Lumi Liu iliustracija The Epoch Times
Transhumanizmo kilmė
Transhumanizmo terminą nukalė biologas evoliucionistas Julienas Huxley‘is (1887-1975) – Londono zoologijos draugijos sekretorius, Anglijos eugenikos draugijos prezidentas, pirmasis UNESCO direktorius ir rašytojo Aldous‘o Huxley‘io brolis. Jis buvo mokslo populiarintojas, natūralios selekcijos šalininkas, padaręs įtaką jėzuitui Teilhardui de Chardinui, kurio knygoje „Demokratinės idėjos esmė: biologinė prieiga“ jau 1949 metais aptinkama sąvoka „trans-humanizing“ (peržmoginimas), siejama su evoliucine sąmonės plėtra (trans– per, už, anapus). Apsikeitimas idėjomis tarp jų lėmė, kad 1957 metais Julienas Huxley‘is parašė knygą „Nauji buteliai naujam vynui“ (New Bottles for New Wine) ir vieną skyrių pavadino „Transhumanizmas“.
Vis dėlto, net jeigu Haxley‘io Omegos taškas būtų sekuliarus ir Dievą pakeičiantis mokslu, jo ontologinė žmogaus pirmenybė nebeturi vietos dabartinėse transhumanizmo kryptyse. Visos transhumanizmo minties mokyklos technologijas laiko raktinėmis evoliucionuojant į kitą žmogaus lygmenį. Transhumanizmo tikslas – žmogaus pagerinimas. Vienas daugiausiai aptariamų pagerinimų yra radikalus gyvenimo pailginimas.
Genų inžinerija siūlo tūkstančius metų besitęsiantį gyvenimą palikuonims per embrionų genų spausdinimą. Tėvai su daktarais gali pasirinkti genus su tam tikromis savybėmis ir pagaminti kūdikį. Tokie genetiškai modifikuoti „dizainerio kūdikiai“ jau yra gimę. (Dvynės Lulu ir Nana Kinijoje 2018 m.; jų genai pakeisti gemalo lygmeniu naudojant CRISPR spausdinimo sistemą, kuri įgalina įterpti arba pašalinti genetinę medžiagą, karpyti DNR). Atsirado sąvokos bioliberalizmas, biokonservatizmas, genetinė diskriminacija kaip eugenikos padarinys. Bioliberalai pasisako tiek už kūno pagerinimą, ligų išgydymą, tiek už gyvenimo pailginimą.
Tarp transhumanistų keliamas klausimas, ar jų gyvybės bus vertingesnės, nei paprasto žmogaus, ar jiems bus suteiktos privilegijos ir ypatingos teisės? Sakoma, kad šios rūšies biotechnologijos gali būti leidžiamos tik tam tikroms (specifinėms) šalims, visuomeninėms ekonominėms klasėms arba žmonėms, kurie pritaria žmonių gemalo linijos (germline) modifikacijoms. Be to, tai liečia visus gyvus organizmus (GMO). Panašaus tipo diskursai iš filosofų, gamtosaugininkų ir visuomenininkų sulaukia kritikos: antai Jurgenas Habermasas knygoje „Žmogaus prigimties ateitis“ (The Future of Human Nature, 2001) kalba apie teisines strategijas, kurios leistų apginti teisę išlaikyti genetinį paveldą, apsaugotą nuo dirbtinio įsikišimo, o mokslininkė ir aktyvistė Vandana Shiva teigia, jog Dievu tapęs mokslininkas, sukūręs patentuotą organizmą, generuojančios jo jėgos nesukūrė, todėl neturi intelektinės nuosavybės teisės.
Santykis su religija
Transhumanistų santykis su religija yra problemiškas, tačiau kai kurios jų propaguojamos kryptys yra atvirai ateistinės. Dievo neigimas leidžia atvirai pateisinti neregėtą užmojį visiškai panaikinti kančią gyvojoje gamtoje. Simonas Yangas, parašęs „Transhumanisto manifestą“ (Designer Evolution: A Transhumanist Manifesto, 2005) tiesiai teigia, jog dievų jie nežaidžia, o veikiau Dievą pakeičia, nes jo arba nėra, arba jam nerūpi žmogaus kančios. Davidas Pearce‘as tai vadina „rojaus inžinerija“, „globalios ekosistemos perdarymu“. Jo požiūriu, moralinis antropocentrizmas požmogiui nepriimtinas. Jamesas Hughesas sako, kad dauguma transhumanistų yra pasauliečiai ir ateistai. Ekstropijos (entropijos antonimo) sampratos kūrėjas Maxas More‘as atmeta religijas, kaip priešingas mokslui. Tačiau egzistuoja mormonų transhumanizmas, kurie tiki, kad prisikėlimo reiškinys pasireikš per spekuliatyvų krionikos mokslą, o Chardino „noosfera“ gali būti suprantama kaip bendra skaitmeninė informacija, kuri vieną dieną apsups pasaulį. Davidas Noble‘as parašė knygą „Technologijos religija: žmogaus dieviškumas ir išradimo dvasia“ (The Religion of Technology, 1997), kurioje kalba apie troškimą būti antgamtiškai išganytu. Ray‘us Kurzweilas „Dvasinių mašinų amžiuje“ (The Age of Spiritual Machines, 1999) teigia, kad technologija yra kitas evoliucijos žingsnis, ir tai nėra vien nesuskaičiuojamų Žemės rūšių reikalas, o pagrindinis planetos istorijos įvykis. Galiausiai Pasaulio ekonomikos forumo (PEK) ideologas Yuvalis Noah Hararis 2017 metais tvirtino, kad deitaizmas yra kylanti ideologija, pakeisianti tradicinius tikėjimus ir rasis nauja religija, aklas tikėjimas algoritmo galia.
Kitas būdas imituoti dievišką nemirtingumą – tai suskaitmeninta kibernetinė amžinybė, kuri remiasi smegenų piešinio ir savybių atkartojimu. Kvazižmogus, paražmogus kuriamas per nanotechnologijas, jas pritaikant „proto įkėlimu“ (uploading, Nicko Bostromo terminas) į kompiuterį, kai unikali žmogaus biometrika gali būti įkelta kaip programa ir susieta su kitomis programomis (neuralink), iškūnijimu ir intelekto dematerializacija. O štai Alexas Levantas šias pažiūras apibendrino įsidėmėtinu posakiu „ateitis jau įvyko“.
Kadangi transhumanizmas yra pirmoji posthumanizmo stadija ir šiuo metu sparčiai vystoma strategija ir projektas, Matthew E. Gladdenas knygoje „Protaujančios grandinės ir suskaitmenintas kūnas“ (Sapient Circuits and Digitalized Flesh, 2016, 2018) teigia, kad klausimas kyla ne dėl pasaulio peržmoginimo leidimo ar atmetimo, nes mes jau gyvename jame, bet kaip jį interpretuoti: „Požmonijos tapatinimas su „pagerinta žmonija“ atspindi optimistines prielaidas, kad visos peržmoginimo bioinžinerinės pastangos įgyvendins gerus norus pagerinti žmogaus prigimtį o ne, pavyzdžiui, troškimą sukurti kvazižmogiškus darbininkus, eksperimentų objektus, žaislus ar asmeninius palydovus, kuriems būdinga sumenkinta žmogaus prigimtis, ir kurių kūrimą skatina suinteresuotos valdžios, korporacijos ar pavieniai vartotojai“ (p. 75).
Šioje vietoje iškyla žmogaus teisių klausimas. Kadangi kaip daugelį amžių ir šiuo metu vyksta karai, prekyba žmonėmis, vergija įgijus kitą pobūdį, bet vis dar egzistuoja, manytina, jog transhumanizmo projektas ne tik neišspręs šių problemų, bet jas dar pagilins, nes technologijos praplečia ne tik šias galimybes, bet dėl sudėtingumo yra pirmaujančių laboratorijų rankose ir praktiškai nebaudžiamos ir nesusekamos. Kitaip sakant, jei senovėje vergas ar baudžiauninkas savo vergvaldį, poną ir skriaudėją galėjo matyti akis į akį, tai šiuo atveju jis yra nematomas ir nenustatomas. Ir jei transhumanistams pavyks žmogaus kūną patentuoti kaip nuosavybę, ši vergija bus teisiškai įtvirtinta (žr. Harario teiginius Davose 2020: „žmogus yra išnuomojamas gyvulys“; „sielos nebėra“ https://www.facebook.com/robert.clancy.16/posts/pfbid02XzcYiM5ZmKxtNyHWEpZAF8tueMHvcfMBAaRRYu85TxYHhTTX7YsRpRbsATFqNQ8Al). Ir tai nebūtinai klonas, sintetinė gyvybė, nes gyvas žmogus, jo smegenys ir kūno funkcijos užgrobiamas ir pajungiamas įvairiais metodais į metavisatą, kurią kontroliuoja dirbtinis intelektas (DI). Kuriami hibridai su pusiau gyvu žmogumi, kuris nebegali tvarkyti savo funkcijų. PEK teigia, kad bus pakeistas ne pasaulis, bet mes. Kas yra to DI šeimininkas? Blogas dėdė iš fantastinių filmų? Klauso Schwabo oficialus patarėjas Hararis samprotauja: „Sistema, kuri mus supranta geriau, nei mes patys, gali nuspėti mūsų jausmus ir sprendimus, gali manipuliuoti jausmais ir sprendimais, ir galiausiai gali daryti sprendimus už mus. Praeityje daugelis tironų ir vyriausybių tai norėjo padaryti, bet niekas pakankamai nebuvo supratęs biologijos ir neturėjo pakankamai kompiuterio įgalintų duomenų pajungti milijonams žmonių. Anksčiau nei KGB, nei gestapas to negalėjo padaryti, bet greitai, bent jau tam tikroms vyriausybėms ir korporacijoms, bus įmanoma sistemiškai išsinuomoti (hack) visus žmones. Mes, žmonės, jau įpratinti prie minties, kad nebesame paslaptingos sielos; dabar mes esame nuomojami gyvuliai.“ Pandemijos laikotarpio video girdime: „Žmonės dabar yra išnuomojami gyvuliai. Visos tos idėjos apie sielas ir dvasią, laisvą valią, kad niekas nežino, kas vyksta mano viduje, ir tai, ką išrenku per rinkimus ir pasirenku parduotuvėje yra mano laisvas pasirinkimas – tai baigėsi. Laisva valia – su ja baigta (it‘s over).“ Mums sakoma, kad PEK partneris – didžiausia Black Rock korporacija, Jungtinės Tautos su agenda 2030. PEK yra valdžių ir korporacijų užkulisinių susitarimų veidas, kurios siekia baigti su žmonija kokią mes ją pažįstame. Tai galia, kurią valdys nedidelė globalaus elito dalis. Taip pat Y. N. Hararis naudoja sąvoką „atliekami žmonės“.
Suprekinimas
Andersas Sandbergas ir Stefanas Herbrechteris pažymi, kad pagrindinė transhumanistų problema – tai, kad žmogaus protas ir kūnas nėra tikslingai suprojektuotas vartojimo produktas, kurį galima būtų atnaujinti, todėl jie siekia jį tokiu vartojimo produktu padaryti, pertvarkius žmogaus prigimties sąvoką. Jų tikslas – ne padėti, bet sukurti požmogines esybes, kurios be pastangų migruos iš biologinio į eketroninį būties būdą, iš tikros į virtualią terpę. Galima spėti, kad tokią laikyseną pagrindžia neognostinė neapykanta gendančiam kūnui, kurio visaip siekiama išvengti, kol kas – persodinant donorų organus.
Kalbant apie transhumanizmą, neįmanoma išvengti posthumanizmo sąvokos, o tyrinėjant posthumanizmo sampratą – transhumanizmo. Andy Miah straipsnyje „Posthumanizmas: kritinė istorija“ (Posthumanism: A Critical History in: Gordijn, B. and Chadwick, R. Medical Enhancements and Posthumanity. New York, Routledge, 2007) aprašo dviejų mokslininkų ginčą, kuris savaip atstovauja dviems visiškai priešingoms koncepcijoms: tai Francis Fukuyama, parašęs „Mūsų postžmogiška ateitis“ (Our Posthuman Future, 2002) ir Gregas Stockas, tais pačiais metais išleidęs savo veikalą „Žmonių perprojektavimas“ (Redesigning Humans, 2002). Tuo metu Fukuyama buvo JAV Prezidento Bioetikos tarybos narys. Abu autoriai leidosi į turą su paskaitomis, kuriose gynė kiekvienas savo nuomonę, ir kuris atspindėjo posthumanizmo įsivaizdavimų padarinius – biokonservatyvumo (Fukuyama) ir technoprogresyvumo (Stockas) priešybę. Geriausiai žinomas teoretikas, įnešęs savo indėlį į posthumanizmo retoriką, Fukuyama, jį sulieja su transhumanizmu ir mato negatyvioje šviesoje, nes posthumanizmas stokojąs humaniškumo, arba žmogiško turinio, jo įvardinto „X faktoriumi“, ir yra sukompromituotas visa peraugančios komercinės aplinkos. Išsitrynus etinėms riboms tarp gydymo ir pagerinimų, gyvenimas tapsiąs neišvengiamai suprekintas. Žmonių teisės bus susilpnintos chimerinių, kibernetinių ir transgeninių rūšių reikalavimų arba ginčijantis dėl DNR nuosavybės. „Žmogaus prigimtis kreipia ir suvaržo įmanomas politinio režimo rūšis, todėl technologija, pakankamai galinga performuoti tai, kas mes esame, galimai turės blogas pasekmes liberaliajai demokratijai ir pačios politikos prigimčiai“ (p. 7).
Vis dėlto posthumanizmas nėra, kaip mano Fukuyama, išrastas dalykas. Tai tikrovė, suderinama su žmogaus vidine raida. Praplėtus kritinę teoriją nuo biomokslų iki literatūros, meno ir komunikacijos, matyti, kad posthumanizmas yra gerokai platesnė sąvoka, todėl transhumanizmas joje randa atskirą nišą.
Posthumanizmas ir kritinė kultūros teorija
Judith M. Halberstam ir Iros Irwingston „Požmogio kūnuose“ (Posthuman Bodies, 1995) apžvelgiamas kultūrinis posthumanizmas, kuris kalba ne apie žmogaus išnykimą, o veikiau apie skirtumų ir tapatybės perskirstymą. Čia posthumanizmas suvokiamas ne kaip humanizmo tąsa, o žmogaus kūnas yra postmodernių santykių tarp jėgos ir malonumo, virtualybės ir tikrovės priežastys ir padariniai. Todėl atsiranda dariniai su priešdėliais sub-, inter-, trans-, pre-, anti-. Mano sudaryti atitikmenys šiems porūšiams (subhuman etc.) atitinkamai yra pažmogis (antrarūšis), tarpžmogis (tarpinis esinys), peržmogis (peržmoginta esybė), ikižmogis, antžmogis arba viršžmogis. Sutikime, kad šie naujadarai skambai išties neįprastai.
Neilas Badmingtonas ir Elaine Graham svarsto, kad metafora, tokia, kuri kreipia į Mary Shelley „Frankenšteiną“, stabdo progresą ir tyrimus, todėl siekia įveikti šią nuostatą. Graham taip pat aptaria, kokiu mastu ateiviai, pabaisos ir Kiti – mokslinės fantastikos įvaizdžiai – taps pamatu kreipiant moralinį diskursą apie mokslo ir technologijos pokyčius. Kiti autoriai, rašę kritinės kultūros teorijos temomis, yra Andy Miah, Katherine Hayles, Hansas Moravecas, Michelis Foucault, Donna Haraway (ji išgrynino kiborgo reikšmės naudojimą, kuriuo būti pogenderiniame pasaulyje būsią daug maloniau, nei kokia nors dievybe), Robertas Pepperellis ir kiti. Taip pat, norint susidaryti nuomonę apie transhumanizmą ir posthumanizmą, svarbu paskaityti tokius autorius, kaip Pramodas K. Nayaras, Rosi Braidotti, Cary Wolf, Hava Tirosh-Samuelson, apie Prometėjo mito aktualizaciją rašiusi Trijsje Franssen, Michaelis Hauskelleris, Curtisas D. Carbonellis, Robertas Ranischas, Stefanas Lorenzas Sorgneras ir daugelis kitų. Žinoma, dabartinę erą siaura prasme galime įvardinti kaip visiškai išsiskleidusią transhumanizmo erą, kuri nuo Julieno Haxley‘io pirmavaizdžio gerokai pasistūmėjo link griežtai technologinio vystymosi ir neįsivaizduojamų utopijų. Man artimesnis jo supratimas, išdėstytas dar 1957 metais: „Žmonių padermė, jei nori, gali save pranokti – ne vien sporadiškai, čia individas vienu būdu, čia kitas – kitu būdu, bet visumiškai, kaip žmonija. Šiam naujam tikėjimui mums reikia naujo pavadinimo. Turbūt pasitarnautų transhumanizmas: žmogus, liekąs žmogumi, tačiau pranokstąs save, įsisąmoninęs naujas žmogiškos prigimties galimybes josios dėlei. Aš tikiu transhumanizmu: kai tik rasis pakankamai žmonių, kurie iš tiesų tai pasakys, žmonių rūšis atsistos ant naujos būties slenksčio, tokios skirtingos nuo mūsų, kaip kad mūsiškoji skiriasi nuo Pekino žmogaus. Ir galiausiai ji sąmoningai įkūnys savo likimą“ (New Bottles for New Wine, p. 17). Įdomiausia tai, kad šios mintys kone identiškai atkartoja jo amžininko, baigusio mokslus Anglijoje, Kembridže, bengalų autoriaus Aurobindo Ghose‘o (Sri Aurobindo) mintis, išdėstytas gerokai anksčiau jo metafiziniame veikale „Dieviškasis gyvenimas“, pirmiausia pasirodžiusį dalimis 1914-1919 metais žurnale „Arya“, ir kurio paradigmą apie save pranokstantį žmogų ir antžmogio koncepciją šiame diskurse cituosime ne kartą. Ghose‘as taip pat yra parašęs garsią straipsnių seriją „Naujos lempos vietoj senų“ (New Lamps for Old, 1983), kurioje pateikė britų kolonializmo kritiką. Aurobindianoje yra gerai žinomas jo aforizmas apie ateities žmogų, pranoksiantį dabartinį labiau, nei žmogus pranoko beždžionę. Šiaip ar taip, Haxley‘is galėjo būti susipažinęs su jo rašytiniu palikimu.
Visuotinai priimta laikyti, kad terminą „posthumanizmas“ nukalė postmodernus filosofas Ihabas Hassanas 1977 metais. Savo esė „Prometėjas kaip atlikėjas: link posthumanistinės kultūros“ (Prometheus as Performer: Towards a Posthumanist Culture, 1977) jis rašė: „Pirmiausia turime suprasti, kad žmogaus pavidalas – įskaitant žmogiškus troškimus ir visas jų išorines reprezentacijas – gali griežtai pasikeisti, ir tatai reikia peržiūrėti. Turime suprasti, jog penki šimtai metų humanizmo gali eiti į pabaigą, nes humanizmas virsta kažkuo, ką bejėgiškai turėtume įvardinti posthumanizmu“ (p. 843). Ir baigdama šią trumpą transhumanizmo apžvalgėlę pažymėsiu, jog nors Aurobindo Ghose‘as visą savo antžmogio viziją grindė integralia evoliucija ir užsiminė apie požmogio gradacijas, kaip pereinamąsias grandis tarp žmogaus ir antžmogio, ji tebelaukia savo valandos. Kaip tik todėl savo mokslinį darbą skyriau jai įvesti į akademinį diskursą. Neretai posthumanizmas iškyla kaip transhumanizmo kritika. Šia prasme Aurobindo Ghose‘o filosofinę mintį galima laikyti vienu labiausiai išplėtotų tos kritikos, atskiriančios mokslą nuo metafizikos, ankstyvųjų indėlių.