Daiva Tamošaitytė. Tamsioji materija. Šarūno Nako seansas šešiems fortepijonams

 

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Šarūnas Nakas – vienas originaliausių ir provokatyviausių nūdienos kompozitorių, skvarbia menine intuicija neretai siekiantis iškelti šiuolaikinės visuomenės skaudulius, pasąmonines destruktyvių reiškinių priežastis ir jų vietą bendrame humanistiniame kontekste. Ši jo kūrybos dalis – pati mįslingiausia, ji užduoda daugiau klausimų nei suteikia atsakymų. Kaip tik dėl to jo pasirinktas žanras – seansas – yra tarsi kvietimas dalyvauti gyvame, nepakartojamame vyksme, daugiau nei muzikiniame, tarsi psichologiniame eksperimente. Idėja, įvilkta į grynosios muzikos formą, nors ir palydima intriguojančių paties autoriaus žodinių interpretacijų, turi paslėptą mintį sulaukti iš klausytojo ir žiūrovo atviro atsako. Todėl visada svarbu ne tik tai, ką sumanė kūrėjas, o kaip šį kūrinį savo vaizduotėje „užbaigė“ sėdintieji salėje.

„Organum“ koncertų salė yra ta ypatinga vieta, kurioje kompozitorius randa tinkamą atmosferą ir instrumentus kūrybinei idėjai įkūnyti. Atidarant saloną, Nako kūrinys „Merz-Machine“ skambėjo atliekamas net aštuoniolika instrumentų, 2022 m. buvo atliktas triptikas „Trys seansai“ įvairioms sudėtims, kiekvienas jų dedikuotas atitinkamai Petrui Geniušui („Kosminės vibracijos“), Daumantui Kirilauskui („Mistinis langas“) bei Aistei Bružaitei („Paveikta moteris“). Šių metų sausio 27-ąją čia vėl įvyko seanso „Tamsioji materija“ (2026), šįkart šešiems fortepijonams, premjera. Šeši pianistai – Emilija Rožukaitė, Tomas Kutavičius, Giedrius Nakas, Motiejus, Mykolas ir Benediktas Bazarai juodais kostiumais prie juodų žvilgančių fortepijonų užtemdytoje salėje tarsi demiurgai kūrė hipotetinį tamsiosios materijos virsmą girdima materija, o galbūt jos taktilinį atspindį prote.

„Tai buvo dar prieš karą. 2017 metų sausio 27-ąją, tokią pat dieną kaip šiandien, mudu su Herkum Kunčium vaikščiojom Panerių miške, vienoje labiausiai prakeiktų Vilniaus vietų, vienoje siaubingiausių žmonių žudymo vietų Lietuvoje. Miškas buvo tuščias, girdėjome tik savo žingsnių aidą, kylantį nuo girgždančio po kojomis sniego. Nesikalbėjome, nes ką gali pasakyti tokioje situacijoje? Buvo liūdna ir nejauku, nes labai gražus miškas, bet kažkokia tvyranti keista energija, tarsi milžiniška jėga už nugaros, neleido nei nusiraminti, nei atsipalaiduoti. Ir čia aš prisiminiau tamsiosios materijos fenomeną, apie kurį kaip apie įdomią hipotezę kalba fizikai ir astronomai. Jų manymu, visatoje tamsios materijos yra netgi daugiau negu mums žinomos materijos. Ji niekaip neatsiskleidžia, neaišku, iš ko ji sudaryta, neatspindi šviesos elektromagnetinių bangų. Ji apie save visiškai nieko nepraneša. Manoma, kad iš jos gali būti susidarę atskiros galaktikos, kosminiai kūnai, planetos, asteroidai… Tačiau visa tai tik spėlionės. Tamsioji materija tarsi kokia mįslinga ir neatskleidžiama metafora. Tai, kas tarsi yra, bet ko mes nepažįstame, nevaldome, o pagal viską, ji mus labai veikia. Ir štai mes vaikščiojome tame miške tarsi plonu ledu, kuriam trakštelėjus iš apačios plūsteli juodas, purvinas, mirtinai šaltas vanduo. Negalėjom nepagalvoti apie blogį: kaip arti ir kaip nejučia jis dažnai skverbiasi iš visų pusių. Pakanka vieno neatsargaus judesio, vienos kvailos minties, ir atsiduriame ten, kur žinome, kad kelio atgal gali nebebūti. Tamsioji materija – labai imli sąvoka. Jai galima priskirti ir moralines savybes, galima kalbėti ir apie okultinį pradmenį, kad tai kažkokie burtai, magija, mistika, ezoterika – tai, kas visiškai nepavaldu racionaliam mąstymui. Mokslininkai teigia, kad ta materija gali būti sudaryta iš labai keistų dalelių, kurių dar nepažįstame, kurios labai silpnai viena kitą traukia, bet galų gale lėtai susispiečia į lėtai judančius gumulus, kažkur galaktikose, ir neleidžia kosmosui subyrėti.“ Šia Šarūno Nako introdukcija prasidėjo 65 minutes trukęs seansas, skirtas Holokausto dienai.

Skaidrūs skambesiai, klaidžiojančios gamos, klasteriai, sforzando, netikėti akcentai, tremolo ir kiti įvairiausi štrichai, šiugždesiai, pavienės natos ir pauzės visu diapazonu kuria žaižaruojantį, nelyginant kosminėje juodumoje įsižiebiantį žvaigždišką peizažą su neapgyventais tarpais ir besikuriančiomis naujomis konsteliacijomis. Viskas gimsta ir sąveikauja, paskui nyksta. 38-tą minutę iki pabaigos prie fortepijonų prisijungia elektroninis garsas; jį kompozitorius sukūrė pagal Jeano-Claude’o Risset gamos versiją: joje tonai slysta nuolat, ir ji vadinama nuolatine Risset gama arba Shepard-Risset glissando („amžinas glissando žemyn“). Kompozitorius sakė, kad naudoja sterilų dirbtinį iš fizikinių parametrų sintezės atsirandantį garsą. Įdomiausia, kad Rogerio Shepardo garso sistemoje, sudarytoje iš superpozicijos ir sinusoidinių bangų, sukuriama girdimoji iliuzija, kai atrodo, jog priklausomai nuo garso bangų dažnio tonas nuolat kyla ar žemėja, bet galiausiai jis stovi vietoje. O poetinis Risset pasaulis, išreikštas garsu ir skaitmenine estetika, taip pat kūriniais fortepijonui, – ypač subtilus. Nakas pirmasis iš lietuvių reflektuoja šį technologijų amžiaus fenomeną muzikoje, sukurdamas savą impresinę versiją pagal taip pat analogų neturinčią koncepciją.

Klausantis dabar jau septynių garso šaltinių, pirmiausia kyla asociacija su NASA astronomų nuo 2003 m. atrastu faktu, kad galaktikų juodųjų skylių siunčiamos bangos karštose klasterių dujose sukuria raibulius, kuriuos galima paversti garsu. Tik 2022 m. sonifikuoti astronominiai duomenys nepaprastai įdomūs. Sonifikuojami ne vien juodųjų skylių, bet ir Paukščių Tako bei kitų dangaus reiškinių „dažnių šokiai“. Smalsus žmogaus protas visada nori išgirsti bent atspindį paprasta ausimi negirdimos visatos, ši pastanga žinoma nuo Platono, Pitagoro ir vėliau Johanneso Keplerio laikų kaip sferų muzikos teorija (Musica Universalis). Tačiau šiame kūrinyje tokios asociacijos galimos tik tuo požiūriu, kad visa visata, išskyrus vakuumą, vibruoja, todėl, kad ir ką sukurtume, viskas išsitenka kosminiame plane, detaliausiai išreikštame indų kosmologijoje, kada kartu su kūrinija atsiranda pirmapradis garsas nada negirdimu, švelniuoju ir girdimu pavidalais; garsas arba žodis gali būti nematerialus (šabda). Taigi niekaip nepasireiškianti tamsioji materija taip pat yra šios nemedžiaginės / medžiaginės išreikšties viena iš daugybės gradacijų.

Klausytojas yra pastatytas prieš, regis, neįveikiamą būties paslaptį: kaip atsiranda blogis, kaip jis reiškiasi, ar jis amžinas, o gal absoliutus? Ar jis įveikiamas, ir kokiomis priemonėmis? Būtent muzika yra ta aukštoji sfera, kuri savomis priemonėmis geba veiksmingai spręsti šį klausimą, tarsi pranokdama tiek moralines, tiek filosofines idėjos priežastis ir padarinius. Nakas ypač meistriškai išnaudoja šią muzikos savybę per se, atpalaiduodamas nuo būtinybės verbalizuoti turinį, nors vaizduotėje gali kilti įvairiausių sąryšių. Todėl, panardintas į ilgą judėjimą, žmogus gali kontempliuoti muzikinių konfigūracijų tinklą, digitalinis „pamušalas“ dar labiau išplečia erdvinę perspektyvą, o joje ypač organiškai išryškėja „tamsiosios materijos negatyvas“, jos gumulai ir klasteriai, linijos ir trajektorijos. Šitaip judanti „materija“, perteikta skambiu, grynu fortepijono garsu, kuris pats savaime tarsi atstovautų išgrynintam suvokimui, pakelia poveikį iki sublimacijos lygmens.

Jeigu recipientas save susaisto su siaubingu Holokausto įvaizdžiu ar net išgyventa tikrove, ši muzika jam gali kelti papildomas asociacijas, taip pat ne ką mažiau tikras ir stiprias. Tačiau man kūrinys genialiai priartino advaitos vedantos postulatą apie neišvengiamą blogio virtimą savo priešybe arba visišką išnykimą. Blogio, kaip nesavarankiško, iškreipto bei riboto tamsos ir nesąmoningumo pasireiškimo visais lygmenimis – fiziniu, gyvybiniu ir protiniu, arba sukultūrintu žmogaus egzistencijos. Šitaip kompozitorius gyvai, čia ir dabar, tarsi įvykdė neįmanomą alcheminį aktą, kuris intelektiniu lygmeniu yra visiškai tobulas.

Pianistas Giedrius Nakas kūrinį interpretuoja kaip filmą. „Natos – lyg filmas, nes jis eina ir keičiasi pagal laiką. Visų natos skirtingos, ir viskas vyksta… visai ne laike. Aš turėjau paveiksliukus ir parašytus po du žodžius: „vanduo“, „ugnis“ ir panašiai. Penkiose dalyse turėjau tekstūras, bet nei kada, nei kur ką groti nenurodyta.“ Improvizacija? – klausiu. „Absoliučiai. Grojant buvo visiškai neaišku, ar mes grojame dvidešimt, ar keturiasdešimt minučių. Tame filme atitinkamu metu turi pasikeisti faktūros, bet ne visų identišku metu. Kitas dalykas, kad kiekvienas atlikėjas gavo bendrus nurodymus. Bendrame koncepte vienas pianistas imitavo vieną stilistiką ar dvasią, kitas – kitą.“ Vadinasi, kūrinio taip pat sugroti neįmanoma, jis kaskart vis kitoks? „Taip. Pavyzdžiui, prie vienos dalies parašyta „klasteriai“ ir [atlikti] „psichotiškai“, prie kitos – „levitacija“ ir dermė, kurioje galėčiau groti; arba „lengvai“, arpeggio ir glissando.“ O kas buvo sunku arba, priešingai, lengva? Giedrius atsako: „Keista, jei nebūtų nuorodų į pasikeitimą, nebūtų aišku, kiek laiko viskas trunka. Per repeticiją viena dalis prabėgo lyg penkios minutės, o šiandien ji atrodė dvigubai ar trigubai ilgesnė, nors trukmė – ta pati.“ Turbūt laiko pojūtis pasikeičia nuo to rezultato, kuris atsiranda imrpovizuojant kartu? „Matyt. Ir jeigu pas kitus parašytos dvi natos, tai nereiškia, kad jas taip ir reikia groti. Galbūt kažkaip ornamentuoti, išskleisti, kažką su jomis padaryti. Absoliutaus konkretumo nėra.“

Šis mudviejų pasikalbėjimas patvirtino mano nuojautą, kad nuo pradžios iki galo tik pats kompozitorius žinojo rezultatą, kaip jis turėtų skambėti sujungiant partijas. Ir veikiausiai tų rezultatų gali būti aibė, kaip ir būdų įveikti tamsą.

Seanse kaip nenusakomo, neatspėjamo būsenos ir veiksmo transe dalyvavo ne tik klausytojai, bet ir patys atlikėjai. Pasibaigus kūriniui kelias minutes tvyrojo tyla: nei atlikėjai skubėjo pajudėti, nei žiūrovai – ploti. Galima buvo spėlioti, kad gal taip ir sumanyta sėdėti prie instrumentų tol, kol pasigirs plojimai. Bet tokio sumanymo nebuvo, ir kūrinio trukmę būtent šitaip pakoregavo patys klausytojai. Ši nenumatyta tyla tiksliai užbaigė koncepciją lyg natūralus post scriptum. Ant lubų daugybėje blizgančių juodų „veidrodžių“ – fortepijono kėdžių plokštumų – atsimušė klaviatūros ir siluetai; kartu su scenografiniu minimalizmu viskas sudarė įspūdingą estetinę vienovę.

„Tamsioji materija“ – reikšmingas naujausias lietuvių autoriaus opusas, perteikiantis aktualias technokratinės visuomenės būsenas, o Šarūnas Nakas ir vėl iškyla kaip tikras avangardistas ir novatorius, vidiniu kamertonu jautriai ir laiku pagaunantis bei originaliai perteikiantis esminius žmogiškosios būties aspektus.

 

Publikuota savaitraštyje „Septynios meno dienos”, 2026 vasario 6 d., Nr. 5