Anatolijus Lomonosovas, Jūratė Adlytė, Sigitas Geda ir Alfonsas Bukontas Rašytojų sąjungoje 2000 metų sausio 20 d.
Pereitų metų pabaigoje leidykla “Vaga” atskiru leidiniu išleido pasaulinės klasikos šedevrą “Bhagavadgyta” (vertimas A. Bukonto), kurio pristatymas įvyko šių metų sausio 20 dieną rašytojų klube. Niekada aforistinio sąmojaus nestokojantis poetas S. Geda gausiam būriui svečių trumpai drūtai pristatinėjo vakaro dalyvius: poetą A. Bukontą, literatūrologą R. Tamošaitį, filosofus A. Andrijauską ir V. Bagdonavičių, orientalistus A. Beinorių ir V. Vydūną bei Lietuvos ir Indijos draugijos prezidentą V. Narvilą. Vakare dalyvavo ir įgaliotoji ambasadorė Madhu Bhaduri. Linksmus pokalbius lyrine gaida nuspalvino A. Lomonosovo sitaro improvizacija bei skaitovų K. Seibučio ir E. Jepifanovo sugiedota penkioliktoji „Bhagavadgytos” giesmė – reta proga Lietuvoje išgirsti autentišką recitavimą sanskrito kalba. O kalbama buvo apie tai, kaip viduriniosios kartos poetai ir literatai anuo slogiu laikmečiu mėgino rasti savąjį kelią – ne ideologų peršamą, proto “šiukšlėmis” nuklotą, bet pačių iškentėtą ir išmąstytą. Krypo jų akys į Rytus – į Indijos, Kinijos, Japonijos kraštus. 1947 metų Vydūno verstoji “Bhagavadgyta” daugeliui tos kartos šviesių protų tapo antrąja Biblija. V. Bagdonavičius net miegoti ėjo, prieš tai po pagalve šventąjį tomelį pasidėjęs. A. Bukonto namuose jis dešimtį metų atbuvo stalo knyga. Padėjo rasti atsakymus į kraujuojančius būties klausimus… Iš tiesų, ex oriente lux, kaip yra pasakyta. Tačiau tada nemanė poetas, gal nedrįso, kad būtent jam teks laimė ar garbė ne tik iš šio šaltinio išminties semtis, bet ir pačiam tapti indu gyvybės vandeniui – išversti į lietuvių kalbą vieną gražiausių “Mahabharatos” epo dalių, iš viso septynis šimtus šlokų. Poetas sakosi džiaugęsis per dieną vieną šloką įveikęs. Kiekvieną žodį su žodynu tikrinęs. Tai geriausiai nusako šio triūso mastą ir sudėtingumą. Dabar, ko gera, už vertimą labiausiai turėtume dėkoti V. Narvilui – tai jis paprašė A. Bukontą išversti vieną “Bhagavadgytos” dalį savo leidžiamai knygai “Gangas prasideda Himalajuose”. Įdomi ir šio vakaro metu papasakota šventųjų giesmių atvežimo Lietuvon istorija. 1970 metais V. Narvilas viešėjęs Indijoje ir, grįždamas namo, vežęsis “Bhagavadgytą”. Žinodamas, kad Maskvoj brangiausių daiktų geriau neslėpti – vis tiek iškratys – padėjęs knygą lagamino viršuj. O muitininko įdomaus būta. “Čto eto?” bedė pirštu į knygą, pasklaidė lapus. “Eto tak, indijskaja poezija”, ramiai atsakęs rašytojas. “Pročitaj čto nibudj”, įsakė saugumietis. Čia V. Narvilas, prisiminęs R. Mirono sanskrito kalbos paskaitas, ištarė pirmą galvon atėjusią frazę:”Satyam eva jayate”. “Perevedi!”, pareikalavęs įtarus pareigūnas. “Pravda vsegda pobeždajet”, drąsiai išvertęs V. Narvilas, laukdamas, kas čia dabar bus. O anas:”Jerunda vsio eto!” Numojęs ranka ir praleidęs…
Kaip ten bebūtų, A. Bukontas pamažėle ėmėsi teksto. Galbūt jis pats jį vedė, kaip kelias, sodino prie stalo, šnibždėjo į ausį slaptas prasmes. Rėmėsi poetas V. Semencovo ir akademiko B. Smirnovo, Ašchabado tremtyje laisvalaikiu išvertusio kone visus pagrindinius vedantos veikalus, proziniais vertimais. Ypač daug gelbėjo neovedantisto Radhakrishnano pastabos. Tačiau jei akademikams rūpėjo pažodinis teksto vertimas ir mokslinių komentarų rašymas, tai A. Bukontui “Bhagavadgyta” buvo pirmiausia poetinis tekstas. Sujungęs Indijos filosofinės minties, scholastinio korpuso ir – neabejoju – praktinės karma jogos patyrimą, poetas vadovavosi pirmiausia savo intuicija. (O ar poetas gali kitaip?) Anot A. Bukonto, kiekviena giesmės eilutė gali būti traktuojama itin įvairiai – tai ir rodo tūkstančiai šio veikalo komentarų – o kiekviena interpretacija neišvengiamai atskleidžia intymų vertėjo santykį su tarsi iš naujo kuriamomis prasmėmis. Tai truko ilgai, lyg tarp kitko, nelaukiant rezultatų. Tačiau darbas jau nuveiktas: epas iškilo visu savo monumentaliu grožiu, ir jau matyti nevienadienė triūso vertė. Dabar A. Bukontui rūpi, kad unikalusis religijos, filosofijos ir literatūros paminklas, būdamas iš esmės tobulas meno gyventi ir įprasminti tą gyvenimą raštiškas liudijimas, aukščiausia prasme pranokstantis žmogų kamuojantį “amžiną” būties dualumą ir kartu aprėpiantis erdvėje ir laike egzistuojančias dichotomijas (gėris ir blogis, gailestis ir žiaurumas, meilė ir neapykanta, ir taip be galo), Lietuvoje atliktų savo universalią funkciją. O pats poetas, it tas išminčius, norėtų vėl paimti į rankas “Bhagavadgytą” – ir nematyti, nežinoti, kad į ją tiek triūso įdėta, skaityti “kaip ne savo”… Taip, kaip Šri Krišna mokė Ardžuną: “Apie tuos veiksmus, o Partha,/ tau galiausiai tvirtai pasakysiu:/ visuomet juos atlik, Ardžuna,/ sau netrokšdamas jokio vaisiaus.” (Aštuoniolikta giesmė, šešta šloka).
Apie “Bhagavadgytą” rašyti yra tas pat, kaip samčiu jūrą samstyti. Mėnulio šviesą vandenyje gaudyti… Kalbėti – irgi. Ir vis dėlto reikia. Reikia vien todėl, kad protą, svarbiausią įnagį savo, miklintumėm.
Antai A. Beinorius atkreipė dėmesį į tai, jog pačioje Indijoje “Bhagavadgyta” yra interpretuojama labai plačiai, dažniausiai akcentuojama viena ar kita jos mokymo dalis. Jis įžvelgė veikalo aktualumą kasdienybėj, nes “kiekvienas jame atras tai, kas jam svarbu”. A. Beinoriui itin reikšminga mintis, išdėstyta trečios giesmės trisdešimt penktoje šlokoje:”Net prastai savo dharmą atlikti -/ daug geriau negu svetimą – puikiai;/ eit ne savo keliu – pavojinga,/ savu einant, ir mirti – palaima”. Audriaus nuomone, vienas pamatinių “Bhagavadgytos” teiginių yra savo pareigų atlikimo suvokimas ir realizavimas, svadharmos įkūnijimo svarba. R. Tamošaitis, parašęs vertimui straipsnį, komentarus ir žodynėlį, itin taikliai pastebėjo, jog “Gyta” gydo žmogų nuo liguisto dvasingumo ir sentimentalaus religingumo”. Nes tikras būties perpratimas nėra vien išorinių ritualų laikymasis ar įvairios dvasinio materializmo apraiškos, taip ir liekant juslių, aistrų ir samsaros pančiuose… V. Vydūnas kalbėjo apie tai, kaip svarbus naujasis vertimas pedagoginiu aspektu. Į leidimą įdėtas sanskrito tekstas, be to, ne transliteruotas, bet devanagari rašmenimis, turėtų palengvinti darbą su sanskrito kalbos besimokančiais studentais. V. Vydūno nuomone, vertimas iš esmės atitinka reikalavimus, kuriuos kelia Lietuvių kalbos komisija, greitu metu aprobuosianti sanskrito rašmenų transliteravimą. Profesorius A. Andrijauskas neslėpė džiaugsmo, jog “Vagos” leidykla užsiima tokiu svarbiu Lietuvos kultūrai darbu – štai išleido jau antrą “Rytų klasikos” serijos knygą. Jis regi šviesią ateities perspektyvą – pirmiausia jau subrendusią jaunąją kartą, perimančią orientalizmo tradicijas. A. Andrijauskas išreiškė viltį, jog jaunieji imsis kitų pagrindinių Indijos filosofinės estetinės minties veikalų vertimo. Lyg antrindamas V. Bagdonavičiui, metusiam galantišką iššūkį jauniesiems – mat, jo karta savąjį “Bhagavadgytos” vertimą jau atlikusi. Dabar, esą, eilė ateinančiai (atėjusiai?) kartai…
Įsimintinas vakaras baigėsi. Bet išaušo rytas – visiems, sulaukusiems naujojo lietuviško “Bhagavadgytos” varianto ir gebantiems įžvelgti Indijos rašytinio sakralinio žodžio reikšmę visai pasaulio kultūrai.
2000 02 08