Kaip posthumanizmas keičia žmogaus santykį su pasauliu?
Praeitose laidose mėginome apibrėžti vieną populiariausių dabarties filosofinių, mokslinių ir politinių krypčių, transhumanizmą kaip sudedamąją posthumanizmo dalį ir pastarosios ideologijos prielaidas. Posthumanizmo koncepciją sudaro ir antihumanizmo, metahumanizmo, naujojo materializmo kryptys, konstruojamos daugiausia kairiųjų filosofų. Vienos jų labai agresyviai kvestionuoja pačią žmogaus sampratą, kitos, priešingai, teigia, kad siekia atkurti prarastą žmogiškumą marginalizuotoms socialinėms grupėms. Tai tikrai svarbu, nes kritinės neįgalumo studijos labai populiarios. Tačiau įdomu tai, kad neįgalumas šiuo požiūriu tampa ne negalia, o galimybe, ir čia nuolat remiamasi Spinozos posakiu „mes net nežinome, ką kūnas gali“. Tuo tarpu įgalumas, tai yra, sveikas žmogus, yra ribojantis faktorius, kuriam net nukalta sąvoka „įgalizmas“ (ableism). Bet tas humanizavimas yra įdomus reiškinys, nes faktiškai siekia net ne sulyginti įgalų ir neįgalų, o neįgalų, bet kurią marginalizuotą grupę, diskriminuojamą religiniu, rasiniu ar lytiniu pagrindu, padaryti atskaitos tašku, ir tai tampa išvirkštine diskriminacija.Tai, kas istoriškai tūkstančius metų egzistuoja kaip sveikos ir bazinės visuomenės duotys, tampa nereikšminga, antraeiliška ir turi ištirpti naujoje radikalaus posthumanizmo tikrovėje, pirmiausia virtualioje. Mes aiškiai matome, kaip netenka balso tradicinės religijos (krikščionybė, Baltų tikėjimas ir manytina kiti pasaulio gamtameldiški arba prigimtiniai tikėjimai, Tibeto budizmas ir kita), tradicinis moters ir šeimos vaidmuo. Kita vertus, neįgalieji Lietuvoje ne tik neginami, bet jų atžvilgiu priiminėjami diskriminaciniai įstatymai. Gali būti, kad šios progresyvios posthumanizmo kryptys, ginančios mažumas, į Lietuvą dar neatkeliavo arba yra politiškai selekcionuojamos.
Bet klausimas, kuris šiandien yra svarbus ir mes jį aptarsime, yra ne pats transhumanizmas ar posthumanizmas kaip toks, bet jo santykis su klasikine filosofija kaip mokslu, kuris siekia ne įrodinėti, bet klausti, ir tie klausimai visada susiję su žmogaus santykiu su visata ir būtimi bei tuo, kas tą santykį įgalina.
Nuo apšvietos iki moderniosios filosofijos įvyko posūkis, ir jo pradžia sietina su Friedrichu Nietzsche. Tai posūkis nuo racionalaus ego, cogito, į valią, will to power. Iš transcendentinio lygmens pasukama į politiškai konstruojamą vertinimą, iš objektyvaus pasaulio kaip kosminės būties atsinaujinimo sampratos – į subjektyvų antžmogio (übermench) radimąsi. Šiuo diskursu Nietzsche ištrynė ribas tarp griežto filosofijos apibrėžimo ir literatūros teorijos ir praktikos. Pakito žmogaus, kaip racionalios esybės, apibrėžtis. Atsivėrė durys metakalbai, kada pasitelkiamos psichologinės, ontologinės ir praktikologinės prielaidos.
Dar prieš šimtą metų iki jo Immanuelis Kantas kritikavo apšvietos pretenzijas į epistemologiją (arba gnoseologiją, pažinimo mokslą: kuo žinojimas skiriasi nuo tikėjimo, ar pasaulis pažinus, kaip jį galima pažinti), grindžiamą protu ir siekį įveikti objekto ir subjekto perskyrą, kas yra vienas pagrindinių posthumanizmo tikslų. Apšvietos krizė persikūnijo į nūdienos mokslo technologizavimą. Pasak Martino Heideggerio, tai buvo natūrali racionalizmo epistemologijos pasekmė ir filosofijos pabaiga, žengiant į manipuliatyviai tvarkomą mokslo technologijų pasaulį ir visą sociumą. Filosofijos pabaiga reiškia „mąstymą, grindžiamą vakarietiškomis vertybėmis“ (šiuo metu ir matome šios epistemos – supratimo sistemos – išsklaidą). Mąstymo redukavimas, arba supaprastinimas veda į apskaičiuojamą mąstymą ir instrumentalizuoja pasaulį. Taigi atsakant į klausimą, žmogaus santykis su pasauliu tapo vienmatis ir instrumentalizuotas.
Tačiau šis vienmatis pasaulis nėra statiškas, jis keičiasi, ir matome, kad labai radikaliai. Kas tai daugiausia lemia?
Nietzsches ontogenetinis principas įgalino tapsmo filosofiją, kuri kartu su Charleso Darwino natūralios atrankos teorija pagrindė XX ir XXI amžių evoliucijos sampratą, eugenikos, medicinos, technologinių proveržių, industrijos ir visuomenės radikalius virsmus. Po Heideggerio žymų indėlį padarė Henris Bergsonas, sąmoningai įvedęs subjektyvumą; evoliucija pagal jį yra kūrybiška ir įima subjektyvius sprendimus. Daugumos subjetyvumas apibrėžia kolektyvinį tapsmą, o ką galima išgyventi asmeniniu tarpsniu, gali būti perkelta į kosminę trukmę. Vietoj cogito ergo sum siūloma nauja episteminė prasmė, trukmės intuicija. Bergsonas įvedė intuityvų principą elan vital, prieinamą visiems sąmonės lygmenims. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo sprogusi technologinė revoliucija, kurios sąlygomis gyvename iki šiol, pakeitė žmogaus santykį su filosofine mintimi. Reaguojant į mokslo hegemoniją ir jo mechaninę statistinę žiūrą, filosofija tapo socialine kritika. Pavyzdžiui, Gillesas Deleuze‘as ir Felixas Guattari kovoja su kapitalizmu, konstruodami politinius įrankius anarchistinėms visuomenės sąlygoms. Posthumanizmo autoriai ištisai užsiima kritika, o iš filosofijos paima tai, kas gali būti pritaikyta jų diskursui. Taigi jų konstruktai yra selektyvūs.
Globalus pasaulis suartina žmones ir mes regime, kad nepriklausomai nuo to, kur žmonės gyvena, jie susiduria su tais pačiais iššūkiais. Koks iššūkis būtų pats svarbiausias?
Taip, globali slinktis reikalauja vis daugiau gebėjimo sintezuoti mintį, atrasti bendrus vardiklius, kurie padėtų sumažinti tarptautines įtampas, padėtų įvesti taiką. Skirtingai, nei vakaruose, rytuose, o konkrečiai Indijoje, filosofija ir religija nebuvo atskirtos ir nagrinėjo tuos pačius klausimus holistiškai – visuminiu požiūriu. Vienas įdomiausių mąstytojų, indų nacionalinio išsivadavimo lyderis ir poetas Aurobindo Ghose‘as (Sri Aurobindo) buvo Heideggerio ir Bergsono amžininkas. Kadangi studijavo Kembridže, buvo susipažinęs su pagrindine Europos mintimi, Nietzsches antžmogio samprata, Darwino evoliucijos teorija, tačiau savo evoliucijos metafiziką paėmė iš vedų ir upanišadų, jas kūrybiškai rekonstruodamas ir apvalydamas nuo lėkštų humanitarinių mokslinių interpretacijų. Jo samprata skiriasi nuo populiarios Šankaros majavados teorijos ir yra įvardyta kaip neovedanta, arba visuotinė vedanta (pūrnavedanta). Aurobindo evoliucija yra sąmonės evoliucija, sąmonę suvokiant kaip nedalomą būties ir palaimos trejybės sandą. Savo įžvalgas jis siekė patikrinti praktiškai, ir čia atėjo į pagalbą tradicinė indiška joga. Įdomu tai, kad augintas kaip agnostikas ar bent jau ateistas, jis joga susidomėjo ketindamas jos galias panaudoti išsivadavimo kovoje už nepriklausomybę. Ši praktika lėmė tai, kad jis 1910 metais pasitraukė iš politinės kovos, užsidarė savo įkurtame ašrame Pondičeryje ir iki gyvenimo pabaigos rašė poetinius ir metafizinius veikalus, kuriuose pateikė žmonijos ateities viziją, ir ne tik joginiu, bet ir politiniu bei socialiniu požiūriais. Dar Vivekananda (1863-1902), o jį jis laikė dvasiniu mokytoju, teigė, kad „joga – tai pagreitinta evoliucija“. Tam tikra prasme Aurobindo yra vakarų ir rytų minties sintezės atstovas. Nietzsches, Bergsono ar Deleuze‘o sąmoningą evoliuciją ir kūrybingą tapsmą jis praplėtė, įtvirtino ir nuodugniai pagrindė, apjungdamas rytietišką jogą ir vakarietiškas ezoterines praktikas. Apie jo sampratą pakalbėsiu santykyje su posthumanizmo tendencijomis. O dabar apie tai, kas mano manymu sudaro pagrindinį iššūkį žmonijai.
Jeigu tikime, kad pasaulis pažinus tiek, kiek leidžia jį sukūrusi aukščiausioji galia, tai galima daryti prielaidą, jog jei mokslas ir padarys neįmanoma – viską ištirs, išsiaiškins, sukalkuliuos ir pavers instrumentu – tai vis tiek liks neištirta plotmė, kurią priimta vadinti dvasine, neišreiškiama, atgamtine arba transcendentine, tai yra tokia, kuriai būdingi dieviškieji atributai (amžinybė, nemirtingumas, begalybė, visiškas sąmoningumas, palaima, tiesa, grožis, šviesa ir kiti). Pagrindinis iššūkis yra tas, kad posthumanistai, bent jau bendradarbiaujantys su Pasaulio ekonomikos forumu, šią plotmę neigia, o kiti, atsargesni, Dievo sąvoką iškreipia arba paskandina miglose. Jų pozicija aiški bent tuo aspektu, kad jie Dievą žaidžia arba jį pakeičia, kurdami skaitmeninę religiją. Apie pastaruosius jau kalbėjau pereitoje laidoje, kaip jie suvokia nemirtingumą. Žymiai griežtesnę perskyrą tarp buvusio ir naujojo pasaulio brėžia ketvirtosios industrinės revoliucijos veikėjai ir visi, kas mėgina pasaulį „statyti atgal geriau“. Kadangi jie valdo pasaulio finansus, panašu, kad dienotvarkę įgyvendina labai sėkmingai. Kokiu būdu? Finansuodami visus pažangiausius mokslo tyrimus. Ir šioje vietoje norėčiau tiek iš filosofinės, tiek iš mokslinės pusės panagrinėti šią perspektyvą.
Raktiniu žodžiu pasirinksiu sąvoką „energija“. Mėginsiu atsakyti į klausimą, kas yra energija – ar grynai fizikinis dydis, ar jis turi kitas konotacijas, ir kaip energiją reikėtų suvokti kalbant apie tiksliųjų mokslų, fizikos, filosofijos ir religijos sąryšius.
Vienas įdomiausių šios srities tyrinėtojų yra austrų kilmės amerikietis fizikas Fritjofas Capra, 1975 metais parašęs didžiulio susidomėjimo sulaukusią knygą „Fizikos dao: paralelių tarp šiuolaikinės fizikos ir rytų misticizmo tyrimas“ (The Tao of Physics: An Exploration of the Parallels Between Modern Physics and Eastern Mysticism). Ji sulaukė daug leidimų ir vertimų, nes atkreipė dėmesį į tai, kad mokslas seka įkandin šventraščių ir atranda tiesas, kurias, tarkim, rytų išminčiai, daosai, brahmanai, jogai yra seniai atradę ir įgyvendinę. Indų kosmologijoje pirmykštė energija, tapas, sukūrė pasaulį. Žinoma tiesa yra tai, kad kundalinė, indų praktinėje tantrinėje jogoje atliekanti apvalomąsias ir išlaisvinančias funkcijas, kurios įgalina adeptą susijungti su Dievu, yra subtiliajame kūne veikianti energija. Bizantijos krikščionių hesihastų tradicijoje Dievas yra pati energija, nedaloma nuo jo esmės. Jeigu pažiūrėtume viso pasaulio mistines tradicijas, visur rastume tą patį energijos principą. Šias energijas pažaboti ir pajungti savo tikslams ir užsibrėžė naujojo pasaulio kūrėjai. Taigi klausimas apie pagrindinį iššūkį yra toks: ar žmogus turi teisę savintis dieviškąsias kosmines energijas, jomis manipuliuoti ir sukurti paralelinę virtualią visatą, ar tai atitinka Dievo tikslus.
Kaip tai atsispindi posthumanizmo dienotvarkėje?
Internete yra labai daug medžiagos šiuo klausimu. Kasdien vyksta greitas mokslo išradimų pritaikymas praktiškai, tai anksčiau ar vėliau palies kiekvieną iš aštuonių milijardų. Posthumanizmo grupės yra įkūrusios savo organizacijas, ir iš jų tinklalapių galima pamatyti, kad tai didelis dabarties ir ateities verslas.
Kokie pavojai čia slypi?
Yra toks sąmojingas indų posakis: „Dieve, padėk, bet ne per daug“. Sykį karys bėgo nuo priešo, bet niekaip negalėjo užšokti ant žirgo ir pradėjo melstis: „Dieve, padėk“! Jis taip karštai meldėsi, kad Dievas jį kilstelėjo taip stipriai, jog jis nusileido ne ant balno, o kitoje žirgo pusėje, ir tada jį priešas pasivijo ir paėmė į nelaisvę. Tai pavyzdys, kaip geras akstinas praktiškai gali virsti meškos paslauga. Žmogaus sąmonė, bent jau kolektyvinė, niekada nebūna išsivysčiusi tiek, kad visiškai įvaldytų jam suteiktas priemones ar išradimus. Kaip ir vaistas, kuris gali būti ir nuodas, jei neteisingai panaudojamas ar dozuojamas, ir technologijos gali daryti tiek gera, tiek bloga. Šiuo atveju rizika yra didelė, nes nuotolinės tehnologijos tokios sudėtingos ir subtilios, jog netinkamai subalansavus ultragarso dažnį ir amplitudę į neuroną, arba tiksliai nepataikius į vietą, smegenys gali būti negrįžtamai pažeistos, ir tada, pavyzdžiui, jūs būsite ne išgydytas nuo Parkinsono ligos, o ja susirgsite. Tai kaip atverta Pandoros skrynia, ir nežinia kiek pastangų reikės, kad viskas būtų sukontroliuota. Kita vertus, šios galimybės tokios neišmatuojamos, kad nėra abejonių, jog tyrimai bus daromi iki galo. Žmogaus smalsumas yra beribis, kaip ir noras viską valdyti, todėl apie pavojus bus nutylima tol, kol bus galima, apeinant sveiką nuovoką. Juk logiškai mąstant jau dabar aišku, kad patekusios į juodąją rinką technologijos bus sunkiai kontroliuojamos. Jau dabar kibernetinių nusikaltimų beveik neįmanoma išaiškinti, o skaitmeninis nusikaltėlis yra nepagaunamas. Visiškas suskaitmeninimas nusikaltimą padarys tobulą. Todėl akivaizdu, bent jau mąstančiam žmogui, kad šis procesas nėra begalinis ir vieną dieną arba bus sustabdytas, arba sugrius pats. Sri Aurobindo apie tai yra pasakęs: „Tada, kai žmogus pastatys šį statinį, užteks vieno bakstelėjimo pirštu, kad jis sugriūtų“. Žinoma, tai nereiškia, kad nėra ir kitų išeičių, bet jos priklauso nuo sąmoningiausios žmonijos dalies veiksmų.
Bet dabartis didelių vilčių neteikia, matant, kad dauguma nieko nežino, nesupranta, netiki, kad tai tikrovė arba nepajėgia su blogybėmis kovoti.
Žmogui iš prigimties patinka iliuzijos, triukai, visokios rūšies magijos, jį nesunku apgauti, tuo ir paremta visa apgaulės industrija. Šiandien vaikai yra priklausomi nuo kompiuterinių žaidimų ir interneto, kuris pateikia labai daug tokios rūšies pramogų nesuprantant, kad tai jį programuoja. Pagrindinis melo elementas yra tas, kad sakoma, jog tai savaiminė kone gamtinė eiga, kad tai nulemta, kad žmogaus valiai čia nėra vietos, žodžiu, viskas yra aklas determinizmas. Tačiau esminė žmogų nuo kitos gamtos skirianti ypatybė ir yra jo laisva valia, intelektas ir santykis su pasauliu pripažįstant aukštesniąją valią, kuri yra dieviška. Remsiuosi mano tyrinėta Sri Aurobindo ateities vizija ir samprata. Savo pagrindiniame filosofiniame veikale „Dieviškasis gyvenimas“ jis teigia, kad materija, protas ir gyvybė yra trejopai suformuluota energija, trejopas vedų rišių pasaulis. Pats daiktų principas yra formuojantis energijų judėjimas. Sąmonė yra sąmoninga energija, ir nuo jos lygmens priklauso žmogaus išsivystymo laipsnis. Šia prasme, nors žmonės išoriškai panašūs, bet pagal dvasinį energetinį išsivystymo lygmenį itin pažengę žmonės nuo eilinio skiriasi turbūt labiau, nei eilinis žmogus – nuo gyvūno. Dvasine veikla užsiimantys žmonės, visų konfesijų ir religijų, per amžius siekė išlaikyti savo asmens laisvę ir neliečiamumą, sukūrė tvarką ir nuostatus, kurie apibrėžia jo lojalumą Kūrėjui, Viešpačiui ar Absoliutui. Klauzūra, apeigos, malda, įvairios kitos priemonės ir yra skirtos jį apsaugoti nuo pasaulio įtakų. Save suvokdamas kaip būtybę, kuri siekia tapatumo, arba komunijos su Dievu ar jo kitomis hipostazėmis (vieniu, intelektu, siela), vienuolis ar religingas žmogus lavina savo galias ir stengiasi kūrybiškai, dinamiškai ir valingai (prisiminkime Nietzschę ir Bergsoną) išreikšti savo santykį su kuria nors viena dieviškųjų formų – transcendentine, kosmine arba asmenine. Tačiau ką pasaulinio neurotinklo atveju regime? Tai, kad aspirantui yra atimta laisva valia ne tik rinktis, lemti savo likimą, bet yra apribojama ir koreguojama jo kiekviena gyvenimo sekundė, ir tai atlieka ne geroji dvasia, o dirbtinis intelektas ir kažkas, kas valdo superkompiuterį. Mažiausiai, jo energijos pasisavinamos ir moduliuojamos. Tai tiesioginė intervencija į kūną ir visa, kas žmogų daro žmogumi. Kitaip, nei distopiniu košmaru to nepavadinsi, nes bet kuris tikintysis pasakys, kad tai prieštarauja ne tik visuotinėms žmogaus teisių normoms, bet ir Dievui bei pačiam pasaulio tikslingumui, jo prasmei.
Kam tuomet tarnauja tokia technologinė pažanga? Jei tokia vizija priešinga Dievo valiai, ar nematote čia blogio jėgų, demonų pasireiškimo?
Blogio, neišmanymo ar vadinamųjų demonų, asurų pasaulis egzistavo nuo pradžių pradžios, tai liudija visų laikų šventraščiai. Šis klausimas labai svarbus, nes norint suvokti reiškinį, reikia matyti jo visumą. Šiuo atveju taip pat bet kurį visuomenės pokytį reikia matyti kaip matomų ir nematomų reiškinių sampyną ir tarpusavio sąveiką. Galima sakyti, kad tos pasenusios galios tapo modernios ir veikia dabartinėmis priemonėmis. Jos nenori trauktis, o jų dievai, anot Sri Aurobindo, žino, kaip persikelti (transmigrate). Tarkim, visa, ką žmogus savo pastangomis pasiekė dieną, gali būti sunaikinta ir perdaryta nakties metu, miegant, nes sąmoningos rezistencijos nelieka, o pasąmonė tampa atvira bet kuriai įtakai. Bet vienas dalykas, kai adeptas kovoja su klasikiniais gundymais ir piktuoju dvasinėje plotmėje, o visai kitas, kada jis atakuojamas tiesioginiais energetiniais įrankiais galbūt visai negeranoriškų personų. Tam, kad tą pamatytume, kad suvoktume, kaip viskas veikia, reikia turėti okultinių žinių arba gauti Dievo malonę. Daug ką galima matyti ir plika akimi, todėl daug žmonių sako, kad gyvename apokalipsės laikais. Pavyzdžių daugybė. Tarkim, yra toks Netflix serialas „Magai“. Jie turi „žvėrį“, tai yra S.AT.A.N. ginklų sistemą, kuri per ūžesius galvoje žmonėms įteigia, kad jie nusižudytų, o jų naudojama magija herojų žodžiais, jei gerai perprasta, yra mokslas. Tokie štai kuriozai. Tačiau fantazija ar mokslinė fantastika kaip ir pasaka veikia, ir jautrus žmogus gali pajusti atitinkamą poveikį. „Adamsų šeimynėlę“, „Harį Poterį“ ir kitą pramogų pasaulį galima priimti kaip šmaikščias, juokingas ar vaizdingas istorijas, o galima pamėginti įžvelgti okultinį turinį ir žinią, kurią jis transliuoja.
Bet tikintys mokslu netiki jokiu kitu turiniu ar tuo, kad filmai ar populiarioji kultūra gali turėti kitą tikslą, nei linksminti.
Taip, bet neišsilavinimas nereiškia, kad to turinio nėra. Vadinamasis blogis savo savarankiškos egzistencijos neturi, jis yra dieviškosios kūrinijos dalis, ar veikiau, evoliucinis netyčinis padarinys. Jis turi savo uždavinį ir būtinybę. Tai žino ne tik vienuoliai ir dvasininkai, bet kiekvienas, mėginantis įminti visatos sandaros prasmę. Išvengti blogio neįmanoma, svarbu jį atpažinti. Ir svarbiausia suprasti, kad blogio kunigaikščių pretenzijos valdyti pasaulį yra apgaulė, nes jokios savarankiškos galios jie neturi arba ji yra apribota ir kažkada baigsis. Jų veikla melaginga, iškreipta, tamsi, atsilikusi ir ateities pasaulyje vietos jai nėra. Net jei jie iš neapykantos pasaulį sugriautų, Dievas sukurtų naują. Dievo saulės šviesoje ir visagalybėje jie atrodo kaip šešėlis, siauras būties pakraštys. Kad ir kokia galinga ir gožianti šiuolaikinė jų raiška, kad ir kokios tikros žmonių kančios, paklydimai, nelaimės, ligos, mirtis, jas reikia įveikti, kito kelio tiesiog nėra. Yra toks posakis, kad geriau blogai atlikti savo karmą, negu gerai – svetimą. Tai reiškia, kad kiekvienam žmogui parengti jam skirti išbandymai, bet jų įveikimas atsispindi kosminėje sandaroje. Todėl nereikėtų primityviai galvoti, už ką man Dievas siuntė nepelnytas nelaimes; priešingai, kuo brandesnis ir sąmoningesnis žmogus, tuo nuožmesnį puolimą jis patirs, bet tai vyks ne visai dėl jo paties, o dėl bendrojo gėrio ir Dievo tikslų. Ir ačiū Dievui, kad jo keliai nežinomi, todėl joks dirbtinis intelektas jų nesukalkuliuos.
Materialistai teigia, kad jokio Dievo nėra, ir mokslas jo neįrodo.
Taip yra todėl, kad dar neištobulinti pojūčiai, galintys atpažinti jo esamybę. Kaip tik todėl mokslui prieinamas faktas, bet ne žinojimas, kaip ir kodėl. Galima ištirti Williamo Shakespeare‘o arba Wolfgango Amadeuso Mozarto fiziologinę veiklą, elektromagnetines, biologines ir chemines smegenų funkcijas, galima ištirti kiekvieną eilutę ar taktą, bet joks biofizikas, literatūrologas ar muzikologas nepaaiškins, kaip Shakespeare‘as sujungė žodžius, o Mozartas – garsus, kad jie tapo šedevru. Atskleisti gamtos dėsnius reiškia atverti medžiagos magiją, bet reikia žinoti, ką su tuo daryti. Kaip tik dabartinis mokslas rodo, kad nebegalima apie materiją galvoti, kad ji akla. Joje slypi galingos formuojančios jėgos ir energijos, ir jos yra sąmoningos. Kad fizikos išmanymas būtų išbaigtas, galbūt reikalingas antfizinis žinojimas apie energijas, kurių kitaip pažinti neišeina.
Be tai, ką čia išdėstėte, vilčių artimiausiu metu neteikia, nes atrodo, kad visos priemonės yra rankose žmonių, kurie nenori, kad tos paslaptys būtų prieinamos žmogui.
Tai tiesa. Mokslo proveržis toks galingas, kad jo vaisiais nori naudotis elitas, turintis valdžią ir pinigus, ir kuo daugiau svertų jų rankose, tuo mažiau laisvės lieka kitiems. Tačiau šį mokslo korpusą kūrė viso pasaulio talentingiausieji mokslininkai, tai bendras indėlis, todėl, kada kalbama apie naująjį pasaulį, ir pasiekimai turi priklausyti visai žmonijai.
Tai vis dėlto jis ateina, tas puikus naujasis pasaulis?
Jis neišvengiamai ateina, ir koks tas puikumas bus, priklausys nuo žmonių sąmoningumo. Vyksta žūtbūtinė kova, jei taip galima pasakyti. O principas kaip kokiame kalnų žygyje, kada vedlys prisitaiko ir saugoja patį silpniausią keliauninką, jei nenori, kad visa grupė pražūtų; tai tinka bet kuriai rizikingai veiklai, ne tik sportinei ar karinei. Netolygus visuomenių grupių, tautų išsivystymas su bauginančiu tikslumu lemia tai, kas vyksta šiandien.
Grįžtant prie posthumanizmo ir jo tikslų, jis naudoja visas kol kas stebuklu atrodančias formules ir idėjas, tokias kaip evoliucija, požmogio ar antžmogio atsiradimas, sąmonės tyrimai, kūno ir energijų įvalda, mirties įveika, telepatiniai gebėjimai ir panašiai. Vis dėlto nepaisant sąvokų, jų terminologijoje jos gali reikšti visai ką kita. Manyčiau, jog posthumanistai šiuolaikinėmis priemonėmis siekia tų pačių senų tikslų, nes, tarkim, skaitmeninė vergovė yra taip pat vergovė.
Parengta pagal TV pokalbį.
Laidos nuoroda: 2023 sausio 22 d. „Atspindžiai“ su Rasa Čepaitiene. Angelai ir demonai: ar posthumanizmas pranašauja jų kovą? Kas bus po žmogaus ir po dievo: bedvasiai robotai ar žmogaus evoliucija link antžmogio? https://www.youtube.com/watch?v=QmyRlHJodNI