Vėlinės Saltoniškių senosiose kapinėse Vilniuje. Daivos Tamošaitytės nuotr.
Paskutinė kalva
Aš nieko neslėpiau, nes nebijojau
Aš atversta knyga jau,
Skaityki ją
Tu siela atvirąja
Priimki viską, ką kasdien aukojau:
Skambančius varpus, tėvų namus,
Mylėjusiuosius mus,
Ir vagą artą,
Inkilą iškeltą –
Gyvenimą tau užrašau ramus.
Aš stengiausi darbais išpuošt pasaulį
Įgyt žinių pagaũliai,
Ruošti vietą –
Deimantais nusėtą
Tavo atėjimui tarsi saulės.
Ir nors žinau, kad viskas tau priklauso
Valgiau duoną sausą
Piniguočio,
Kad daugiau tau duočiau
Kas pasiekiama, tauru, brangiausia.
Dabar, kai žilas plaukas puošia galvą
Praradę viltys spalvą
Leisk, Dieve, saũgiai
Įveikti mirtį baugią
Ir palydėk mane į paskutinę kalvą.
2024 m. balandžio 20 d.
Vilnius