslieji mokslai, bet religija ir filosofija.
Viešojo gėrio metamorfozė
Nešališkas kultūrologas šiuo klausimu sakytų, kad pasaulyje masiškai vykdoma „kultūros atšaukimo“ (cancel culture) politika siekia tų pačių tikslų, kaip kadaise chunveibinai Kinijoje, kurios režimas kultūros artefaktų neskyrė nuo juos sukūrusių žmonių, todėl Mao „kultūrinė revoliucija“ nusinešė 70 milijonų gyvybių. Patyręs psichologas nustatytų pasąmonines paskatas dominuoti, nežabotai tenkinti geidulius, lobti bet kokia kaina, galiausiai siekiant įteisinti iškrypimus įstatymais ir paversti normalia praktika. Psichiatras pripažintų, kad išskyrus fizinius smegenų sužalojimus, daugelio psichikos ligų priežastys nežinomos, apčiuopiamo diagnozių patvirtinimo nėra, cheminiai vaistai, narkotikai daro nepageidautiną šalutinį poveikį, o regimam sutrikimui gydyti taikomas tiesiog simptomų slopinimas. Filosofas įžvelgtų racionalaus humanizmo pabaigą, atžangą ir pranašautų naujus praradimus. Istorikas liūdėtų, vėl atsidūręs ant „Vakarų saulėlydžio“ slenksčio. Primintų, kad kadaise dėl nebaudžiamumo ir kerštingo mėgavimosi sudeginta Roma, Reichstagas, sugriauti Niujorko bokštai dvyniai, Bagdado biblioteka, subombarduotas Alepas ir Mariupolis. Sąžiningas kunigas tvirtintų, kad asmenys, priklausomi nuo valdymo (power junkies), yra nuodėmingi, o karo skerdynes palaikantys popai, kiti šventikai, yra kruvino režimo bendrininkai, Velnio apsėstieji. Šv. Augustino įvardyta pirmoji ir baisiausia nuodėmė – puikybė – išaugo iki kosminių mastų, virto megalomanija, globaliai tvieskia raudonomis pašvaistėmis. Nuo jos nėra nei vaistų, nei psichologinės pagalbos. Atvirkštinis ryšys su supančia tikrove ir žmonijos gerinimo šūkiai primena ciniškus užrašus „Pagalba badaujančiai Lietuvai“ ant Stalino vagonų, kuriais myriop išvežami buvę laisvi ir turtingi žmonės…
Bendrąja prasme galima sakyti, kad totalitarinės, nenorinčios elgtis civilizuotai jėgos visame pasaulyje vienijasi ir skelbia karą demokratinei tvarkai. Veidmainiškas agresorių mėginimas pridengti savo veiksmus neva ginamomis žmogaus teisėmis užpultus kraštus papildomai žemina, tarsi jie neturėtų teisės gintis. O makiaveliški tarptautinių institucijų bandymai užtikrinti taiką, vienodai vertinant ir agresorių, ir jo auką, – tai ženklas, kad agresijai nedraudžiama plėstis. Barbarams reikia naujų išteklių ir plotų, jie skuba vogti svetimą gerą ir naikina, ko pasisavinti neįstengia. Kadangi patys nesugeba nieko sukurti, taiko seną taktiką užgrobti ir išnaudoti aukštesnes kultūras. Paprasta ir veiksminga… Tačiau prisiminkime – Sovietų Sąjunga, prarijusi savitas tautas ir kultūras, raudonu kūju suskaldžiusi daug protingų galvų, pjautuvais nušienavusi šimtmečius puoselėtą dvasinių tradicijų atolą, vis tiek sugriuvo. Deja, pasėta ir sudygusi komunizmo piktžolė užkrėtė dirvą visur, kur tik pasiekė. Raudonasis teroras vis labiau siaubia pasaulį. Esmiškai regime dar vieną istorinę primityvaus, tamsaus gaivalo ataką prieš civilizuotą visuomenę, bandymą pakartoti XX a. genocidų siaubą. Metafiziniu požiūriu – tai lemtingas Gėrio susidūrimas su Blogiu.
Tačiau grįžkime prie posthumanizmo – „mirties administracija“, kultu pavertusi būties beprasmybę, skirtį tarp prievartos ir laisvos valios, tarp bjaurasties ir grožio iš pradžių paverčia pilkąja zona, o paskui – neišpainiojama vienove. Ar tokia padėtis nėra pačių transhumanistų veiklos rezultatas? Juk bet kuri naujausia kibernetinė technologija, patekusi į barbarų rankas, bus panaudota prieš laisvę. Visiškai sunaikinus laisvą valią, gyvenimas žemėje prilygtų pragarui.
Kas yra pragaras?
Ar pragaras – tai vieta, kur kenčiama dėl padarytų nuodėmių? Ar vieta, kur amžiams apribota laisvė be jokios vilties išsivaduoti? Kur jis yra? Pasak Tomo Akviniečio, tikėjimas pagrįstas tuo, kad Paskutiniojo Teismo dieną visi žmonės, net ir esantys pragare, prisikels su fiziniais kūnais. Ar pragaras yra fizinė vieta? Popiežius Pranciškus sako, kad ne. Gegužės mėnesį Argentinoje interviu vienam laikraščiui jis teigė: „Pragaro aprašymai tėra medijų prasimanymas“, nes „pragaras – ne vieta, o proto būsena“. Prie šios įspūdingos ištaros dar grįšime, o dabar aptarkime tezę apie daugumos „teisumą“. Veikale „Žmonių vienybės idealas“ Sri Aurobindo rašė: „Daugumos tironija tapo įprastu posakiu, mirtiną jos poveikį su didžiausiu pasibjaurėjimu aprašė kai kurie modernūs intelektualai (Ibsenas dramoje „Tautos priešas“). Vis dėlto ateitis žada kai ką dar grėsmingesnio – visumos tironiją, kai užhipnotizuotos masės engia socialines grupes ir pavienius asmenis.“ Keista, bet nuo šio perspėjimo nepraėjus nė šimtui metų, tokia ateitis jau įsitaisiusi už mūsų stalo, rinkiminėse apylinkėse ir televizoriuje, savivaldybėse ir universitetuose, faktčekina socialiniuose tinkluose ir… skaitmenizuoja kapines. Kaip geidžiamasis rojus tampa savo priešybe, regi tik įžvalgesnė akis. Sri Aurobindo šį sąmonės užtemimą sieja ir su proto įsigalėjimu, mat žmogaus ir Dievo priešas, be kita ko, yra intelektinė esybė. Taigi Pranciškaus ir Sri Aurobindo mintis apie pragarą, glūdintį prote, sutampa. „Pragaras nusileido ant žemės“, – konstatavo mąstytojas, o kitoje vietoje pridūrė garsųjį aforizmą: „Jeigu pragaras iš tikrųjų egzistuotų, tai būtų trumpiausias kelias į dangų.“
Ką tai galėtų reikšti? Galbūt kraštutinę nelaisvę, iš kurios panūstų išsivaduoti net plačiosios masės, baigiančios užtrokšti savo susikurtose vienutėse? O gal žmogus per prievartą taptų didvyriu, besipriešindamas sutelktų visas jėgas ir per trumpą laiką išvystytų nebūtas galias? Arba globalus, visuotinis statinys sugriūtų pats savaime dėl menkiausio gedimo? O jei popiežiškasis apibūdinimas, kad „pragaras yra proto būsena, apėmusi mus nuolatos“, nėra vien literatūrinė metafora, budrumą užmigdantis poetinis tropas? Gal jis – fizinis dydis, apibrėžiantis ne kalėjimą, bunkerį ar Hado požemius, įsteigtus laike ir erdvėje, bet kūną, kuriame įkalinta tai, kas žmogų daro žmogumi?
Nuo to laiko, kai buvo atrasta, kad žmogaus smegenys funkcionuoja kaip gyvas kompiuteris, gaudamas elektrinius impulsus, kuriuos galima aptikti, išmatuoti ir paveikti, neurologija tapo pirmaujančia mokslo sritimi. Potencialiai projektuojamas kolektyvinis pasaulio protas (geopsyche), korinė prieiga, kai stebėtojas yra proto bandymų dalyvis. Įauginami virtualūs neuronai, kiti pasiekimai gali užtikrinti naują būties kokybę, arba priešingai – virs mirties loterija, virtualiu pragaru – kančių būsena, baisesne už nebūtį, nes gali tęstis amžinai, juk elektromagnetinės bangos keliauja po visatą nenutrūkstamai. Bioterorizmo galimybė, nesukontroliavus technologijų valdymo, deja, irgi įmanoma. Šiuo požiūriu įvairių ekspertų labai atsargiai minimas psichologinis karas dėl įtakos zonų, dėl žmonių galimybių ir pasirinkimų, ir tai, kad šiuolaikinės kovos vyksta žmogaus galvoje, įgauna apčiuopiamą ir gerokai sudėtingesnį matmenį.
Politikai tapus biopolitika, posthumanistiniai karai įgavo naujas nežmoniškumo formas. Rossi’s Braidotti’s 2013 m. rašė, kad mokslas dėmesingai tiria nūdienos karų brutalumą, atnaujintas smurto priemones, nutaikytas ne tik į gyvenimo valdymą, bet ir į įvairias nekromanijas („Požmogis“, The Posthuman). Trečiojoje knygos dalyje „Nežmogus: gyvenimas anapus mirties“ (The Inhuman: Life beyond Death) cituojamas Achille’as Mbembe, pasak kurio, biopolitikos padarinys yra žmogaus būties instrumentalizavimo išdidinimas, materialaus kūno sunaikinimas. Braidotti’s priduria, kad norima sunaikinti ne tik žmones, bet visą planetą. Po Antrojo pasaulinio karo atsirado veiksmingumu kvapą gniaužianti „protinga“ technologinė ginkluotė, o vietoj įprasto galios didinimo – nevaržoma galimybė žudyti, žaloti, prievartauti ir griauti. Komercinis armijų privatizavimas, logistinės („specialiosios“) operacijos, kai globaliai pasiekiamas kiekvienas konfliktų taškas, visiškai pakeitė armijos uždavinius. Pasak Mbembe’s, senovinės armijos „mutavo į miesto miliciją; privačias armijas; regioninių valdytojų armijas; privačių apsaugos firmų ir valstybines armijas, ir visos jos reikalauja teisės smurtauti ir žudyti“. Savo ruožtu populiacija „išskirstyta į sukilėlius, kovojančius vaikus, aukas arba pabėgėlius, arba senoviniais aukojimo metodais suluošintus, net išnaikintus bejėgius civilius, o išgyvenusieji siaubingą egzodą suvaromi į stovyklas arba zonas“ („Nekropolitika“, Necropolitics. Public Culture, 15 (1): 2003). Naujosios koalicijos kariauja dėl globalios ekonomikos resursų, tai primena partizaninį karą arba teroristines atakas. Arjunas Appadurai’us atkreipia dėmesį į išplitusį etnocidą tarp anksčiau draugiškų kaimynų ir draugų, pasireiškiantį žeminančiomis formomis. Visa tai vyksta su apgaulinga homo humanus vėliava, dažnai prisidengiant humanitarine pagalba. Kario užduotis – ne disciplina ar gynyba nuo priešo, net ne visuomenės kontrolė, o gerai orkestruotos žudynės, „žudymo semiozė“, kurianti paralelinius mirties pasaulius. Tad jei biopolitika kelia klausimą, kuriai rūšiai leis išgyventi, o kuriai – ne, kritinės mirties teorijos filosofai siūlo iš pradžių sudaryti socialiai organizuotų mirties būdų sąrašą – tai smurtas, ligos, skurdas, nelaimingi atsitikimai, karai ir katastrofos. Paskui seka vidinės priežastys: savižudybės, išsekimas, depresija, kiti psichosomatiniai sutrikimai. Vien kritinės mirties teorijos atsiradimas rodo, kad ji perima religijos funkcijas, ragindama, anot Braidotti’o, suprasti biopolitiką „naujų karų bei nuotolinio valdymo, techno tanatologinės ginkluotės kontekste“.
Nors posthumanizmo teoretikų tyrimai labai svarbūs ir naudingi, tačiau ar jie iš esmės atstoja religinius ir metafizinius tyrimus? Manau, reikšmingai juos papildo, o dar svarbiau, kad atskleidžia pakitusį žmogaus santykį su dvasiniais mokslais, išryškina sumenkusį jų vaidmenį visuomenėje ir to padarinius. Vienas iš padarinių – tankėjanti karinių ir civilinių struktūrų sampyna. Todėl klasikiniam pilietiniam pasipriešinimui tenka keistis, ieškant naujų būdų, kaip atremti nūdienos iššūkius. Trumpai tariant, taikiam žmogui ateityje bus vis sudėtingiau ramiai užsiimti amatais, menais ar dvasine praktika kur nors ramiame gamtos prieglobstyje ar vienuolyne, nes jo buvimas darosi neatsiejamas nuo sudėtingo kitų profesijų tinklo, tad atsiskyrėlio būtis vis labiau darosi neįmanoma.
Rojaus perspektyva
Transhumanistai, apimti idėjų apie sukursimą tobulą antžmogį, amžiams paversiantį žemę rojumi, konstruoja tą rojų pasitelkdami technologijas. Rojaus nusipelnę būsimos visuomenės nariai skendės nuolatinėje laimės būsenoje, kurią užtikrins laimės signalai. Vargu, ar šį redukuotą supratimą galima laikyti brandžios minties blyksniu. Kaip vaikas, užgautas ir kūkčiodamas kampe, svajoja turėti burtų lazdelę, akimoju nubausiančią jo skriaudėjus, arba koks nors stebuklinių pasakų veikėjas, įgijęs aukso avinėlį, auksinę žuvelę, savaime pasidengiantį stalelį, šiuolaikinis utopistas svajoja apie panašiu maginiu būdu tvarkomą realybę. Ir nors virtuali visata iš tikrųjų apdovanoja neišmatuojamomis galimybėmis greitai keisti ūkinius žmonių santykius, tokia rojaus ar tiesiog gero gyvenimo samprata nutolusi ne tik nuo žinomuose religiniuose tekstuose aprašyto Edeno, bet ir nuo realesnių pastangų įtvirtinti savarankišką, dorą, kuklią vietą po saule, grįstą tauriais santykiais, atsisakant nedorų kėslų savo artimojo atžvilgiu. Utopinė skaitmeninio rojaus samprata negalės būti įgyvendinta ne tik dėl jos ribotumo, nes neapima visų žmogaus veiklos sričių, – ignoruoja net mokslinius tyrimus su gyvūnais, kurie, išmokę paspausti reikiamą svertą tam, kad gautų trokštamą malonumą, labai greitai išdvesia, nuolat ir nevaržomai tenkindami poreikius. Bet ir dėl atotrūkio tarp technologinių pasiekimų ir žmogaus dvasinio, net dorovinio išsivystymo.
Kaip tik todėl tiek vietos skyriau galimoms naujojo totalitarizmo grėsmėms nušviesti, mat analogijos daugiau negu akivaizdžios. Palyginimui imu hitlerizmą, nes jis truko santykinai trumpai ir yra gana nuodugniai išnagrinėtas, skirtingai nuo stalinizmo, kuris iki šiol nėra nei visuotinai pasmerktas, nei detaliai įvertintas. Tai verčia nerimauti, kad jis dar toli gražu nesibaigė (ypač kad kaimynystėje regime jo šiurpų klestėjimą, lydimą masinio paminklų kruvinajam diktatoriui statymo). Galbūt naujo tipo totalitarizmas bus vieno ir kito samplaika, tačiau galime būti tikri, kad tai kažkas, ko dar nebuvo. Tik vienas aspektas bet kurio režimo atveju nesikeičia – į aukščiausias pozicijas iškyla anksčiau niekuo nepasižymėję žmonės, turintys nerealizuotų ambicijų. Meritokratijos atveju to būtų išvengta, tačiau tikimybė, kad lemiamus visai žmonijai sprendimus priims netoliaregiai, galingesnių jėgų valdomi, žiaurūs arba sektantiškai nusiteikę žmonės, tikrai reali, nes istorija matė tokių ne vieną. Nacizmas atskleidė faktą –jeigu nusikaltimo liudytojai duoda tikslius parodymus, kurie primena bepročio kliedesius, tai nereiškia, kad jie yra ligoniai, tikrieji psichopatai yra tie, kurie tokią nežmonišką sistemą sukūrė. Kadangi normalaus vidutinio asmens psichika veikia, atmesdama bet kokį stipresnį dirgiklį, vengia pažeisti savisaugos ribas, jis bet kurią nepriimtiną tikrovę ignoruoja, nieko nenori apie ją girdėti arba sako, kad to nėra, nes negali būti. Tačiau vien todėl, kad Hitleris viską dokumentavo, nes manė vykdantis teisingą istorinę misiją, nuslėpti sistemos nenormalumo jam nepavyko.
Įdomu pasvarstyti, kaip naciai suvokė rojų. Gal jų rytas rojuje būtų išaušęs, įvykdžius „galutinį sprendimą“ ir išvedus grynakrauję vadovaujančią rasę? Lygiai kaip stalinistams rojus – „galutinė komunizmo pergalė“, įvedus proletariato diktatūrą? Gal posthumanistų ar bent jau transhumanistų rojų užtikrins „galutinis ginklas“, padėsiantis sukurti turtingiausių, transformuotų antžmogių viešpatiją? Šiaip ar taip, dabartinė tarptautinių santykių būklė rodo karštligišką ginklavimosi varžybų įsibėgėjimą. Kad pasiektas kritinis lūžio taškas, suvokia nedaugelis, tad belieka viltis, gal praeities klaidos nepasikartos.
Vilties negalima prarasti vien todėl, kad egzistuoja ir kitoks rojaus žemėje supratimas, grįstas ne žmogaus sukurtais įrankiais. Be metafizinio požiūrio ši problema neišsprendžiama, jos sprendimo būdai daliniai, riboti, todėl neilgalaikiai. Mąstant apie visą žmogaus būtį apimančią kultūrą, psichologiją, religinį ar filosofinį žvilgsnį, kyla būtinybė kreiptis į šios srities autoritetus. Apie kitokią, pakeistą žmogaus būtį kalbėjo ir Nietzsche, ir Teilhardas de Chardinas, ir keletas kitų ryškių protų. Jie visi brėžė būsimo antžmogio galimybes. Apskritai manė, kad naujasis pasaulis evoliucijos pabaigoje išsiskleistų kaip „galutinė tikrovė“. Tačiau, kad ir kaip įmantriai ateitį konstruotų transhumanistai, pagrindinis skirtumas tarp religinio / filosofinio ir technokratinio požiūrio yra tas, kad realybė priklauso nuo transcendentinio Dievo, nuo Idėjos, kuri kol kas žmogui nepažini, taigi negali būti konstruojama žemesnio išsivystymo esybių, net ir su dirbtinio intelekto pagalba.
Įspūdingą viziją Sri Aurobindo aprašė „Dieviškajame gyvenime“. „Galutinė tikrovė“ yra tai, kas apibrėžiama kaip dieviškosios tikrovės įkūnijimas, tačiau „priklausomai nuo daiktų tiesos, ne žmogus, o antprotinis antgamtės principas nulems naujosios pasaulio tvarkos pusiausvyrą“ (Life Divine, 1970). Šiame kontekste sąvoka „naujoji pasaulio tvarka“ įgyja kitą prasmę ir perspektyvą. Sri Aurobindo nuomone, akivaizdu, kad naujosios sąmonės tvarkomame pasaulyje karai su savo antagonizmu ir nesantaikos dvasia, brutalumu, destrukcija ir smurtu, politiniai vaidai, nuolatiniai konfliktai, priespauda, negarbingumas, niekšybės, savanaudiški interesai, tamsumas, nesugebėjimas ir sumaištis nebeturės pagrindo egzistuoti. Ši antžmogio samprata nepainiotina su buvusia ar esama, nes esamoji, proto sukonstruota, yra grindžiama išdidintu ego, išplėstomis proto, gyvybės ir kūno galiomis, esamą žmonijos išsivystymo vidurkį pranokstant vos vienu laipsniu. Tokioje nyčiško tipo visuomenėje antžmogis iškiltų virš žmogaus, o blogiausiu atveju – „jėga valdytų šviesiaplaukis žvėris (blonde beast), arba tamsiaplaukis žvėris, arba bet kuris ir kiekvienas žvėris“, ir tatai reikštų ne vystymąsi, bet nuopuolį į praeities barbarizmą. Šioje vizijoje staliniško ar hitleriško tipo gigantas ar titanas (vaizdingai politinių kalinių bei tremtinių vadintas žmogėdra) priklauso praeičiai, o ne ateičiai. Dabartinis bandymas pasukti žmoniją daug kartų išbandytu klystkeliu žymi lemiamą posūkį, nuo kurio priklausys, ar žmonija vėl ilgam nugrims į tamsos ir priespaudos laikus, ar pasipriešins ir žengs ryžtingą žingsnį į iš tikrųjų šviesesnę ateitį, kuri, skirtingai nuo posthumanistų įsitikinimo, dar neatėjo.
(Bus daugiau)
2023 12 01
PUBLIKUOTA: 2024 m. Nr. 1/2