Visiškas saulės užtemimas 1999 m. rugpjūčio 11 d. Veszprem vietovėje, Vengrija. Sauliaus Lovciko nuotr.
Užtemimas
Iš lėto skrodžia mintys kasdienybę pilką.
Grėsmės neapsakytos nuojauta nutvilko,
Dievystė atstumta nesatyje pranyksta,
Apleidžia ji abuojus, ir lemtis įvyksta.
Į jūrą leidžiasi naktis, ir melancholija
Vynioja šviesą blėstančią į juodą foliją;
Nelūžta bangos, ir mūša staiga nurimsta,
Mažyčiai burlaiviai ties horizontu stingsta,
Lyg užburti ar keisto miego palytėti.
Seniai lakštingala jau liovėsi čiulbėti,
Pakrantę nugulė bauginantys šešėliai,
Ir mirtinoj tyloj girdėti vystą gėlės.
Ilgai dar klaidžiosi po kopų baltą smėlį,
Karvyte Dievo būsi – mano boružėle.
2021 m. rugpjūčio 19 d.