Sri Aurobindo 1950 m. Henri Cartier-Bressono nuotr.
„Ne sielvartui, bet džiaugsmui žemė buvo sukurta…”
Sri Aurobindo
Sri Aurobindo didžiosios realizacijos
Visa Sri Aurobindo filosofija yra pagrįsta jo paties dvasinės sąmonės potyriais. Praktikuodamas jogą jis pasiekė keturias didžiąsias realizacijas:
- Aukščiausiosios Tikrovės (Dievo) kaip beasmeniškos ir peržengiančios fenomeninį pasaulį ir visas formas realizaciją.
- Aukščiausiosios Tikrovės kaip asmens, visatos kūrėjo realizaciją.
- Aukščiausiosios Tikrovės ne tik kaip nejudrios (beasmeniškos), bet ir kaip dinamiškos (asmeninės), beformės ir turinčios formą, glūdinčios anapus pasaulio ir esančios pasaulyje realizaciją.
- Įvairiopų būties plotmių — nuo žemiausiosios materijos iki aukščiausiosios dvasios — sujungtų nedvejingoje tikrovėje realizaciją. Materija — tai sulėtėjusi Dvasia, ar kitame kontekste, Materija — tai sukonkretėjusi Dvasia.
Dvasia ir materija
Remdamasis aukščiau paminėtomis realizacijomis, Sri Aurobindo rado, kad realus yra ne tik materialus pasaulis, bet ir dvasinis pasaulis. Turime vengti abiejų šių kraštutinumų — kad realus yra tik fizinis pasaulis (materializmas) ar kad reali tik dvasinė sritis (idealizmas). Idealistinė filosofija, kuri neigia materiją, yra tokia pat trumparegė kaip ir materialistinė filosofija, neigianti dvasią. Kiekviena iš šių teorijų viena pati vestų prie kosminio buvimo ir individualaus žmogaus gyvenimo svarbos paneigimo. Abidvi filosofijos turi savo teigiamų ir neigiamų savybių, bet atskirai nei viena iš šių filosofijų — nei idealistinė, nei materialistinė — mums nepaaiškina, kodėl turime siekti tobulinti pasaulį ar save pačius pasaulyje.
Idealistas į materialųjį pasaulį žiūri tik kaip į iliuziją ar aukščiausiosios tikrovės, kuri yra dvasia, apraišką. Fizinis pasaulis idealistui esąs iliuzija, miražas ar geriausiu atveju aukščiausiosios tikrovės, kuri yra dvasia, apraiška. Pasaulis egzistuojąs kaip realybė tik neapšviestam ar neišmoningam protui, o, įgijus pažinimą ar tapus apšviestam, fenomeninis pasaulis bus imamas suvokti kaip iliuzinis. Toks vienpusiškas dvasios teigimas yra būdingas vedāntos filosofijai, kuri iki šių dienų vyrauja Indijos mintyje. Tokia pasaulėžiūra, sako Sri Aurobindo, pakerta bet kokią kultūrinę pažangą, nes skelbia išsivadavimą ar išsigelbėjimą iš gyvenimo šiame pasaulyje kitoje grynosios palaimos srityje, taip prileisdama, kad gyvenimas šiame besivystančiame pasaulyje aukščiausiu požiūriu neturi vertės. Nors idealizmas yra tik dalinė tiesa, tačiau, pabrėždamas dvasinio gyvenimo svarbą, jis vis dėlto be galo pasitarnavo tam, kad žmonėse būtų įdiegtas vienybės su Dievyste siekimas.
Ir atvirkščiai, neigdamas dvasios tikrovę, materialistas savo ruožtu žemyn galva apverčia idealizmą. Materialistui tikroji realybė esanti fizinė materija ar energija, vadinama gamta, — visi protiniai ar dvasiniai potyriai tėra tik smegenų fiziologiniai procesai. Sri Aurobindo nemano, kad materializmo pozicijos labai tvirtos, mat galima įrodyti esant būties sritis, neprieinamas jutimams. Net jutiminis žinojimas peržengia jutimus, nes tai yra pojūčių rekonstrukcija, kurią atlieka „aukštesnės proto galios.“ Žinome, pavyzdžiui, kad jutimų požiūriu saulė sukasi apie žemę, o pagaliukas, pamerktas į vandenį, atrodo sulinkęs. Ištaisyti mūsų jutimų klaidas tenka samprotaujančiam protui. Žinome, jog žmonių negalime apibūdinti kaip išimtinai fizinių būtybių. Joks materialus objektas, kad ir koks gražus ir vertingas, negali mums suteikti jausmo, kad esame mylimi, nes mūsų giliausia tapatybė ir tikrasis būdas glūdi subjektyvioje proto prigimtyje, esančioje anapus fizinių jutimų ribų. Suvaržydamas bet kokį metafizinį tyrinėjimą, materialistas nori nenori turi atsisakyti ir gilinimosi į transcendenciją, nemirtingumą ir laisvę. Kita vertus, materializmas irgi pasitarnavo vertam tikslui, pabrėždamas fizinio pasaulio tikrovę ir vertę.
Sri Aurobindo potyris buvo tas, kad rimtų klaidų ir vertingų tiesų esama ir idealizme, ir materializme. Didžiausią rūpestį jam kėlė tai, kad jie primygtinai prieštarauja vienas kitam.
Trys Dievo aspektai
Brahmanas (Dievas), atrado Sri Aurobindo, turi tris aspektus: transcendentinį, kosminį/visuotinįjį ir individualųjį:
Brahmanas yra Absoliutas, transcendentinis ir nesusisiekiamas, Antkosminis Buvimas, kuris remia kosmosą, Kosminė Patybė, palaikanti visas būtybes, bet sykiu Jis yra kiekvieno individo patybė: siela ar psichinė esybė… tai jo aukščiausioji Gamta ar Sąmonė-Jėga tapo gyvosiomis būtybėmis gyvųjų būtybių pasaulyje …. Jis yra Belaikybė ir Laikas; Jis — Erdvė ir visa, kas yra Erdvėje; Jis — mąstytojas ir jo mintis, karys ir jo narsa, lošėjas ir jo kauliuko metimas…¹
Sri Aurobindo trijų Brahmano laikysenų (transcendentinės, visuotinės ir individualios) potyris yra esminė jo filosofijos įžvalga. Jis laiko šias tris Dievo laikysenas būtinomis dieviškojo gyvenimo žemėje evoliucijai. Kadangi Dievas yra sąmonė ir esti visuose daiktuose, tada „visa yra sąmonė.“
Ar nėra mumyse ir sąmonės pasaulio formose, kurios yra paprõtinės, to, ką galime pavadinti gyvybine ir fizine sąmone? Jeigu taip, mes turime prileisti augaluose … sąmonės vardą, nors tai nėra žmogaus ir gyvūno protausena, kuriai mes ligi šiol išlaikėme šio apibūdinimo monopoliją. Tai ne tik tikėtina, bet, jei pažvelgsime į daiktus nešališkai, neabejotina.²
Sri Aurobindo šias tris Brahmano laikysenas vadina Sat-Cit-Ānanda, arba Būtimi, Sąmone-Jėga ir Palaima/Džiugesiu. Dievas ar Brahmanas turi transcendentinį, savin panirusį aspektą, bet taip pat dinamišką, daugiapusę pilnybę, kuri nesiliaudama lieja pasaulių srautą ir įeina į juos kaip jų vidinė substancija ir parama. Sri Aurobindo kalba apie Dievą kaip Palaimą, Dieviškąjį Džiugesį, kuris yra visų daiktų slaptoji substancija. Taip jis randa amžinosios Vienio ir Daugio problemos sprendimą gražioje sintezėje, kuri laiko abu Dieviškosios Vienybės polius vientisoje (integral) Džiugesio pilnatvėje. Dievas tada yra ne tik stabilus, nejudrus transcendentinis Absoliutas, bet taip pat dinaminė šios judančios visatos širdis: transcendentinis anapus visos reikšties, visuotinis kaip kosminio buvimo ramstis ir individualus kaip imanentinis kiekvienos būtybės dvasinis centras.
Ketvirtasis Dievo aspektas
Vienas iš pačių nuostabiausių Sri Aurobindo atradimų buvo ketvirtoji laikysena — Antmoninė Tiesa-Sąmonė (Antmonė), kuri, kaip kreipiančioji (directive) žinojimo ir valios galia, esti pasaulio ir visa, kas yra jame, kūrėja. Antmonė yra jėga, kuri ne tik išreiškia Būties, Sąmonės-Jėgos ir Džiugesio vienybę, bet ir paleidžia juos veikti kaip „nesugriaunamas substancijos formas“ — protą, sielą, gyvybę ir medžiagą.
Sri Aurobindo teigia, kad Antmonė yra loginė būtinybė, nes Dievas savaime yra „beerdvis ir belaikis sąmoningo buvimo, kuris yra palaima (džiugesys), absoliutas.” Bet pasaulis yra ne belaikis ir ne beerdvis — pasaulis yra santykių laike ir erdvėje plėtotės ranga (working out). Be tarpininkaujančio pradmens tarp Absoliučios Tikrovės (vienybės) viršuje, ir proto, sielos, gyvybės ir medžiagos (daugio) apačioje, tarp jųdviejų negalėtų būti jokių santykių. Antmonė ar Antmoninė Tiesa-Sąmonė yra pradmuo, kuris nutiesia tiltą tarp aukštesniosios ir žemesniosios hemisferų. Ji susisiekia (communicates) su vienybe viršum jos ir su daugiu apačioj po ja.
Dieviškoji hierarchija
Brahmanas (Dievas)
Sat (Būtis) Cit (Sąmonė-Jėga) Ānanda (Palaima/Džiugybė)
(Dieviškoji Motina)
Antmoninė Tiesa-Sąmonė (Antmonė)
Protas
Siela
Gyvybė
Medžiaga
Brahmanas, Sat Cit Ānanda, ir Antmoninė Tiesa-Sąmonė — tai aukštesnioji vienybės hemisfera. Vidurinė linija yra mazgas (ne perskyrimas) tarp Dieviškosios sąmonės ir žemesniosios sąmonės hemisferos, kuri yra neišmonė (aukštesniosios hemisferos). Viskas aukštesniojoje hemisferoje potencialiai egzistuoja žemesniojoje hemisferoje. Medžiagoje, pavyzdžiui, potencialiai egzistuoja Sat (Būtis). Materija yra Būties forma ir paklusta gyvybei. Gyvybės energija yra Cit, Dieviškosios Motinos (Sąmonės-Jėgos) aspektas, tvarkanti (works out) formas ir sąmoningos energijos „žaismą“. Protas yra Antmonei pavaldi galia. O siela — tai Ānandos (Palaimos/Džiugesio) „vaikas“ ir vystosi pasaulyje dėl patyrimo sąmonėje.
Mazgas tarp aukštesniosios ir žemesniosios hemisferų yra ten, kur susitinka protas ir Antmonė, bet tarp jų yra skraistė. Dalis tos skraistės yra mūsų ašybė, kuri regi visus daiktus pasaulyje kaip atskirtus vienas nuo kito. Skraistės pašalinimas — tai dieviškojo gyvenimo žmonijoje sąlyga. Pašalinę skraistę, mes matysime apšviečiantį aukštesniosios dvasios nužengimą (involiuciją) į mūsų žemesniosios būtybės prigimtį ir jos pakilimą (evoliuciją) į aukštesniosios prigimtį. Lygiai kaip visata gali būti suprantama per šias pakopas, taip ir kiekvienas iš mūsų yra mikrokosmas ar miniatiūrinė visata, o viduje mūsų pačių yra kiekvienos šios plotmės dalis.
Džiugesys kūrinijoje
Paklaustas, kodėl Dievas, tobulas, absoliutus, begalinis, nieko nestokojantis, ničnieko netrokštantis, turėtų sukurti visatą ir mūsų formų pasaulį, Sri Aurobindo atsakė paprastai: „… tai gali būti tik dėl vienos priežasties, dėl džiugesio.“³
Mes galime paklausti: jeigu ši kūrinija yra Dievo džiugesys, tai kodėl savo kasdieniniame gyvenime mes patiriame fizinę kančią, emocinį skausmą, protinį skausmą ir moralinį blogį? Šie skausmingi potyriai, atrodo, prieštarauja džiugesio sampratai.
Etinė pakopa
Išties mes patiriame skausmą ir susiduriame su blogiu, sako Sri Aurobindo, bet tik todėl, kad nematome viso paveikslo. Jei pažvelgtumėme pakankamai giliai, pamatytumėme, jog tai, kas mūsų gyvenime yra malonu, gerokai viršija tai, kas skausminga, bet mes paprastai nepastebime to, kas malonu, kadangi malonumas esąs toks akivaizdžiai esamas ir įprastas. Mes pastebime tik tuos daiktus, kurie skiriasi nuo to, kas mums įprasta. Jeigu mes plačiau pažvelgtumėme į visumą ir neapsiribotumėme žmogišku požiūriu, mes suvoktumėme, kad negyvename etiniame pasaulyje, pagrįstame mūsų asmeninėmis ar socialinėmis gėrio ir blogio idėjomis.
Žmogaus minties pastanga primesti etinę prasmę Gamtos visumai yra vienas iš tų tyčinių ir užsispyrusių save gluminančio sąmyšio veiksmų… kuris veiksmingiausiai kliudo [žmogiškosios būtybėms] pasiekti tikrąjį žinojimą ir pilnutinį matymą. ⁴
Mes žinome, kad materialioji gamta nėra etiška. Dėsniai, kurie valdo gamtą, — , pavyzdžiui, visuotinės traukos dėsnis — yra nešališki. Jei nušoksite nuo uolos, jūs nukrisite ne todėl, kad dėsnis jūsų nemėgsta, bet todėl, kad visi sunkūs objektai krenta erdvėje. Gyvūnų prigimtis irgi nėra etiška. Jei šuo pasičiumpa kaulą kaimyno kieme, tai mes to šuns nevadiname amoraliu, bet jei kaimynas paima vazą iš mūsų gyvenamojo kambario, tai tokį veiksmą laikome amoraliu. Taigi etinės vertybės ima rastis su žmogiškosiomis būtybėmis, kai pradedame daryti vertybinius sprendimus, kas yra gera, o kas — bloga. Mes nepritariame tam, kas kelia mums grėsmę ar žeidžia mus ir pritariame tam, kas mums malonu ar teikia pasitenkinimą — ne tik kaip individams, bet taip pat ir kaip bendruomenėms bei tautoms. Skirtingai nuo gamtos, išskyrus kai kurias aukštesnes gyvūnų formas, mes nusistatome moralines normas, pagrįstas mūsų sąmonės lygiu. Savo ribotą racionalų protą naudojame tam, kad primestumėme prasmę gamtos visumai. Bet aukščiau žmonijos racionalių pasirinkimų esti tai, ką Sri Aurobindo vadina ant-etine sritimi, kuriai nereikia etikos. Taigi etinės sistemos, kurias iškeliame, yra tik pakopa evoliucijoje — svarbi pakopa, bet tik pakopa.
Sri Aurobindo džiugesio samprata yra bendra visiems būties lygiams. Džiugesys yra Sąmonės-Jėgos pasitenkinimas, kai ji pasiekia plėtotę, kurios siekia. Ir ji ją pasiekia, bet kelyje esama tiek kovos, atmetimo ir prieštaravimo, tiek patrauklumo ir vienybės džiugesio. “…tapsmo džiugesys… priima įvairiopas judėjimo formas, iš kurių malonumas ir skausmas — tai teigiamos ir neigiamos srovės.”⁵
Protas ir dvejybė
Etinėje mūsų vystymosi pakopoje, mes sprendžiame apie džiugesį remdamiesi teisingumo ir klaidingumo, gėrio ir blogio, malonumo ir skausmo dvejybėmis. Mes sprendžiame savo proto gebėjimu, bet protas, primena mums Sri Aurobindo, nėra tiesos gebėjimas, tai — dalijimo gebėjimas:
Per proto dvejybes mes:
- Paaukojame savo gyvybę dėl draugo ir paskelbiame karą mūsų priešui.
- Ištiesiame tautoms pagalbos ranką, o paskui griebiamės prieš jas agresijos, griovimo ir skerdynių.
- Suburiame žmoniją draugėn ir suteikiame naują viltį, ir tuo pat metu gniuždome ją monstriško komercializmo našta.
- Pritariame altruistinei artimo meilei, sykiu pateisindami egoizmą, vulgarią valią valdyti ir sėkmę.
Kaip pamatėme, etika kaip proto sprendimas yra tik pakopa mūsų evoliucijoje. Mūsų supratimui judant į aukštesnes sąmonės būkles ir tolyn nuo ribotų požiūriu, mes, žada Sri Aurobindo, patirsime tikrąjį visuotinįjį džiugesį mumyse ir visuose daiktuose.
…. jei ir kai Protas žmoguje taps pajėgus būti laisvas, neašybinis, harmoningai sutariantis su visomis kitomis būtybėmis ir su visuotiniųjų jėgų žaisme, kančios nauda ir tarnyba [baigsis].⁶
Mes žinome, kad emocijos sukelia psichologinį skausmą. Žinome, kad susitelkimu ar hipnoze, galime nuslopinti fizinį skausmą. Žinome, kad protinis skausmas kyla iš mūsų nuostatos. Tai mūsų ašybinis prisirišimas prie blogio, skausmo ir kančios trukdo suvokti, kad džiugesys yra kūrinijos priežastis. Linkstame manyti, kad protas yra aukščiausias gebėjimas, kurį turime, ir kad protu galime rasti atsakymą į visas mūsų negandas. Bet protas yra dalijimo pradmuo, taip mes tapatinamės su mūsų pačių atskira ašybe. Šis dalijimas yra būtinas evoliucijos raidai, tačiau jis aptemdo mūsų pamatinės vienybės žinojimą. Kadangi protas užsiima ribotybe, o tiesa yra beribė, mes vis dar negalime aprėpti visos tiesos.
Antmonė
Su protu mes negalime atsakyti į klausimus: „Kas aš? Kas sukūrė šį pasaulį? Ar gyvenimas turi tikslą?“ Tačiau su protu mes suvokiame savo ribotumą, ir kaip tik todėl Sri Aurobindo sako, kad mes, žmonės, esame pačios iškiliausios gyvosios būtybės, nes esame labiausiai nepatenkinti ir ypač jaučiame ribotumų spaudimą. Mes norime žinoti daugiau. Ir esama ko: anapus samprotaujančio proto dvejybės mes turime Antmonę, begalinio buvimo energiją, amžinąją, nemirtingąją esybę bei visuotinį džiugesį, ir ateis diena, kai mes patirsime šią šlovingąją tiesą visuose daiktuose.
Buveinėse nemirtingosios Antmonės
Tiesa, kuri čia savo galvą glaudžia slėpiny,…
Yra aukščiausia Prigimtis ir bendras visa dėsnis.
In the realms of the immortal Supermind
Truth who hides here her head in mystery, …
Is Nature and the common law of things.⁷
Šis pasaulis egzistuoja, kadangi Dievas turi savo paties begalinio buvimo džiugesį ir savo paties begalinio savęs įvairavimo džiugesį. Dievas ne tik peržengia pasaulį, bet taip pat įeina į pasaulį ir palaiko jame viską, todėl mes turime tikrąją dvasios ir materijos vienybę. Ir Sri Aurobindo, ir Motina sutinka: „Ne sielvartui, bet džiaugsmui žemė buvo sukurta.” Tad žmonijos tikslas yra „įvykdyti Dievą gyvenime“.
Pastabos
¹ Sri Aurobindo, The Life Divine, New York: India Library Society, 1965, p. 294.
² Ibid., p. 103.
³ Ibid., p. 108.
⁴ Ibid., p. 114.
⁵ Ibid., p. 117.
⁶ Ibid., p. 128
⁷ Sri Aurobindo, Savitrė, 10 knyga, 4 giesmė
In the realms of the immortal Supermind
There is a world of everlasting Light,
In the realms of the immortal Supermind
Truth who hides here her head in mystery,
Her riddle deemed by reason impossible
In the stark structure of material form,
Unenigmaed lives, unmasked her face and there
Is Nature and the common law of things.
(Viešpatijoj amžinos Šviesos,
Srityse nemirtingosios Antmonės
Tiesa, kuri čia savo galvą glaudžia slėpiny,
Jos mįslę protas laiko neįmenama
Sustabarėjusioj struktūroj medžiaginės formos,
Gyvena neslapčiom, veidą atsidengus, ir ten
Yra aukščiausia Prigimtis ir bendras daiktų dėsnis.)
Joan Price — Sri Aurobindo ir Motinos mokymu užsiima 45 metus ir yra gyvūnų mylėtoja. Ji yra Mesos bendruomenės koledžo (MCC) filosofijos dėstytoja emeritė ir parašė keletą knygų, tarp jų akademinių ir jauniesiems skaitytojams.
Gyvena Skotsdeilyje, Arizonoje, JAV.
Iš anglų k. vertė Kazimieras Seibutis