Daiva Tamošaitytė. Vyčio Lauryno Palūksčio „Satyros ir nimfai“

 

 

 

Šių metų Vilniaus knygų mugėje pristatyta pirmoji Vyčio Lauryno Palūksčio poezijos knygelė „Satyros ir nimfai“ (2025, LECTIO DIVINA). Į ją atrinkti tik 2022–2024 metų laikotarpio eilėraščiai. Tai metai, kurie ir Lietuvai, ir pasauliui buvo permainingi ir sunkūs. Autorius siekė paskelbti tai, kas visuomeniškai svarbu, todėl rinktinė išėjo savaip sutelkta. Knygą sudaro keturios dalys: „Satyros ir nimfai“, „Interliudai“, „Dienoraščiai“ ir „Paskyrimai ir P. S.“

Prisipažinsiu, man visada pagarbą kelia kūrėjai, kurie, nepaisydami gauto puikaus išsilavinimo ir pasaulinių patirčių bei ryšių, geba dar labai anksti susivokti gyvenime ir savęs paklausti būtiškų klausimų, o į juos sąžiningai atsakę, išlieka sau ištikimi. Kad būtum sau ištikimas ir principingas, turi išlikti savaip anonimiškas; kad galėtum sakyti tiesą, privalai it bastionas laikyti iškastą gilų vandens prileistą ravą tarp savo pilies ir gundančio pasaulio, jo šurmulio, postų ir ordinų. Būtent toks yra Vytis Laurynas Palūkstis. Užuot nuėjęs lengviausiu keliu ir siekęs pigaus išgarsėjimo, jis mieliau iš sostinės, kurioje gyventa trisdešimtį metų, pasitraukė į egzilį provincijoje ir iš ten skvarbia akimi stebi pasaulio vyksmus. Tame pasaulyje stabtelėjęs ties raudonu kilimu, jis apsisuko ir grįžo į vietą, kurioje gimė. Ta vieta visai galbūt metaforiška ir liūdna, nuklota atminties dulkių duknomis, galbūt ten jau prieš dešimtmečius „Grifai tąsė protėvių kaulus“ (Šunparkis 19**), o nūnai „Lietus tipena paikystės tango/Mūsų širdžių poliruotais antkapiais…“ (Kazimierui Žoromskiui). Tačiau kaip ir kiekviena tikra kūryba, jo poezija vienu metu ir sukelia išlaisvinantį juoką, ir yra giliai tragiška; ji vienu metu kerta taikliais įvaizdžiais ir glosto eiliavimo subtilumu; pagaliau ji ne tik gryna, įvairi, bet rodo su niekuo nesupainiojamą individualų stilių.

Tad ką mums pirmąja poezijos knyga nori pasakyti šis paslaptingas kūrėjas – kompozitorius, rašytojas, scenaristas ir nepriklausomas kino verslo konsultantas, dar tolimais 1992 metais stažavęs Paryžiuje Audiovizualių stujų centre CIRNEA, baigęs mokslą LMTA, savo ranką ženkliai pridėjęs prie kino ir muzikos meno sklaidos šalyje?

Vytis Laurynas Palūkstis savo kūryba reiškiasi kaip akylas stebėtojas, kuriam rūpi istorija ir jos aidai dabartyje. 2024 metais jis išleido istorinį romaną „Po karaliaus Stepono vėliavomis“. Prabilęs eilėmis, jis istorinę iškilmingą ištarmę panaudoja kaip satyros priemonę. Senoviniai metraščių žodžiai ar akimirkos trukmės vaizdai keliauja punktyru per eilėraščius. Pavyzdžiui, „ – vaznys štai ant žirgo nirtaus/ginkluota palyda – („Lova yr‘ Lova)  lyg komiško žanro kinofilme istorinė asmenybė, perkelta į kitą laikmetį, atsiduria kafkiškoje XXI amžiaus realybėje, kurioje „vėliavų šilkas“ ir „tautos didžiavyriai“ dryžta ir dūla, o  „jurzdikos miesto karalių/ant stygų supas pavertos“ (Algirdui Martinaičiui).

Daugiausia ironijos ir grotesko pajuntame pirmoje knygos dalyje.  Poezijos rinktinė „Satyros ir nimfai“ pradedama nuotaikingomis nūdienos tikrovės atkarpėlėmis: kiekvienas vaizdas sodrus, gyvas, kinematografiškas. Donelaitiškas žodingumas, tarmės ir iškilmingas senųjų laikų stilius susiduria su šiuolaikine naujakalbe, sukurdamas metaforos netikėtumą ir ironijos eleganciją. Pats hegzametro panaudojimas tampa galinga scena ant jos besirutuliojančiam tuštybių mugės ir maskarado veiksmui. Autorius negailestingai preparuoja šių dienų „tautosaką“ ir „liaudies išmintį“; eilėraščiuose sąmojingai perteikiamas lėkštas neišsilavinusio, paviršutiniško jauno žmogaus pasaulėlis, panaudojant madingas svetimybes ir atskleidžiant tradicinių, arba natūraliai paveldėtų vertybių priešstatą chaotiškoms inkliuzinėms kultūrogemoms bei komiškam „kultūros atšaukimo“ primityvizmui. Eilėraštis primena trumpą mizansceną su spalvingais personažais: „Žvelk! Andai hipsterių pulkas kanapių laukais pasileido/Morės ar žiedo paparčio ieškot chunveibinas iš paskos,/ Klounai žiponais margais į kekšyno gandralizdį ropščias – / Šitaip vijokliai dangoraižio sienom lipa į saulę“ (Užgavėnės). Kartu apeliuojama į žlugusį Vilniaus, kaip Šiaurės Atėnų, įvaizdį, virtusį iš nevykusios šalies emigruojančiųjų tragikomedija:  „Tolsta mums iš akių migla apsigaubę Atėnai,/Portikai rūmų apgriuvę, dabinti ragais Minotauro,/Rūtų darželiai, kur kaulai mėtos tautos didžiavyrių,/Spirgių bidonas prėskų, alus ir skalbimo milteliai“ (Egzilis).

Poetas jaučia, kad nuslysti į erlickišką kalbėseną ir joje užsilikti yra pagundų, bet jį gelbsti pastanga pateikti platesnį visuomeninio gyvenimo spektrą, todėl Palūkstis naudoja įvairią stilistiką – nuo Horacijaus odės iki verlibro. Taip pat jo eilės muzikalios, ir ne vien todėl, kad autorius turi muzikinį išsilavinimą, kuriam duoklė atiduota antroje knygos dalyje „Interliudai“ su pavadinimais, sudarytais iš muzikos žanrų („Lopšinė“, „Rumba“, „Bliuzas“, „Rugsėjo sarabanda“, „Rauda“). Eilėraščiai turtingi sąskambiais, juos dažnai tik pajaust gali – jie paslėpti, neišrikiuoti į eilę: „…Skardus saksofonas nirčio/ neono blakstienom/vaikėzas//iš sapno banguoto paryčiu/jaunystės/gličiais septakordais“ (Vilnius. Be datos) arba „po dekiu pasislėpęs/ užmik – Mig‘ai kyla į dangų –/“; “iki paryčio ten stovės// tik išgirsi – suskambo –/varpai švento Jurgio bažnyčios.“ (Vasara Vytautynėj). Mėgaujamasi žodžio prasmių ir skambėjimo gretinant tos pačios šaknies žodžius deriniais, kurie girdimi kaip koks garsinis užkalbėjimas: „Molio pakalnėm viksvų/Rausvas narsus per tyrlaukius/ Žliūgėm pažliugęs žlegsi/ Kelias vingiais į kryžkelę.// Spaliai suplėkę spalio/Gūsiais į akį akivaro/ Saldūs – šalnom apsalę – /Kriaušės pakriaušiais ritasi.“ (Rudens bagatelė).

Lyrinis subjektas kalba savita būdingų įvaizdžių, raktinių žodžių ir prasmių kalba, kuriai labai svarbus moralinis dėmuo. Šiuose eilėraščiuose raktiniai žodžiai yra „chunveibinas“, „marionetė“, „grifas“, „voras“, „voratinklis“, „dulkė“, dažnas kapų ir įkapių įvaizdis, čia veikia smagračiai, laikrodžiai, spyruoklės, girdisi spengesiai, skrebesiai, nuolat sutinkami šaižūs, nemalonūs veiksmažodžiai ar būdvardžiai „rykšta“, „girgžda“, „žvanga“, „džerškia“, „nudrižęs“, „glitus“… Tačiau poeto vidinis kamertonas toks jautrus, kad tie įvaizdžiai dažnai tapybiški, vos įžiūrimi kaip švelnūs potėpiai didelėje drobėje, kurioje paliekama daug perspektyvos, arba oro, jie sudaro netikėtus derinius, sužimbančius naujomis prasmėmis, o bendra tėkmė sukuria lengvumo pojūtį: „…Ir iš niekur tylos skrebesiais voratinklių stygom/švelniai laiptais dantytais terasų/vijokliais mėlynas krinta/kaskadomis/bliuzas// Tingiai supasi/ – rodos vakar – /girgžda rytas dulkėm saulėlydžio// Forsmažoro akordų pavėsy“…“, ir eilėraštis baigiasi: „Užmarštim// …Ir iš niekur tylos spengesiais/iš anapus mirties ar jaunystės// Vis plaikstos/nėriniuotasis dulkių apsiaustas.“ (Bliuzas) Tie įvaizdžiai, ypač pasikartojantys it leitmotyvai, sudaro savitą muzikinį ritmą ir net struktūrą tiek vieno eilėraščio, tiek viso rinkinio atžvilgiu.

Ukrainos-Rusijos karas taip pat rado vietą, jis paveikiai apdainuotas aukštaičių tarme liaudies dainų pavyzdžiu sukurtoje „Raudoje“: „Žiedai pasileis/Sakalėlia plunksnom,/Brolis nebsugrįš/Nuo Juodųjų marių.“

Ypač trečioje knygos dalyje „Dienoraščiai“ mizanscenas su spalvingais personažais keičia trapūs filosofiški peizažai ir taupiomis priemonėmis tapomi nostalgiški vaikystės ir jaunystės prisiminimai.

IV dalyje „Paskyrimai ir P. S.“ iškyla iškalbingi kelių žinomų Lietuvos asmenybių portretai, ir visa rinktinė baigiama paties autoriaus savireflektyviu autoportretu. Ši dalis verta ypatingo dėmesio. Norėčiau pacituoti kone kiekvieną eilėraštį ištisai, bet nenoriu sugadinti būsimų skaitytojų atradimų malonumo…  Eilėraštis kompozitoriui ir aktyviam Sąjūdžio dalyviui Juliui Juzeliūnui, kurio klasę Palūkstis baigė, atspindi neviltį, kuomet į jį kreipiamasi tikintis, jog jis, ačiū Dievui, nežino, kad „čaižūs salto mortale/štai drasko eskizą lietuvišką…“ O juk kaip dažnai ir aš taip pagalvoju apie brangius žmones! Nenuostabu, kad karo vėtrai ūžiant, regis, vis arčiau ir negailestingiau, ir mintys poeto tampa nukreiptos į nebūties ar trumpalaikiškumo, beviltiškumo ar menkavertiškumo apmąstymą. Džiugių spalvų jiems taip pat nesuteikia dėl kitų priežasčių sparčiai mažėjanti gimimų ir didėjanti mirčių kreivė Lietuvoje, čia išreiškiama subtiliais tropais. Viename paskyrime jau atvirai kalbama apie Šiaurės Atėnų griuvėsius.  Simboliškas ir sukrečiantis paskutinis eilėraštis – žvilgsnis į save iš šono, atskleidžiantis milžinišką autoriaus jausmų dinamikos amplitudę nuo sąmojingų iki dramatiškų gaidų nedideliame leidinyje.

Įsitraukus į skaitymą, pajunti, koks vientisas ir tvirtai nematomomis gijomis suaustas šis poetiškas pasaulis, koks jis, iš pirmo žvilgsnio šiuolaikiškai lyg pasąmonės srautu paberdamas žodžius, prasmingas ir turi vidinę geležinę logiką. Kartais eilučių poetiškumas suspindi labai kokybiška skambesio, ritmo ir prasmės vienove: „Ji mirė/nebesustos į kapines eisena“ (Kapinės); „rožės kraujuotais dygliais pentinuotas“ (Eisena), „Skutais visa ryjančio laiko/Apostrofom jau byra laikrodžiai“ (Lopšinė), „kontrapunktu sužvanga/voratinklio siūlas palaidas“ (Šiauliai. Pro memoriam), „kur taurė nusidegina lūpas“ (Romualdui Ozolui) ir kt. Vis dėlto trejų metų eilėraščiai ne tik sugrąžina tam tikrą egzistencialistinį atonalumą į nūdienos apyvartą. Jie neteigia, kad tradicija ar istorija žlugo, nes leido tam ir vėl atsitikti, kad etinės vertybės ribotos ir kaltos dėl kasdienos bjaurasties, kvailybės ir globalizmo skersvėjų nupūstos tautinės valstybės, o protas eilinį kartą patiria fiasko. Priešingai, išryškinamas naujų leftistinių ideologijų atitrūkimas nuo tikrovės, kuris parodomas negailestingai aiškiai, ir koks jis juokingas bei nešantis tik praradimus. Todėl eilėraščiai ne varo į neviltį, bet priverčia susimąstyti, nes čia pat regime dar gyvą sveikos ir galingos lietuviškos kultūros esatį.

Jau sakiau, kad autoriaus laikysena šiais neramiais laikais liudija didelę drąsą ir sąžinės poreikį netylėti melo akivaizdoje. Neabejoju, kad pirmoji eilėraščių knyga ne tik ras savo skaitytoją, bet išliks ir jos žinia tik stiprės, ypač, jeigu Vytis Laurynas Palūkstis nemes šio garbingo užsiėmimo, ir sulauksime dar ne vieno eilių  tomelio. Juk poezija yra intymiausia meno rūšis, kuria nieko nenuslėpsi.

2025 m. kovas.

 

 

 

 

 

Renginio video nuoroda: https://youtu.be/Noo_3a26wUE?si=rp0ZWJ_d-EZHZDtN

Video autorius Kastytis MAČIŪNAS