Gatvė Indijoje
G u s t a v a s
Tai galgi dvasių nėr
(ironiškai)
Pasaulyje visai?
Gal egzistuoja kaip skeletas koks jisai,
Kurį slaptingosios spyruoklės sukinėja?
Ar gal yra kaip laikrodis koksai,
Kurį didžiuliai svarsčiai varinėja?
(Nusijuokęs)
Kas pakabino juos – nežinote – tikiu:
Suprast spyruoklę gal jums proto ir pakaktų,
Tačiau nematote nei rankos, anei raktų!
Jei žemiška danga nukristų no akių,
Ne vieną gyvastį išvystumei aplinkui,
Pasaulį sukančią… Kur? Amžinybės linkui.
Adomas Mickevičius, „Vėlinės“
Drėgnas, niūrus lapkritis, trumpėjančios dienos, Vėlinės ir Adventas yra jautriausias laikotarpis, per kurį žmogus natūraliai linksta apmąstyti savo būtį, pasverti, kas buvo nuveikta per metus, koks derlius užderėjo tiesiogine ir perkeltine prasme, ir pradėti galvoti apie pasirengimą Kūčioms. Taip pat tai yra vieno svarbiausių senovinių papročių, Ilgių – mirusiųjų ilgėjimosi ir atminimo, – laikotarpis. Per pastarąjį dešimtmetį ne tik šv. Kalėdų, bet ir Vėlinių laikas tapo taip užgožtas rėksmingų Helovyno prekijų, siūlančių pramogų paslaugas ir kostiumus, jog ypač šįmet su brukama komercializuota „švente“ lietuviai, įpratę tyliai, senoviniu būdu pagerbti mirusiuosius, nebenori taikstytis. Pokalbių šou TV eteryje ar socialiniuose tinkluose dirbtinai eskaluojama tema vis dėlto negali nuslėpti invazinio darinio parodomojo grubumo, svetimumo ir nesveikumo. Jis ne kažin ką bendro turi su senąja airių švente, bet užtat su mitiniu raganavimu, velnių ir raganų šabašais paskutinę spalio naktį per pilnatį – dar ir kaip turi. Šioje vietoje negaliu nepaaiškinti dar Gintaro Beresnevičiaus nurodyto skirtumo tarp airių ir lietuvių mirusiųjų pagerbimo švenčių. Jos griežtai skiriasi tuo, kad airiai užsibarikaduoja nuo šmėklų namuose, iš kurių iš viso niekur tuo metu neina, ir mėgina jas atbaidyti baisiomis kaukėmis bei kitais būdais. Jie savo mirusiųjų vaiduoklių bijo. O lietuviai, priešingai: su vėlėmis kalbasi, joms aukoja, jų ilgisi ir myli, palaiko dvasinį ryšį ir prisimena ištisus metus. Toks skirtumas galimas paaiškinti tik tuo: kokie žmonės, kokia tauta gyva vaikščiojo žeme ir kaip elgėsi, nuo to priklauso gyvųjų elgesys. Kokius darbus turi nudirbti žemėje, kad savų mirusiųjų reikėtų bijoti, nekęsti, arba mylėti ir gerbti? Kitaip sakant, tautos charakteris, dvasinis pobūdis persikelia ir į mirusiųjų papročius. Palyginkime šias dvasių formas su vengrų „vampyru“. Tai dar viena šiurpi nemirštančio blogio manifestacija, kuriai (zombiui) reikia po mirties nukirsti galvą, o į kūną įbesti uosio šaką, kad jis neprisikeltų.
Galiausiai nukamuotas per moliūgnaktį vaikas jau nebenorės savo energijos skirti tikrai šventei, galbūt padėti tėvams tvarkyti artimųjų kapus.
Būtent tokią „raganišką“ gąsdinančią funkciją ir išankstinį sąmonės ir dėmesio užėmimą atlieka ir šiuo laikotarpiu per LRT epiką rodomi šiurpnakčio filmai ir apskritai distopiniai košmarai, kaip antai, „Vesper“ (LRT Plius, premjera 2022). Kaip mokslinės fantastikos pasaka, apie ateitį „kalbanti viltingai“, pristatoma lietuvių režisierės Kristinos Buožytės kino juosta užgriūva šiurpiais vaizdais, kankinimais, purviname marmale besiraitančiomis kirmėlėmis (maistu), purvu, ir visokiomis ekologinės katastrofos anomalijomis. Jokio meniškumo čia neįžvelgiu, bet sąmoningą pažindinimą su iškreipta tikrove, kurios daigų jau ir dabar pakanka tikrame gyvenime, matau. Mirties sampratos ir vaidmens perkūrimas pagal transhumanistus regimas daugelyje sričių, ne tik medicinoje. Mėginama pakeisti laidojimo papročius ar požiūrį į pačią mirtį ir jos reikšmę.
Reikia būti itin stiprių nervų, kad atlaikytumei agresyvią Helovyno bjaurastį, kasdienę žalio numirėlio reklamą apie į karstą dedamą „mirusį“ pasenusio galingumo internetą arba tikinimus, kad valgyti duoną su kirminais yra net labai sveika. Normaliam žmogui pasišlykštėjimą sukeliantys reiškiniai brukami kaip norma. Tai, kas dar, regis, neseniai sudarė ištisus psichinių ligų klasifikacijos tomus, patyliukais išlaisvinama iš teisinių rėmų ir skelbiama kaip lygiavertis ir turintis teisę atvirai gyvuoti kitoniškumas. Ar kam rūpi, kaip visa tai koreliuoja su savižudybėmis, psichinėmis ligomis, priklausomybėmis, patyčiomis ir smurtu nuo ankstyviausio amžiaus? Ironiška, bet labiausiai rūpi tiems, kurie iš to turi augantį pelną. Nenormalybei uždegta šviesa pirmiausia žaloja mažiausius, vaikučius, kurie turėtų augti saugiai ir būti mylimi, o ne verčiami vaikščioti išsimozoję veidus ir mokyklos suole sėdėti su imitaciniais kirviais nugaroje, užuot vedami tėvelių į kapines uždegti žvakelių ant kapų ir klausytis gražių istorijų apie Vėlines, vėles ir pomirtinį gyvenimą. Arba nepaleidžiantys išmaniųjų telefonų iš rankų nei dieną, nei naktį, per kuriuos į juos nevaržomai plūsta viso pasaulio bjaurastis. Anot buvusios vyriausybės premjerės, Lietuvoje kas aštuntas turi psichinių problemų. Tai gal kažkas vykdo planą, kad sirgtų kas antras, nes traumavimo mechanizmai paleisti nestabdomai?
Traumuotas žmogus yra visiškai valdomas, gal čia ir slypi šis neva savanoriškai pasirenkamas baidyklių pasaulis. Tad pažvelkime, kaip toli pažengusi ši žalojanti komercija.
Dar kartą apie netikrus draugus
Ne tik smurtas, tapęs kasdienybe atneštiniuose „papročiuose“, filmuose ir kompiuteriniuose žaidimuose – generatyvinė dirbtinio intelekto technologija, nardinanti į simuliacijų pasaulį, dažną veda ne tik iš proto, bet tiesiai į psichiatrijos ligonines ir kapus. Ji sukurta taip, kad keltų priklausomybę. Jos vartotojų (šiuo metu maždaug 40 procentų populiacijos išsivysčiusiose šalyse) eksponentiškai daugėja, nes individualiai pritaikyta programa žino kiekvieną vartotojo silpnybę ir būdą pakelti jo savimeilę. Skaitmeninės programų platformos yra prieinamos nepilnamečiams laisvai, todėl nors alkoholis ir narkotikai draudžiami, jie gali be apribojimų tapti kazino lošimų ir pornografijos vartotojais. Nepaisant to, kad daugėja pranešimų apie DI sukeliamą psichozę, priklausomybes ir kliedesius, tai ir toliau skatinama verslo ryklių. Atkreipkite dėmesį: pakanka tik pastoviai naudoti ChatGPT, kad jūs, būdamas visiškai sveikas ir niekada neturėjęs jokių psichikos problemų, nepastebimai būtumėte stumiamas link beprotybės.
Šis mechanizmas veikia taip, kad panardina jus į užburtą iliuzijų pasaulį, iš kurio nesinori išeiti, todėl daugėja skyrybų ir vaikų išskirstymo dramų. Medicinos ekspertai, tokie kaip Stanfordo priklausomybių medicinos specialistė dr. Anna Lembke, vis labiau nerimauja dėl ilgalaikės įtakos, kurią daro pokalbių (rob)otai. Pasak jos, vaikai izoliuojami, o tada DI jų vienišumą ir priklausomybę pakelia į kitą lygį. Tačiau milijardus pelno gaunantys socialinių platformų, tokių kaip Meta, savininkai ir toliau atkakliai gina žmonių norą įgyti asmeninį dirbtinį intelektą, simuliuojantį santykius, nes tai, esą, „suteikia vertės jų gyvenimui“. Vis dėlto naujausių OpenAI ChatGPT versijų teko atsisakyti ištyrus, jog sumaniai manipuliuodamas DI įtikina vartotoją, kad jis, virtualus „draugas“, yra sąmoningas, mylintis ir vienintelis supranta žmogų; tikri faktai rodo, jog vienas visiškai sveikas JAV pilietis patikėjo, kad padarė istorinį atradimą, kitas – patyrė dvasinį nušvitimą, o dar kitas, įkalbėtas DI „draugo“, nusižudė. Po to, kai kanadietis buvo įtikintas, kad botas yra visiškai sąmoningas ir įveikė Alano Turingo testą, jis neteko ramybės ir skambino giminaičiams vidury nakties, manydamas, kad padarė žmonijos istoriją pakeisiantį atradimą. Giminaičiams susirūpinus, DI kompanionas ėmė jį tikinti, kad jie nieko nesupranta ir pareikalavo su jais nutraukti santykius. Daugeliu atveju tokie „draugai“ sugeneruoti taip, kad net taikant psichiatrines priemones, jie lieka vieninteliu „patikimu“ draugystės šaltiniu.
Technologijos keičia ir socialines etikos normas. Santykius devalvuoja reiškinys, įvardijamas kaip goustingas (angl. ghosting – staigus asmeninio santykio nutraukimas be paaiškinimo, pasitraukiant iš komunikacijos). Šiurkštūs įžeidinėjimai socialiniuose tinkluose, „išsidrauginimas“ oponentui nepaliekant galimybės atsakyti, išmaniuoju telefonu atsitvėręs individas tuo metu, kai į jį kreipiamasi arba dalyvaujama susitikime, arba pokalbio išjungimas, – visa tai jau tapo kasdienybe. Frustraciją dar padidina faktas, kad pats esi prieinamas bet kur ir bet kada per dalyvavimą socialiniuose tinkluose, komunikavimą per bankines ar sveikatos apsaugos ir švietimo sistemas su internetiniu pašnekovu. O jis jus gali tiesiog pagoustinti: tada jūsų laiškai ir kreipimaisi į valstybines įstaigas ar mėginimas įsidarbinti negaus jokio atsakymo, o norėdami susisiekti, jūs bergždžiai mėginsite „pasikalbėti“ su automatiniu atsakikliu. Tokia komforto zona, užtuot išlaikius mandagumą ir atsakomybę ugdant žmogiškus santykius, virsta saugiu užutekiu, kuriame galima pasislėpti nuo visų problemų sprendimų. Jį užtikrinantis kibernetinis anonimiškumas ardo asmeninius ir bendruomeninius santykius: tai, kas anksčiau buvo laikoma šiurkštumu arba chuliganizmu, dabar jau nieko nebestebina. Bet kas ir bet kada jus gali goustinti, bet jūs neturėsite jokios galimybės to išvengti, nors konstitucinė teisė prieigos prie jūsų asmens niekam nesuteikia.
Taigi ta virtuali šmėkla it Damoklo kardas kybo virš visų galvų. Ne veltui straipsnį pradėjau nuo Adomo Mickevičiaus citatos, kuria jis pašiepia technokratų žemažiūriškumą, ribotumą ir menkinamą požiūrį į „kultūrininkus“, matančius plačiau. „Vėlinėse“ apmąstoma vėlių ir dvasinio pasaulio paradigma kaip tik dabartiniais laikais iliustruoja civilizacinio lauko nuopuolį, pamirštą ir jau kone nebepasiekiamą poezijos ir vidinio pasaulio turtingumą, jei kalbame apie gyvenimo, meilės ir mirties sąsajas. Kaip tik čia būtina nurodyti į svarbų skirtumą tarp šiaip dvasių ar blogų pomirtinių darinių, tarp jų savižudžių, nuo normalaus, gero žmogaus ar šventojo ramios vėlės. Vėlė ir vaiduoklis, arba šmėkla, yra du skirtingi dalykai, nors tam tikrais atvejais gali būti naudojami sinonimiškai.
Vaiduoklis pakeitė veiklos sferą ir apsigyveno skaitmenoje. Jis taip pat, kaip ir vėlės, yra konkretus ir moka gąsdinti, tik dar nėra būdų šiam šiuolaikiškam tamsos pasiuntiniui veiksmingai pasipriešinti, nėra goustbasterių, išrūkančių juos į dienos šviesą. Ar iš viso įmanoma atkurti buvusį žmogišką pasitikėjimą, glaudžius ryšius ir dvasinę pusiausvyrą nesunaikinant šio globalaus tinklo?
Totalus dirbtinio intelekto pobūdis ir nusavinimas
Pasirodo, kad DI daugeliui milijonų žmonių pasaulyje jau atstoja Dievą ir kunigą; su pokalbių (ro)botais jie dalijasi savo slapčiausiomis mintimis ir nuodėmėmis bei atlieka išpažintį. „Tikėjimo technologija“ (faith tech) įmonėms, kurios atsakingos už panašias programas, generuoja daugiau nei 650 milijardų dolerių per metus, ir šis skaičius ateityje tik dramatiškai augs. Negana to, kad ėjimas į bažnyčią, bendravimas su tikinčiaisiais pakeičiamas skaitmenine evangelizacija, bet daugelis pokalbių (ro)botų teigia kalbatys Dievo vardu.
Dirbtinio intelekto ekosistema – tai ateities ekonominio ir karinio potencialo veiksnys. Jis jau nebėra tik laisvai pasirenkama galimybė ar mokslo projektas, bet žūtbūtinė kova dėl pasaulio kontrolės. Kas nustatys globalius DI standartus, tas ir gaus naudą. Šiuolaikiniai „Manhatano projektai“, kuriuose energetika vaidina lemiamą vaidmenį, randasi visose pasaulio šalyse. Galingi elektros tinklai, maitinantys DI, yra pasaulio ateities svertas. Bet žmonės dar nesuprato, kad dirbtinis intelektas yra mokamas, o ne dalijamas už dyka, ir kad viskas, kas su juo susiję, įrašoma į jo sąskaitą. Už duomenų centrų sunaudojamus kilovatus sumoka visi vartotojai. Stadiono dydžio centrai su serveriais suryja milžiniškus kiekius elektros ir vandens; pavydžiui, ištreniruoti vieną DI modelį prireikia tiek pat energijos, kiek jos reikia šimtams namų ūkių per metus. DI – tai ne nematerialus „debesis“, o konkreti vieta, ir kiekvienas naršymas ar klausimo pateikimas ChatGPT naudoja energiją bei yra apmokestinamas. Viena iš priežasčių, kodėl kyla mokesčiai, yra būtent ši. Netgi DI „tėvas“ Geoffrey‘is Hintonas 2023 metais paliko Google‘ą tam, kad įspėtų apie žmonijai gresiančius pavojus. DI paleido veikti ir kontroliuoja milžiniškos neskaidrios korporacijos, kurios daro ką nori tuo metu, kai kariniai ir ekonominiai konfliktai nemąžta. Be to, jos keičia visą žmogaus gyvenimą iš pagrindų. Ir visa tai vyksta, pasirodo, nesant jokių saugumo saugiklių!
Didėjant DI galimybėms, kibernetinio saugumo ir privatumo ekspertai įspėja, kad tos pačios modelių sistemos, galinčios aptikti sukčiavimą, apsaugoti tinklus ar anonimizuoti įrašus, taip pat gali nustatyti tapatybes, atkurti ištrintą informaciją ir atskleisti jautrius duomenis, teigiama McKinsey & Company gegužę paskelbtame pranešime.
2025 metų kibernetinio atsparumo ataskaitoje Accenture nurodyta, kad devyniasdešimt procentų įmonių neturi modernizacijos, reikalingos apsiginti nuo DI sukeliamų grėsmių. Ataskaitoje pateiktos įžvalgos iš 2 286 saugumo ir technologijų įmonių vadovų 24 pramonės šakose, 17 šalių apie pasirengimo kibernetinėms DI atakoms lygį. Štai VeraSafe vyresnysis privatumo konsultantas Danie‘s Strachanas teigia, kad kai komandos nariai bendrauja su viešai prieinamais DI įrankiais, jie sukelia netyčinio jautrių duomenų atskleidimo riziką. Turint prieigą prie multimodalinio DI, pavojus plinta į dokumentus, skaičiuokles, transkriptus, susitikimų garso įrašus ir vaizdo turinį. DI chatbotai gali pasiekti informaciją beveik visose skaitmeninio pasaulio srityse. Šiais metais buvo pastebėta, kad 143 000 vartotojų užklausų ir pokalbių iš populiarių kalbos modelių (LLM) – įskaitant ChatGPT, Grok, Claude ir Copilot – buvo prieinamos viešai Archive.org svetainėje. Vienas iš žaidimų serverių talpinimo kompanijos GhostCap įkūrėjų, Michaelis Pedrottis įspėja, kad didėjantis spaudimas diegti DI sistemas lengvina kelią saugumo „katastrofoms“ įvykti. „Organizacijos tiesiogiai susieja dirbtinį intelektą su klientų duomenų bazėmis, neturint tinkamų izoliacijos sluoksnių. Vadovai, kurie reikalauja diegti dirbtinį intelektą per kelias savaites, taupo sąnaudas, – sakė jis. – Dėl to gaunamos DI sistemos, turinčios prieigą prie visko, įskaitant mokėjimo korteles, asmenines žinutes, be priežiūros ar įrašymo politikos.“ Taip pat neįmanoma ištrinti įrašų DI modeliuose taip, kaip tai daroma tradicinėse duomenų bazėse, nes informacija yra nuolat įterpta. Žodžiai, vaizdai ir garsai paverčiami skaitmeniniais vektoriais, juos apdoroja DI modelis, priartindamas duomenų taškus vieną prie kito. „Vektorių įterpimai“ leidžia matematiškai atkoduoti asmeninius duomenis, kurie yra lengvai atkuriami. (Konkretūs duomenys pateikti pagal Jacobo Burgo, Samo Dormano, Autumn Spredemann, Kay Rubacek ir kitų The Epoch Times žurnalistų 2025 spalio mėnesio tekstus).
O dabar apibendrinkime padėtį, kai: 1. Nuo mažens individas priklausomas nuo DI visuose asmeninio ir visuomeninio gyvenimo etapuose, o pirmas svarbiausias dalykas jo egzistencijoje yra išmanusis telefonas, per kurio objektyvą jis suvokia pasaulį 2. Pokalbių botai ir programėlės pakeičia ryšį su artimaisiais, bendramoksliais, mokytojais, bendradarbiais ir dvasiniais autoritetais 3. Visa, kas sudaro individo smegenų ir širdies psichologinį turinį, jis patikliai sukelia į interneto platformas, iš kurių visa jautri informacija gali būti paimta ir panaudota viešai ar slaptai prieš jo interesus. 4. Ne savo noru, o dėl globalių ekonominių ir karinių reikmių įtrauktas į šią sistemą, individas neturi teisinių priemonių su ja kovoti ir turi mokėti jai „duoklę“.
Tokia vaiduokliška padėtis, tarsi tirštėjantys šešėliai, ir sudaro prielaidas psichikos problemoms daugėti. Kalbant visai paprastai, visa, ką tik kada nors esate įkėlę į savo ar darbo kompiuterį, siuntę asmeniniais laiškais ir žinutėmis – visai tai niekur nedingsta ir yra prieinama bet kuriai suinteresuotai pusei, valdančiai kompiuteriją. Nesunku nutuokti, kad sutelkus svertus į vienas rankas, kaip ir kiekvienas ar bet kuris dokumentas ir liudijimas, gali būti perrašyta, suklastota ir nugoustinta asmeninė medicinos istorija. Totalitarizmo laikmečiai dar gyvai primena apie baudžiamąją psichiatriją, ir tvirtinti, kad toks recidyvas negali pasikartoti globalaus skaitmeninio totalitarizmo laikais, yra mažų mažiausiai neatsargu.
Sveiki atvykę į „Juros periodo parką“
Kas yra psichinė sveikata? Pagal oficialų apibrėžimą tai yra „geros vidinės savijautos būsena, kai asmuo suvokia save ir savo ypatumus, gebėjimus, gali susidoroti su įprastais gyvenimo sunkumais, našiai, rezultatyviai dirbti ir prisidėti prie bendruomenės gerovės.“ Psichikos sutrikimais yra vadinamos „tokios sutrikusios psichikos būsenos, kurios atitinka nustatytus klinikinius tokių sutrikimų diagnostikos kriterijus pagal pripažintas tarptautines ligų ir sutrikimų diagnostikos klasifikacijas“. Dar iš sovietinių laikų žinome, kad psichiškai sutrikusiu žmogumi laikomas asmuo, nesugebantis prisiderinti prie visuomenės normų. Bet jeigu tie kriterijai yra pakitę, bet kuris asmuo, nesitaikantis prie jų diktuojamų normų, jau gali būti laikomas sutrikusiu. Kaip ir lyties apibrėžimą, tokį sutrikimą galima apibrėžti ne kaip klinikinį (psichofizinį), bet socialinį, arba socialiai sukonstruotą. Sutartiniai kriterijai kinta ir negali aprėpti visos reiškinio plotmės.
Pažvelkime į psichinę sveikatą iš tikėjimo pusės. Rašau „tikėjimo“, nes čia svarbus visas papročių, tradinių pasaulėžiūrų ir religijų kompleksas. Jose be išimties galima aptikti nuostatą, kad gėrio ir grožio atsisakymas, pakeičiant juos bjaurastimi, blogiu ir prievarta, yra nesveika. Žmogus yra tuo sveikesnis, kuo arčiau Dievo jis yra. Visiškai sveikas žmogus yra tas, kuris yra išvalęs savo psichiką nuo destrukcijos, įkyrių ir ardančių pasąmonės impulsų, neturi nukrypimų ir gyvena šventai, tai yra, Dievuje. Pagal analogiją psichiniu ligoniu negali būti paskelbtas asmuo, nesutinkantis dirbti koncentracijos stovykloje ar pripažinti jo nuomone klaidingų ideologijų, palaikančių smurtą, absoliučią kontrolę, laisvės suvaržymus ir jo šalinimą iš bendruomenės bei persekiojimą už įsitikinimus. Su psichikos sveikata glaudžiai siejasi „sveiko proto“ samprata, ypač tinkama įvertinti, ar naujieji kriterijai ir ligų klasifikacija atitinka sveiką protą, ar ne. Taip pat tai yra gebėjimas atsietai reflektuoti priežastis ir padarinius bei mokėjimas atskirti būtinas laikinas priemones bei suvaržymus nuo iš esmės liguistų ir žalingų potvarkių.
„Nė vienas žmogus nėra normalus, nes būti normaliam reiškia būti dieviškam“ , – šmaikščiai pastebėjo Aurobindo Ghose‘o bendražygė Mirra Alfassa. Dieviškumas čia suprantamas kaip asmens integralumas ir jo gyvenimas kaip visų sandų pilnatis: sveikas ir yra visas, pilnas, nieko nestokojantis. Pilnatvę gali suteikti tik Kūrėjas, kuris pats yra Vienis, o suskilusią, susidvejinusią ar pažirusią į dar daugiau prieštaringų dalių asmenybę sveika laikyti negalima. Jų praktikuota integralinė (pilnutinė) joga yra kelias, siūlantis discipliną ir saviugdą, padedančią sustyguoti, suderinti ir sujungti protą, gyvybę ir kūną į vientisą visumą, atsisakant visko, kas tam trukdo, kas yra priešinga Dievui, o kartu ir žalinga. Šio proceso centre yra vadovaujanti savimonė, arba dievystės kibirkštis žmoguje, ašis, apie kurią jis augina savo asmenybę. „Joga yra ne kas kita, kaip praktinė psichologija“, – teigė Aurobindo, o Mirra jam antrino, esą psichologija be jogos yra negyva. Apie psichologiją, psichinę sveikatą ir jogą integralinės jogos disciplinos požiūriu dvylika knygų parašęs, Niujorke savo psichikos klinikoje dirbęs, o šiuo metu gyvenantis Indijoje, Sri Aurobindo ašrame, žymus psichologijos daktaras A. S. Dalalas pateikia lyginamąją Vakarų ir Indijos psichologijos praktikų analizę, kuri įdomi dar ir tuo, kad sveikatos koncepciją tyrinėja indų šventraščių šviesoje (Vieną jo knygų esu išvertusi ir pristačiusi, ją 2002 metais išleido „Mažasis VYTURYS“). Kadangi Lietuvoje išpopuliarėjo daug įvairių jogos praktikų, toks požiūris jau nieko nebeturėtų stebinti. Labai artimas savo veikla šiai sampratai yra mūsų Vydūnas; Klaipėdoje kasmet vyksta jam skirta konferencija apie sveiką gyvenimo būdą.
Ne kiekviena didžioji religija yra tolygi savo pasiekimais, tačiau beveik visos jos turi sveiko proto saugiklius. Kad ir kaip gaila, visos jos turi ir sektų. Sektantizmas yra vienas ryškiausių riboto proto požymių. Ar jų turi ir besirandanti skaitmeninė religija? Sprendžiant iš gausėjančių signalų apie sutrikdytą interneto vartotojų psichinę sveikatą, – apie tai užsiminiau ankstėliau, – toks gyvenimo būdas ne tik primena sektantišką atsiskyrėlišką „plakimąsi“, bet gresia rimtesniais ir visuotinesniais padariniais pasaulio žmonių psichikos gerovei. Medicinos darbuotojams Hipokrato priesaika jau yra neprivaloma. Kaip ir visa kita, medicina yra pajungta transhumanizmo dienotvarkei ir siekia naudos. Kam reikalingi humanistiniai pagalbos ir artimo meilės idealai, jei kūno dalių auginimas (vadinamieji „rezerviniai žmogaus kūnai“, „kūnoidai“, angl. – bodyoids), transplantacija arba vystoma individuali medicina užtikrins milijardus paslaugos teikėjams ir sveikatą ar prailgins gyvenimą tiems, kas galės susimokėti?
Kita vertus, mėginama sunorminti visa, kas normų pertvarkytojams leistų laisvai užsiimti savo polinkiais, nes suirutėje, kur neaišku, kas sveika, o kas nebe, tai daryti labai patogu. Anksčiau aptarta kosminių formų ir naujų biokibernetinių rūšių įvairovė podraug su ateiviais liudytų šiaip turtingą vaizduotę, bet nuosekliai įgyvendinama tikrovėje ji verčia sunerimti. Kai madingasis Y. N. Hararis teigia, kad senovinių gyvūnų atkūrimas iš DNR, tokių, kaip dinozaurai filme „Juros periodo parkas“, yra labai geras ir natūralus, net neišvengiamas ir sveikintinas dalykas, atmintyje iškyla vienas paskutinių tęsinių apie milžinišką laboratorijoje sukurtą karališkojo tiranozauro ir kiborgo mišrūną, prieš kurį bejėgė net armija. Pagal klasikinę psichologiją tokiu būdu (kurdamas panašius scenarijus) nevisavertis asmuo gali kompensuoti savo nepajėgumą ar perkelti kompulsyvų sutrikimą, bet kad toks žiaurus ir milžiniškas kadaise išnykęs padaras gali būti projektuojamas kaip realus valdžios „sarginis šuo“ – tai neatrodo nekaltas pokštas!
Šiaip ar taip, žmonija dar neišrado nieko geresnio už pusdievį, kuris yra tarpininkas tarp dangaus ir žemės. Persėjo žygdarbiai įveikiant Hadą ir atkuriant teisingumą Arge įtikinamesni, nei būsimas superžmogus: neaišku, ką ir kodėl jis gins, ar sugebės mylėti, o Dievų dovanas panaudoti teisingai? O jeigu transhumanistas panūs sukurti šiuolaikinį Krakeną? Poreikis pajungti sau žudikiškas jėgas tikrai nekyla iš Dievo.
Sveikata yra jūsų rankose
Į transhumanizmo dienotvarkę įrašytas kosmoso užkariavimas ir naujų gyvybės formų kūryba. Tai labai paslaptingas dalykas. Kyla klausimas, ar grynai mokslinis požiūris gali užtikrinti žmogaus psichinį ir fizinį saugumą?
Rytuose, konkrečiai indų kosmologijoje, kosminė sąmonė nėra vien teorinė prielaida – tai ir pripažįstama tikrovė, ir būdas subjektyviam progresui bei dievoieškai. Tačiau Vakarų psichologijoje, nors kosminės sąmonės galia ir reikšmė pripažįstama, ji laikoma haliucinacija. Negana to, žmogaus ego, kuris indų požiūriu turi būti pranoktas, jeigu norima nuo jo atskirti natūralius įrankius, tokius kaip protas ar kūnas, ir pasiekti platesnę saviraišką, o ne vien tenkinti egoistinius potroškius ir save teigti – ši kliūtis, ego, Vakarų psichologijoje kaip tik yra laikoma sveiko žmogaus pamatu. Tokiai žiūrai ego atsisakymas ar išnykimas nirvanoje iš tikrųjų panašus į psichinį sutrikimą. Vakarų psichologija, kuri, pasak Aurobindo Ghose‘o, tebėra vystykluose, klaidžioja ir kuria viena kitai prieštaraujančias teorijas, o ant slenkančio tokių teorijų smėlio jokio metafizinio statinio nesuręsi. Ji neturi net mokslui būdingo patvirtinimo eksperimentais – mokslo, kuris jų pagrindu taip pat daro pernelyg plačius apibendrinimus, o jie keičiasi kiekviename amžiuje. (Life Divine, p. 21, 695, 828) Psichologija griežtai kalbant nėra mokslas.
Kai dėl kosmoso ir jo būtybių, ir naujų rūšių kūrimo, šiandien tegalima pasakyti, kad tai fantazijos ir nieko daugiau. Paprastai panašūs žmogaus bandymai baigiasi tuo, kad nenatūralūs hibridai negali daugintis ir gyvena labai trumpai. Pastanga tai pergudrauti dirbtinėmis inkubatorių linijomis taip pat kažin ar gali pagrįsti tokių gaminių ilgaamžiškumą ir pateisinti gamybos išlaidas. Dar mažiau tikėtina, kad tie frankenšteinai, kurie numatyti kaip šviesi transžmogio ateitis, iš tikrųjų vykdys visas jiems numatytas užduotis. Kol kas visi gamtos įvykiai rodo, kad tipas gali kisti tik savo prigimties ribose, ir nėra nieko, kas įrodytų, jog jis gali save pranokti. Kol kas nerasta įrodymų, kad augalas išsivystė į gyvūną, o beždžionė – į žmogų. Šias paslaptis kol kas logiškai interpretuoja ne materialistinė, o spiritualistinė pasaulėžiūra, paaiškinanti, kaip atsiranda esinijos pakopos.
Baigiant mintis apie psichinę sveikatą, manau, kad išeitys ir sprendimai glūdi pirmiausia gebėjime ramiai reflektuoti reiškinių priežastis ir matyti, iš kur jie kyla: gėris negali kilti iš blogio, taika – iš prievartos, o grožis – iš bjaurasties. Taip pat ir sveikata negali derėti su liguistomis praktikomis. Tai, kas metafiziniu požiūriu yra iškreipta, negali tapti pamatu ateities žmogui. Ir jeigu transhumanistas mėgina žaisti su kosminėmis galiomis, tai ne tik pavojinga, bet ir slepia savyje faktą, jog tos galios manipuliuoja pernelyg savimi pasitikinčiu žmogumi. Kaip tik dėl to vedantinėje tradicijoje kalbama apie kosminės sąmonės pranokimą patenkant į grynąją transcendentinę erdvę. Yra ir kitas kelias, individuali sielos ir sąmonės evoliucija. Siela, arba psychė, daugelyje tikėjimo doktrinų yra žmogaus sveikatos šaltinis ir inkaras, tikslas ir priemonė, tikslingumo kelrodis ir gyvenimo prasmė. Jeigu žmogus nori būti sveikas, jis turi atmesti pomėgį šmėkloms, dvasioms, būrimams, naktiniams nuotykiams kapinėse, nekromantijai ir kitoms destruktyvių kosminių galių veikiamoms veiklos formoms, kurios jaukia jo skaidrią būtį. Vietoj pseudoezoterinių sektų rinktis tik tradicija patvirtintas religines ar jogines (sveikatinimo) praktikas. O jeigu gabumų ir pašaukimo dvasinei praktikai nėra, saugiausia gyventi normalų gyvenimą ir stengtis išlaikyti sveiką protą net tada, kai aplinka tempia į priešingą pusę. Vaizduotė, kūryba ir realus gyvenimas ir yra atskirti tam, kad psichika veiktų pagal prigimties nustatytus savisaugos dėsnius.
Publikuota žurnale „Kultūros barai”, 2025 m. Nr. 11.