Adomas Mickevičius, „Vėlinės”. VAGA, 1976 m. leidimas, vertė Justinas Marcinkevičius
Į Ilgių miglą žemė panardinta
Sulinkę žmonės puošia kapinyną
Nuo dvasių alkanų, pakol nušvinta,
Malda ir atmintim jie sunkiai ginas.
Tavęs nėra! – surinka lėlės akys
Likimą šmėklos tau nuskyrė priešas
Ir vaikšto iš paskos samdytas niekšas
Buvimo įkalčius prakiurdo šakėm
Mickevičius Adomas iš aukštybių žiūri
Į nebūtį gramzdinamon Tėvynėn
Į žmones, pelenais čionai paleistus
Gausėjant maitvanagių būriui
Iš pašalių pasaulio, iš pakampių,
Kuris kaip lavos sluoksnis kraštą dengia.
Ir ausyse vėlių᷉ vien raudos spen᷉gia:
Nebus kur bluostą besudėt, neliks joms kampo.
Štai paskutiniam mūšy tarp dangaus ir žemės
Susiremia nuo keršto juodas prètas[1]
Ir niekaip nepalaužiamas šviesus poetas,
Ir truks jis iki antžmogio pranamo.[2]
2025 m. lapkričio 78 d.
Vilnius
[1] Skr. preta – alkana dvasia; mirusiojo šmėkla.
[2] Skr. pranāma – nusilenkimas, paklusimas Dievystei.