Liudininkas
O liudininke mano akmeninis,
Sakyk, ar linksminiesi, ar gedi?
Nekrusteldamas šimtmečiais tu dramą
Bevirstančią tragedija stebi,
Kai pastangos bevaisės visos daros,
Susvetinamas prigimtinis pradas,
Ir kas triūsu begaliniu pasiekta
Štai griūva, eina suvisai perniek?
Trūnyt paliktas ir iš bėdos apleistas
Žemdirbio neįdirbtam lauke
Sunyksta namas, gyvulys, padargas,
Gýva ir negyva – visa siaubia
Dar nematyta mirtina naiva,
Ir gęstančiom akim nūnai regi,
Kaip nebūtis gyvenimą apgaubia.
Ar mums likimas skyrė tiktai tiek?
Bet tu, o liudininke, nei sustot,
Nei atsigręžt į praeitį neleidi,
Akli įstatymai rūsčios gamtos
Kas rytą naują potvarkį išleidžia,
Ir privalai judėti iki galo,
Nelaukt, nesitikėti niekut nieko,
Išlikt, atitaisyti žalą,
Pratęsti kovą su mirtim bent kiek.
Brėkštančių aušrų pasiuntiny!
Gerai, kad tu budi, kad tu esi
2021 m. rugpjūčio 29 d.