Mano sodas. 2022 m. liepos 16 d. Daivos Tamošaitytės nuotr.
Paguodos sodas
Savivaldi, be pastangų
Lengvai aš grožį sėjau,
Viršukalnėj jaunų dienų
Dar ateitim tikėjau.
Kukli gerovė ir darna,
Ar padėtis pelnyta, –
Vis ta pati būta smalka[1],
Nuo seno išbandyta.
Atsisakiau lengvos šlovės
Ir progų išgarsėti,
O dėl paveldėtos garbės
Man teko vien kentėti.
Paguodos sodą sodinau,
Kaip auga jis stebėjau,
Be poilsio ir paliovos
Ten piktžoles ravėjau.
Taip, Dieve, dėl tavęs
Gyvenimo išsižadėjau.
2021 m. rugpjūčio 24 d.
[1] Smalka – kieno nors stelbiama, smelkiama, saulės nenušviečiama vieta.