Daiva Tamošaitytė LR Seime, 1916 m. Dalios Shilas nuotr.
Daiva Tamošaitytė
Humanitarinių mokslų daktarė, kultūrologė
LIETUVIŲ TAUTA, užsigrūdinusi amžių kovose dėl teisės laisvai ir nepriklausomai gyventi savo tėvų žemėse, vieninga valia siekia savo gyvybę, kalbą, tautines bei valstybines tradicijas išlaikyti, kurti ir ugdyti, kad savo tautine kultūra visuotinei žmonių giminės pažangai bendradarbiaudama, vykdytų Visagalio valią ir laisvo žmogaus pašaukimą.
LIETUVIŲ CHARTOS preambulė, Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas
Tremtyje, 1949 m. birželio 14 d.
TĖVYNĖS ILGESYS – TAI INKARAS, NULEISTAS Į BŪTIES SIETUVĄ
„Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę“ – tai pirmojo Chartos punkto nuostata, kuri lieka pamatiniu teiginiu visiems lietuviams, gyvenantiems ir Tėvynėje, ir už jos ribų. Nuo to laiko, kai buvo parašytas šis dokumentas, nutekėjo daug vandens, Lietuva atkūrė nepriklausomą valstybę. Vykstant tarptautinei integracijai ir globalizacijai pasaulio tautoms kyla nauji iššūkiai. Didesni ar mažesni emigracijos mastai liečia visas bendruomenes, ir net kur kas gausesnių tautų žmonių dauguma gyvena kitose šalyse. XXI a. PLB tenka iš naujo apmąstyti pamatinius Chartos, kurios nuostatomis remiasi, teiginius, kaip antai: „Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė“ (3 punktas), „Lietuvis kuria lietuvišką šeimą“ (4 punktas), „Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija“ (6 punktas), „Mokykla yra tautinės dvasios židinys“ (7 punktas), „Lietuvis organizuoja ir remia spausdintą lietuvišką žodį“ (9 punktas). Problemos natūraliai kyla dėl mišrių šeimų (pilietybės ir dvikalbystės, asmenvardžių rašybos dokumentuose klausimai), naujų ideologijų (sekuliarizacija, vienalytės santuokos, mažumų teisės), atsakomybės valstybei (rinkimai, šauktiniai į Lietuvos kariuomenę), požiūrio į spausdintą žodį atsiradus internetui ir kitų objektyvių priežasčių. Manding dokumente pabrėžtas solidarumas įveiks visas kliūtis ir vieninga lietuvių tauta toliau dirbs siekdama valstybės ir lietuvybės išsaugojimo bei plėtros.
Šiame straipsnyje mąstysiu apie kultūrą ir asmeninį įsipareigojimą, apibrėžiamą penktuoju Chartijos punktu: „Tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą. Apreikšdama tautos genijų, tautinė kultūra įneša savaimingą indėlį į visuotinius žmonių giminės laimėjimus. Kiekvieno lietuvio priedermė sudaryti sąlygas tautinei kultūrai.“ Okupacijų laikotarpiais ar tremtyje gyvenę lietuvių tautos šviesuliai, tokie kaip Jonas Basanavičius ar Vydūnas, ypač aštriai suvokė autentiškos kultūros indėlio į pasaulio aruodą svarbą: pirma, kad kiekviena tauta iš Dievo malonės turi prigimtinę teisę reikštis tik jai būdingomis kultūros, kalbos, papročių ir ūkinės sąrangos lytimis, ir antra, kad tai sudaro pasaulio įvairovės pamatą ir žmogaus būties tikslą. Jei šie būties sandai nėra prioritetiniai, kultūra ir kartu valstybė silpsta. Sykiu svetur dirbančiųjų viduje rusena nenumaldomas ilgesys, kreipiąs žmogaus mintis į Tėvynę, kurstąs troškimą kuo dažniau lankytis gimtojoje vietoje, skatinąs steigti lietuvybės salas. Dažną lietuvį padėtis priverčia dirbti taip, tarsi jis turėtų du gyvenimus: tautinė kultūrinė veikla užsienyje reikalauja pasiaukojimo, laiko ir lėšų šalia įsipareigojimų priėmusiajai šaliai. Kas gi kita, jeigu ne paslaptingas ilgesys, nostalgija, o gal nesąmoningai ar sąmoningai suvokiama skola Lietuvai ir protėviams verčia nerimti, nepasiduoti kosmopolitinei unifikacijai?
Tai – ne retoriniai klausimai. Turbūt sąžiningiausia būtų remtis sava patirtimi. Kaip kultūros ir akademinio pasaulio atstovė dar sovietmečiu ir vėliau, Sąjūdžio metais, svečiavausi kitose šalyse. Turėjau retą galimybę prašytis politinio prieglobsčio Amerikoje arba puoselėti dvasines patirtis Indijoje. Tačiau kaip tik JAV (ne socialistinėje Prahoje ar Berlyne) patyriau dvasinį iššūkį, palikusį patį stipriausią įspaudą visam gyvenimui. 1988-ųjų kovą viešnagė laisvės citadelėje sukrėtė ne tiek ryškiomis, su pilkąja sovietine zona kontrastuojančiomis spalvomis, kurios apakino vos iškėlus koją iš lėktuvo – tarsi nespalvotą kino kadrą būtų pakeitęs spalvotas, kiek pirmą kartą savomis akimis išvysta lietuviška trispalvė: dvi vėliavos ir tarp jų autentiškasis Vytis Majamio lietuvių klube, kuriame koncertavau – skambinau M. K. Čiurlionio ir F. Chopino kūrinius, pasakojau apie mūsų tautos genijų. Atvirai puošianti scenos draperijas ir laisvę liudijanti trispalvė, už kurios iškėlimą okupuotoje Tėvynėje grėsė šalinimas iš mokyklų, universitetų, darbo ir kalėjimas arba tremtis, buvo tarsi apreiškimas. Ji spindėjo lyg gyvas priekaištas dėl viso, ką iškentė mano gentis, dėl tėvynainių, gyvenančių pažeminime ir snaudulyje; juk nerasi šeimos, nepatyrusios represijų. Negalėjau nė pagalvoti apie pasilikimą – tai prieštaravo giliausiems jausmams ir suvokimui, jog svarbu kovoti dėl išlikimo kalbant nors fortepijono klavišais, Ezopo kalba. Nė už ką nebūčiau pasirinkusi savanoriškos tremties. Kartu su bendruomenės pirmininkės įteiktomis dvidešimt penkiomis rožėmis tai buvo galbūt gražiausia kada nors gauta gimtadienio dovana. Kitas sukrėtimas aplankė nepriklausomybės aušroje, ilgokai pagyvenus Niujorke. Nostalgiją malšino humanitariniai tikslai, tačiau grįžus į Lietuvą smogė kitas ginklas, glūdintis viduje ir nelyginant kalavijo ašmenys pasisukęs viduriuose išgirdus lietuvišką žodį: visi aplinkui kalbėjo mano gimtąja kalba, čiauškėjo vaikai, ir atrodė, kad po išvarymo patekau į rojų. Tąsyk vėl širdis verkė iš džiaugsmo, sugraudinta gimtojo Vilniaus, žemės kvapo, mielų ir pasiilgtų gamtos kampelių artumos.
Koncertas lietuvių bendruomenei Majamyje, Florida, JAV. 1988 m. balandžio 10 d.
Man tai buvo ne sentimentai, kuriuos galėčiau derinti su pragmatišku mėgavimusi turtingų šalių teikiamomis privilegijomis. Kelionės būdavo susijusios ne su turizmu ar ekonomine nauda, bet tikslinės, studijinės arba kultūrinės. Domėjimasis kitomis civilizacijomis leido įvertinti ir gėrėtis jų unikalumu, o kartu stiprino savos kultūros savitumo jausmą ir didžiavimąsi tuo, ko dar nesame praradę, kas galėtų tapti pavyzdžiu. Net į galvą neatėjo sutikti su skeptikais, kurie nuolat bambėjo: ką, girdi, čia veiki, važiuok atgal, čia tau nėra kas veikti, čia niekas niekam nerūpi… Pasirinkau nelengvą dalią kartu su bendraminčiais kurti nepriklausomą Lietuvą, dirbti jos kultūrai, nors, žinia, tai gal ir sunkiau, nei naudotis galingųjų valstybių jau sukurtomis gėrybėmis. Vidinis kelrodis, kompaso rodyklė visada rodė vieną kryptį; egzistencinis pasirinkimas teigė, kad nors kalnų ir nenuversiu, bet ramia sąžine atgulsiu amžino poilsio šalia artimųjų po ošiančiais gimtinės medžiais. Ir tebegalvoju: kad tik likimas šios galimybės neatimtų…
Esu įsitikinusi, kad be savo kultūros mes pasauliui – neįdomūs. Tačiau neužtenka metus paskelbti tautinio kostiumo ar Vydūno metais, formaliai švęsti valstybines šventes. Maža svetur rengti dainų šventes ar kepti tautinius patiekalus. Skatinti inovacijas, duoti proto ir kūno dovanų pasaulio kultūrai įmanu pirmiausia plėtojant lietuviškąsias būties formas ir formuojant ateities kartų protus remiantis esminiais dalykais, kurių nepamiršta jokia protinga valstybė ir jos išeiviai (kas, skaitydamas šias eilutes, nepagalvojo apie litvakus, aškenazius, sefardus ir fenomenalią Izraelio valstybę?). Svarbu atsiminti, kad be kertinių nekintamų dvasinių ir politinių nacionalinių tikslų, apsiribojant artimiausiais ekonominiais uždaviniais ir individualia materialine gerove valstybė netenka valstybingumo kontūrų, o be valstybės ilgainiui nunyksta, ištirpsta kitose ir daug gausesnės tautos nei lietuviai. Prarastas laikas neskiriant dėmesio gyvybiškai svarbioms valstybingumo kūrimo kryptims („prarastosios kartos“) skausmingai atsiliepia šalies ateičiai, išeivijos bendruomenių ateičiai ir mūsų vaikaičiams, ant kurių pečių neteisėtai perkeliamas gaivinimo darbas. Atkuriamojo darbo tuomet reikia daug daugiau, jis atima ištisus dešimtmečius ir daugybę energijos, kol grįžtama bent į buvusį lygmenį. Padėti sustiprėti mūsų jaunai moderniai valstybei, talkinti valdžios institucijoms ir visuomeninėms organizacijoms nūdien ypač svarbu. Ne asmeniniai turtai ir finansai, sutelkti kur nors Šveicarijos bankuose, bet šisai idealizmas toliaregiškoje istorinėje perspektyvoje pasirodo esąs didžiausias pragmatizmas. Užmarštis, pasidavimas laikinoms vertybėms ir skausmingas atsikvošėjimas yra amžinai riedantis istorinių pamokų ratas, todėl Chartos nubrėžti uždaviniai netapo anachronizmu, o įkūnija tai, kas nepraeina, sugrįžta ir ko reikia siekti nepaisant laikmečio sunkumų, juos įveikiant tik įsiašinus į būties pamatą apibrėžiančius veiksnius, paklausus savęs, dėl ko gyvenu. Ar gyvenu dėl Lietuvos valstybės? Ką darau, kad ji klestėtų? Ar remiu Lietuvos kultūrą kaip tautinės gyvasties pamatą? „Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę.“ Jeigu į šį punktą galiu atsakyti: taip, kovoju kiek tik galiu – esu laimingas, nes šiame dvasiniame ir fiziniame veiksme sutelkta ilgaamžė visos nacijos pastanga ir tikslas. Tautos genijų apibūdina aukščiausios dvasinės vertybės, surašytos svarbiausiuose dokumentuose ir įkūnytos kasdieniame gyvenime.
Išmintingas aforizmas byloja: „Kas iš to, jei laimėsi visą pasaulį, bet prarasi sielą?“ Niekur kitur taip galingai ir savitai kaip kūryboje neišsiskleidžia gražiausios sielos galios. Sutelkę pajėgas ir kūrėjui suteikę deramą statusą, padidinę mecenavimo galimybes kultūrai tiek privačioje, tiek viešojoje erdvėje lietuviai įžengtų į naują savivertės lygmenį, įgalintų bendruomenės narius įtakingiau atstovauti Lietuvai ir tautai pasaulyje. Laisva Lietuva ir laisvo žmogaus pašaukimas reikalauja nuolatinio dėmesio, pastangų ir geros valios santalkos. Konkretūs darbai kultūros labui, kultūros ateitis galėtų būti kitų straipsnių tema. O Tėvynės ilgesys ir meilė teneleidžia užmiršti, kad joje veriasi būties prasmės gelmės, įtraukdamos į naujovių paieškas, pasiekimus ir autentiškų atverčių džiaugsmą.
Vilnius, 2016 metų rugsėjo 2 diena
Parašyta www.pasauliolietuvis.lt prašymu ir spausdinta svetainėje
Citatos:
Nuotraukos:
- Dalios Shilas nuotr.
- Daiva Tamošaitytė skambina Majamio lietuvių klube 1988 balandžio 10 d. Asmeninio archyvo nuotr.