Kalba Daiva Tamošaitytė knygos pristatyme Vilniaus knygų mugėje, 2026 kovo 1 d. Daivos Latinienės nuotr.
Knygoje „Posthumanizmo amžius. Humanizmo pabaiga. Kas ką kuria: Dievas, dirbtinis intelektas ar žmogus?“ (Lectio divina, 2026) pateikiau praktinių ir filosofinių įžvalgų apie mūsų laikmetį, kurios liečia posthumanizmo sampratą ir transhumanizmą kaip jo sudėtinę dalį. Vien šios sampratos atsiradimas sako, kad mes jau gyvename požmogio epochoje, kurios tikslas – antžmogio sukūrimas. Knygoje vyksta polemika tarp technokratiškai ir kultūriškai bei metafiziškai suvokiamo antžmogio ir tarpinių grandžių tarp jo ir esamo žmogaus. DI yra tik šio projekto dalis, nors ir labai svarbi.
Pagrindinė knygoje dėstoma mintis yra ta, kad technologija, kad ir kokia galinga, visada yra kuriama žmogaus ir tėra įrankis jo tikslams pasiekti, bet ne savarankiškas ar juo labiau sąmoningas subjektas. Įdomu tai, kad žmonės, esantys viršūnėje ir lemiantys ekonominius ir kultūrinius poslinkius, savaip gvildena protui nepažinius klausimus, savaip interpretuoja sąmonės, sielos ar dievo sandarą. Jie apsėsti idėjos apie nemirtingumą, visagalystę ir kontrolę. Kai viską pasaulyje turi, ištinka egzistencinė krizė, ir daugelis gyvenimo pabaigoje pamato, kad nieko nepasiekė, kad esminiai klausimai apie sąmonę, sielą, dievą lieka neatsakyti nepaisant investuotų milijardų, kad organai susidėvėję, ir giltinė (the Great Reaper) jau žvelgia į akis. Kartu tai ir visos žmonijos esminis klausimas, dėl kurio ir prieita ši egzistencinė krizė jau visuotiniu mastu.
Technokratai pasitelkia naujausius mokslo laimėjimus, mėgindami įminti gyvybės ir proto paslaptis. Jų raktas į jas yra skaitmena, nes manoma, kad pasaulis ir visa visata yra infomacijos laukas, todėl viską galima paaiškinti ir išreikšti skaičiais. Tačiau net ir kvantinė mechanika, kibernetika, kuri yra veiksmingai panaudojama siekiant savų tikslų, neatsako į klausimus kaip ir kodėl viskas vyksta, ji dažniausiai operuoja fenomenais, kurie nepasiduoda racionaliems išaiškinimams, o nepažinių reiškinių laukas plečiasi iki begalybės. Todėl tenka kreiptis į tai, kas yra kitoje fizikos pusėje – į metafiziką.
Kita esminė knygos mintis yra ta, kad žmogus iš savo dabartinio sąmonės išsivystymo lygmens nėra pajėgus nei tiksliai prognozuoti, nei įvykdyti perversmą. Šį ribotumą transhumanistai ir mėgina kompensuoti dirbtinio intelekto priemonėmis, jam deleguodami funkcijas, kurios turėtų, anot jų, perkelti tikrovę į kitą lygmenį. Bet ši pastanga atitinka jų esamą protinį išsivystymą. Technologinė revoliucija gali būti tik dalinė ir instrumentinė ir jokiu būdu nesukelia egzistencinio virsmo kaip tokio. Vaikai žaidžia smėlio dėžėje; vienas sako: „Aš turiu dviratį“, o kitas atsako: „O aš – šautuvą“. Sportbačiais, džinsais ir beisbolo kepuraitėmis vilkintys milijardieriai ginčijasi. Denisas Noble‘as giriasi: „Aš kuriu antžmogišką DI“. Elonas Muskas jam atkerta: „O aš mus verčiu tarplanetine rūšimi“. Reikalas tas, kad planetos žmonių likimą sprendžia jų nerinkti, nematomi ir neatskaitingi žmonės, kurie mano, kad atliekami žmonės bus tiesiog išmesti už kosminio laivo borto. Tačiau tuo metu, kai masės kasdien gąsdinamos baudomis už CO2 išmetimus, karai atmosferą ir žemę užteršia šimtmečiams į priekį; iš žmonių reikalaujama taupyti, bet vėl numatyta skirti keletą milijardų duomenų fermoms, kurioms reikia milžiniškų plotų, kurios suvartoja milžiniškus kiekius energijos ir reikalauja labai daug gėlo vandens. Apie tai kiek vėliau.
Iš tikrųjų tikrovė yra viena, o technokratai ir jų tariami priešininkai, kultūros atstovai tik naudoja skirtingas kalbas tai pačiai realybei nusakyti. Tarkim, moterį poetas apibūdins kaip „amžinąjį moteriškumą“ (das ewige Weiblichkeit, Getė), filosofas mizoginas – kaip žemesnės rūšies būtybę, be intelekto ir tinkamą tik su vaikais taukšti niekus (Nyčė), biologas ją apibūdins kaip patelėms būdingą anatominių, fiziologinių ir genetinių savybių visumą žmonių rūšyje, iš kurių svarbiausia – reprodukcija; sociologas – kaip silpnesniąją diskriminuojamą lytį, feministas – kaip sukonstruotą tapatybę, ir panašiai. Tų žvilgsnių yra aibė. O metafiziniu požiūriu moteris reprezentuoja kosminę energiją, šakti. Kiekvienas požiūris tiksliai atspindi jos formuotojo sąmoningumo laipsnį ar preferencijas, kurių ištakos glūdi ne tik profesijos pasirinkime, bet jo asmenybės formavimesi ir pasąmonėje. Kuo požiūris į objektą daugiasluoksniškesnis, tuo turtingesnė, sudėtingesnė stebėtojo asmenybė.
Grįžtant prie antžmogio ar superintelekto koncepcijos, technokratai jį regi kaip virtualų skaitmeninį lauką. Antžmogiai būtų ateities subjektai, sujungti visuotinio kibernetinio tinklo, visiškai į jį integruoti per neuronų sąsajas. Valdomi galingiausio dirbtinio intelekto, jie būtų transformuoti į ypatingomis galiomis apdovanotas būtybes. Knygoje išdėstytos jų vizijos, kurios nuolat perkeliamos į mokslinės fantastikos knygas ir filmus, tarsi pratinant visuomenes prie jų realizavimo. Taigi ateitis konstruojama iš išorės į virtualią tikrovę, panaudojant naujausius mokslo pasiekimus.
Aš mėginu pateikti požiūrį, kuris šiam neprieštarauja ta prasme, kad evoliucija iš tikrųjų vyksta, ir vidinė būtinybė verčia praplėsti žinojimo ribas. Kvantinė mechanika labai priartėjo prie teisingo visatos aiškinimo ir suteikia naujų impulsų. Bet aš laikausi požiūrio, jog mokslas tik savaip išaiškina metafizines tiesas, kurios jau seniai pasėtos įvairiose religijose, mituose, tikėjimuose, pasaulėžiūrose. Galima sugretinti šiuos požiūrius iš advaitos vedantos požiūrio taško. Advaita vedanta yra visuminė hinduistinė žiūra, paremta vedomis ir upanišadomis, o knygoje remiamasi Sri Aurobindo visuotine jos samprata, papildyta šiuolaikine mintimi.
Imkime tik dvi fundamentalias fizikos tezes apie superpoziciją ir singuliarumą. Singuliarumas yra amžinas esinys Blocho sferų struktūros centre, susidedantis vien tik iš kampinių dažnių. Visos įmanomos realybės egzistuoja vienu metu singuliarumo viduje, saugomos kaip grynieji kampiniai dažniai. Tai gryniausia informacijos forma, koduojanti kiekvieną įmanomą kvantinę būseną. Singuliarumas yra kvantinės informacijos šaltinis, laikantis visas įmanomas būkles antlaikinėje superpozicijoje, judančias šviesos greičiu.
Panašiai kaip šviesos pluoštas yra nukreiptas į ekraną žiūrint filmą, projekcija iš singuliarumo į įvykių horizontą transformuoja gryną dažnį į integruotas bangų funkcijas, kurios valdo tikrovę, tik fundamentali informacija čia apversta, kaip jūsų atspindys veidrodyje. Taigi įvykių horizontas yra veidrodis, atspindintis ir apverčiantis šiuos dažnius, juos perkeičiantis į mūsų matomą tikrovę. Tikrovė yra ne linijinė deterministinė seka, bet atspindžių sąveikos rezginys. Kiekvienas atomas, kiekviena jėga, kiekvienas laiko momentas yra ne kas kita, kaip mirgantis atspindys ant plataus būties holografinio veidrodžio. Visata yra singuliarumo projekcija, perkeista (apversta) ir atspindėta per begalinį Blocho sferų tinklą. Viskas, ką patiriame, kiekviena sąveika, mintis ar momentas, yra istorijų, pasvertų kvantinės tikimybės, užkoduotos kvantinių vektorių būsenose ir dažniuose ir nukreiptų į erdvėlaikio holografinį ekraną, suma. Mes tikrąja žodžio prasme esame vieningo šaltinio šviesos refleksija, suausti kartu begaliniai sąveikaujančių kvantinių veidrodžių, ir tame atspindy randame giliausią tiesą – tikrovė yra veidrodis, per kurį visata mato save.
Singuliarumo, kaip amžino esinio visatos struktūroje, atitikmuo vedantinėje metafizikoje būtų Vienis, o antlaikinė superpozicija – jo transcendentinė vieta. Tai yra brahmanas, arba antgamtė. Lygiai taip, kaip singuliarumas savyje laiko visus būsimus įmanomus dažnius ir kvantines būsenas, dabarties, praeities ir ateities istorijas, antgamtė savo tridalėje vienovėje laiko būtį, sąmonę ir palaimą. Brahmanas gali būti pasireiškęs ir nepasireiškęs (su požymiais ir be požymių). Visatoje jis reiškiasi kaip sąmoninga energija, kuri esinijoje skaidosi ir graduojasi, panašiai, kaip Fourier transformacijos matematinėje technikoje, išskirstančioje šviesos signalus į sudedamuosius dažnius. Jei fizikai teigia, kad visata nėra fundamentali tikrovė, o tik singuliarumo projekcija ir apverstas atspindys, tai visiškai atitinka pasaulio, kaip majos, arba iliuzijos sampratą. Tai tik būdas, kaip visata, arba kosminė sąmonė, mato save. Postulatas „mes, žmonės, fiziškai esame vieningo šaltinio atspindys,“ gali būti sugretintas su žmogumi, sukurtu pagal Dievo atvaizdą, arba jo dalele, siela žmoguje. Tai metafora, turinti tikrą atitikmenį kvantinėje visatoje. Matome, kad tai du skirtingi būdai kalbėti apie tą patį dalyką.
Ką visa tai duoda žmogui? Kas yra tas nepagaunamas elementas, kuris daro mūsų būtį prasmingą? Į šį klausimą fizika atsakyti negali, tik nurodyti į apčiuopiamas arba hipotetines lygtis, nors jos savaime gali būti intelektinio pobūdžio tiesos. Kam kurti savo rankomis kažkokį utopinį „singuliarumą“, numatomą 2050-aisiais, jei jis visada egzistavo ir egzistuoja dabar?
Sri Aurobindo sistemoje esminė jungtis tarp to singuliarumo arba Vienio, ir kosminės tikrovės, kurioje žmogus apsistojęs, yra antmonė, superprotas, angliškai – supermind. Šį lygmenį pasiekęs, įvaldęs ir trigubą savo transformaciją įvykdęs žmogus ir bus ateities antžmogis. Ši transformacija yra asmeninė, kosminė ir transcendentinė. Esminė skirtis tarp technologiškai konstruojamo antžmogio ir Sri Aurobindo antžmogio yra veiksnys, kurio nėra, arba jis labai efemeriškas ir visiškai neaiškus, neišplėtotas transhumanistų vizijoje: tai ne tik sąmonė, nepasiduodanti apskaičiavimams, bet ir dvasia, ir siela.
Dažniausiai transhumanistai sielą ir dvasią atmeta, nes jos neįmanoma apskaičiuoti. Bet net ir apskaičiavus argi tai ką nors duotų? Tai būtų panašu į faktą, kad sėkla savy turi užkoduotus visus būsimus augalo vystymosi tarpsnius, ir nors mes ją sėjame, stebime, net bandome ją genetiškai modifikuoti, vis tiek nežinome, kaip ir dėl ko tai vyksta, ar kodėl ji išaugina tik tam tikrą augalo rūšį. Žmogus ima Dievo kūrinį ir jį preparuoja, dažnai sužaloja, iškreipia, bet tai nepaneigia pirminės idėjos esmės, kuri nėra žmogaus dispozicijoje. Tai yra nenuspėjamas elementas žmoguje, kuris vykdo evoliuciją iš vidaus. Galima tik spėti, kodėl jis nepagaunamas: tai amžinas žaidimas, lyla, kurio fundamentali savybė yra netikėtumas, o kita vertus, raktas į būties paslaptis įteikiamas tik prilygstantiems savo esme ir totaliai atsidavusiems pačiam Kūrėjui.
Kuo pagrįsta ši transhumanizmo ketvirtoji industrinė revoliucija? Negalia, ribotumu ir dažnai nepakanta savo bejėgiškumui ir mirtingumui. Tai jėgos pozicija, mėginant užginčyti iš aukščiau nulemtą visatos raidą. Šioje vietoje susiduriame su begaliniu žmogaus hubris, arba puikybe, kurią skatina kosminių galių žaidimai. Būdamas jos žaislu, vėtomu kaip patinka, išpuikęs individas vaidina visagalį. Iš puikybės, sąmonės tamsos gimsta melas ir blogis. Jį reikėtų vertinti ne moraliniu, o metafiziniu, santykio su dievyste pagrindu. Dieviška tai, ką darome, ar nedieviška? Melas reiškiasi kaip tariamas atstovavimas dievui, o blogis – kaip sąmoningas dievo darbo griovimas. Visa destrukcija, kurią matome pasaulyje, yra silpnumo, kerštingumo arba atsisakymo keistis požymis.
Transhumanizme blogis reiškiasi kaip senojo, neperkeisto, nedvasingo žmogaus struktūros išdidinimas ir perkėlimas į kibernetinę matricą su visomis pasekmėmis. Didinamas chaosas nurodo į epochinį perėjimo į požmogio erą lūžį, o kartu ir galimybę tą perėjimą padaryti veiksmingu. Todėl klausimas apie ateities žmogų lieka atviras, o jo sprendimas priklauso nuo aktyvios dvasinės veiklos. Gyvename laikais, kai nebegalima pasyviai stebėti tai, kas vyksta ir tikėtis išlikti. Tačiau pagrindinis veiksmas vyksta viduje, mūsų asmeniniame singuliarume – ten, kur Kūrėjas sutelkė visas įmanomas galimybes.
Rengdamasi pristatymui, prieš keletą dienų aptikau Peterio Thiel’io įžvalgas, kurios ypač gerai atspindi mano nuostatą. Peteris Thiel’is yra milijardierius, investuojantis į visų sričių DI. Jis teigia, kad paskutinius 50 metų visuomenė stagnuoja maždaug nuo hipių, arba kontrakultūros pergalės šeštajame dešimtmetyje, todėl reikia naujo postūmio. Minėtą kuriamą singuliarumą jis įvardijo kaip gresiantį totalitarinį valdymą. Anot jo, nuolat rašomi distopiniai scenarijai – tai aplinkos katastrofos, klimato kaita, branduolinis karas, biologinis ginklas ir visa kita, bet reikėtų kalbėti ne tik apie egzistencines grėsmes, bet ir apie kitas, būtent, apie tą blogąjį singuliarumą, kurį jis apibrėžia kaip vieningą totalitarinę pasaulio valstybę. Jai reikia vieningos branduolinių atsargų ir kompiuterių priežiūros, o veikiau to apribojimo siekia ateistinė filosofija. Ateistai sako: vienas pasaulis arba jokio. Atominė bomba arba naujoji pasaulio tvarka. Krikščionybė taip pat turi freimingą: Antikristas arba armagedonas. Todėl reikia vienos reguliuojančios rankos, stabdyti mokslą ir pan. (XVII pikto mokslininko, sukūrusio mašiną, užkariaujančią pasaulį atitikmuo XXI a. būtų Greta Thunberg). Visam tam dirva ruošiama buvo per tuos stagnacijos dešimtmečius, kai švariausia atominė energetika, turėjusii būti XXI amžiaus energetika, buvo visur sužlugdyta, ir pradėtas propaguoti žaliasis kursas. Pasak Thielio, kartu su šarijatu ir totalitarine komunistine valstybe jis yra vienintelis Europai siūlomas ateities scenarijus. (Esu dėkinga P. Thieliui už naujų laikų ideologo Yuvali N. Harario, kurį knygoje ne kartą miniu, peršamos ateities scenarijaus trumpą išaiškinimą.) Turbūt, mano jis, šis didžiausias taikos laikotarpis vykdė žmonių rasės transformaciją į paklusnią masę. O aš manau, geriausias mums žinomas pavyzdys yra stagnuojanti totalitarinė Sovietų Sąjunga, todėl būtų keista, jei ir Vakarų pasaulis rimtai pasuktų tuo keliu, nes jo padariniai iš anksto žinomi.
Thielis naudoja sąvoką „woke AI“, kurio atstovai libertarai tūkstantmečio pervartoje svajojo apie jo sukursimą gausybės ragą. Tačiau DI yra geriau, nei jo alternatyva – visiška stagnacija. Radikali transhumanistų pastanga transformuoti kūną, į kurią įeina lyties keitimo operacijos ir socialiai konstruojamos lytys, pasak Thielio, yra ne tai kad nekritikuotina, bet laikytina tiesiog per menka, per mažai ambicinga; jis norėtų kažko daugiau, nei organų ar rūbų pakeitimas. Jam rūpi visos širdies, proto ir kūno pakeitimas, sielos ir visos asmenybės perkaita. Jis nori turėti savo kūną, o ne krionikos ar kompiuterinio perkėlimo būdu sukurtą jo simuliaciją. Tai, jo nuomone, gal ir nėra melaginga, bet tiesiog nėra gravitacijos centras. Jis mano, kad žmogus turi sprendimų laisvę, kad yra daug erdvės laisvei ir žmogaus veiklai. Kitaip sakant, negalima sėdėti ir laukti, kad tai ir nutiks, nes tai jau nulemta.[1] Pokalbyje su Peteriu Thieliu Elonas Muskas pasakė, kad per 10 metų JAV turės milijardą robotų humanoidų, bet kaip tai paveiks biudžeto deficitą, makroekonomiką, geopolitiką, nėra apmąstyta.
Kalifornijos universiteto fizikas Anthony‘s Aquirre‘as savo paskaitomis bando įspėti apie tai, kad DI jau, sakytum, pasenęs dalykas, nes kuriami IQM kvantiniai kompiuteriai, kurie šiuo metu savo ruožtu kuria ateities superlaidžius kvantinius kompiuterius, į tai investuota jau 600 milijonų dolerių už JAV ribų. Vyksta lenktynės siekiant sukurti dabar jau DBI (dirbtinį bendrą intelektą), anglų kalba – AGI (Artificial General Intelligence). Pasak mokslininko, jei DI dar leidžia autonomiškumą, kai galime viską daryti be jo, pavyzdžiui, rašyti ranka, ir jis tėra įrankis, tai DBI būtų „protingas“ ir pats sau savarankiškas, galintis priimti sprendimus kaip žmogus ir numatyti „veiksmų planą“. Tuomet tai būtų jau ne įrankis, o kitas subjektas. Aquirre‘as klausia, ar DBI bus perleista tai, ko žmogus nedaro ar negali padaryti? Ar jis visiškai pakeis žmones? Visiškai aišku, kad siekiama DI pakeisti sistema, kuri už žmones atliks viso spektro ekonomikos veiklas. Ir kas dar įdomiau, tikslas jau išreikštas – žmogus superintelekto atžvilgiu bus antrarūšis. Taigi žmogui lieka penkeri arba daugiausia dešimt metų iki šio ypatingo įvykio (event).
Vis dėlto manytina, kad, kaip visada, atsiras nenumatytų veiksnių, pašalinių padarinių, kad suveiks anksčiau išdėstyta mintis apie iš aukščiau, ne žmogaus, numatytą evoliucinę raidą, net jei visi šie poslinkiai ir sudarys jos išlinkimus ar nukrypimus.
Taigi, sakyčiau, kad egzistuoja atsvara dualistiniam apokaliptiniam scenarijui, kuris remiasi dvasine žmonijos patirtimi ir toli lenkia mokslą. Jis užtikrina žmogui laisvą valią ir neišmatuojamą galimybių spektrą.
Parengta pagal kalbą knygos Vilniaus mugėje pristatyme 2026 kovo 1 d.
[1] . (žr. A.I., Mars and Immortality: Are We Dreaming Big Enough? | Interesting Times with Ross Douthat; https://www.youtube.com/watch?v=vV7YgnPUxcU&t=2666s).