Aušros Vartų Dievo Motina. Daivos Tamošaitytės relikvija
Perkūno valandą audringą
Drebėk, gentie ištvirkus!
Atstūmus ranką maloningą,
Piktuos jausmuos išmirkus,
Tu liūnu pavertei namus
Ir kitados laimingą kraštą
Apleidai ordom svetimų,
Pamiršus duotą šventą raštą.
Šis paskutinis mūšis vyks
Tarp žemės ir dangaus, bedugnėj,
Kol paskutinis juodulys išnyks,
Kris Smakas, paaukotas Ugniai.
Drebėk! Tie dvokiantys nasrai
Ir nuo aukų išpampęs pilvas
Kur maršus groja pragarai –
Tau atpildui paruoštas skilvis.
Negriežki dantimis, tirone,
Jau išmušė ta valanda,
Numirėlius tepasiims Charonas,
Ne tavo žemės bus valda.
Perkūno valandą lemtingą
Kai Indros žaibas Smakui kirs,
Visatoj įsidegs gaisrai galingi,
Ir pelenais Naktis pavirs.
Širdie! Tąsyk išsaugok gėrį,
Kurį kaip atnašą neši,
Aušros tau Vartai atsivėrę,
Ir aukso dulkių debesy
Štai skendi permainytas Miestas
Ir Dievo Motinos glėby
Ekstazėj virpa jos paliestas –
Kadais, dabar ir ateity.
2025 lapkričio 13 d.