Sode pavasarį. 2026 gegužės 19 d. Daivos Tamošaitytės nuotr.
Mielas Deshpande,
džiaugiuosi mūsų atsinaujinusiu bendradarbiavimu ir susirašinėjimu bei apsikeitimu mintimis, kaip kadaise. Su įdomumu perskaičiau Jūsų įspūdingą sanskrito ir anglų kalbų lyginamąjį darbą atsižvelgiant į Sri Aurobindo idėją apie ateities poeziją. Remdamasis jo įžvalgomis, svarstote, kuo anglų kalba yra tobuliausias įrankis ateities poezijos tikslams įkūnyti. Asimiliavus kitakalbes įtakas, “natūralios anglų dvasios galios ateities poezijai suteiks aukščiausią vertę”, todėl ji yra “ne vien tinkamas, bet nulemtas naujos poetinės kalbos intuityvios dvasios instrumentas”.
Norėčiau pasidalinti savo įžvalgomis apie ateities poeziją iš savo požiūrio taško. Sri Aurobindo yra sakęs, kad anglų kalba ateityje suvaidins svarbų vaidmenį. Kaip viena iš didžiųjų pasaulio kalbų, kuria kalba milijonai žmonių, ji iš tikrųjų atlieka tą funkciją, kurią laikau daugiau politine, nei etine, nes jos paplitimą lėmė britų imperijos, kurioje saulė nenusileidžia, istorinės aplinkybės. Anglų kalba išstūmė lotynų ir prancūzų kalbą, tapusi naująja lingua franca tik dėl imperinių galių vardan materialinės naudos ir valdymo. Tačiau nūnai milijonai kalba ir kinų, ir ispanų kalbomis. Nuolat vyksta politinės kalbų varžytuvės ir paprastai įsitvirtina kalba, kuri tam tikram areale įgyja valstybinę reikšmę ir kurios privalo mokytis visos kitos tautos ar tautybės, taip asimiliuojamos ir netenkančios savo galių. Kitaip sakant, ji “auga” ne dėl to, kad yra kuo nors geresnė ar patogesnė, bet dėl to, kad kažkuriuo istoriniu momentu buvo ta kalba kalbančių apdairių administratorių paversta privaloma tarptautine kalba visiems reikalams tvarkyti. Taigi tai yra ne vidinis, o išorinis ir dažniausiai priverstinis procesas.
Regis, kalbos paplitimas koreliuoja su jos funkcionalumu. Tačiau lygiai kaip demokratizacijos plėtra, siekiant žemesnėms klasėms suteikti galimybę naudotis elito susikurtais privalumais, socializacijos procese pasiektą aukštą kultūros lygmenį suplokština ir paverčia labai vidutinio lygmens masinio naudojimo vartojimo preke, taip ir kalbos “demokratizacija” pasižymi tais pačiais nuosmukio bruožais: ji lėkštėja, paprastėja, įgauna slengo bruožų. Dabartinės anglų kalbos atmainos pasaulyje ne tik praradusios britų kalbos rafinuotumą, jos virtusios nevisaverčiais mišiniais. Jų negalima laikyti tarmėmis, nes anglų kalba tam tikra prasme invazinė į kitas pasaulio kultūras, nėra prigimtinė, todėl tuo pačiu metu ji ardo nusistovėjusias autentiškas kalbų sistemas. Tą patį galima pasakyti apie bet kurią kitą invazinę kalbą, kuri priverčiamai diegiama kolonijose arba okupuotose šalyse. Tokia yra tikrovė, nes juk dėl patogumo galima kalbėtis ir esperanto, ir bet kuria kita universalizuota ženklų sistema, net skaitmenine “kalba”, bet tai kol kas neprigyja. Kodėl tad įsivyrauja imperinės kalbos? Vienareikšmiškai dėl galios diskurso, bet ne dėl kalbos savybių, antraip dabar pirmautų gėlų, o ne anglų kalba.
Vis dėlto lygiai kaip nunyko lotynų kalba, taip turėtų nunykti bet kuri kita sustabarėjusi kalbos sistema, tarnavusi pasenusioms politinėms sistemoms. Ar ilguoju laikotarpiu gali išlikti adaptuota anglų kalba, juo labiau vaidinti prasmingesnį kultūrinį vaidmenį, yra daugiau nei abejotina, jei taikysime lyginamąjį metodą. Šia prasme filologijos mokslas yra neišjudinamas tikros raidos liudytojas ir pats tikriausias žinojimo šaltinis. Vadinamoji masiškai plintanti anglakalbė meninė produkcija, kuriama viso pasaulio menininkų, kuo toliau, tuo labiau vienodėja ir netenka poveikio, nes yra tuščia dėl tos priežasties, kad stokoja savito šaltinio, ir ne tik dvasinio, bet net paprasčiausio kultūrinio savitumo. Daug geriau yra išlaikyti aukštą vertimo iš anglų į kitas pasaulio kalbas lygmenį, nes čia dalyvauja autentiškas kūrėjas, perteikiantis turinį gimtosiomis lytimis.
Deja, dažnai gerai kalbą mokantis kitos pindos atstovas žodžius gali sudėlioti tokia tvarka, kad bus iškreiptas ir devalvuotas tautos šimtmečius kurtas pasaulėvaizdis ir dvasinė savastis, o šiais laikais tai madinga įvardyti inovatyviu stiliumi. Tai pirmiausia liečia pačius kūrėjus, paskui — pažodinius vertimus. Geriausia, kada susitinka vienodo kalibro kūrėjas ir jo interpretuotojas. Savastis, išraiškos priemonių visetas, pinda geriausiai konsoliduota ne pavienių kūrėjų, kad ir kokių iškilių, o tautosakos pavelde arba veikaluose kūrėjų, kurie tampa tautos dainiais, nes yra idealūs tarpininkai tarp Dievo ir tautos. Ir šioje vietoje tiesiog būtina pridurti, kad dirbtinis intelektas iš principo nepajėgus ne tik lygiavertiškai išversti, bet ir, aišku, perteikti poezijos dvasią ir neišverčiamus posakius (frazeologizmus), kurie gali būti tik pakeisti panašiais pagal prasmę, ką gali tik sąmoningas žmogus.
Iš tikrųjų manyčiau, jog Sri Aurobindo anglų kalbą naudojo pirmiausia politine prasme, o be to, ji jam buvo gimtoji (žinoma, ne tikrąja prasme, o dėl to, kad namuose buvo draudžiama kalbėti bengališkai), todėl jis geriausiai ja disponavo, kartu tapdamas vienu geriausių anglų poezijos žinovų. Veikiausiai tai ir lėmė, kaip jūs sakote, šios kalbos pasirinkimą, “ją praturtindamas tuo, ką vėliau įvardijo Viršmonės poezija”. Ta rafinuota, turtinga ir sudėtinga anglų kalba, kuria rašė Sri Aurobindo, vargu ar turi ką nors bendro su dabartine pasaulyje paplitusia modifikuota simple English, kuria rašo visi nuo šiuolaikinių poetų iki klerkų. Ją galima lyginti tik su atitinkamai rafinuota kitų kalbų tradicija ir jų literatūriniu korpusu. Ji jokiu būdu nėra “išoriškai nukreipta, visuotinai kalbi (komunikabili) ir dinamiškai besivystančio charakterio, kaip to reikalauja ateities poezija” todėl, kad jos turinį suvokti gali labai nedaugelis, o turinys nuo formos neatsiejamas, galbūt išskyrus vėlesnio laikotarpio eksperimentus su metru. Kitu atveju pagal apibrėžimą tai būtų populiariosios kultūros pasireiškimas.
Galbūt tai, kas turima galvoje sakant “visuotinai komunikabilu”, yra vidinės patybės pajauta, bet čia jau susiduriame ne su poetinėmis, o dvasinėmis ir metafizinėmis kategorijomis. Ir jeigu kalba norės gyvuoti, ji neišvengiamai evoliucionuos ir bus dinamiška, tik tų krypčių turėtų būti daugybė, nes juk egzistuoja literatūrinė, administracinė, paprasta šnekamoji kalba bei kitos kalbos rūšys. Kita vertus, jūsų cituojama mintis apie tai, kad gimimo vieta neturi reikšmės, nes Rosetti ir kai kurie kiti vienodai gerai rašo anglų kalba, veikiau yra išimtys ir patvirtina taisyklę, kad dauguma priklauso nuo savo gimtosios kultūrinės ir istorinės aplinkos, bet pirmųjų išskirtinius gebėjimus dažnai apsprendžia išsilavinimo daugialypumas ir talentas, o dažnai ir materialinės ar politinės galimybės.
Daryčiau hipotezę, kad, kalbėdamas apie ateities poeziją, Sri Aurobindo kalbėjo ne apie kažkokią unifikuotą, suvienodintą ateities kalbą, kuria taps anglų kalba; taip galvoti būtų pernelyg tiesmukiška. Tačiau dėl tam tikrų okultinių priežasčių anglų kalba gali tapti pirmaujančia ir pavyzdine atskleidžiant aukštesnio lygmens dvasinį turinį, jeigu ja rašys aukštesnius sąmonės lygmenis pasiekę poetai. Tačiau tai niekaip neprieštarauja faktui, kad tos poezijos vertimai į gimtąsias kalbas atitinkamai turės tą patį poveikį, jeigu vertimus atliks dvasinę esmę pagaunantis ir sava kalba ją perteikiantis asmuo. Jeigu sakoma, kad “natūralios anglų dvasios galios ateities poezijai suteiks aukščiausią vertę”, tai natūralios bet kurios kitos gyvos ir turtingos kalbos dvasios galios lygiai taip pat gali suteikti savo ateities poezijai aukščiausią vertę, ir jei teigiama, kad todėl ji (anglų kalba) yra “ne vien tinkamas, bet nulemtas naujos poetinės kalbos intuityvios dvasios instrumentas”, tai niekaip nepaneigia fakto, kad kiekviena kalba, kuria galima gyvai perteikti intuityvią dvasią ir kurti naująją poeziją, taip pat bus kuo tinkamiausias ir todėl nulemtas instrumentas būtent ta kalba kalbančioms tautoms.
Tokia hipotezė grindžiama evoliuciniu įvairovės poreikiu. Fundamentalūs dėsniai — įvairovė vienovėje, ir svabhava, savastis, kurios nepaneigia brahmano Vienis, ir kuri būtina Gamtos daugmei skleistis kaskart naujomis lytimis per įvairias kultūras, — yra nepaneigiami ir neturėtų būti pakeisti iki antžmogio sukūrimo, o ir tada vienu metu egzistuojanti anarchiška, bet visiškai laisva tapatybių įvairovė sudarys dieviškojo pasaulio visetą. Jeigu būtų kitaip, dingtų visa žaismės, lylos, prasmė ir neliktų to amžinojo grožio ir meilės variklio, nuostabos, kuri įdiegta žmogui kaip akstinas nuolat žvelgti į pasaulį ir regėti tobulas ir besivystančias, nesuskaičiuojamas ir neįtikimai išradingas jo Būties formas, liudijančias visas sąmoningumo gradacijas ir vienvaldę Kūrėjo ranką. Juk ir jūsų svetainė pavadinta The winds of wonder, ir šis pavadinimas kaip niekas kitas taikliai išreiškia šios kūrinijos mįslę ir svarbiausią dvasinių ieškojimų postūmį.
Apie gimtosios kalbos reikšmę pasaulio kultūrai Sri Aurobindo rašė “Žmonijos vienybės ideale” (1992). Atsižvelgdama į jo rašytinių šaltinių integralumą, klausimą dėl ateities poezijos kalbos svarstyčiau ne atsietai kaip poezijos sritį, o bendrame pasaulio raidos kontekste. Jame “globalizuota ir adaptuota” anglų kalbos versija turi tam tikrą funkciją, tačiau, pasak Sri Aurobindo, “per gyvybingą grupinę individualybę žmonių bendrijos turėtų saugoti, vystyti ir naudoti savą prigimtinį raiškos instrumentą; “negana, kad žmonės kalbėtų gimtąja kalba; ji turi tapti aukščiausia jų gyvenimo ir minties išraiška”. (Skyrius “Įvairovė vienovėje”, p. 495) Taip pat jis sako, kad “universalių kalbų, kuriomis žmonės kalbėjo, ir kurios nebuvo jiems prigimtinės, istorija visai neguodžianti”. Anglų kalbos įtaka ir poveikis yra ten įvertintas, lygiai kaip ir sakoma, jog “didžiausią vertę nacijai ir žmonių grupei turi gimtosios kalbos išsaugojimas ir pavertimas stipriu ir gyvybingu kultūros instrumentu. Praradusi kalbą nacija, tauta ir liaudis negali gyventi nei visaverčio, nei tikro gyvenimo. Šis nacionalinio gyvenimo pasiekimas tuo pačiu metu yra ir visos žmonių giminės pasiekimas.” (Ten pat, p. 493)
Kathlene Raine pareiškimas, kad tik gimęs britu gali rašyti tikrą anglų poeziją, yra naudingas politine prasme tautoms, kurios, nukentėjusios nuo agresyvių kaimynių, nepelnytai patiria nuostolius. Lietuvių, rusėnų (ukrainiečių), airių ir kitos tautos turėjo dalintis su jomis savo poetais ir rašytojais, nors jie, nebūdami lenkais, austrais, rusais etc. tik rašė užkariautojų kalbomis. Šia prasme vėl iškalbingas Sri Aurobindo postulatas, jog “kalba, kuri tarnauja vien kaip tarmė ar provinciali šnekta, panašiai kaip valų po anglų užkariavimo arba bretonų ir provansalų Prancūzijoje arba čekų, sykį išlikusi Austrijoje, arba rusėnų ir lietuvių imperinėje Rusijoje, tai išvalyta kalba, nieko neduodanti tikrajam išlikimo tikslui”. (Ten pat, p. 496)
Šiame kontekste būtina pastebėti, jog Sri Aurobindo įžvalgos pasitvirtina su didžiausiu tikslumu. Čekai, kaip ir lietuviai, po “geležinės uždangos” griuvimo atgavo visišką nepriklausomybę atitinkamai 1993 ir 1990 metais; lietuviai, estai ir latviai įtvirtino savo kalbas kaip valstybines. Karas Ukrainoje (2022-) rodo kone neabejotiną ukrainiečių pergalę ir faktą, kad ukrainiečių (rusėnų) kalba išgyvena nematytą renesansą ir yra žymuo, skiriantis ją nuo uzurpatoriaus kalbos ir bendrai kultūros, susiformavusios, anot žymaus filologo Vladimiro Toporovo, gerokai vėliau (“rusų kalbos kilmė neaiški, jos ištakų negalima atsekti, ji tarsi nukrito iš dangaus”-V. T.), o istoriškai rusų nacija susitelkė tik XVIII amžiuje, išgyvenusi šimtmečius mongolų Aukso ordos priespaudos. Deja, airiai jau beveik prarado kalbą, o ir lietuvių kalbai dėl gyventojų mažėjimo gresia išnykimo pavojus.
Vis dėlto manau esant reikalinga pasakyti porą žodžių apie mano gimtąją lietuvių kalbą. Kalba visada atspindi dvasinį tautos ar rasės išsivystymo laipsnį savo turtingumu, muzikalumu ir lankstumu. Neseniai baigtas rengti Didysis lietuvių kalbos žodynas apima pusę milijono (500 000) žodžių, arba 20 tomų. Tai yra pats turtingiausias Europos kalbų žodynas. Taip pat lietuvių kalba yra viena seniausių pasaulio kalbų, pagal darybą senesnė už sanskritą, nors jam gimininga, ir maždaug tokio senumo, kaip kinų. Mes, lietuviai ir latviai, vieninteliai pasaulyje dar gyvai kalbame kalba, kuria kalbėjo indoeuropiečiai prieš keturis tūkstančius metų. Tai —fenomenas. Mūsų kalbos turtingumas ir šventumas neatsiejamai susiję, nes daugybė vandenvardžių ir vietovardžių turi pavadinimus “Šventoji” ir susijusius su šventumu vardus. Mūsų Lietuva, XIII-XIV dar buvusi didžiausia valstybė Europoje, išlaikiusi indoeuropietiškas šaknis ir paplitimą, buvo priversta krikštytis ir nuolat gintis nuo užpuolikų iš kaimyninių šalių. Per pastaruosius 300 metų Lietuvos valstybė susitraukė, kalba buvo uždrausta Rusijos caro laikais ir išgyveno tik knygnešių ir šviesuolių dėka. Taigi kalba, kuri galėjo klestėti ir nešti šviesą į pasaulį, buvo, panašiai kaip airių ir rusėnų, apnaikinta kartu su daugkartiniais gyventojų genocidais. O lietuvių kalba pasauliniame konkurse dainingumu aplenkė net italų kalbą. Tuo noriu pasakyti, kad imperializmas žudo geriausias, dvasingiausias tautas ir kalbas. Nepaisant to, man lietuvių kalba yra dvasingumo versmė, prilygstanti tik sanskritui. Lietuva yra poetų šalis, kurie semiasi įkvėpimo iš jos Gamtos ir Dvasios.
Kai dėl K. Raine kategoriško Sri Aurobindo poezijos atmetimo, manau, ji tiesiog turi savo vertinimo kriterijus, į kuriuos, pavyzdžiui, poema “Savitri” netelpa ir dėl to lieka solidžios, ar, tiksliau, akademiškai svarios kritikos pakrašty. Čia, manau, yra dar viena, visai ne literatūrinė priežastis. Poema, kaip jūs sakote, “savikūros būdu parašyta iš joginės sąmonės gelmių ir siekianti naujos Amžinybės išraiškos, o ne nukalta Anglijos ar Amerikos literatūros akademijose”, nors labiausiai įgudusia anglų kalbos meistro ranka. Todėl poetinis lygmuo čia ne pirmaeilės reikšmės. Vis dėlto ją reikia vertinti kaip visumą, nes galų gale tai yra epas; kaip toks jis iš tikro parašytas visiškai mantrinio lygmens eilėdara, aiškiais sakiniais, kuriuos skaitant matyti, kad tai apreiškiamoji poezija, be to, nebe paslėpta po painiais simboliais, ornamentais ir kitomis maskuojančiomis kalbos figūromis. Pagrindinė mintis čia išdėstyta aiškiai kaip ant delno, nors poemos ilgis, dramaturgija ir viso korpuso apimtys yra nelengva aprėpti, lygiai kaip ir sudėtingas nelyginant labirintas yra pats pasaulis ir žmogaus gyvenimas.
Mano nuomone, skirtingos religinės sistemos ar pasaulėžiūros atstovai ar šiaip angažuoti žmonės negali priimti fakto, kad ši poema yra kaip pasaulio sukūrimas iki niekam dar nežinomų ateities horizontų, o jame taip tiksliai su smulkmenomis aprašytos visos pakopos, kad lieka arba rezignuoti, arba viską nutylėti. Pirmu atveju niekas nėra pajėgus spręsti iš šio sąmonės lygmens, todėl gali bent jau naudotis tekstu kaip mantra, o antru atveju priimti iššūkį niekas dar nepasirengęs, nes tatai reikštų Sri Aurobindo pripažinti naujuoju Avataru.
Šis tekstas yra jo “Testamentas” ir ateities laikų šventraštis, taigi gal po keleto šimtmečių ir bus tyrinėjamas kaip dabar vedos ir upanišados. Visa “bėda” ir yra ta, kad “Savitrėje” (kaip, beje, visoje jo poezijoje) kompleksiškai atsispindi žmogaus būtis ir jo vieta visatos sąrangoje, atsakyta į esminius klausimus taip akivaizdžiai, kad net stebiesi, kaip dosniai Dievas malonėjo atverti savo veidą ir pritaikyti Žodį dabartiniam tamsiam kalijugos laikmečiui. Aš tai laikau Jo didelės užuojautos gestu šiame žūtbūtinės egzistencinės krizės amžiuje, kai žmogus arba iškops į naują sąmonės lygmenį, arba tiesiog žlugs kaip rasė, ir ateis pralaya.
Labai dėkoju už svarbias ištraukas apie ateities poeziją. Manau, kad jūsų darbas itin reikšmingas ir reikalingas visiems, kas drąsiai mėgina pažvelgti toliau, negu malonėja kiti išminčių sukurti veikalai.
Pagarbiai,
Daiva Tamošaitytė 2026 liepos 8 d.
Šaltinis:
Let noble things happen to all
सर्वेषां आर्याणि भवन्तु
https://thewindsofwonder.org/