Daiva Tamošaitytė. Martyno Švėgždos von Bekkerio dovana Antanui Baranauskui

 

Martyno Švėgždos von Bekkerio dovana Antanui Baranauskui

 

Šių metų sausio 25 dieną Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje vyko renginiai, skirti Antano Baranausko 190-ųjų gimimo metinių minėjimui. Jų siela tapo Martynas Švėgžda von Bekkeris, parengęs didžiulį solinį rečitalį, kuriame skambėjo jo paties sukurto Romui Kalantai skirto kūrinio, muzikinio kodo-matricos „Šventa Ugnis“ smuikui solo, pasaulinė premjera. Prieš koncertą įvyko kitas reikšmingas renginys, taip pat sumanytas Martyno: 2019 metais jam su bendraminčiais įkūrus „Girių spiečių“, žmonių iniciatyva saugoti ir ginti Lietuvos miškus natūraliai išsivystė į šio sambūrio ir Antano Baranausko kūrybines sąsajas, tad Martynas pasiūlė rašytojo gimtadienio proga surengti ir gamtosaugai skirtą renginį. Idėja įsikūnijo žaibiškai, per trejetą savaičių. Tai, pasak jo, liudija lietuviškos draugystės fenomeną. „Girių spiečius“ išleido ir pristatė gyvąją knygą „Anykščių šilelis“, o pats iniciatorius perskaitė Simonos Vaitkevičiūtės tam tyčia parašytą tekstą.[1] „…Miškas ir lietuvį pramaitinęs, aprėdęs, kūną ir sielą pagydęs, partizaną paslėpęs ir kaip kitaip naudingas žmogui buvęs. O lietuvis ar miškui savo skolą grąžinęs? Kaip Baranauskas pažymi, senobės lietuviai, vieros nežinodami, apie visus medžius sakydavo, kad iš žmonių išaugę. Šiais laikais mes juk žinome, kad ne protėvių kraujas medžių kamienais teka, o jų mintys ir žodžiai miške pavidalą randa. Tad neišsaugojus miško, kam saugoti kalbą, neišsaugojus girios, kam leisti atžalą savo?“ Toliau argumentuojama dabartinė padėtis. Tai labai gražus ir prasmingas tekstas, kurio būtinai reikia pasiklausyti (nuoroda išnašoje).

Jei ne kraujas teka medžio gyslomis, tai medis auga iš tūkstančius metų skaičiuojančių žmonių kapaviečių, o dabar ir okupanto pakastų ir iki šios dienos nerastų daugelio miško brolių ir sesių kaulų. Kaip kultūra yra dvasios namai ir paskutinis prieglobstis, taip giria yra mums šventovė, alkas, visa ko pradžia ir pabaiga, daiktų istoriją saugantis sargas, giliausias slėpinys, pati dievystės esatis visa teikiančia ir apvalančia gausa bei pirmapradžiu grožiu; lietuvį ir atpažinsi iš to į kraują įaugusio miško. Ir bent jau man skauda ne tik kaip kertamą ranką, bet labiausiai žeidžia supratimas, kad sūnums ir partizanams jau nebus kur padėt galvos, jei dar sykį Lietuvą ištiks nelaimė. O galgi bus kitaip? Štai Martynas vidum įsitikinęs, kad ukrainiečiai pasieks pergalę, o kartu ir mes.

Kaime, kur stovi šeimyninė Švėgždų troba, Martynas skaičiuodavo „fūras“, išvežančias mišką. Kai pradėta apie tai garsiai kalbėti, šis „medžių lavonų“ išvežimas pradėjo būti vykdomas naktimis. Rąstai, sakė jis interviu LRT radijo laidai „Klasika“, šimtmetiniai, jų storis vos ne per du metrus, per abi ištiestas rankas! Skerdžiamas miškas jam sukėlė pasaulio pabaigos pojūtį ir suvokimą, kad nieko negalì padaryti, nes miškų įstatymas ir saugomų teritorijų įstatymas prieštarauja vienas kitam. Šimonių girios bendruomenė, kurios pirmininkė Barbora Domarkaitė, kaimynai miške ėmėsi įstatymų leidėjui privalomo darbo – už savo pinigus ir laiką nustatė visas kolizijas, viską išsiaiškino, parašė peticiją, kurią Seimas priėmė… Ir, pasak Martyno, niekam niekas neparūpo, niekas neatėjo į posėdį.

Todėl gyvybiškai svarbu cituoti garsųjį Baranausko posmą apie kelias pušeles apykreives likusias, kartu klausiant, kodėl plynai kertami miškai ir parduodami užsienin šiandien, nepriklausomoje Lietuvoje, kas istoriškai būdavo daroma tik pervartų laikais ir tik dviem kraštutinėm sąlygom, arba carmečiu, arba sunkmečiu, mat niokojimas ir beatodairiškas plėšimas būdingas tik svetimam ponui? Pilietinė iniciatyva lieka vienintele alternatyva skystai valdžiai. Anot Martyno, „Zigmantas Sierakauskas tokiems „bestuburiams“ ir čebatų valyti neduotų!“ Metas, oi metas jau Antano Baranausko poemos mokyti nuo mažumės atmintinai ir deklamuoti ją kaip antrą tautos himną!

 

***

 

Į salę pasiklausyti koncerto prigužėjo daugybė svečių su mažais vaikais, ir visas vakaras priminė draugišką didelės giminės susiėjimą. Dar daugiau: tvyrojo kažin kokia ypatinga atmosfera, gaubianti vienišą smuikininko figūrą neaukštoje scenoje. Į susikaupusį veidą ir smičių vedžiojančią ranką nuo netoliese stovinčio piupitro žvelgė jauna ir graži Martyno senelė Elena Strazdaitė-Bekerienė, ryški nepriklausomybės laikų smuikininkė. Minėjimą pradėjo buvęs muziejaus direktorius Antanas Verbickas, didžiausią kalbos dalį skyręs Antano Baranausko, mokėjusio griežti įvairiais muzikos instrumentais, smuiko likimo peripetijoms, kaip jis keliavo iš rankų į rankas, ir kaip galop vėl atsidūrė gimtinėje. Šiaip ar taip, viskas baigėsi gerai, nes ir smuiko originalas, ir kitas smuikelis, kurį laiką tarnavęs ano vietoj, kabėjo ant salės sienos, o koncerto pabaigoje Martynas Švėgžda buvo paprašytas juo, kad ir paskubom suderintu, ką nors pagriežti, bet dėl to dar smagiau nuskambėjo Fritzo Kreislerio pjesė „Gražioji Rozmarina“ („Shön Rosmarin“).

Per tris mėnesius parengęs tokią programą, kurios imtis ryžtųsi tik pats didžiausias savimi pasitikintis smuiko virtuozas, Švėgžda tiems, kas pažinojo ar pačią ponią Eleną Bekerienę (dar pamenu jos nedidelę aristokratišką figūrėlę M. K. Čiurlionio meno mokykloje, kur pirmame aukšte ji turėjo savo klasę), ar žino turtingą giminės istoriją, priminė ne tik gyvą jos tąsą, bet tarsi prikėlė šių vietų dvasią. O skleidėsi ta dvasia pirmiausia per šešias dalis iš Johanno Sebastiano Bacho sonatų ir partitų smuikui solo[2], paskui smuikininkui atlikus ukrainiečių kompozitoriaus Andrijaus Štoharenko  (1902-1992) Fantaziją smuikui solo ir vieną puikiausių kūrinių lietuviškoje smuiko literatūroje – Vytauto Barkausko  (193-2020) Partitą smuikui solo[3].

Sausakimša salė klausėsi atidžiai ir noriai; smuikas dar sykį tapo Anykščių gyvenimo dalyviu. Bacho sonatų ir partitų dalys skambėjo paprastai ir intymiai. Martynas pradėjo griežti nusprendęs netarti žodžio – kaip ir viskas, ką jis daro, tai buvo nuoširdu ir tikra. Jis, regis, tarsi mažas berniūkštis stovėjo tame pačiame saulės nutviekstame močiutės kambaryje ant vašku kvepiančio parketo, vienas su smuikeliu, kurį kalbindamas jis kalbasi su pasauliu. Taip, kaip tą patį Bachą kadaise grieždama Elena Strazdaitė. Jis skleidė kažkokią gerumo ir artumo magiją, ir žiūrovų širdys atsivėrė.

Štoharenko kūrinys – melodingas, ilgas ir pakankamai sudėtingas, su daug dvigubų natų. Ukraina irgi atsidūrė programoje ne veltui – ir dėl karo su Rusija, ir dėl to, kad močiutė buvo gimusi Odesoje, o šeimos keliai vedė ir į ten. Dar mažas vaikas, jis girdėjo daug pasakojimų apie Ukrainą – ir apie holodomorą, ir apie pasakiškai derlingas šalies žemes, medum varvančias vynuoges, paprikas ir lėkštės didumo svogūnus… Galima tik įsivaizduoti, kokios nuostabios, ugdančios buvo tos smuiko pamokos! Po šio nemažo opuso Barkausko Partita, kurią su pačiu kompozitoriumi Paryžiuje Švėgžda buvo išnarstęs po kaulelį, nuskambėjo blizgančiai. Suintrigavo tiksliai atlikti štrichai ir dėmesį kaustanti kūrinio dramaturgija, klausytojai kvapą užgniaužę sekė įvairiausius griežimo būdus ir išgaunamus efektus.

Sudėtingų techninių uždavinių nestigo ir paties smuikininko kompozicijoms. Antrą koncerto dalį, pradėtą be pertraukos, sudarė paties Martyno Švėgždos kūryba: keturios dalys[4] iš ciklo „Garsas ir žodis“ („Le son et la parole“) smuikui solo Ugnės Karvelis tekstais ir kūrinio, skirto Romui Kalantai, pirmasis atlikimas. „Tai buvo ‚išprotėjimas dviese‘, – prisiminė su Ugne Karvelis praleistą kūrybinį laiką Martynas Švėgžda. Ir prancūziškai pridūrė: – Aš norėjau kalbėti garsu, o Ugnė – groti žodžiu“. „Trumpas flirtas“ skirtas jai, visos kitos iš vienuolikos pjesių ciklo – kitiems draugams, išsibarsčiusiems po pasaulį. Labai asmeniškos pjesės iš šio ciklo  – tai savitos kalbos pasakojimas. Kūriniai virtuoziški. Charakteringi. Įdomu, kad žmonės reagavo labai gyvai; atrodė, kad toje tyloje ir skambančioje muzikoje vyksta kažkas daugiau. Tas „daugiau“ tapo atminimo ritualu ir pačiam poetui Antanui Baranauskui, ir Romui Kalantai. Prie pradėdamas griežti paskutinį visų labai laukiamą opusą, Švėgžda uždegė žvakę. Jo nurodymu tai turi būti daroma kaskart atliekant „Šventą ugnį“. (Žvakė turi degti, kol išsiskirstys visi klausytojai.) Ir tada prasidėjo tikrų tikriausia misterija…

Parašyti ką nors Kalantos atminimui mintį davė Martyno mama 2021 metais. 2022 metais Kaunas minėjo jo mirties 50-ąsias metines[5], jame dalyvavo ir dailininkai, tarp jų tėvas, Algimantas Švėgžda savo meno darbais. Iš pradžių nesumojęs, ką pasakyti apie žmogų, kurio nepažinojo, Martynas idėją ilgai nešiojosi, mąstydamas apie Romą kaip apie tos kartos simbolį, jo galimą gyvenimą, kurį išreiškė kūrinio pradžioje girdimu ilgu įvairaus, taip pat pirštinio pizzicato epizodu, atliktinu ad libitum, rubato a la cadenza – aliuzija į to meto hipiuojančio jaunimo pamėgtą gitarą. Iš pradžių lyg akimis regėtume ilgaplaukį Romą, sėdintį kur nors ant akmenų įsauly ir derinantį instrumentą, o paskui pamažu pradedantį improvizuoti.

Intriga yra ta, kad kompozitorius paėmė Kalantos gyvenimo ir mirties datas, vardą ir pavardę, jo šūkį „Laisvę Lietuvai!“ ir pasirinktus skaičių ir raidžių kodus iššifravo. (Pagaugais nueina nugara išgirdus faktą, kad tie kodai atsidūrė vienoje dermėje.) Taip gimė matrica: iš dermės išaugo melodija, ir viskas, kas iškoduota, sugulė į harmonines variacijas. Toliau panaudodamas įvairius būdus (rikošetinį sautillé ir kitus štrichus), tarp jų gulsčią stryką (griežimą medžiu), kompozitorius siekė perteikti dvasinę būseną, lyrinį kūrinio subjektą atvedusį į pasiaukojimo aktą, į sprendimą, sukrėtusį visą Lietuvą. Baigiamojoje dalyje panaudojo iš Indonezijos atsivežtą ypatingą smičių, kuriuo galima iš karto užgauti visas keturias stygas. Keturgarsiais akordais raudojo siela, trūksminga tema sielvartingai šaukė, įtampa pasiekė kulminaciją. (Tai, pasak paties Švėgždos, skamba kaip vos ne skanduojantis choras.) Kai ji nutrūko, koda suskambo kvintom išdėstytais kvartiniais flažoletais. Pabaiga con sordino ir con legno išreiškė jau nutrūkstančio gyvenimo plevenimą į dangų, švilpė ir švokštė lyg pakirsto mūšyje kario balsas ir vis lėtėjo, kol virto mažoriniais tonais, paskutine „kodine“ fraze – Juozo Naujalio „Lietuva brangi“ tema; sulig paskutiniu vieninteliu stygos grybštelėjimu siela iškvėpė paskutinį atodūsį.

Įspūdingas, tiksliai parinktais įvaizdžiais pribloškiantis kūrinys galėtų būti papildytas vaidybiniais elementais, pavyzdžiui, įsiliepsnojus ugniai, kai muzika nutrūksta, pauzė galėtų būti gerokai ilgesnė, o smuikininko figūra prašyte prašosi kokio nors gestų simbolizmo (trumpo nusisukimo, nuleistos galvos, rankų gesto ir pan.). Kas tai, vienuolika minučių trunkanti Vilties agonija ar fakelas nežmoniškų kančių ir aukų reikalaujančiai nepasotinamai Laisvei? Traktuoti šį kūrinį, manau, virsiantį galingu akcentu ateities smuiko repertuare, galima įvairiai. Pats Švėgžda teigia, kad Romas Kalanta susidegindamas įvykdė žygdarbį, būtą dar prieš krikštą. „Kas yra tas penkių šimtų metų krikštas, palyginus jį su mūsų kalba ir dainom? – retoriškai klausia jis. – trumpas epizodėlis“.

Kūrinys daugiabriaunis, kaip ir pats Martynas, nebūtų jis menininkas plačiąja prasme. „Aš pats nieko nekūriau, – pareiškė jis man po koncerto. – Aš gavau rinkinį natų. Tai buvo man duotas muzikinis kodas. Duotos nuotaikos, harmonijos, kurias sugroji kitais štrichais. O pakeitus kampą, keičiasi obertonai, jie tuo pačiu pasiekia kitą lygmenį. Keturbalsiame „Chore“ – degantis žmogus. Jame tiek lietuviškumo! Choras jau nebe dainuoja, o, galima sakyti, rėkia.“ Taigi koda viską transcenduoja, tą patį matricos kodą perteikiant kvintomis ir jau minėtais pakeistais štrichais išgaunant kitų lygmenų obertonus.[6] Kodų buvo ir daugiau, pavyzdžiui, rokas. Tačiau esmiškai šių kelių paaiškinimų pakanka suvokti, kad šis konkretus kūrybinis aktas buvo pats tikriausias liudijimas to, ką Andrè Gide‘as išreiškia mintimi, jog žmogus nieko nekuria, o kuria Dievas.

Klausantis man visą laiką kirbėjo klausimas, kokiu instrumentu griežė virtuozas, nes mačiau ir girdėjau, kad tai ne jo smuikas, kito tembro. Ir sužinojau, kad jo rankose – močiutės smuikelė, Andrea Amati instrumento kopija, tokio laikotarpio, iš kurio smuikas kabo ant salės sienos. Ji turėjusi savo smuiką, o šį kažkas įsiūlęs. Ir juo keturiolikmetis ir šešiolikmetis Martynas laimėjo tarptautinius konkursus. Savąjį neseniai jis atidavęs taisyti. Kaip visada – viskas susiję kažkokiais nematomais mistiniais saitais! Martyno žodžiais, močiutės laikas – tai laikas, kai keli pasauliai susieina vienu metu.

Greitai baigėsi turininga, intensyvi diena, radosi šiek tiek laiko pokalbiams, interviu, autografams, kuriuos Martynas Švėgžda duoda visada, nepaisydamas didelio krūvio ir nuovargio. Graudu, kad jis gyvena toli nuo Tėvynės, kurią be galo myli savo plačia širdimi, ir kuriai pasiryžęs atiduoti dar tiek daug jėgų, yra parengęs planų. Gerai prisimenu, kaip Martynui besimokant tuometėje valstybinėje konservatorijoje, jo visada būdavo pilna, o paskui, jam išvykus, tapo gerokai tyliau… O kol kas jis padovanojo neužmirštamą vakarą ir naują įspūdingą premjerą.

Tegu „Šventa ugnis“ negęsta. Amžiams įžiebta Martyno Švėgždos von Bekkerio lemtingą sausio dieną, ji dega eteriniame Lietuvos danguje ir veda į tikrąją – dvasinę laisvę. Tam įpareigoja ir pats Kalanta – vardas, savy užkodavęs įsakmų priminimą.

 

2025 vasario 3 d.

Spausdinta: „Kultūros barai”, 2025 m. vasario mėn., Nr. 2, p.36

 

[1] Martynas Švėgžda von Bekker skaito „Girių spiečiaus“ prakalbą „Anykščių šileliui“ Girių Spiečius: https://www.youtube.com/watch?v=ixtlPSaLJaY&t=10s&ab_channel=Giri%C5%B3Spie%C4%8Dius

 [2] Adagio  iš I-osios sonatos smuikui solo g – moll, BWV 1001, Allegro assai iš III-osios sonatos smuikui solo C – Dur, BWV 1005, Sarabanda   iš II-osios partitos smuikui solo  d – moll,  BWV 1004, Gavotas iš III-ios partitos smuikui solo E – Dur, BWV 1006, Andante  iš II-osios sonatos smuikui solo  a – moll, BWV 1003 ir Preliudas iš III-ios partitos smuikui solo E – Dur, BWV 1006.

[3] Penkios dalys: Preliudas, Scherzo, Grave, Toccata, Postludium.

[4] Leilos daina, Be Vardo, Trumpas flirtas ir Drugelis.

[5] Romas Kalanta (1953 vasario 22 d. –1972 gegužės 14 d.).

[6] Žinoma, ir vėl negali nepažaisti savaime atsiradusia kodos (kūrinio baigiamosios dalies) ir kodo (sutartinės sistemos informacijai laikyti) garsine sąšauka ir tuo, kad kompozitoriaus rutuliojama muzikinė mintis atsiveria keliapakope sistema visoje eigoje ir baigiasi pakeltu laipsniu, tik ne skaičiumi ar tonu, bet virštoniu. Tokiu būdu prasminė informacija kaip iššifruotas turinys ne sumuojama, o perkeičiama.