Gene Maslow. Menas ir naujoji sąmonė

 

Jeigu kur nors tarp žmonių egzistuoja viltis sukurti aplinką apšvietai, jie negali be sunkumų pro pirštus žiūrėti į perkeičiančią meno galią, galinčią paskatinti trokštamą sąmonės pokytį. Žmonių prigimtyje niekas nekrusteli priklausomai vien nuo valios ar vilties.

Menuose slypi išraiškos realizavimo laukiančios formos, o atrastos jos sukurs įkvėpimą naujajam amžiui, atverdamos gyvenimą dieviškajai jėgai. Tai jėga, pernelyg švelni, kad jai atsispirtume, pernelyg apčiuopiama, kad ją paneigtume, pakankamai žadinanti, kad pakeltų žmogaus dvasią, užtektinai įsiliejanti, kad apšviestų protą, išvalytų gyvybines emocijas ir kaip to padarinį atneštų gydančią ramybę fizinei prigimčiai.

Sulig dvasiniu žavesiu tokia meno išraiška galės sužadinti žmogaus prigimtyje šiuos retai paliečiamus jausmus, pajėgius individui perteikti gėrėjimosi dvasioje potyrį, nūnai pridengtą suišorintos sąmonės ribų. Per įkvepiantį ir švelninantį poveikį šis menas prisišauks didesnės tikrovės pripažinimą, kviesdamas jos tiesą ir grožį sužadinti tą kilnų žmogaus prigimties posūkį.

Menas visada buvo naujos dvasios pasaulyje pranašas. Visa civilizuota istorija su periodiškais sąmonės šuoliais yra ištisas tautas apimančio transformuojančio jos poveikio aprašymas. Dar ir šiandien mes esame vedami į aukštesnį matymą, įkvėpti pačių reikšmingiausių mums pažįstamų šios rūšies prisilietimų prie muzikos, poezijos, literatūros, teatro, šokio, dailės ir architektūros.

 

Naujas pabrėžimas

 

Daug kas, kas šiuolaikiniame mene yra nauja, buvo paskatinta to paties akstino keistis, slypinčio už neseniai mūsų regėtų socialinių neramumų – pastangų atmesti senus varžančius pavidalus. Kliūtis buvo pralaužta, tačiau tai neužtikrino tikro pagrindo, ant kurio galėtume steigti naująją sąmonę. Pirminis skubėjimas reaguoti į tai, kas sena, iš tiesų šiandien nuvedė menus į „naujo kulto“ išplėtojimą – vien naujo dėl paties naujumo be naujų vertybių. Šių dienų gyvybinio emocinio proto verčiami, visuose raiškos būduose aptinkame perdėtų kraštutinumų meną, kuris grumiasi dėl kažko kito, bet ko kito, neatsižvelgiant į  atnešamos jėgos pobūdį. Nors, tikėtina, bandomasis, jis ne visai sugebėjo sužadinti dvasinį, iš tikrųjų intuityvų ar šviesesnį žvilgsnį, dėl kurio tai, kas nauja, taip pat galėtų tapti įkvėptu atradimu. Daug kas iš to buvo nukreipta į sensacijų paklausą. Kad aptiktum bent kokią jų sielą, geriausiu atveju turėjai pats sau daryti išvadas, reikalaujančias vertimo, kuris prieinamas tik intelektualinio proceso metu.

Televizija, kinas ir dienraščiai ne vieninteliai daro netašytą ir agresyvų poveikį mūsų prigimčiai. Savo įnašą taip pat įneša ir vaizduojamieji menai, įsivėlę į šiurkščiai panaudojamą suirutę. Nors kilnesnės kai kurių menininkų intencijos gali būti sveikintinos, vis dėlto labai menkai jų tikrieji motyvai ar įžvalgos yra perteikiami darbuose tam, kad pasiektų ką nors giliau už paviršiaus sąmonę.

Pagrindinė kliūtis į didingesnį įgyvendinimą atkakliai išlieka, regis, dėl to, kad menininkai dar nesugebėjo atskirti sirenų balsų ir gyvybinio pasaulio vilionių nuo tikro mistinio įkvėpimo, kurį suteikia dvasinė jėga. Toks klaidingas vertinimas yra dažnas reiškinys. Jis taip pat būdingas metafizikams, siekiantiems pranokti kasdienio proto ribotumą.

Sudvasintas įžvalgumas kartu su gryna įkvėpimo šviesa ateina iš sąmonės plotmių, esančių už protinių ir gyvybinių emocinių sričių. Čia viskas priklauso nuo sąmonės laikysenos. Jeigu ji daugiau nesitapatina su gyvybiniu emociniu protu kaip įkvėpimo šaltiniu, aukštesnės sąmonės jėga gali veikti santykinai nekliudoma, kad šiame perėjime apšviestų ir pakylėtų gyvybinius ir protinius gebėjimus. Šias galias ji padaro veikiau mūsų esybės įrankiais, o ne valdovais. Tai mums galėtų atverti Sielos Jėgą mene, atnešdama pripažinimo pojūtį vidinių gyvenimo judesių abstrakcijoms,  o kartu malonumą darbuotis aukštesnėje gyvybinėje, protinėje ir fizinėje sąmonėje.

 

Nauja dvasia

 

Visai neseniai, bendrai sąmonei keičiantis visuomenėje, žymiai daugiau menininkų pradėjo atsigręžti į dvasios mene raišką. Šis judėjimas yra pirmasis reikšmingas ženklas, rodantis menininkų pastangą išsivaduoti iš besielės ir į materiją orientuotos kultūros. Judėjimas atėjo kaip neprognozuojamas posūkis, neturįs jokio bambagyslės saito su ankstesniu moderniu menu. Pasimatė veikiau naujai gimęs dinamiškas postūmis, nei nauja mada ar kitas inovatyvus žingsnis įprastoje meno istorijos sekoje.

Menininkai, kurie yra šio reiškinio dalis, dabar jau apčiuopia savą būdą naujai estetinei kalbai išreikšti. Tiesos sąmonė, Dvasios sąmonė, Dievo sąmonė, Žmonijos ir Planetos sąmonė yra juos motyvuojančios temos. Daugelį šių menininkų tiesiogiai veda jogos užsiėmimai arba įkvepia sąlytis su Amžinąja Filosofija. Jų polinkius apskritai sustiprina naujojo amžiaus, naujosios sąmonės judėjimai, kurie kviečia save atrasti ir išreikšti kasdieniame gyvenime.

Menininkams, kurie mėgina pakilti virš sensacijų atmosferos, turgavietės stiliaus ir estetiškai įvilktų išprotautų fantazijų, visa tai gali pakeisti sielos gyvenimas mene. Visiškai natūralu tikram menininkui kūrybos aktą priimti kaip savirados jogą – savo aukščiausios prigimties tiesos atradimą ir visų esybės dalių savibudą. Tatai menininkui padės atsiverti grožio laukams, gimtajai meno viešpatijai, kurioje visi yra palytėti to pasigėrėjimo, kurį Sri Aurobindo pavadino „būties siela“.[1] Tai yra Amžinybės žvilgsnis ir balsas, ir raginimai, ir idealus menininko reikalas, jam esant Jos įrankiu.

Rimti intelektualai nepajėgs šio naujojo meno atmesti, nes jis pagreitins savanorišką paprasto proto pasiliuosavimą iš konservatyvaus protavimo, nes aukštesniojo, intuityvaus pajautos proto varomosios jėgos regimai veikia.

Tie, kuriems artimesnis įžemintas medžiagiškas skonis, pajus šluojančią konkrečią energiją, jų reikalavimą turiniui perimančią ir perkeliančią į plačiai išdriektą ir vieningą dvasios turiningumą visų daiktų šerdyje, iš jų numylėtos medžiagos padarančią kai ką daugiau.

Sensacijų mėgėjai[2] taip pat galiausiai pajėgs patenkinti polinkį į ko nors stipraus ir genialaus egzistencinį pojūtį, kiaurai smelkiantį visą esybę, visuotinai apimantį ir tikriau patenkinamą, nei dabar prieinamą per paviršinių blizgučių ir melagingo glamūro įtikinėjimus.

O galintiems atsiverti vien grynos meilės prisilietimui, yra menininkų, kurių darbai apkabins virpančiu spindesiu, kylančiu iš sielinės esybės giliai už širdies.

 

Meninė sintezė

 

Vienas daugiausiai žadančių kelių, vedančių į naują meninį savęs atradimą, glūdi supratime ir pritaikyme išraiškos galių, aptinkamų integralioje kūrybinio proceso sampratoje.

Visuotinės (integralios) sąmonės augimas individe pažadina abipusį savasties ir proceso žaidimą, į harmoningą akordą surenkantis protinę, gyvybinę, fizinę ir sielinę esybės dalis. Galutiniu ir idealiu atveju gaunamas vieno veiksmas kartu.[3]

Darniai [į kūrybą] įsitraukęs menininkas pirmiausia pajus pagavą, paskui pasiners į  užtikrintą, visavertį ir netrikdomą darbą, kuriam atsivers visos galimybės. Kadangi sintezė, kaip asmeninės prieigos pagrindas, menininko sąmonei laiduoja geresnį prieinamumą prie judesių išbaigimo ir platesnio įkvėpto veiksmo diapazono. Vienijanti laikysena leidžia kiekvienai esybės daliai – tam, kad ji veiktų laisvai ir sąmoningai, – užimti gimtąją vietą priklausomai nuo tos dalies charakteringos energijos, jai harmoningai sąveikaujant su likusia esybe.

Visuotinė (integrali) prieiga perims menininko gamtos, kosminių jėgų ir būties būklių interpretavimą,  jų plėtojamas konfigūracijas sulies į dinamiškai išbaigtą lydinį. Darbo metu komcepcijai išsirutuliojant, menininkas kaip meistriškas žonglierius bus dėmesingas intuityviam srautui iš centrinės sąmonės, jis nepasiduos skirtingų elementų netinkamam ar chaotiškam įsiveržimui. Kadangi skirtingos esybės dalys bręsdamos įsisąmonina, jog jos, bendrai vadovaujant vidinei sielinei esybei, bus panaudotos tinkamiausiu būdu, ir tada jas gali užvaldyti valinga ramybė. Tokiu būdu proto receptoriai ir organizuojantys suvokiniai, jutiminė gyvybės jėga ir kinetiniai fiziniai judesiai romiai paklūsta, pasirengę išeiti į priekį tada, kai jų nepakartojamos prigimties gebėjimai pajunta idealų momentą ir poreikį.

Jeigu vizija yra dabartinis menininkų naudojamas terminas pilniausiai įkūnijamo idealo sampratai apibūdinti, tuomet visuotinė (integrali) vizija ir visuotinis įkūnijimas ateities menininkui padės priartėti prie perkeičiančio naujojo amžiaus darbo dvasios.

 

Kintanti visuomenė

 

Pragmatiškam protui menai gali atrodyti neveiksmingi, jei turime reikalą su pagrindiniais gyvenimo užsiėmimais. Tokiam požiūriui stinga meno poveikio dvasiai, su kuria mes įsitraukiame į gyvenimo veiklą, įvertinimo. Mat būtent įsitraukimo dvasia apsprendžia veiksmo kokybę. Kūrybinis meno procesas pajėgia galingai iškviesti tos dvasios jėgas ir per jas perteikti  būdą, kaip perdaryti tai, kas žemiška, į tai, kas gražu ir dieviška.

Tie, kurie meną laiko kažkuo daugiau, nei žavingu priedu prie išpuoselėto gyvenimo, su išimtimis, taip pat kliausis paskata naujajai žmonijos sąmonei  reikštis daugiausia pagal sustabarėjusias ir sunkiai įveikiamas politinių suiručių gaires, technologinius vyksmus ir mūsų ribotas protavimo galias – malonės stokojančius instrumentus,  malonės, su kuria grožis arba meilė į mūsų gyvenimus įneša pokyčių.

Didingesnio žmonijos gyvenimo alsavimas savo pusėje nūnai turi atskirus pirmeivius, bendruomenes ir grupes, pasišventusias nuotykiui įkūnyti šią naujosios sąmonės svajonę. Nors jie sutiko ištverti asmeninius arba bendruomeninius šio siekimo sunkumus, visi ilgainiui pripažino, kad praktiniai ir organizaciniai susivienijimo nesklandumai apsunkino individo gebėjimą susitapatinti su kitų grupės narių idėjomis ir procedūromis, kai tai nesuderinama su jų pačių polinkiais ir prigimtimi. Tokiomis aplinkybėmis gerai regime menų veiksmingumą. Menai sąmonėje, ją pranokdami, sukuria suvokimą padedant greičiau savo tapatybės atpažinimo galioms, nei analizei ar sprendimams.

 

Auksinis tiltas

 

Mūsų siekiamų vertybių prisotintas menas į bendrą sąmonę įdiegs gilesnį, suprantamesnį daugelio skirtybių ir skirtingų protų bei skonių jautrių švelnybių vertinimą. Šitaip jis palengvins idėjų ir požiūrių tarpusavio suvokimą, puoselėdamas galimybes žmonių vienybei. Tame – meno praktinėje pusėje – glūdi visuomenės abipusės sąveikos raida, natūraliau rutuliojantis pereinamajam tarpsniui. Patvirtindamas vidinę individo realizaciją, skirtumų sutaikymui jis padeda labiau, negu tai atlieka intelektualiai ir etiškai primesta tiek savo proto, tiek autoritarinio grupinio proto nuostata.

Tačiau patys menininkai nebūtinai privalo būti susirūpinę visuomeniniu ar kultūriniu darbų pritaikymu, nes menas iš tiesų yra gėrėjimosi šokis, atspaudžiantis ant mūsų gyvenimo grunto pėdsakus – mūsų sąmonėje paliktos jo grožio įspaudų žymės prisitaikys prie visko, kuo beužsiimtume.

 

Vertė Daiva Tamošaitytė, 2025 m. sausio 19 d.

Versta iš: S. Gene Maslow, Art and the New Consciousness

 

 

Apie autorių

 

Vienas ankstyvųjų Niujorko abstrakcionistų-ekspresionistų, Džinas Maslou (Gene Maslow) buvo amerikietiško meno novatorius pradedant 1950-ųjų pabaiga. Jo, kaip veiksmo dailininko ir konstrukcijų skulptoriaus, menas tapo pripažintas parodose, sukantis tarp Niujorko, Provinstauno ir Los Andželo didžiųjų muziejų ir galerijų.

Būdamas Otis-Parsonso meno instituto fakulteto nariu ir Naujosios mokyklos Niujorke dėstytoju, nuo 1970 iki 1980 metų Maslou padėjo pristatyti naujosios sąmonės koncepcijas meno pasauliui.

Jo darbai buvo eksponuoti Niujorko Modernaus meno muziejuje, Aldricho muziejaus Soho vizualiojo meno centre, Provinstauno meno muziejuje Masačusetse ir Chryslerio muziejuje Virdžinijoje, Vašingtono Hirshorno kolekcijoje, Los Andželo apskrities muziejuje, Pasadenos meno muziejuje ir Lagunos meno muziejuje Kalifornijoje bei kitose didelėse Jungtinių Amerikos Valstijų institucijų ir užsienyje.

Maslou per tris dešimtmečius padarė didelę įtaką kitiems menininkams, įtraukdamas į muziejus, galerijas ir kilnojamas parodas savo draugus abstrakcionistus Vilemą de Kuningą (Willem deKooning), Robertą Matervelą (Robert Motherwell), Marką Rotko (Mark Rothko), Džoną Čemberleną (John Chamberlain), Robertą Irviną (Robert Irwin), Džoną Altuną (John Altoon), Polą Dženkinsą (Paul Jenkins) ir Edą Kincholcą (Edward Kienholz). Neseniai septynios jo organinio stiklo skulptūros ir piešiniai buvo atrinkti atstovauti Jungtinėms Valstijoms Guadalajara International Meksikoje.

Gimęs Niujorke, Maslou įkūrė studiją Niujorke ir Los Andžele kartu su tarpiniais periodais Provinstaune, Masačusetse, Romoje, Londone, Indijoje, Japonijoje ir Vesthemptone. Šiuo metu (susitikimo su dailininku metu, 1993 metais, – vert. past.) jis turi studiją Laguna Byče, Kalifornijoje ir Vesthemptone, Niujorke.

Nuo 1965 iki 1973 metų jis gyveno Indijoje, kur tapo vienu iš Aurovilio miestelio – tarptautinės naujojo amžiaus bendruomenės – pradinio vystymo pionierių.

 

 

 

 

 

[1] “Pasigėrėjimas yra būties siela, stipraus įspūdžio grožis, sutelktas malonumo pavidalas“.

[2] Angl. sensationalists. Vert. past.

[3] Tobulumas nėra maksimumas arba kraštutinumas. Tai pusiausvyra ir darna. (Motina)