Inteligentijos vaidmuo formuojant tautos gyvenimo gaires. Dr. Daivą Tamošaitytę kalbina dr. Rasa Čepaitienė

 

Rasa Čepaitienė. Eina ketvirtas dešimtmetis, o nesibaigiantys priekaištai inteligentijai dėl to, kad tyli, užuot reiškusi rūpestį dėl negerovių, netyla. Koks, jūsų nuomone, yra inteligentijos vaidmuo?

 

Daiva Tamošaitytė. Pagal statistiką sąmoningi, sąžiningi, tiesą mylintys ir dėl jos pasiryžę kovoti žmonės sudaro tris nuošimčius, dar trys – juos palaiko, dešimt nuošimčių yra jų priešingybė, arba bet kuriai piktybinei, ardomajai veiklai nusiteikusieji ar ją vykdantieji, o likusioji dauguma (84 proc.) – nuo aplinkybių priklausantys žmonės. Kaip tik dėl šios žmonijos dalies ir vyksta informaciniai karai, stengiantis juos patraukti į savo pusę. Ši statistika tinka ir inteligentijos prognozavimui. Visi žinome, kokia didelė dalis inteligentų be pasipriešinimo ir beveik neskausmingai priėmė okupacijų padarinius ar net dalyvavo naujų vyriausybių veikloje. Daugelis jų atėjo iš neutralios daugumos, kuriai vadovavo prievarta primesta atėjūnų saujelė, remiama jėgos struktūrų. Taigi lemiamais tautai apsisprendimo momentais ją veda maždaug penki nuošimčiai sąmoningų vadų. Tam, kad žygis pasisektų, reikia turėti aiškią viziją ir planą jai įgyvendinti. Bet ir iškovojus ar atkūrus nepriklausomybę svarbu toliau eiti tuo keliu ir dirbti darbą, gyventi su ta vizija.

Anksčiau sąjūdžių ir sukilimų laikotarpiais lietuviams buvo lengviau atskirti savą nuo svetimo, draugą – nuo priešo. Okupantas ir pavergėjas buvo aiškus, nes jis prievarta ar gudrybe kėsinosi į žemių vientisumą, istoriją, kalbą, kultūrą. Dabartiniais laikais gyvename jau hibridinio karo sąlygomis taikos metu, priešas nematomas arba užsimaskavęs. Jam pavyko nusilpninti, suklaidinti ir supriešinti Lietuvos gyventojus tiek, kad vientisa visuomenė, tarsi tęsianti prieškario tradicijas, kaip nacionalinė valstybė turinti Konstituciją, atsidūrė kone pilietinio karo akivaizdoje. Tikrų pilietinių karų čia nebuvo, nes daugumą gyventojų sudarė paveldo nuovoką, šeimos sampratą ir savą mentalitetą išsaugoję lietuviai. Į mūsų gražų, turtingą žemės lopinėlį tebėra nukreiptos godžios akys, mes esame kaip kokia sala apgultyje. Senosios kaimynų pretenzijos niekur nedingo. Todėl dabartinė situacija verčia labai nerimauti, nes eskaluojama įtampa, baimė, skatinamas nevisavertiškumas, o pastaruoju metu – net kurstomos karo nuotaikos, mėgaujamasi pačiu žudymo, prievartos reiškiniu, o taikus būdas netgi pašiepiamas, pajuokiamas. Tai lietuviams nebūdinga.. Taigi ir norėčiau pakalbėti apie tai, ką turime savita, kas yra primetama ir nebūdinga, kaip tai vykdoma ir ką reikėtų daryti. Inteligentai ir vėl turėtų suvaidinti jiems skirtą vaidmenį.

 

Lietuvio mentalitetas ir jam kylančios grėsmės (tautinio savitumo ir bešaknio kosmopolitizmo problema): koks jis?

 

Jeigu nori sužinoti, kokia tai žmonių bendrija, kuo ji pasižymi, tai turi vertinti į jos kalbą, materialų ir nematerialų paveldą ( ypač tautosaką, muzikos instrumentus, kostiumus, papuošalus, papročius), nes jis susiklosto per tūkstančius metų ir jo autentiškumą lengvai nustato moksliniai tyrimai. Invazija į tokią vienalytę kultūrą vyksta stengiantis ją išstumti ir pakeisti atneštiniais pražūtingais arba visiškai neprigyjančiais dariniais, svetima gyvensena, pasaulėžiūra ir viskuo, kas yra priešinga, nes tai, kas kultūras jungia, yra priimtina ir paprastai neturi griaunamo poveikio. Tarkim, mums yra svetimos visos Rytų despotijos formos.

Kaip anekdotą prisimenu pokalbį stažuotės Baku metu, kai į mano klausimą apie nacionalines įžymybes – XIV a. antrosios pusės poetą Imaddadiną Nasimi ir savotišką Tado Blindos atitikmenį, XVII a. didvyrį Koroglu („aklojo sūnų“), karį baudėją – gavau trumpus atsakymus. („Papasakokite apie Nasimi.“ – „Jam gyvam nulupo odą“. „O kaip dėl Koroglu?“ – „Jam išdūrė akis“.) Poetui mistikui nulupo odą už tai, kad jis viešai skelbė dvasines tiesas („Aš esu Tiesa“, „Aš esu absoliuti būtis“), o tai ortodoksalių islamistų laikoma šventvagyste; Koroglu tėvui, Bolu bėjaus žirgininkui, jo ponas išdūrė akis už tai, kad jis pamatė arklius, kurie jam nepatiko. Ponui nepatiko vaizdas, todėl išdūrė tarnui akis… Aš sunkiai įsivaizduoju Kęstutį, lupantį odą savo vaidilai arba Vytenį, kabinantį savo žirgininkui akis! Juk žirgininkas ne koks vergas… Iš šio pavyzdžio matyti, koks didelis skirtumas yra tarp kultūrų: kas kuriai nors tautai yra visiškai normalu, kitai – nepriimtina ir nesuvokiama, ir atvirkščiai.

Mūsų dainose, legendose žiaurumas, priespauda, neteisybė visada tapatinami su atėjūnais, svetimais, su ponu. Ponybės sąvoka iš principo svetima senajai lietuvių pasaulėjautai. Dėl tos priežasties man nepriimtinos ir klajoklių aktualijos, ypač mums klijuojamas „mankurtas“ – taip pat mums nebūdingo žiauraus elgesio pavyzdys. Mūsų gimtoji kalba yra labai jautri melui, todėl visada reikia remtis į ją, jei norime nustatyti, kas yra netikra ir netinkama. Pagaliau mes turime tokius žodžius, kaip klipata, ištižėlis, užuomarša, nesusipratėlis, nenauda, nemokša, netikėlis, nešvankėlis, niekdarys, nevėkšla, niekena, nugeibėlis, gaišena, paliegėlis, nusilpėlis, apakėlis ir daugelis kitų – kaip matome, mūsų žodynas neišsemiamas. Nesijaukinkime mūsų žemėse nebūtų papročių ir juos atitinkančių terminų. Tokios perkėlos yra labai tolimos, nors gerai suprantamos.

Apie lietuvių mentalitetą turime daug mokslo tyrimų, apie jį rašė Vytautas Kavolis, Algirdas Patackas, apie dorovinį identitetą – Jonas Balčius, apie estetinę pajautą – Juozas Mureika ir daugelis kitų. Ištyrinėta lyrinė, taiki, subtili, kamerinė liaudies muzikos prigimtis, bet šiandien, deja, beveik pamirštos galingos saviraiškos formos, tokios kaip choras, liaudies teatras ar gegužinių reiškinys. Verkšlenama, esą mūsų visos dainos liūdnos. Nieko panašaus, yra daug ir linksmų, ir karingų. Šokiai, žaidimai ir šventiniai papročiai trykšta humoru ir pakilia nuotaika. Vaizdingai tariant, lietuvių „Koliziejus“ yra Dainų švenčių amfiteatras, t. y. mes susirenkame ne stebėti gladiatorių ir vergų kautynių, kankinimų ir žudynių, o tūkstančiais susieiname drauge dainuoti, žaisti, šokti. Tai – unikalu, mes esame tokie vieninteliai. Šitą akivaizdžiausią kolektyvinės sąmonės perlą norima numarinti, o vietoj jo įpiršti barbarų mentalitetą (brutualius, vulgarius kompiuterinius žaidimus ir holivudiškos produkcijos suformuotą žvėrį).

Kita vertus, imperinių darinių sąlygojamos „vertybės“, kuriomis mėginama priversti tautą pradėti gyvenimą nuo neva naujo tarpsnio, tabula rasa, yra įprastas uzurpatorių triukas, į kurią nors žemę ir jos gyventojus jie žiūri tik kaip į panaudos objektą. Jiems jokia vietinė kultūra nerūpi, priešingai, tik trukdo. Pavyzdžiui, juk niekas netvirtna, kad „sovietinis žmogus“ yra autentiškas arba kad kūjis su pjautuvu yra kurios nors tautos ypatingas simbolis – visa tai yra tik bešaknės kosmopolitinės, o dabar – ir globalistinės ideologijos, kuri sąmoningai sumaišo skirtingus kodus ir net išranda simuliakrus vietoje to, kas yra tikra, Vaisius.

Aukščiausių kultūros pasiekimų pavertimas pasipelnymo šaltiniu ir jų konfiskavimas, vagystė arba pasisavinimas – tai asimiliavimo rūšis. Didžiausia mūsų ir pasaulio kultūros bei civilizacijos vertybė yra pats žmogus ir visa, ką jis sukuria laisva valia. Pirmiausia tai – savita mintis ir jos sklaida medžiaginėje tikrovėje. Taigi norint pavergti tautą reikia sunaikinti jos mintį, kuri esti tiesiogiai susijusi su jai būdingu pirmavaizdžiu ir tikėjimu. Šitai lietuviai taip pat patyrė. Tačiau net etnografijoje išlikę būdingi bruožai trukdo, kaip ir viena seniausių ir turtingiausių kalbų pasaulyje. Drastiškai keičiami žmogaus aplinkos ir saviraiškos kodai, kad niekas nebebūtų atpažįstama.

 

Kokie visuomenės valdymo būdai nurodo į mums kylančias grėsmes? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį?

 

Būdai valdyti visuomenę yra šie: politiniai vadovai, žiniasklaida, finansai, ideologija, teisėsauga. Paprastai priešingos jėgos kovoja skaldydamos masę žmonių, ir tik įtvirtinus kurią nors ideologiją per politines struktūras galima pamatyti gana aiškų vaizdą, arba lūžį. Visada ir visose srityse kelią rodo finansavimas ir pagrindinė žiniasklaida – tai, kas finansuojama ir skelbiama, yra tai, ko siekiama, ir priešingai. Kada visiškai akivaizdaus fakto neįmanoma nuneigti argumentais, jis paskandinamas fiktyvių faktų gausoje – fake news. Atsispirkime nuo šiandienos. Taigi ar matome, kad Lietuvos žmonėms atstovauja jų demokratiškai išrinkti atstovai? Ne, tik kokiems devyniolikai procentų balsavusiųjų, ir tie greičiausiai dėl artimų ryšių ar kitų interesų. Ar veikia Konstitucija ir pagrindinis jos įstatymas – referendumo įstatymas, kada tik tauta gali spręsti esminius klausimus? Neveikia. Ar žiniasklaida atspindi objektyvią tikrovę, kuri visada susideda iš įvairių sandų? Kam ji atstovauja? Ar teisėsauga pajėgi išspręsti korupcijos ir kitas bylas, ypač rezonansines? Ar verslas, darbdaviai dirba Lietuvos žmonių naudai? Koks pragyvenimo lygis, palyginti su kitomis Europos šalimis? Matome, kad atsakymai į šiuos klausimus yra bent jau nevienareikšmiški. O svarbiausias turbūt būtų šis: kodėl į Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“ neįtraukta lietuvių tauta? Kas ją surašė? Ar po aštuonerių metų lietuvių tautos bent oficialiai nebeliks, o valstybė bus uždaryta nelyginant UAB’as? Kaip apskritai kas nors man nematomas gali spręsti, gyventi man ar ne? Kodėl vykdomas planas, apie kurį beveik niekas nekalba – juk jis yra prieš akis ir dokumentuotas? Tai ir būtų inteligentų – mokytojų, mokslininkų, menininkų, techninės inteligentijos – uždavinys. Išsimokslinę žmonės, šviesuomenė tiesiog privalo reaguoti į tarptautinės bendrijos iniciatyvas, o ne nuolankiai jas priimti. Mūsų valdininkija priima sprendimus neatsižvelgdama nei į dokumentų turinį, nei į žmonių valią. Ir tikrai nemanau, kad tai savaiminis procesas, kurį taip bandoma pavaizduoti. Nėra jis ir objektyvus, nes primena mums gerai pažįstamos komunistinės diktatūros metodus ir net kalbinę išraišką ir, matyt, šioji ketvirtoji industrinė revoliucija yra baigiamoji pasaulinio komunizmo fazė.

 

Megapolis ir provincija. Kas mes esame?

 

Per trisdešimtį metų tapome ekonomine ir kultūrine provincija, netgi buferine zona, o tai yra ypač blogai. Maskvą pakeitė Briuselis ir net Vašingtonas, o įtaką tebejaučiame ir iš Lenkijos, ir iš kitų didelių sostinių. Susėdę prie stalo ir pasaulio žemėlapį braižantieji galingieji (galingi pirmiausia todėl, kad turi atominį arsenalą ir naujausią ginkluotę ar gamtinius resursus, o ne civilizaciniais laimėjimais) mūsų tikrai nemato kaip tautos ar net savarankiškos valstybės, jie regi teritoriją; gal kam nors tai – išteklių šaltinis, kam nors – karinė bazė ir panašiai. Bet taip atsitinka tada, kai pati šalis neturi politinės valios atstovauti vertybėms, kurios šalies gyventojus daro gyva bendrija, ypač jei tauta gyvena savo istorinėje tėvynėje. Valstybės, kaip nepriklausomos lietuvių tautos per amžius sukurtos vietos gyventi lietuvių tautai, teliko regimybė, išorinis lukštas. Bet tai daroma ne dėl to, kad tauta su visu kultūros klodu atgyveno. Ji buvo ir bus. Tautai kaip indėnui siūlomi stiklo karoliukai, o vietoj jų pasisavinama viskas, kas tik yra sukaupta, nes, matyt, kas trisdešimt metų priauga tiek naujo proletariato, kad tenka periodiškai sukelti naują suirutę ir nusavinti (nunulinti) darbščių tautų sukurtas gėrybes, matyt, todėl ta revoliucija ir yra permanentinė. Kito motyvo nematau, nors jis pridengiamas skambiais apšvietos amžiaus šūkiais.

Kokiu būdu turtingu paveldu ir iškilia istorija išsiskiriančią valstybę ar joje gyvenančią tautą galima paversti antrarūše provincialia ir nereikšminga jokiems pasaulio įvykiams teritorija? Jeigu tauta sena, jos visuomenės audinys vientisas, o mentalitetas stiprus, tai įmanoma tik prievartos būdu: pirma, naikinant jos vertybes, tikėjimą, genofondą ir, antra, valdytojais pastatant kuo žemesnio rango, kuo kvailesnį ir visais atžvilgiais nemoralų tipažą, pageidautina svetimos padermės ir religijos. Tai puikiai aprašė Vincas Kudirka „Satyrose“. Tokie surogatiniai gubernatoriai užima tikrųjų tautos inteligentų vietą ir daro neišmatuojamą žalą visai visuomenei.

 

Kokios tautos nykimo priežastys?

 

Tautos nykimas nėra pačių žmonių valia, tai globali programa. Taigi vyksta tolesnis ir net pagreitintas kultūrinis genocidas. Per trisdešimtį metų iš viešosios erdvės, mokymo ir įstatymų leidybos pavyko pašalinti šviesuomenę, kurios vietą užėmė partokratija ir ją aptarnaujantys klerkai; jau yra prasidėjęs atviras tautos naikinimo procesas. Iš pradžių buvo taikomi ekonominiai svertai (panaikintas litas, privatizuojami nacionalinio saugumo bei svarbos objektai ir kt.), o vėliau pereita prie pačios šerdies. Kultūra yra paskutinis mūsų bastionas ir tvirtovė. Prie kultūros reikėtų priskirti ir tradicinius amatus, verslus, tokius kaip žolininkystė (tai mūsų lietuviškos vaistažolės ir kita natūrali medicina), nebeliko linų, kanapių pramonės, chemija išstūmė natūralius kenkėjų naikintojus (pavyzdžiui, žalčius) – kitaip sakant, žlugdomas natūralus tūkstančius metų puoselėtas paveldas.

Lietuvių elitą iškart po 1990-ųjų buvo pradėta stumti iš visų viešąją erdvę formuojančių sferų: televizijos ir radijo, dainų konkursų, festivalių, teatro. Daugelis inteligentų atsisakė dalyvauti viešajame gyvenime (Justino Marcinkevičius atvejis). Kiti buvo užmaršinti, anksti išėjo iš gyvenimo (religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, orientalistas Algis Uždavinys, teatrologas Valdas Gedgaudas ir daugelis kitų). Lietuvybė, Lietuvos vardas buvo išstumtas iš pavadinimų ir dokumentų. Įdiegta dvejopa moralė ir standartai. Atsirado daug psichiką ir asmenybę bei visuomenę darkančių šizofreniškų veiksnių. Viskas vyko etapais. Patyčių antikultūra įsivyravo pamažu, o juk pradėta nuo, pavyzdžiui, tyčiojimosi iš lietuvių, spektakliuose siūlant jiems persikelti į Madagaskarą kaip kokią gyvulių bandą pasiganyti, buvo kalbama apie jos išvarymą. Beje, nesuprantu, kodėl lietuviai įkyriai ir paikai įsikandę į vieno ekscentriško keliautojo fantaziją; tegu Poška pats ten ir važiuoja! Per nacionalinės reikšmės valstybines sukaktis padaugėjo šokiruojančių, tiesiogiai priešingų dienos prasmei incidentų ( rodomas filmas „Niekas nenorėjo mirti“, teikiamos premijos genocido vykdytojams). Deja, dabar vienas inteligentas kalba, šimtas panašiai galvoja, bet tyli. Taip toli nenuvažiuosi.

Patirtį ir viešojo gėrio suvokimą turintys inteligentai buvo laipsniškai keičiami liberaliais, ciniškais, niekuo neišsiskiriančiais asmenimis, migdančiais kanceliarine kalba ir tuščiomis frazėmis. Viskas, kas prieinama visuomenei, yra tik kruopelės esamo didžiulio ir turtingo paveldo. Jis slepiamas kryptingai, nes vyksta didysis perkrovimas. Tačiau ciniška nematyti, kad visuomenės lūkesčių ši politika neatitinka. Žmonės nenori prarasti tapatybės, būti uždaryti, prarasti žmogiškumą, nenori būti palaidoti kartu su uždaromomis mokyklomis, kultūros centrais, nykstančia baltistika, valstybine kalba ir valstybės simboliais. Jeigu būtų vykdomi konstituciniai įsipareigojimai, sulauktume pagalbos mūsų žygyje, būtent, siekyje išsaugoti mūsų kultūrą, nebūtume sklaidomi ir hipnotizuojami, esą esame sparčiausiai nykstanti tauta pasaulyje, pirmaujame pagal savižudybių skaičių ir panašiai. Tai yra per informacijos kanalus vykdoma propaganda ir tiesiog psyopsas (psichologinės operacijos), įtaigos mechanizmo dalis. Pavieniai inteligentai gyvena savo mažyčiuose dramblo kaulo bokšteliuose tikėdamiesi išgyventi, jie nesuvokia grėsmės, jie netiki, kad tai tiesa.

Kodėl lietuviai užsienyje laisvai švenčia šventes, puoselėja tautinius papročius, turi gausias šeimas, pasižymi kaip darbštūs ir patikimi, yra pasiturintys, išradingi ir t. t., o čia – ne? Juk tai akivaizdus neatitikimas. Vadinasi, šaknys ne pačioje atseit „apsileidusioje ir mužikų tautoje“, o toje klišėje ar įvaizdyje, kuris ateina iš išorės, yra primestas ir dar sudaromos sąlygos jam realizuotis.. Mano akimis, šalį šiuo metu valdo žmonės, niekuo nesiskiriantys nuo okupantų, nes šio „valdymo“ rezultatai yra šokiruojantys. Palyginkime dabartinį nustekentą kraštą su prieškario Lietuva, kada kiekvienas miestelis turėjo šimtus orkestrų, meno kolektyvų, spaudos leidinių, teatrų, chorų, viskas klestėjo, gyvenimas virė. Per dvidešimt metų pasiekta nepaprastai daug. Tada mes buvome iš tikrųjų nepriklausomi. Dabar matome, sakyčiau, baigiamąją okupacinę fazę, kai viskas, kas lietuviška, baigia išnykti, trinami net vietovardžiai, vardai. (Antai kelyje link Utenos nebėra vietovių užrašų autobusų stotelėse – važiuoji per kažkokį bevardį kraštą.) O juk be šito jokia tauta negali gyvuoti .

Kaip pakišama svetima gyvensena ir viskas, kas nenaudinga? Mėginama parodyti, kad žmonės patys su viskuo sutinka. Tai išorė, o vidinė pusė yra spaudimas ir dažnai realūs pavojai. Tačiau reikia nepamiršti, kad galvos kertamos lyderiams, novatoriams ir visiems, kas pavieniui eina prieš srovę. Todėl jeigu lyderiai nepalaikomi, vis tiek bus pralaimėta, viskas blogės, kol pasieks ir tuos, kurie apsimeta, kad viskas gerai. Taigi garsusis „kinkų drebėjimas“ veda tik į gyvenimo lygio blogėjimą ir laikui bėgant – į orumo bei tikslo praradimą.

 

Kokia tam yra atsvara – mūsų stiprybė?

 

Lietuviai yra labai gyvybingi, tai rodo sukilimai, sąjūdžiai, pasaulinio lygmens literatūra. Iš pastarųjų laikų įspūdinga Balio Sruogos, Vlado Kalvaičio, Dalios Grinkevičiūtės, Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės proza, atskleidžianti, kad lietuviai buvo sąmoningiausi gulagų belaisviai, pirmieji sukilę ir įveikę šį monstrą (žymiausias – Norilsko sukilimas). Žaliųjų partizanų (žaliūkų, miškinių) herojizmas, sujungęs aukštus idealus, discipliną ir poeziją, savo žemę, laisvę ir papročius mylintis jaunimas, iš mokyklos suolo, iš namų išėjęs ginti tėvynės – iš viso unikalus reiškinys. Visa tai nutylima ir brukama į paraštes, mėginama sumenkinti. O juk tai yra pasaulio kultūros dalis. Nėra pasaulio kultūros dalis „Antifa“, BLM („Black Lives Matter“) ir kitos iš nežinia kokio kontingento suformuotos anarchistinės grupuotės.

Toks tad akis badantis skirtumas tarp to, kas mes esame, ir to, kuo mus norima paversti. Žmogus iš prigimties yra taikus ir socialus ir reikia labai daug eksperimentuoti, norint sukurti kažką panašaus į kovinį buldogą.

Inteligentija – visi išsilavinę žmonės, taip pat ir karininkija, policija, šauliai, savanoriai ir panašios organizacijos, kurios saugo konstitucines teises ir gina piliečius nuo išorės priešo ir vidinių grėsmių. Jeigu ši svarbi visuomenės dalis pastatoma prieš visuomenę ir gina ją varžančias ar engiančias institucijas, tai nedviprasmiškai rodo, kad toms institucijoms vadovauja ne tos visuomenės atstovai. Tai rodo, kad politikoje negalinčios dalyvauti jėgos struktūros tapo politikos įkaitėmis arba pradėjo savivaliauti. Dar daugiau, jos turi paklusti garbės priesaikai ir aukščiausiam valstybės įstatymui, ginti tautos valią. Ir būtent svetimų įpročių skiepijimas, menkas sąmoningumas, prastas išsilavinimas lemia, kad krinta tų visuomenės narių lygis, demoralizuojama ištisa ir svarbiausia tautos gynybinė sistema. Tai labai pavojinga.

Pavyzdžiui, mano prosenelis iš mamos pusės, Antanas Briedelis (Briedis), Panevėžio senamiestyje turėjo namus, verslą (mėsos parduotuvę) ir kartu dirbo policijos viršininku. Knygnešiui – iis buvo to meto prispaustos tautos švietėjas – tai buvo puiki priedanga.. Štai tokia buvo to meto lietuvių inteligentija. Ar dabar įsivaizduojate tokią drąsą ir moralės standartus? Ar įmanoma įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, Vilniaus policijos viršininkas, rizikuodamas gyvybe ir turtu, užsiimtų tautiečių prusinimu ir švietimu? Ir tuo viskas pasakyta.

 

Kokie iššūkiai mūsų laukia?

 

Neišvengiamai tenka kalbėti apie transhumanizmą, posthumanizmą ir žmonijos perspektyvas. Klausimas labai platus, bet reikia nors kiek prie jo prisiliesti, nes ir mums svarbu formuoti požiūrį į naujas doktrinas, kurios jau dabar lemia mūsų ateitį. Transhumanizmas, posthumanizmas ir antihumanizmas – tai skirtingos vienos akademizmo doktrinos kryptys, bet nė vienoje nelieka žmogui vietos. Tai grynai materialistinė pasaulėžiūra, įvilkta į naujausias technologijas ir atitinkamą žodyną.

Posthumanistinės teorijos apibūdina žmogų kaip jau gyvenantį transhumanizmo laikotarpiu. Tačiau tarp jų ir jau reflektuotų žinomų teorijų yra skirtumas. Naujas filosofines koncepcijas primeta eksperimentuojantys dalyviai, veikiantys kaip biotechnologijos, nanotechnologijos ir kitų mokslo rūšių įžodintojai, o senosios kyla laisvai iš mąstančio ir stebinčio pasaulį žmogaus vidaus. Tai – esminė skirtis. Transhumanizmas bendrais bruožais yra „žmogaus pagerinimas“ dirbtinėmis priemonėmis, implantais ir net galimybe prijungti smegenis prie visuotinio nervinio kibernetinio tinklo (skurzdėlyno proto). Ar su tuo visi sutinka? O kaip dėl dvasinių kokybių ugdymo pagerinimo? Jos atmetamos kaip nereikalingos. Žmogaus gyvenimo pailginimas (atkuriamoji medicina) siejamos su genetiniais eksperimentais, ribos ištrinamos ir nepaisant kylančių etinių klausimų procesas taip toli pažengęs į priekį, kad pasaulio visuomenei tiesa pristatoma kaip įvykęs faktas, su kuria teks susitaikyti. Transhumanizmo šaknys – Apšvietos epochoje, tad vadintinas ir „ultra-humanizmu“ (Frančeska Ferrando). Raktiniai žodžiai, kovojant su „atgyvenusia“ pasaulėžiūra, yra kultūrinio marksizmo vediniai. Seksistinės, rasistinės, homofobinės ir ypač mums svarbios etnocentrinės ir klasicistinės prielaidos įvardijamos kaip esamos ir nesamos realijos, redukuotos iki sąvokos, kurioje niekaip neišsitenka sudėtingas ir vientisas pasaulis, bet jei jį nori sugriauti ir iš naujo nulipdyti pagal kokios nors grupės fantaziją, tada ir tenka jį dalyti į tas schematizuotas grupes. Įvairovė praplečiama žmogaus sąskaita iki tikrovės, kurioje žmogus yra tik viena iš daugelio gyvybės rūšių tarp gyvūnų, augalų ir apskritai visokių gyvybės formų, tarp jų ir hibridinių. Vis dėlto tai sena idėja, įvilkta į naują formą.

Dirbtinis intelektas pavojingas tuo, kad atmetamas gyvas žmogus, turintis, tarkim, sąžinę, atjautą, ką jau ten – sielą. Dabar daugelis sprendimų priimama pateikus superkompiuteriui tam tikrus duomenis, kurie apdorojami labai greitai ir išmetami sprendimai. Įsivaizduoti, kad galima įveikti priešą, kuris turi tokį ginklą, tolygu manyti, kad gali apžaisti dirbtinį intelektą (DI) šachmatų partijoje. Tai neįmanoma. Ir tai – milžiniška dar neįsisąmoninta grėsmė.

Dabar visi suginti į skaitmenines draugijas, grupes, renginius – tai skaitmeninio konclagerio pradžia. Prie  feisbuko prisijungiau nuo pat pradžių, tuo metu, kai buvo sakoma, kad jei tavęs nėra feisbuke, tai tavęs iš viso nėra. Tai – izoliuotų žmonių bendravimo pakaitalas. Žmonės priversti savo duomenis atskleisti visam pasauliui ir būti stebimi bei atakuojami nežinia kieno akių ir potvarkių. Gyvas žmogiškasis bendravimas tapo privilegija ir prabangos dalyku, jeigu tavo interesai nors kiek aukštesni nei tavo virtuvės lubos ar platesni už tavo sijoną. Tuo noriu pasakyti, kad senieji interesai ir siekiai žmogų paversti paklusniu gyvuliu su akidangčiais, einančiu jam išmintomis vėžėmis, niekur nedingo, o perėjo į kitą pakopą, kur kas labiau varžančią nei bet kurio mums žinomo totalitarizmo laikais.

Šioje vietoje iškyla svarbiausias – laisvo žmogaus apsisprendimo – klausimas. Laisvė yra sąlyginis dydis, galime sakyti, kad niekas šioje žemėje nėra laisvas; to niekada neleis valdymo svertus turintieji, o dabar ir dirbtinį intelelektą: jei esate konkurentas, pasiekęs kritinę sąlyginio augimo ribą, kada jau galite pereiti į aukštesnį pasiekimą, gerovės, pripažinimo pakopą, – iškart būsite nunulinti, ir taip kaskart, pasiekus ką nors reikšminga. Tai reiškia, kad realizuoti savo galimybių negalėsite, kad ir koks talentingas esate – tik iki leistinos ribos. O ją nubrėžia, sakykime, dirbtinį intelektą monopolį turintieji, todėl geriausi protai dirba jiems. Taigi laisvė pagerintoje ateities visuomenėje yra tik siekinys ir iliuzija. Nelaisvi ir monopolininkai, valdomi įvairių jėgų. Tik Dievas suteikia žmogui laisvę; jei tarnauji kitiems, nei Jis, esi tų kitų jėgų vergas, ir tokiais darai visą aplinką. Manau, kad tai padėtis be išeities tiems, kas plėtoja posthumanistinę viziją – pasaulį po žmogaus, kuris stokoja dvasinio sando.

 

Koks mūsų inteligentijos kelias? Ar yra išeitis iš šios padėties?

 

Kalbant apie ateities gaires, reikia laikytis principo, kad nėra padėties be išeities. Atkaklumas visada atsiperka. Mūsų kelias yra Kristijono Donelaičio, Simono Daukanto, Konstantino Čiurlionio, Jono Basanavičiaus, Vydūno kelias. Negali būti, kad seniausios indoarijų gentys – o mes esame seniausia gyva tokia gentis šalia indų – nebūtų sukūrusios savo civilizacijos ar raštijos, kaip bandoma aiškinti. Juk net dabar turime turtingiausią Europoje žodyną ir etninius artefaktus. koks tūkstantis metų svetimų invazijų ir nuožmaus paveldo naikinimo yra menkas laiko tarpsnis. Dar daugiau, man atrodo, kad agresyvios prozelitinės religijos jau nyksta, o ateitį turi tik taikios visuminės, holistinės pasaulėžiūros. Mūsų pasaulėjauta ir pasaulėžiūra yra dvasinė, pagrįsta darna, santykių lygiavertiškumu ir pagarba. Sakyčiau, kad dabartiniais laikais, įsivyravus barbariškam savanaudiškam žmogaus tipui, paprastas lietuvis valstietis nėra jau toks paprastas, o atrodo kaip šventasis palyginti su vadinamuoju ponu, praktikuojančiu įvairias žmogaus žeminimo ir pavergimo formas. Įprasta didžiuotis rafinuotu diduomenės skoniu. Ką reiškia rafinuotas? Tai – išvalytas, dirbtinis, nutolęs nuo tikrovės, tiksliau – sugedęs. O juk ir krikščionių šventieji siekė paprastumo, nuoširdumo, nes tai ir yra tiesos, teisingo pasaulio pamatas. Tiesa yra viena.

Mūsų inteligentija yra užčiaupta, ir kaip provincialams, mums iš centro ateina nurodymai, kaip gyventi jau sukramtytu, supakuotu pavidalu, kurį tereikia nuryti. Jokių savų minčių, tapatybės, savitumo negali būti. Ir tai yra melas, nes kiekviena dvasiškai subrendusi kultūra ne tik turi prigimtinę teisę reikštis, bet ji vienintelė yra ateities garantas.

 

PUBLIKUOTA: Inteligentijos vaidmuo formuojant tautos gyvenimo gaires. dr. Daivą Tamošaitytę kalbina dr. Rasa Čepaitienė.//Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2022 Nr. 1 (39) p. 56-62.

Parengta pagal TV laidą „Atspindžiai“ su prof. Rasa Čepaitiene 2022 m. vasario 2 d.

Prieiga per internetą: [https://www.youtube.com/watch?v=U8L9I04QqEc].