POSTHUMANITARIKOS PARADOKSAI
Reflektuojant posthumanizmo amžių, vis dar stinga atsvaros technokratiniam žvilgsniui ir technologijų lobistų propaguojamam vienpusiškam ateities gerovės modeliui; net humanitarų moksliniam diskurse vyrauja šališki tyrimų modeliai, tarsi skirti tų technologijų optimistiškam protegavimui. Tai dar labiau matyti, šį pasaulį palikus tokiems iškiliems protams, kaip Bernardas Stiegleris ar Jürgenas Habermasas, autoritetingai išlaikiusiems kritinę žiūrą ir impozantišką savo pozicijos nepriklausomybę nuo tyrimų objekto ar pagrindinių pasaulėžiūrinių srovių, net jei jie patys prisidėjo prie jų formavimo. Todėl galima teigti, kad gyvename ne tik posthumanizmo, bet ir posthumanitarikos amžiuje.
Dažnas filosofas vengia ieškoti kitų kelių, jis reflektuoja jau pramintus ir papildo juos sava patirtimi. Panašiai ir dažna filosofinė ar tiesiog minties kryptis per laiką prisiaugina tiek iš jos augančių šakelių, jog primena jau net ne krūmą, o sunkiai išbrendamą brūzgyną. Į save nukreiptos, autistiškos dikusijos cecho viduje naudingos ne tiesai ar visuomenei, bet jos narių gerovei, ir ne daugiau. Pavieniai mokslininkų humanitarų pasisakymai apie dirbtinį intelektą net jam skirtos konferencijos metu niekaip neaprėpia fundamentalių priežasčių ir padarinių problematikos. Nesigirdi esminių klausimų, kuriuos filosofai turėtų užduoti ne tik sau, bet ir lavindami kitus: kokia yra reiškinio prasmė ir kaip jis keičia žmogaus pasaulį, kodėl, vardan ko ir iš kokių paskatų jis apskritai kyla? Kam ir kokiu atžvilgiu tai naudinga? Jei iškilių filosofų kalbinės sistemos vertingos pačios savaime, tai jų “suma” vis tiek nesudaro vientiso integralaus protinės veiklos korpuso, ypač todėl, kad dėl konjunktūrinių priežasčių į rampos šviesą paleidžiamos tik madingos kryptys, o kitos skendi užmaršties arba ignoravimo šešėlyje. Tai nėra klasifikacijos klausimas, kurią pats DI gali atlikti nuostabiai greitai ir veiksmingai.
Galiausiai pats dirbtinis intelektas yra neutralus dalykas ir kaip kiekvienas žmogaus įrankis gali būti labai naudingas, arba priešingai, kenksmingas. Jis sudaro tik vieną posthumanistinės problematikos dalį, kad ir kokią veiksmingą ir rodomą kaip vienintelė panacėja ateities problemoms spręsti. Tačiau šį ugningą it lokomotyvas į šviesų komunizmo rytojų lekiantį idėjų sąstatą stabdo gyvenimo tikrovė: joks įrankis negali tapti viršesniu už jo valdytoją, nes nevaldomas arba panaudojamas neprotingai jis pradeda griauti visuomenės pagrindus.
Todėl šiame straipsnyje pamėginsiu panagrinėti priežastis, užsklendžiančias alternatyvas pagrindiniam technokratiniam diskursui, kurio ištakos glūdi save išsėmusiame mąstyme, savo ribotumą kompensuojančiame ne kūrybišku, o mechanišku siekiu tobulinti civilizacijos įrankius. Kita vertus, posthumanitarinė būklė taip pat rodo išsisemiantį filosofinės minties lauką, nebepajėgų pasipriešinti vienakrypčiam pasaulio modeliui. Nors pasaulio įvairovė tebeegzistuoja, pusiausvyra tarp atskirų jos sandų trinka ir kelia grėsmes, kurių mastą kol kas sunku prognozuoti. Tendencijos akivaizdžios, bet mechanizmai slypi nematomi. Šią biokonservatyvumo ir technoprogresyvumo sandūrą įvardijau kaip neišvengiamą egzistencinę krizę, į pirmą planą iškeliančią būtinybę atmesti atgyvenusias pasaulėžiūras, neleidžiančias teisingai įvertinti esamos posthumanistinės būklės, suprasti žmonijos raidos tikslų ir padėti patį žmogų pakelti į kokybiškai naują sąmonės ir prigimties lygmenį.
Glokalumas vs globalumas
Iki to momento, kada žmogus subręsta ieškoti atsakymų į būties klausimus ir neria į sudėtingų veikalų skaitymą, geriausia, kas jam gali nutikti, tai augti per ilgą laiką susiformavusioje natūralioje aplinkoje su aiškia etine sankloda ir prigimtinės kultūros išsklaida. Laiko patikrintos gyvensenos sistemos užtikrina saugų sąmonės brendimą ir psichologinį tvirtumą, būtiną ateityje kritiškai įvertinti ir, jei reikia, atremti nepažįstamų, nepatikrintų ar šiaip rizikingų naujovių iššūkius. Nėra geresnio pagrindo asmenybei formuotis, nei etninė kultūra, sutelkusi ilgaamžę kurios nors žmonių grupės išmintį. Etninė, tautinė ir galiausiai nacionalinė savimonė yra saugiklis, normaliu atveju neperžengiantis savo paplitimo ribų ir nesukeliantis pavojaus kitoms bendruomenėms. Tokia kolektyvinė savimonė yra aukšto dvasinio lygmens rodiklis, pasiekta tam tikros žmonių grupės kultūros viršūnė. Ji iš esmės vienu metu ir taiki, ir atvira. Tačiau pagrindinę grėsmę ir suirutę į saugią aplinką atneša ne tiek žemesnio civilizacinio lygmens įsiveržimas, kiek dirbtinės pasaulėžiūrinės konstrukcijos.
Atneštinės pasaulėžiūros ir ideologijos yra būdas užvaldyti arba išteklius, arba iš principo pranašesnes vietines kultūras tam, kad būtų galima dykai naudotis jų sukurtais laimėjimais. Kito gerą pasisavinti galima prievarta arba gudrumu. Matyti, kad senas karines priemones pamažėle išstumia naujos kariavimo formos, tarp jų nekonvencinės, hibridinės ir paremtos bioinžinerija. Ir jeigu karštuose pasaulio taškuose vyksta naujo pobūdžio mechanizuoti karai, visur kitur justi invazija į įprastą ir pažįstamą pasaulį būtent per naująsias technologijas. Milžinišką jų įtaką lemia globalus, tai yra, visuotinis pobūdis. Tačiau žmogus negali būti vienu metu visur, jis remiasi kojomis į savo žemę, nebent jis mano, kad internete pasidauginęs jo virtualus “aš” yra svarbesnis už jį patį. Šitaip jis nejučia įpinamas į globalų tinklą, o naudos gavėjas yra globalistas, internacionalistas ar bet kas kitas, kurio ekonominė ar socialinė veikla peržengia vietines ribas ir tampa atvežtine/išvežtine.
Filosofai, mėginantys apibrėžti nei perdėm uždarą, nei neapsaugotą nuo išorės grėsmių žmogaus statusą, vartoja terminą glokalus. Glokalus — tai globalaus ir lokalaus junginys, praktiškai pasireiškiantis kokių nors produktų, vadybos ar idėjų pasidalinimu, kada visuotinis standartas įgyja vietinį pobūdį. Pasak dirbtinio intelekto, glokalumas įkūnija filosofiją “mąstyk globaliai, veik lokaliai”. Tas visuotinis standartas gali būti “demokratija”, “gerovė”, “tvarumas”, “sveikata” ir kiti visuotinai priimtini siekiniai. Glokalus mąstytojas geba vadovautis platesnėmis bendražmogiškomis kategorijomis ir jas kūrybiškai taikyti vietinės kultūros sąlygomis. Šis veiklos principas visiškai priešingas globaliam. Tarptautinės korporacijos sieka globalaus, greito ir kuo platesnio ekonomikų ir kultūrų sąryšio, o globalizacijai priešinga glokalizacija visuotinį pasiekiamumą derina su vietos specifika, manydama, kad prekybininkų ar politikų šūkis “vienas dydis tinka visiems” realiame pasaulyje neveikia. Tačiau mėgintojų visus užmauti ant to paties kurpaliaus niekada nestinga, kaip ir pakanka gudruolių, perkėlinėjančių vieną gyvensenos modelį į kitą, nesuderinamą civilizaciniu, kultūriniu ir dvasiniu požiūriu.
Kognityvinis posthumanitarikos disonansas
Nūnai, prisidengiant žmogaus teisėmis, lygiavos principu perkėlinėjamas mažumų gyvensenos modelis į daugumą nė neįsigilinus, koks tos mažumos pobūdis: etninis, rasinis, ideologinis, socialinis ar dar kitoks. Tačiau lygybė nėra lygiava. Paradoksalu, bet įvairios mažumos kaip tokios nuo seniausių laikų egzistuoja daugumoje, nes kitaip ir negali būti. Vadinasi, šis perkėlinėjimas yra subtilesnis, jis siekia ne koegzistavimo, bet iš vidaus pakeisti daugumos gyvenseną ar bent jau patį sambūvio vertinimą. Žymiai sudėtingesnis ir rimtesnius padarinius sukeliantis yra vienos daugumos gyvensenos perkėlinėjimas kitai daugumai, arba net daugumos — mažumai, jei ta peršama dauguma yra svetimas atneštinis konstruktas. Nesuderinamos sistemos sukuria chaosą ir vidinę įtampą, kursto nesutarimus ir neapykantą, blogina bendrą sugyvenimo atmosferą ir veda į smurtinius konfliktus.
Koks posthumanistų santykis su šiuo opiu klausimu? Galima būtų cituoti dešimtis, jei ne šimtus mokslininkų, tačiau apsiribosiu dviem pasaulyje garsiais vardais, šiuo metu aktyviai dalyvaujančiais diskurso formavime: tai istorijos ir tarptautinių santykių bakalauras Yuvalis N. Hararis ir menų ir filosofijos bakalauras, teisininkas, milijardierius Pieteris Thielis. Pirmasis savo knygoje “Sapiens. trumpa žmonijos istorija” numato tris ateities scenarijus — kapitalizmą, islamą ir feminizmą, ir pagal kurį iš šių atvaizdų bus kuriami atžmogiai, priklausys, “kuria kryptimi judės naujos būtybės”. Antrasis gerokai atviresnis; pasak jo, žaliasis kursas kartu su šarijatu ir totalitarine komunistine valstybe yra vienintelis Europai siūlomas scenarijus. Du įtakingi asmenys, vienas Izraelio, kitas vokiečių kilmės Amerikos atstovas, išreiškia tapačią mintį. Jei dėl kapitalizmo ir žaliojo kurso dar galima diskutuoti ir rasti daug skirtumų (žaliasis kursas yra daugiau socializmo ekonominė išraiška), tai kiti du dėmenys yra visiškai identiški. Islamas su šarijatu ir feminizmas kaip komunizmo sudedamoji dalis nepalieka jokių abejonių. Mano minėta dirbtinė pasaulėžiūrinė konstrukcija, tai yra, šiuo atveju ateistinė globali pasaulio valstybė, konstruojama transhumanistiniu pagrindu, invazines perkėlas (migrantų kvotas) panaudoja kaip priemonę savo tikslams pasiekti. Posthumanitarinė situacija, kai Vakarų protai tyli, matydami ne tik žaliojo kurso utopiškumą, atsisakant atominės energetikos, bet ir planuojamus ir vykdomus milžiniškus imigrantų srautus iš islamo šalių, mažų mažiausiai rodo egzistuojant kognityvinį disonansą. Pasirodo, ne visur Europoje uždraustos komunistinės partijos; socialistai turi didžiulę įtaką ir diegia sanklodą, kuri visiškai susikompromitavo dar Sovietų Sąjungoje. Pažvelkime kad ir į Ispanijos ar bet kurios kitos šalies pokyčius, kur į valdžią ateina socialistai merai, vyriausybės, partijos, vadovai. Ne veltui švenčiant Amerikos 250-ties metų Nepriklausomybės Deklaracijos sukaktį, ir neleftistinės pakraipos žurnalistai, ir pats Prezidentas Donaldas J. Trumpas akcentavo komunizmo blogį ir socializmą kaip jo priedangą, visiškai pragaištingą laisvai rinkos ekonomikai ir demokratinėms žmonių laisvėms.
Vakaruose dirbtinai veržiama kilpa ant šių, regis, įtvirtintų demokratijos pagrindų, tai vykdoma per biurokratiją, atstovaujančią visiškai utopistiniams socialistiniams projektams, kada iš rūpesčio visų piliečių, o ypač “diskriminuojamųjų” grupių, lygybe ir gerove, pradedamos varžyti konstitucinės teisės, o galiausiai bet kuris be dokumentų atkakęs, be išsilavinimo, net be elementarių civilizuotų įpročių perėjūnas gauna visą išlaikymo paketą, socialines garantijas ir išmokas, apie kurias šalyje gimęs, dirbęs ir išsilavinęs pilietis gali tik pasvajoti. Dabar ir Lietuva susiduria su dilema, kada akivaizdu, jog tokia politika per labai trumpą laiką visiškai pakeis demografiją ir aplinką, kurioje nieko lietuviško, ne tik valstybinės kalbos, tiesiog nebeliks. Tačiau lietuviai patys savo gamtos, miškų ir žemės juk neatiduoda dykai tūkstančiams pakistaniečių ar kitų skirtingos kilmės ir gyvensenos imigrantų, istoriškai nieko bendra niekada su valstybe neturėjusių, arba turėjusių okupacines praktikas. Ši socialistinio mąstymo rykštė plaka anoniminiu visa ko perskirstymu. Jis pasireiškia sparčiais plika akimi regimais pokyčiais. Aklai keičiamas kraštovaizdis — monstrinė architektūra, betonuojami parkai, kertami medžiai ir visur tiesiami nenatūralūs keliai ir takai, plytinės aikštės, svilinamos saulės be jokio pavėsio — tarsi nužengia iš futuristinių brėžinių. Jie visur vienodi ir vis labiau primena groteskiškus chruščiovinius užmojus.
Tačiau visa tai jau matę posthumanitarai tyli, nes, kaip anuomet, tik pravėrę burną neteks darbo, reputacijos ir net galimybių išgyventi. Socializmas jau ir vėl čia visu gražumu, o iš kažkur besirandą milijonieriai tarsi priklauso kitai žmonių kategorijai, lyg būtų transformuota ano meto nomenklatūra, esanti virš masių, tik dabar — įsijungusi į globalų korporatyvinį tinklą. Posthumanitaras bėga slėptis į savo “burbulą”, įsivaizduodamas, jog yra liberalių pažiūrų. Bet jokio liberalizmo jau greit nebus nė kvapo, nes vietoj sveiko tradicinio bendruomeninio talkos ir savitarpio pagalbos principo primesta dirbtinė konstrukcija apie egoistišką gyvenimą tik sau ir kliovimąsi ne savo artimu, bet valstybinėmis institucijomis jau sukūrė izoliacinius narvelius vienišiems ir bevaikiams. Paskutinius laisvo mąstymo ir kalbos likučius likviduos visuotinė kontrolė. Supriešintos visuomenės grupės, neramumai ir chaosas visada sulaukia tvirtos diktatoriaus rankos. Žinoma, yra ir išimčių, bet pavieniai balsai ištirpsta transhumanistų chore.
Būtinybė įvertinti posthumanitarinę būklę posthumanizmo šviesoje
Ideologijos fronte materializmui neužleidžiant pozicijų ir stiprėjant socializmo diktatūrai, paradoksaliai pats mokslas ateina į pagalbą. Štai amerikiečių neurochirurgas dr. Michaelis Egnoras klinikiniais tyrimais įrodė, kad žmogaus protas ir siela nepriklauso nuo smegenų veiklos. Pacientai su atskirtais smegenų pusrutuliais sugebėjo atsakyti į klausimus teisingai, nors smegenų būklė fiziškai to padaryti neleido. Tai, pasak jo, liudija sąmonės viršenybę ir įrodo, jog protas, o kartu ir siela yra savarankiška. (žr. jo knygą “The Immortal Mind”, https://www.amazon.com/Immortal-Mind-Neurosurgeons-Case-Existence/dp/1546006354). Jeigu mokslas ir toliau patvirtins ne materialistinę, o dvasinę fizinio pasaulio pirmenybę, ateistinei žiūrai bus vis sunkiau imperatyviai teigti, jog Dievo ir sielos nėra, o galiausiai ji bus atmesta kaip klaidinga.
Jeigu net gydytojai tvirtina, esą nepriklausomas sielos buvimas yra logiškas dalykas, fundamentalus būties dėsnis bei filosofijos objektas, kodėl šiandienos filosofai (į šį posthumanistinį kontekstą mes neįtraukiame evoliucijos nepripažįstančios krikščioniškosios filosofijos) neieško būdų apmąstyti ateities antžmogio sampratos iš šio požiūrio taško? Kodėl svarstomi tik etiniai ir teisiniai posthumanizmo aspektai, o fundamentalūs klausimai paliekami nuošaly? O jeigu kultūrinis ir filosofinis posthumanizmas juos ir svarsto, tai dažniausiai, kaip minėta, technologinio transhumanizmo naudai, kuris yra iš esmės ateistinis.
Į Lietuvos filosofinį diskursą įvedžiau naują vardą ir filosofinę sampratą, kurioje ateities vizija ir antžmogio radimasis derinamas su neovedantos doktrina. Tai Aurobindo Ghose’o (1872-1950) teorinis korpusas, paremtas empiriniais tyrimais. Ši samprata, pasaulėžiūra ir idėjų visetas yra integralios, universalios prigimties, nes apima fundamentalius būties aspektus. Mūsų refleksijai jis parankus dėl bendrų indoeuropietiškų šaknų ir giminingo Vydūno, Vacio Bagdonavičiaus, Audriaus Beinoriaus ir kitų filosofų indėlio į indologiją. Jeigu Lietuvoje randa vietą ir prigyja visiškai negiminingos filosofinės sistemos, kodėl ši indoeuropietiškoji kryptis tokia nuskriausta? Šią problematiką būtina tyrinėti posthumanizmo kontekste. Tačiau įprasta, kad laikomasi jau paplitusių hinduizmo teorijų, jų nesiejant su naujomis arba antikiniu pagrindu rekonstruotomis minties srovėmis. Prieš dvidešimt metų nė nenutuokiau, kad mano darbinė tema ilgainiui pasidarys vis svarbesnė. Visiškai akivaizdūs posthumanitariniai pokyčiai, atspindintys akademinio pasaulio suvaržymus, privertė įsigilinti į posthumanizmo problematiką ir atrasti veiksmingą priešnuodį, slypintį gerai žinomoje integralioje filosofijos sistemoje. Paliekant nuošalyje prezumpciją, jog tokia padėtis yra socialinės inžinerijos rezultatas — darant prielaidą, jog bet kuri savarankiška nematerialistinė arba prigimtinė ir kartu glokali filosofinė žiūra anksčiau aptartam globaliam vieningo pasaulio modeliui nepageidautina — galima mėginti atsakyti į girdėtas kolegų nuostatas. Pirmoji teigia, kad pasaulyje turi egzistuoti blogio dalelė, antraip nesuvoksime, kas yra gėris. Antroji abejoja pasaulio be blogio įvairove.
X bunkeris
Blogio nebūtinybė ir gėrio apstas
Neišvengiamas blogis ir amžinas gėrio ir blogio dualizmas yra pamatinis pasaulio principas, gvildentas įvairių religinių ir filosofinių koncepcijų. Posthumanistiniu požiūriu jos priklauso praeitai humanizmo epochai, ir ne vien dėl to, kad daugelis posthumanitarų atsisako įprastų etinių nuostatų vardan ateities, kurioje viską spręs dirbtinis superintelektas. Šiuo metu technomilijonierių peršama požmogio idėja — tai superrobotas, superinteligentiškas dirbtinis intelektas, kurio akiratyje žmogui, kaip savarankiškai būtybei, vietos nelieka.
Naujoji karta jau atvirai propaguoja žmogaus išnykimą. Samas Altmanas, Marcas Andreessenas (esė Technooptimistinis Manifestas, 2023), Gillis Verdonas (teorija apie entropiją, chaosą ir sprogimą), Lexas Friedmanas, Eliezeras Yudkovsky’s, Dario Amodei ir kiti — tai ateitį viešai konstruojantys vardai pradedant verslu ir baigiant kvantine superkompiuterija, o kartu formuojantys naująją pasaulėžiūrą, ideologiją ir politiką. Ši karta mano, kad nebus reikalo dirbti ir turėti pinigų, nes visus darbus dirbs robotai, kuriems pinigų nereikia. Šiame projekte bus pasiektas nemirtingumas, suprantamas kaip žmogaus įkrovimas į humanoidą: pavyzdžiui, Elonas Muskas žmogų laiko biologiniu įkrovikliu skaitmeniniam superprotui. Pasak žurnalistės Taylor Lorenz, popandeminiai poslinkiai liudija, jog žmonės suprantami kaip išnyksiantys, o vietoj jų bet kuri forma, turinti intelektą, bus laikoma “žmogumi”. Vadinasi, biologinis žmogus turįs išnykti. Filosofijos mokslų daktaras Derekas Shilleris, vyresnysis Rethink Priorities tyrėjas dirba Pasaulėžiūrų tyrimų komandoje (Worldview Investigations), o jo tyrimų objektas yra metaetika, proto filosofija ir tikimybių filosofija. Jam ypatingai įdomi sąmonės ir moralinio statuso sąveika, kurią jis interpretuoja funkcionalizmo ir skaitmeninės sąmonės požiūriu. Būdamas kartu ir programinės įrangos vystytojas, jis siūlo naująją psichologijos sampratą, palengvindamas perėjimą į kitą moralės lygmenį: “Mes turime kaip inžinieriai sukonstruoti žmonių išnykimą, kad planetos ištekliai būtų skirti tik DI gaminiams su geresniu gyvenimu”. Jam antrina virtualios realybės “tėvas” visurologas Johnas Lanier, teigdamas, kad “turėti vaikų neetiška,” mat jie nešios biologinį virusą; todėl žmones reikia… išnaikinti. Kitas virtualios realybės pionierius, kaip tyčia jo bendrapavardis, Jaronas Lanier, su tokiomis pažiūromis kovoja. Šiaip ar taip, tai yra oficialus startuolių steigėjų ir technologinės ateities statytojų požiūris, nuolat esantis žurnalistų, rašytojų ir blogerių, tokių kaip Danielis Coco ar Rossas Doutghatas, akiratyje.
Bunkeris Majamyje, JAV
Medijų teoretikas Douglas’as Rushkoffas parašė knygą “Turtingiausiųjų išlikimas: eskapistinės technologijų milijonierių fantazijos” (Survival of the Richest: Escape Fantasies of the Tech Billionaires, 2018), kurioje aptaria jų planą palikti mirštančią planetą pasitraukiant į bunkerius salose ir kolonizuojant kosmoso erdves… Utopistines Silicio Slėnio idėjas ir amoralumą, kylantį iš sukaupto kapitalo, jis kritikuoja atkreipdamas dėmesį į bazinius transhumanistinės pasaulėžiūros įsitikinimus, apie kuriuose esu rašiusi ankstesniuose straipsniuose. O tuo metu technologijų milžinai neabejoja socialiniu kolapsu, įvardijamu žodžiu Event: įvykis yra visuomenės pabaigos eufemizmas. Didysis Įvykis — tai galimas aplinkos žlugimas, neramumai, branduolinė katastrofa, saulės audra, nesustabdomas virusas arba viską sunaikinantis kompiuterinis virusas.
Šiuo atveju ne tiek svarbu, ar tokie scenarijai įmanomi, o etinės pozicijos poslinkiai, liudijantys tai, kad gėrio ir blogio takoskyra nyksta, gėriu tampa tai, kas anksčiau buvo laikoma blogiu, arba operuojama viršetinėmis kategorijomis. Juk nei eutanazija, nei įvairūs nehumaniški eksperimentai, nei paties žmogaus sunaikinimas nebelaikomi neetiškais ar blogais — tai pateikiama kaip būtinybė. Tai ir yra posthumanistinė egzistencinė krizė, savo ruožtu lemianti būtinybę apokaliptiniams scenarijams priešpastatyti optimistinius. Kaip tik tokį scenarijų, ar veikiau viziją pateikė Aurobindo Ghose’as, numatydamas žmonijos evoliucijos tašką, kuriame būtina atsisakyti įprastos gėrio ir blogio dichotomijos. Pasak jo, norint pereiti į aukštesnį raidos etapą, reikia pakilti virš gėrio-blogio sampratos ir viską vertinti iš pozicijos klausiant, ar tai, kas vyksta, yra dieviška, ar nedieviška. Tai nereiškia, kad žemesnėje išreikštyje blogio nelieka; pakinta tik požiūrio kampas. Blogio kilmę Ghose’as aptarė “Dieviškojo gyvenimo” skyriuje “Melo, paklydimo, neteisybės ir blogio ištakos ir priemonės nuo jų” (“The Origin and Remedy of Falsehood, Error, Wrong and Evil” in Life Divine, 1989, p. 596). Kadangi šią sampratą tyrinėjau mokslo straipsnyje (žr. Blogio samprata Sri Aurobindo Dieviškajame gyvenime.//LOGOS, 2015 Nr. 84, p. 38-44, ISSN 0868-7692. Prieiga per internetą: http://litlogos.eu/L84/Logos_84_038_044_Tamosaityte.pdf), norėčiau pabrėžti jo siūlomą išeitį — būtinybę išsivaduoti iš nuodėmės ir dorybės reliatyvizmo, kuris priklauso neišmanymo, primesto mums pasaulio prigimties, sričiai, kada mes, vedami per ją dvasinės intuicijos, peržengiame žemesnįjį dvilypumą ir įžengiame į tikrąjį gėrį, kuris yra visiškas. Neišmanančio proto problemos kartu su tiesos ir klaidingumo dualumu išnyksta begalinėje tiesos sąmonėje, o kartu išsivaduojama iš gėrio ir blogio dvejybės begaliniame gėryje, kuris yra transcendentinė plotmė. Tai yra dvasinė, bet ne skaitmeninė transcendencija, savo ribotumo peržengimas.
Aukštesniųjų sąmonės lygmenų siekiančio žmogaus tikslas yra antmonė, kitaip superprotas (supermind), kuris nieko bendro su skaitmenine sąmone neturi, jeigu tokia apskritai gali egzistuoti, nes sąmonė yra ne fizinė, o suprafizinė esatis. Ne robotinio, o gyvo antžmogio radimasis, pasak mąstytojo, yra kosminė būtinybė, susijusi su ego atsisakymu ir jo pakeitimu tikrąja savastimi, arba patybe. Ne socialinių reformų kelias, o vidinės tikrovės pripažinimas ir sielos ugdymas išsprendžia anksčiau minėtus prieštaravimus. “Mūsų vienybė su kitais turi būti fundamentali, ne vien vienybė su kitų protais, širdimis, gyvybiniais “aš”, ego, — nors ir šie bus įjungti į mūsų suvisuotintą sąmonę, — bet ir vienybė sieloje ir dvasioje, ir tai gali būti pasiekta išsilaisvinant per savo sielos pažinimą ir savižiną. Todėl dvasinis pašaukimas turi būti priimtas kaip imperatyvas ir būti pirmesnis už kitus reikalavimus, intelektualinius, etinius, socialinius…” (p. 630). Pasak Ghose’o, protinės gėrio taisyklės gyvuoja neišmanymo lygmenyje, jos gali tik ką nors palengvinti ar modifikuoti, nors ir tai evoliucijos eigoje yra tikslinga pastanga. Blogis yra dvasinės tamsos vaisius ir išnyks tik augant dvasinei sąmonei ir žinojimo šviesai.
Taigi blogis posthumanistinėje perspektyvoje nėra neišvengiamas. Kita vertus, žmogus yra prisirišęs prie šešėlio, jam įprastos šviesos ir tamsos kaitos. Jis mėgsta dramą, todėl pasaulis be blogio atrodo įtartinas ar bent jau neįdomus, vienodas. Tačiau aptariamoje antžmogio perspektyvoje visiškas gėris kupėte kupa neišmatuojamomis galimybėmis ir apraiškomis, tai apstas, kurio fundamentalus dėsnis yra įvairovė vienovėje. Pasak Ghose’o, įvykus prigimties lūžiui, bus einama nuo mažesnio gėrio į didesnį. Ta apstybe ir reikšis Kūrėjo visagalybė, o požmogis niekada neatsikratys nuostabos jausmo.
Dvasinio antžmogio nulemtumas
Pasak Aurobindo Ghose’o, žmogaus pakeitimą antžmogiu vykdo dieviškoji valia ir jame bręstanti sąmonė. Tai vidinis ir dvasinis veiksmas, todėl ambicingas transhumanistų siekis – „transcendencijos inžinerija“ (Gulio Prisco) arba „religijos nulaužimas“ (Michaelo la Torra), įvardijamas neuroteologija, neatrodo įtikinamai, nes prieštarauja kultūrinei žmonijos raidai. Tačiau visiems įdomu, kaip gi atrodys tasai antžmogis? Ar tai bus tik technologiškai pagerintas esinys be sielos, ar jo psichinį turinį sudarys skaitmeninis informacijos laukas?
Optimistinis scenarijus kalba apie tai, kad technologijos ir mokslas yra tik priemonė ir būdas pažinti pasaulį, bet negali uzurpuoti žmogui būdingo kūrybiškumo ir laisvės, juo labiau negali atstoti Dievo ir sielos. Pasikartosiu: kaip tik egzistencinė civilizacijos krizė ir evoliucinis gamtos stimulas privertė atsigręžti į antžmogio idėją, kurią transhumanistai iškėlė į pirmą planą. Populiari nuomonė apie antžmogį kaip pabaisą, kiborgą ar frankenšteiną gana tiksliai atspindi šios idėjos neišbaigimą, arba vienpusiškumą ir suvokimą, kilusį iš gyvų patirčių. Ar tikrai antžmogis yra žmogėdra, bejausmis monstras? Posthumanistiniame diskurse į žmonių nuogąstavimus atsižvelgiama, tačiau čia ir vėl reiškiasi dualistinė dvasia: žmogus arba gąsdinamas ir verčiamas sutikti su permainomis, arba jam piešiamas nuo realybės atitrūkęs futuristinis utopinis paveikslas.
Ghose’as nenaudojo posthumanizmo sąvokos, bet visa jo metafizinė išsklaida kalba apie posūkį į požmogio nulemtumą. O štai epe „Savitrė“, jo pabaigoje, jis stulbinamai aiškiai ir išsamiai, kiek leidžia poetinė kalba, apibūdina antžmogį. Pirmiausia jis pasako fundamentalią tiesą, jog mūsų laukia „didesnis likimas, kurio protas negali nuspėti,“ nes jis yra „įtvirtintas besirutuliojančio Kelio viršūnėje“, arba Dvasios namuose, kuri „nusimes kaukę ir įpavidalins pasaulio kryptį“, nes ji pati iš gamtinės tamsos ir nesąmoningumo kyla į Antgamtę.
Toliau jis sako, kad tik keletas pajėgs įžvelgti stebuklingą Šaltinį, pajus slėpiningą Jėgą, pasuks šiuo keliu ir taps didingesnės Dienos keliautojais. Ta Diena – tai Dievo valandos simbolis, meto, kada aukščiausioji Tiesa bus suteikta žmonėms. Jis pakartoja, kad perkaitos šaltinis yra ne protas, bet sąmonė, kuri „neturi namų žemėje ir centro žmoguje“, tačiau yra visų minčių ir darbų pradmuo, visos kūrybos ištakos. Tokiu būdu kai kurie žmonės taps „šlovės indais“, „švytinčios Amžinybės jėgos įrankiais“. Tai jie bus „didieji išvaduotojai iš žemiškai susaistyto proto“, „žmogiškojo molio perlipdytojai“ ir „naujos dieviškosios rasės pirmagimiai“.
Jeigu Alexas Levantas jau kadai pasakė, jog „ateitis jau įvyko“, tai ir Aurobindo pasako, kad mes jau gyvename perkaitos sąlygomis, nes įsikūnijusi dvejopa Jėga jau atvėrė duris, nužengdino antprotį (supermind) į Laiką, todėl „antžmogis pabus mirtingame žmoguje ir išreikš slypintį pusdievį, arba skleis Dievo šviesą ir galią“. Tokiu būdu „žemę palytės Aukščiausiasis, jo ryški Transcendencija (Antgamtė), nusimetusi šydą, nušvies protą, širdį, gyvenimą ir veiksmus, kuriais jo nenusakomas slėpinys bus interpretuojamas dangiškosios abėcėlės Dievystės ženklais“.
Antžmogis „anuliuos mirties ir skausmo nuosprendį“ ir „ištrins neišmanymo formules“, parengs esybę nemirtingumui ir sugrąžins Gamtai pamirštą gyvenimo džiaugsmą. Jis valdys žemę pagal Amžinybės įstatymą. Taigi anžmogis bus „mąstytojas, žadinantis nesąmoningą pasaulį,“ „įkūnys Dievo valią“, bus Jo dieviškumo „kaukė ir apdaras“, Jo galios „instrumentas ir partneris“, „amžinybėje nubrėžta linija“ ir „Neišnykstančiojo pasireiškimas“. Antžmogio šaltinis bus antprotis, o tiesa lems jo mintis ir veiksmus. Taigi matome, jog pagal šį eschatologinį scenarijų mirtis ir skausmas priežastiniame pasaulyje jau įveiktas, ir amžinybė pasiekta. Tai didžiausia transhumanistų svajonė, bet akivaizdu, kad besielis ir bedvasis padaras tai įvykdyti kažin ar galės, nes šie sąmonės lygmenys, kaip ir apskritai sąmonė, mokslui yra nepažinūs.
Tada „viskas pasikeis, ir stebuklinga tvarka pranoks šią mechaninę visatą“; „galingesnė rasė apgyvendins mirtingą pasaulį“. „Dvasiniu pagrindu Gamtos ir Prigimties viršūnėje antžmogis karaliaus gyvenime“, vesdamas dar tamsius žmones į šviesą. Antprotinė sąmonė pareikalaus Šviesos pasauliui, ir sielos prabus: „protas bus dieviškos regos tabernakulis“, „kūnas – pajautos įrankis“, „gyvenimas – matomos Dievo jėgos laidininkas“, o „visa žemė – pasireiškusios Dvasios namais“. „Gamta apvers veiksmų valdymo tvarką“, žmogus pamirš paklusti mirtingumui, ir visa judės į laimę. (cituota pagal Savitri, 1993, BOOK ELEVEN: The Book of Everlasting Day, Canto One: The Eternal Day: The Soul’s Choice and the Supreme Consummation; Savitrė, XI KNYGA: Amžinosios Dienos Knyga, pirma giesmė “Amžinoji Diena: Sielos pasirinkimas ir aukščiausiasis užbaigimas”, p. 673-712).
Galiausiai svarbu bent paminėti blogio jėgų įveiką. Aurobindo Ghose’as teigia, kad nors šiuo laikotarpiu „piktosios jėgos turėtų būti įsikibusios į savo karaliavimą ir reikšti teises į nesibaigiantį valdymą, o žmogus atmes, atsisakys savo aukšto dvasinio likimo, vis tiek paslėpta Tiesa įsigalės“, mat visa įvykdysiančiame Laike turi ateiti Antgamtės valios išsipildymo valanda.
Taigi tokia vizija, manytina, yra patrauklesnė, nei distopinis košmaras, skaitmeninė vergija ar žmogaus valia prikurtų keistų augalų, gyvūnų ir kiborgų rūšių kartu su ateiviais invazija.
—————-
Šiuo straipsniu pamėginau užpildyti konkrečią mūsų posthumanitarikos spragą, liečiančią filosofinį požiūrį į posthumanistinę antžmogio idėją ir suformuoti atsvarą vienakrypčiam technologiniam diskursui, pasirinkusiam transhumanizmo greitkelį. Problematika yra įdomi ir kelianti daug klausimų, provokuojanti ir, manau, kertinė, norint fundamentaliai gvildenti šiuolaikinio pasaulio įtampas ir priešpriešas. Refleksijos iš svetur neišvengsime, tad kiekvienas geranoriškas ir objektyvus žvilgsnis į šią sudėtingą temą yra sveikintinas ir svarbus, jei norime plėtoti savą, glokalią ir inovatyvią minties tradiciją.
2026 liepos 15 d.
Straipsnis spausdintas žurnale „Kultūros barai”, 2026 spalio mėn., Nr. 10