Pradėkime nuo sąvokų – kuo globalizmas skiriasi nuo globalizacijos? Kur čia objektyvūs procesai, o kur subjektyvios ambicijos? Skirtumas panašus, kaip, tarkim, individualizmas skiriasi nuo individualizacijos. Priesaga –izmas įvardija reiškinį arba sutelktą pažiūrų, reikšmių sistemą, o -izacija, -izavimas reikštų eigą ar procesą. Individualizmas – tai pasaulėžiūra, pripažįstanti laisvai išgyvenamo asmeniškumo išskirtinę vertę, o individualizacija – tai tapsmas laisvu, savarankiškai savo gyvenimą kreipiančiu ir tvarkančiu asmeniu. Arba, pavyzdžiui, induizmas yra religinių pažiūrų, būdingų indams, sistema, o induizacija – tokios religijos ar pasaulėžiūros plėtra. Taigi globalizmas plačiąja prasme yra socialinių, ekonominių, finansinių ir net kultūrinių atskirčių atsisakymas dėl būsimos visuotinės gerovės ir glaudaus bendradarbiavimo. Globalizacija reiškia, kad skirtingi išsivystymo lygmenys, skirtingi kultūriniai ir civilizaciniai klodai iš pradžių suartinami, o ilgainiui suvienodinami, unifikuojami, siekiant demokratinės lygybės, užtikrinant visų teises ir plečiant apyvartą pasauliniu mastu. Globalizacijos etapai sutampa su technologiniais proveržiais. Palyginti neseniai dar gyvenome Šaltojo karo sąlygomis, vyko varžybos tarp Rytų ir Vakarų, o pasibaigus Šaltajam karui, prasidėjo vadinamoji ketvirtoji industrinė revoliucija, tai sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Žinoma, skirstymai sąlyginiai, nes „globalėjimas“ vyksta nuo pat žmonijos apyaušrio, tik tempas greitėja. Naujausias technologijų proveržis sulig internetu ir skaitmena, tapęs beveik visuotinis (nors dar ne visur ir ne visi naudojasi kibernetiniais įrankiais), pasiekė naują ribą, kurią peržengus su rimtais pokyčiais susiduria tiek visuomenė, tiek pavieniai žmonės. (Sukrėtimo, kurį patiria pasaulis dėl Rusijos sukelto karo Ukrainoje, čia neaptarsime, neprognozuosime ir galimų jo pasekmių.)
Globalistinius bendrąja prasme projektus „stumia“ žmonės, turintys valdžią, susiję tiek giminystės, tiek luomo ar turtiniais, net istoriniais ryšiais ir turintys pakankamai laisvo laiko, kad galėtų strateguoti savo vizijas. Tokių visuomet būna labai nedaug. Kadangi globalizacijai svarbus tarptautinis dėmuo, įtakos sferos plečiamos, steigiant tarptautines organizacijas – tai įvairūs fondai, asociacijos, apimančios įvairias gyvenimo sritis, tarp jų vis aktualesnė darosi aplinkos apsauga. Tuo tikslu buvo įkurta UNESCO, PSO, Jungtinės Tautos, NATO, Europos Sąjunga, BRIKS ir kt. Jei kalbėsime apie globalizacijos tikslus, siekiama ne vien skatinti įprastus mainus, sveiką konkurenciją, bet ir valdyti mases, pasitelkiant ideologijas, kurioms būdingas fundamentalizmas, mesianizmas ir kurios dažniausiai neturi realaus religinio pamato, bet juo prisidengia ar stengiasi užimti jo vietą. Tokiu būdu įprasta imperijų ir nacionalinių valstybių sambūvio pusiausvyra buvo sugriauta pastarųjų nenaudai.
Daiva Tamošaitytė Niujorke. 1988 m.
Po Antrojo pasaulinio karo žlugo kolonijinės valstybės, vėliau iširo Sovietų Sąjunga, susivienijo Vokietija, prasiplėtė ES… Atrodė, kad pasaulis pereina į kitą, taikesnį sambūvį, nors lokalių karų neišvengta. Tačiau tai buvo tik regimybė, nes technikos progresas atvėrė galios diskursui naujas galimybes, naujus būdus įsiskverbti į konkurento ar priešo teritoriją, atstumai sumenko, neteko reikšmės. Įdomu, kad dabartiniai tarptautinių organizacijų projektai turi daug futuristinių ir utopinių bruožų, tačiau motyvas klasikinis – išvengti grėsmių, užtikrinti žmonijos saugumą. Anksčiau viršininkas buvo kapitalistas, o dabar – technokratas, kuris mano, kad yra nusipelnęs būti aukščiau visų. Todėl dabartinę valdymo sistemą galima laikyti pusiau meritokratine, pusiau technokratine. Tokia visuomenė viską automatizuoja, biurokratizuoja pagal socialistinį gerovės modelį. Tačiau privilegijuota viršūnėlė vis tiek išlieka, o įgaudama vis didesnius globalius svertus, didina savo įtaką. Atrodo, įjungus kažkokį universalų algoritmą kaip deus ex machina, bus išspręstos visos problemos, galėsime jį „įdarbinti“, o patys žaisime golfą. Tačiau toks požiūris reikalauja vis didesnės masių kontrolės. Pasitelkiant technologijas, būtina stebėti žmonių nuotaikų kaitą, kad užsuktas mechanizmas sklandžiai veiktų be trinčių ir neramumų. Tolygumo labui aukojami saviti, unikalūs bruožai, nes viskas, kas išsiskiria, yra nepatogu, reikalauja per daug kaštų ir priežiūros. Tokiai globaliai valdymo sistemai atstovauja įtakingas Pasaulio ekonomikos forumas, kurio pirmtakas buvo 1971 m. įkurtas Europos bendrijos forumas.
Nors socialistinės ar komunistinės struktūros istoriškai yra susikompromitavusios, nes ilgainiui sustabarėja ir neįstengia išlaikyti milžiniškos biurokratinės tik skirstymui skirtos mašinerijos, todėl tenka nuolatos griežtinti kontrolę, bet pasaulinė internacionalo plėtra jau vis tiek matoma plika akimi. Tą rodo ne tik Pietų Amerikos politinės santvarkos kaita, kai per trumpą laiką šalys tampa komunistinio režimo įkaitėmis. Štai paskui Venesuelą tuo keliu ką tik pasuko Brazilija. Nemenką istorinę patirtį turi Argentina – kalbu apie 1946–1955 Chuano Perono Revolucion Libertadora (tarptautinis 5 šalių blokas Mercosur). Jungtinėse Amerikos Valstijose kultūrinis marksizmas irgi duoda vaisių, o tai savo ruožtu daro poveikį visam globaliam laukui. Sparčiai stiprėja Kinijos įtaka. Komunistines šaknis turi arba tokį auklėjimą patyrė, bent jau tam prijaučia daug pasaulio lyderių, todėl klostosi labai keista padėtis. Formuojasi tam tikras naujoviškas technokratinis internacionalas, paradoksaliai vienijantis vakarykščius kapitalistus, demokratus, federalistus ir neokomunistus. Judama vienos pasaulio valstybės link, kaip formuluoja Agenda 2030 ir kiti dokumentai. Tačiau kas tą skatina? Gal permanentinės revoliucijos poreikis? Gal amžinasis variklis yra troškimas įrodyti savo viršenybę? Primityvus, infantilus, iki galo nepatenkinamas egoizmas, noras viską turėti ir viską spręsti?
Kyla klausimas, ar apskritai įmanoma įdiegti globalią valdžią be globalios visuomenės, o kaip visuomenę paversti tokia be globalios tapatybės? Sukurti pasaulio valdžią be pasaulio visuomenės yra labai paprasta. Juk net Jungtinės Tautos spręsti pasaulio reikalus paveda ne visuomenei kokiu nors visuotiniu referendumu, o jos atstovams, tačiau lemiamą ar svariausią balsą turi vos kelios didžiosios branduolinės valstybės. Daugybė įtakingų naujų darinių (ES taryba, WEF, korporacijos etc.) turi išvis niekieno nerinktus vadovus. Kartu, menkstant viduriniajai klasei, vis daugėja įvietintų žmonių, kurių judėjimą apriboja įvairūs veiksniai, tą reiškinį jau seniai aprašė Zigmuntas Baumanas. Šis įvietinimas tik didės. Todėl statistinis priklausymas būsimai globaliai visuomenei dar nereikš sąmoningo dalyvavimo ar laisvo judėjimo po visą Žemės rutulį. Juo labiau kad tam reikės daugybinės pilietybės (savotiško paso, kad esi pasaulio pilietis) ir kitų juridinių pakeitimų iki pat visuotinio sienų atidarymo. Kol tai įvyks, visuomenė pasaulinės tapatybės neturės. Bet ir tuo atveju greičiau padidės žmonių masė be jokios autentiškos tapatybės, panašiai kaip kadaise buvo „sovietinis pilietis, sovietinė liaudis“. O simuliakrinių tapatybių ir dabar netrūksta. Formali priklausomybė globaliam dariniui nenuslopina poreikio atkurti arba atrasti tikrąją vietinę savo tapatybę.
Šiame kontekste svarbu išsiaiškinti, ar tauta – fundamentalus reiškinys, ar ji gali kisti, galbūt ateityje apskritai taps ãtgyvena? Šiuo metu tauta, pasitelkdama tik jai būdingas kultūrines paprotines lytis, pagrindžia ir aukščiausiais pavidalais įtvirtina žmogaus santykį su pasauliu ir būtimi. Galima remtis sąvoka „nacija“ kaip dar aukštesne, politine homogeniško bendrabūvio forma, bet ji susijusi su valstybe ir nebūtinai išlaiko titulinės tautos viršenybę. Ją gali tiesiog demografiškai nukonkuruoti kitos etninės grupės. Valstybė yra iš tikrųjų kintamas darinys, jos sąvoka ateityje turėtų keistis, jei manysime, kad keičiantis tiesinei istorijos sampratai, ji darysis vis „apvalesnė“ ir apims pasaulinį savęs suvokimo lygmenį. Tačiau toks visuminis rutulio, sferos matymas nepanaikina to apskritimo centro arba ašies. Toji ašis ir būtų tautos įsijautimas į savo amžinąsias vertybes. Jos gali kisti, įgyti įvairias variacijas, plėstis arba trauktis, bet išnykti neturėtų, nes įvairovė irgi yra fundamentalus dėsnis. Sakome „žmogus“, „žmonės“, „žmonija“, bet nesakome „tautija“. Žodis su šaknim žmo- yra labai senas, turi plačias ir gilias dvasines potekstes, atspalvius. Sakome „žmogiškas“, „žmoniškas“, „žmoniškumas“, „žmona“ arba priešingai – „nežmoniškas“, „antžmogiškas“, „nužmogėjęs“ ir panašiai, bet visuomet kreipiamės į vidinį turinį. O sąvokos tauta paskirtis yra daugiau išorinė, bet labai reikalinga ir tiksli, telkianti. Kad nenutaustume, turime sutausti. Tarp individo ir tautos dar yra liaudis, jai reikia grąžinti buvusį neutralų vaidmenį.
Kita vertus, šeima, gentis, tauta, nacija, visa žmonija yra globalėjimo, pasaulėjimo ir santalkos pakopos. Tačiau būti žmonijos dalimi nereiškia, kad ankstesni smulkūs dariniai turi išnykti, jie išlieka viduje kaip pamatinės dalys. Akivaizdu, kad pavieniui sunku išgyventi net gyvūnams, juo labiau žmonėms. Niekas sava valia nenorės atsisakyti pasiektų kultūros ir civilizacijos laimėjimų, jais naudotis, o tai įmanoma tik tarpusavio mainų būdu. Bet kyla klausimas, ar dirbtinai sutelkta vienovė duos pageidaujamus rezultatus? Barbariškos, nuožmios, nesutaikomos žemesnių kultūrų liekanos, atavizmai, įvynioti į naują popierėlį, tik dar labiau paaštrins esamas problemas. Ateityje visa tai turėtų arba transformuotis, arba išnykti.
Įdomu, kodėl baltai, kadaise sudarę didžiausią Europos tautų arealą, laipsniškai susitraukė, išsklido, juos asimiliavo kitos, gerokai agresyvesnės gentys? Žmoniškiausia tauta – prūsai – buvo paaukoti ant svetimų interesų aukuro. Esu įsitikinusi, kad suėdęs avį vilkas žolėdžiu netampa, kitaip tariant, asimiliacija nėra tikrosios globalizacijos variklis. Tas variklis turėtų būti visiems bendra būtinybė, išauganti iš vidinio poreikio plėtoti savąjį gyvenimo būdą, paremtą laisva valia ir dvasine tikrove. Pats faktas, kad lietuviai tokiomis aplinkybėmis išliko, rodo, kad jie dar nebaigė savo vaidmens bendroje tautų dėlionėje. Bet jie turi rasti pavidalą, kuris bus lyg nematoma siena, supanti jiems būdingą saviraiškos centrą, paskleisti žinią, kuri taps viena iš būsimojo tautų statinio plytų. Su sąlyga, kad tai nebus naujasis Babilonas. Tokia apsauginė siena pirmiausia yra kalba, nes joje glūdi visa mums būdinga civilizacija, kosmologija ir jos sąranga. Nėra jokių visiems privalomų, vienodų raidos taisyklių, tik bendros tendencijos, dėsniai. Sėkmingai laviruoti tarp būtinosios ginties ir atvirumo pasauliui yra meistriškumo požymis. Per anksti sudėti ginklų nesinori, visiškai užsidaryti ir virti savo sultyse nebeįmanoma, tad tenka ieškoti laikinus tikslus pranokstančios idėjos, kuri padėtų atlaikyti išbandymus ir užtikrintų tautos savitumo tąsą.
Dažnas susimąsto, kas šiandien labiau grasina tautoms – agresyvios imperijos ar globalistiniai projektai? Imperijos būna vientisos arba mišrios. Vientisos (homogeniškos) buvo tos nacijų imperijos, kurias siejo panaši kultūra, geografinė būtinybė, rasinė giminystė. Mišrios (heterogeniškos) buvo imperijos, pagrįstos užkariavimais, prievarta, jėga ir įstatymo jungu, komercine ir karine kolonializacija. Įvairių tautų, tarp jų ir mūsų Aukso amžius buvo laisvi poliai-miestai, pilys, laisvos bendruomenės, sukūrusios savo dvasinę kultūrą (klasikinis pavyzdys graikams yra Atėnai, indams – vedizmo laikų karalystė ir panašiai). Šios antikinės bendruomenės tapo būsimų didesnių arealų branduoliais. Iš principo šiais laikais tautoms kelia grėsmę tokios imperinės struktūros, kurios niekada nekūrė savo kultūros. Joms, sudarytoms iš mišrių vienetų, gyvybiškai būtina plėstis, praryjant autentiškas kultūras, jas asimiliuojant ir pateikiant kaip savas. Toks yra nenorinčio keistis barbaro mentalitetas. Globalistiniai projektai, jeigu jais siekiama tik apžioti teritorijas ir naudotis ištekliais, irgi yra parazitiniai. Jeigu imperiniai tokio pobūdžio interesai sutampa su globalizacijos intencijomis, tada tautoms tikrai ne pyragai.
Ką šiandien gali laisvės siekiančios tautos prieš atomu apsiginklavusias imperijas ir trilijonais dolerių žongliruojančius globalistus? Jos gali ir privalo išlaikyti tiesų stuburą ir civilizacinius pasiekimus, puoselėti savo kultūrą, prigimtines teises, nepriklausomybę ir laisvą apsisprendimą visais svarbiausiais klausimais. Jeigu visa tai bus prarasta, atiduota mainais už tariamą saugumą ar komfortą, tokios tautos sunyks, nes taikstysis su vis didėjančiais apribojimais. Bet jeigu net didžiąją tautos dalį ištiktų Pilėnų likimas, tai suteiktų visiškai kitą atgarsį ateities perspektyvoje. Labai svarbu tą suprasti. Materialinę plotmę visada galima atkurti, bet praradus dvasinį imperatyvą, didžiąją idėją, žlugimas garantuotas visais atžvilgiais. Tai ne tik fizinė, bet ir dvasinė mirtis, krytis, nuopuolis. Tai priešinga evoliucijos dėsniams. Nors visada esama tariamų ir tikrų pavojų, dažnai pasitaiko atžanga, bet ji būna laikina. Išnykstama tik vienu atveju – jei prarandamas gyvenimo tikslas, akstinas siekti kiek įmanoma aukštesnių tikslų. Jei apsiribojama vien šūkiais, o tikra veikla atidedama.
Ar įmanomas tautinis globalizmas, kuris bendražmogiškas problemas spręstų iš tautinių pozicijų? Kaip tik tuo tikrai brandžios tautos ir užsiima, jos sprendžia bendražmogiškas problemas ir įneša indėlį į bendrą aruodą. Tokią kultūrą suvokia ir gerbia kitos kultūros, kad ir kokios būtų tolimos. Tai pats tikriausias pagrindas kultūrų mainams ir bendradarbiavimui. Tai yra ir įdomu, ir vertinga. Tautinis globalizmas gali turėti ir kitą prasmę – būtent išlaikyti tautos, tautiškumo metmenis po visą pasaulį išskleistame tinkle, nors tai ir nelengva. Tokiu atveju reikia turėti ir pripažinti bendrą tautinę viziją ir jos siekti. Tauta privalo sau pasakyti: „Mes išliksime bet kokiomis sąlygomis“.
Ar įmanoma, kad antiglobalistinės jėgos susivienytų, jeigu skiriasi tiek jų ideologijos – nuo dešinės iki kairės, – tiek ir geopolitinės sampratos, kai vieni pasisako už Rytus, o kiti – už Vakarus? Jeigu pasaulio raida krypsta didelių konglomeratų link, kova už nacionalinius interesus yra skausmingesnė, negu neutralumas, nes pasipriešinimas sukelia gerokai didesnį jėgos atoveiksmį, kuris gali būti tiesiog naikinantis. Tokiu atveju geriau sutelkti dėmesį į bendražmogiškas vertybes, jungtis į bendruomenes, kurios gina patį žmogiškumą, nepriklausomai nuo ideologinės sampratos ar modelio, nes esmiškai susiduriama su transhumanistine darbotvarke, keliančia grėsmę visai žmonijai. Kitaip tariant, ji manipuliuoja tradicinėmis ir nacionalinėmis vertybėmis, po jų iškaba slėpdama dažnai priešingą turinį. Todėl belaukiant palankios progos atgauti savivertę, svarbu puoselėti vidinę tautinę pajautą. Juk lietuvis savo žmoniškumą vis tiek reikš savaip, taip, kaip jam būdinga. Ir jeigu tikrai supras, kad be savo kultūros jis yra niekas, gyvenimas neturi prasmės ir neteikia laimės, pradės gintis nuo primetamos svetimos gyvensenos.
Jei netęsime savo linijos, nekreipsime dėmesio į pašaukimą, nepaisysime vidinių reikalavimų ir prarasime suvokimą, kad esame labai senos ir aukštos kultūros perėmėjai, įpareigoti ją kaip žiburį nešti ateities kartoms, tada tapsime bevaliais beformiais tuteišiais (vartoju tai kaip bendrinę sąvoką) savo namuose. Tai visiškas sąmonės užtemimas, eklipsė, šiuo metu plintanti lyg protą temdantis virusas. Stenkimės kuo greičiau pasveikti, kad suvoktume – savastis yra didžiausia vertybė, Dievo dovana, daugelis jos neturi, todėl pavydi turintiems, o įžūlesni mėgina išvilioti, atimti, pasisavinti. Ypač svarbu išlikti vydūniškuoju žmogumi sau, išlaikančiu dvasinį paveldą vidun sutelktu pavidalu. Mes niekada nebuvome nei Rytai, nei Vakarai tikrąja tų žodžių prasme, esame savitas reiškinys, savitai susiformavusi kultūra, todėl mums netinka svetimos prievartinės žemesnio lygmens normos. Sukūrę vidinį dvasinį bastioną pamatysime, kaip visa tai, kas svetima, nenatūralu, žalinga, tiesiog atkrinta, neprasiskverbia arba sunyksta, nes prieštarauja būčiai. Turime atgauti imunitetą, apsaugantį nuo mėgdžiojimo „ligų“. Norėčiau, kad lietuvių tauta išliktų ir kaip anglis, patyrusi patį didžiausią spaudimą, virstų deimantu, kurio briaunos yra neklystamai atpažįstama vidinė dvasinė patirtis ir kelias, vedantis ateities link. Ar leisime tą deimantą atimti iš mūsų, kad jis papuoštų neverto „pranašo“ karūną?
PUBLIKUOTA: „Kultūros barai“, 2023 m. Nr. 4