Adolfas Ramanauskas-Vanagas, skulptorius Gintautas Lukošaitis. Martyno Juro nuotr.
2019 metų rugpjūčio 10 dieną rašiau apie procesą, Adolfo Ramanausko –Vanago įvardytą „XX amžiaus civilizacijos gėda“.
Ta gėda yra Vakarų pasaulio veidmainystė teisiant II pasaulinio karo nusikaltėlius, kada pasmerkus nacizmą, jo bendrininką komunizmą, – kitą totalitarinį režimą, vykdžiusį terorą taikių tautų atžvilgiu nepalyginamai ilgiau, klastingiau ir žiauriau, – teisėjai paliko klestėti, padalinę pasaulį į dvi geležinės uždangos perskirtas puses. XX a. pabaigoje žmonija gavo Dievo malonę, kada uždangai nukritus atsirado proga ne tik išsivaduoti pavergtoms tautoms, bet ir tinkamai įvertinti komunizmo nusikaltimus. Tačiau tai nebuvo padaryta. Keistasis atlaidumas lėmė tai, kad XXI amžiuje komunistinio internacionalo tikslai ir uždaviniai dėl globalizacijos procesų ir nykstančių valstybių sienų įgijo nematytas apimtis ir pagreitį. Regime ne tik buvusios Sovietų Sąjungos kūrėjos, dabartinės Rusijos Federacijos, revanšizmą siekiant nubausti ir, nepavykus reokupacijai, galutinai sunaikinti jos įtakoje buvusių valstybių savarankiškumą, bet ir, stiprinant bei plečiant nusikalstamus kairiuosius režimus visur pasaulyje, pereiti į dar aukštesnį visuotinės kontrolės lygmenį. Komunizmo ir stalinizmo renesansas vyksta ne dienomis, o valandomis, vis daugėja balsų, pataikaujančių Vladimirui Putinui ir reikalaujančių atšaukti sankcijas. Suprantama, pagrindinę partiją šiame chore atlieka dešimtmečiais Kremliaus kruopščiai rengti internacionaliniai kadrai. Analogija su nacizmo iškilimu daugiau nei akivaizdi: bevalis Vakarų pasaulis žingsnis po žingsnio užleidžia pozicijas agresoriui, nuolat pažeidinėjančiam tarptautines valstybių saugumo normas, tikėdamasis, kad godus slibinas vieną dieną pasisotins. Regis, pamiršta pati kominterno prigimtis – žemiausių paskatų varoma brutali, griaunanti jėga, paminanti žmogiškumą ir kultūrinės tapatybės apibrėžtis, kuri niekada ir niekur nesustos, nes jos tikslas yra plėstis, pavergti, degraduoti, iškreipti, atimti tikėjimą ir viltį, visur kur tik galima tenkinti sadistinius poreikius kankinti, tyčiotis, žudyti, vogti, meluoti, užgrobti kitų užgyventą gerą, pjudyti ir kiršinti. Vakarų pasaulis nieko nenori žinoti apie dar žiojinčias bolševikų teroro padarytas žaizdas, suka akis nuo piktadarybių, kurių vykdytojai liko nenubausti ir toliau elgiasi pagal savo prigimtį. Ypač kenčia valstybės, drąsiai kovojusios su ruduoju ir raudonuoju maru, nepasimetusios II pasaulinio karo verpetuose ir išdrįsusios sukilti bei paskelbti savo valstybių nepriklausomybę tada, kai vadinamosios kultūringos ir didžiai civilizuotos šalys viena po kitos ėmė bendradarbiauti, kad ir prievarta, su totalitariniais režimais. Viena tokių retų šalių yra Sirija, ir atpildas jai už drąsą – visiškas valstybingumo sugriovimas, tautą išdavę vietiniai statytiniai, iš išorės vadovaujamas chaosas, neregėto masto taikių gyventojų ir senovinio kultūrinio paveldo naikinimas, nepaliekant akmens ant akmens. Viso pasaulio akivaizdoje vyksta lėtas genocidas, galbūt tenkinantis senųjų kolonialistinių valstybių ambicijas, prie kurių prisideda nauji geopolitiniai žaidėjai, privačios karinės grupuotės, nežinia kam tarnaujantys teroristai. Veikia ne tik gobšumo ir kapitalistinės rinkos dėsniai, mėginant pelnytis silpnesniojo sąskaita, užuot vykdžius Jungtinių Tautų direktyvas. Vadinamųjų didžiųjų valstybių, kurių išorinį didumą remia tik atominės bombos ir pažangiausios ginkluotės turėjimas bei turtas, sukauptas grobiamųjų karų, kolonijų ir okupuotų šalių išnaudojimo metu, sąžinę stelbia baimė ir nenoras pripažinti, kad pasaulyje egzistuoja dar didesnė jėga – dvasinės didybės ir teisybės jausmo nepraradusių tautų valia. Kaip tik ši tiesa, labai nemaloni ir prikišamai parodanti etinį Vakarų supuvimą, ir neleidžia jiems vykdyti teisingumo, nes tai reikštų moralinę kapituliaciją prieš nuginkluotas valstybes, pripažįstant savo išdavystes ir menkystę, dvigubų standartų pramonę ir naudojimąsi bet kuriomis priemonėmis savo egoistinių interesų naudai. Galingųjų puikybė gramzdina pasaulį į naują tamsą, skeldėja šios civilizacijos pamatai, priešinamos tautos ir religijos, ir taikių susitarimų galimybė kasdien mažėja. Neįvykus galutiniam teisingumui Niurnbergo proceso laikotarpiu ir vėliau, toliau tenka veidmainiauti ir imituoti teisingumą. Konflikto židinių pasaulyje daugėja, jų iniciatoriai taip pat gana aiškūs, o į Minsko panašūs susitarimai neveikia ir negali veikti dėl tos pačios priežasties. Kuo ilgiau bus vilkinamas šviežių įsipareigojimų vykdymas, tuo labiau neišspręstos problemos įsisenės ir virs vis platesnio masto sunkiai išbrendama politine ir teisine klampyne. Neminint žinomų lūžio taškų pasaulyje nuo Balkanų, Kaukazo šalių iki Rytų Europos, nuo Kinijos, Tibeto, Taivano ir Šiaurės Korėjos iki Kubos ir Venesuelos, neminint dviprasmiškos Pakistano ir Indijos santykių situacijos, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vidurinieji Rytai lieka vienu svarbiausių ir mažiausiai prognozuojamų židinių. Kaip tai pavojinga, rodo ilgus metus trukęs apgaulingas Europos Sąjungos žaidimas su Turkija, kuri gelbėdamasi pagaliau ėmė gravituoti į Rusijos pusę. Tai ne vienintelis stiprus partneris, kurį žemyniniai Vakarai baigia prarasti naujų įtampų sūkuryje. Visų stipriausias kairiųjų jėgų koziris yra Vakarų bejėgystė ir susiskaldymas siekiant paralyžiuoti ne tik JT Saugumo Tarybą, bet ir NATO bei transatlantinius ryšius izoliuojant JAV. O pajungti sau trečiojo pasaulio, pirmiausia Afrikos, valdžias tarpusavio vaidų, klimato kaitos, stichinių nelaimių, gyventojų pertekliaus, ligų ir skurdo sąlygomis nėra sudėtinga.
Visa tai sakau tam, kad išryškėtų neteisingų istorinių sprendimų pasekmės, kurios krenta ant jų vykdytojų vaikų ir ateinančių kartų, ir kuriuos ištaisyti vis sunkiau dėl lyg metastazės plintančių netyčinių padarinių. Ant smėlio nepastatysi tvirtovės, o ant nusikaltėlių dangstymo – teisingumo. Tikėtis, kad sugriovus kalėjimą nusikaltėliai akimoju taps klusniais piliečiais, mažų mažiausiai kvaila. Būtent taip atsitiko su Sovietų Sąjunga, kai iš tautų kalėjimo paleisti raudonieji kriminaliniai veikėjai pajuto laisvę ir išplėtė veiklos ribas iki globalaus lygmens. Vakarų politologai konstatuoja faktą, kad esminis Rusijos eksportas į laisvąjį pasaulį – korupcija. O bendradarbiauti su šia šalimi, parduoti jai ginkluotę, karo laivus ar urano kompanijas, kartu tiesti dujotiekius ir pirkti gamtines žaliavas – ne korupcija? Bet tai – tik politinės veidmainystės ir trumparegiškumo aisbergo viršūnė, nes tikrasis eksportas yra komunistinės idėjos, siekis klasikinius Vakarus sugriauti iš vidaus pasinaudojant jų pačių laisvėmis. Demokratija tapo Trojos arkliu patiems Vakarams, užmiršusiems Šaltojo karo pamokas, negana to, per visą XX amžių atsainiai žvelgusiems į klastingai besimaskuojančią leftistinę ideologiją, turinčią daug veidų. Ypač europiečiai nevengė žavėtis melagingu kairiųjų rodomu lygybės ir brolybės fasadu, nors tiesa buvo ta, kad uždari pusę pasaulio apėmę kruvini režimai milijonus nekaltų aukų ne tik karo, bet ir taikos metu aukojo ant eksperimentinių utopijų aukuro, o šis virto įgyvendinta antiutopija. Prisidengdami ginamomis žmogaus teisėmis, marksistai ir maoistai net Amerikoje susisuko patogius lizdus universitetuose ir įvairiose organizacijose. Formalizavus atvirkštinę diskriminaciją ir panaikinus mirties bausmę, susidarė paradoksali situacija, kada nusikaltėlis ir avantiūristas ginamas nuo sveikos visuomenės. XXI amžiuje liberalizmas ir jo atmainos tapo priedanga ardomosioms komunizmo idėjoms, kurių tikslas yra susiklosčiusių tradicijų, šeimos, religijos ir kultūrinio paveldo išardymas. Žmogus be atminties, vienišas, nesuvokiantis savo tapatybės ir priverstas dėl išlikimo blaškytis po pasaulį, kurio ramstis ne gimtoji terpė, o globalus koncernas ir uniformuotas tarnautojas – toks pasaulio pilietis yra minkštas molis totalitarinių užmojų ekspertams. Perėmusi pasaulio jurisdikciją, bankus ir žiniasklaidą į savo rankas, panaudodama naujausias technologijas komunizmo šmėkla įsikūnijo naujausios progresyvizmo ideologijos pavidalais ir beldžiasi į kiekvieno namus grasindama susidoroti su visais, kurie nepripažįsta jos tvarkos. Supančiotai ir iš esmės jau suvirškintai Vakarų demokratijai šansų išgyventi lieka vis mažiau. Joks protingas žmogus dabartinio kairiųjų gaivalo siautėjimo, savivalės ir kuo tikriausios puotos maro metu laikyti laisvės ir žmogaus teisių pasireiškimu negali. O reikėjo tiek nedaug – įsiklausyti į komunistinį terorą išgyvenusių tautų balsą ir užkirsti kelią jo transformacijoms. Pasmerkti ir nuteisti budelius už precedento neturinčius nusikaltimus žmonijai jei ne 1945-aisiais, tai bent 1991-aisiais. Suvokti, kad globaliame pasaulyje izoliuotų ramybės salų nebelieka. Deja, artėja II pasaulinio karo pradžios šimtmetis, bet ir toliau taikstomasi su iškreipta „Didžiojo Tėvynės karo“ versija, slepiamu dviejų didžiausių kraugerių – Hitlerio ir Stalino – bendradarbiavimu, nukentėjusioms tautoms klijuojamo fašizmo naratyvais ir kitais skauduliais. Suskaldytos demokratinio pasaulio jėgos, pirmiausia tradicinės komunistų oponentės Anglija ir Amerika, turi per daug rūpesčių savuose namuose, kad grįžtų prie šio esminio klausimo sprendimo. Todėl vyksta tragiška civilizacinė slinktis: stiprėjanti ir pasaulį apraizgiusi Blogio imperija naudojasi Vakarų naivumu ir aklumu ir didina jų silpnybes, priartindama jų krachą ir dar didesnes aukas, nei XX amžiuje.
Mūsų Lietuva – taip pat žmogiškųjų vertybių pralaimėjimo, arba humanistinės eros pabaigos, auka. Niekada neturėjusi kolonijų, nevykdžiusi apartheido ar pogromų, prieš II pasaulinį karą taiki šalis atsidūrė kryžminėje agresorių ugnyje, išgyveno trigubą okupaciją, bet rado jėgų pasipriešinti sovietams, naciams, bermontininkams ir Armijai Krajovai. Savanoriams ir kariuomenei kaunantis su iš visų pusių besibraunančiais užkariautojais, rizikuodami šeimų gyvybe eiliniai lietuviai demonstravo beprecedentį kilnumą – gelbėjo nuo mirties nekaltus visų tautybių žmones ir net kitų persekiojamą priešą. Plačiai įvertinti tautos žygdarbių vykstant pasaulinei sumaiščiai nebuvo galimybės, o baigiantis karui Lietuvą ištiko visų baisiausia tragedija, kada Vakarams tylint ir sovietams panaudojus tokio pobūdžio įžūlią klastą, kuria patikėti civilizuotas protas tiesiog atsisakė, mūsų Tėvynė buvo parklupdyta ir prasidėjo ilgiausi dar neregėto genocido metai. Ne tik tvirta moralinė laikysena aplinkybėmis, kuriomis daug didesnės ir galingesnės tautos pasimetė ar palūžo, bet ir Nepriklausomos valstybės atkūrimo paskelbimas, metus pirštinę Ribentropo – Molotovo pakto vykdytojams, legendinė miško brolių ir sesių kova pokariu, pergyvenusi paties Stalino mirtį, rezistentų ir disidentų veikla, vadovavimas tremtinių sukilimams gulaguose ir sustiprinto režimo politinių kalinių įkalinimo vietose – visa tai buvo negirdėta ir sulaukė paties žiauriausio susidorojimo. Beribis lietuvio kantrumas, darbštumas, tikėjimas tiesa ir demokratija, viltis ir padorumas galėjo būti išnaikintas tik vykdant masinį terorą, laisvės kovotojų kompromitavimą, šalies kolonizavimą ir degradaciją į valdymo organus skiriant svetimtaučius budelius, jų kolaborantus ir tautos išgamas. „Maskolius Lietuvoje ėmė šeimininkauti tironiškai, nes matė, kad už padarytas skriaudas niekam nereikia atsakyti… Lietuvių tauta nuo bolševizmo nukentėjo labiausiai, nes ji iš Pabaltijo kraštų parodė jam patį didžiausią pasipriešinimą… Priešas su pavergtąja lietuvių tauta elgėsi labai žiauriai. Šios rūšies veiksmais bolševizmui negali prilygti pačios tamsiausios jėgos, viešpatavusios kada nors pasaulyje“, – dienoraščiuose rašė Adolfas Ramanauskas – Vanagas ir pranašiškai apibendrino: „Kad iki šio laiko šimtai milijonų pavergtųjų žmonių tebeneša baisų bolševikinės vergijos jungą, kad XX amžiaus civilizacijos gėda tebeviešpatauja pasaulyje, kalti yra Vakarai ir už šią savo kaltę anksčiau ar vėliau jie patys taip pat turės mokėti savo krauju“.
Išskirtinė neapykanta lietuvių tautai už jos moralinį pranašumą pasireiškė nežmonišku MVD ir NKVD barbariškumu, sadizmu, masinėmis tremtimis, ištisų kaimų sudeginimu ar išžudymu, išnaudojimu, apiplėšimu ir istorinių faktų klastotėmis. Barbariškas naikinimas sukrėtė net besitraukiančius ruduosius, tapusius Karaliaučiaus krašte vykusių taikių vokiečių ir lietuvininkų skerdynių ir prievartavimų, nesigailint nė vaikų, liudininkais. Dėl rezistencijos, nors ir sunaikinus geriausią tautos genofondą, jos šviesuomenę, elitą ir kariūnus, XX a. pabaigoje Lietuva etniniu pagrindu vis dar buvo gana homogeniška ir pajėgė dar sykį atsitiesti.
Galima suprasti imperinius Rusijos ar kurios kitos šalies siekius ir pretenzijas nostalgiškai prisimenant vasalo praradimą, bet komunizmas ir jo baisiausia atmaina (į stalinizmą peraugęs bolševizmas) yra platesnis reiškinys, pranokstantis priklausomybę valstybei, tautybei, religijai ar lyčiai. Ant proletarinio internacionalo žadamo visuotinio rojaus melo ašmenų pirmiausia pasimauna šimtmečius vegetavusios ir savo valstybės neturėjusios etninės grupės ir pavieniai ištrintos tapatybės individai, likimo nuskriaustieji. Prie jų prisideda oportunistai ir avantiūristai. Psichologija čia paprasta: jei negali pats kurti, atimk iš turinčiojo, jei patyrei skriaudą, atkeršyk laimingam ir sukurk jam pragarą. Individualių ir grupinių trūkumų, net anomalijų pavertimas ideologine programa suteikia galią ir tikimybę užvaldyti sveikų individų protus.
Tėvynė ir net visas demokratinis pasaulis yra dar didesnio pavojaus akivaizdoje, negu 1939-40 praėjusio šimtmečio metais. Naikinimo galimybės ir mastai nepalyginamai didesni, greitesni ir paveikesni. Vis dėlto kirba nuojauta, kad savo svarbiausių uždavinių pasaulio bendruomenėje Lietuva dar neatliko, kad jos rezistentų drąsa ir teisingumas privers pagaliau imtis teisingumo ir nuplauti civilizacijos gėdą visiems laikams.