Mirtos žiedai
Padovanok man
Padovanok man mìrtą,
Amžiną kaip mūsų meilė.
Tegu jos lapai kvapnūs daἶliai
Dabina dalią skirtą.
Vainikas tau už narsą,
O man – už triūsą teisų lémtas;
Kaip upę jungia krantas,
Taip mus – likimas iki karsto.
Bet priesaika šventa
Pranoksta laiko kūną nuogą;
Duota dievystei, o ne žmogui,
Ji amžiams dvasioj iškalta.
Atėjo laikas pjūčiai;
Apsupk mane kaip mūras tvirtas,
Kad būtum karžygių pagirtas,
Kad vien tik tavo būčiau.
2024 m. balandžio 23 d.