Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Tarp pasaulių.
Kai iš tvirtovės savo išeinu
Pasaulis šis netikras man atrodo:
Tiek judančių figūrų ir keistų veidų
Nesu nata jo nedarnaus akordo.
Žmonių paviršutiniška veikla
Kaip riturnelė vis tą pat kartoja
Vis sukas nepabaigiamam᷉ rate
Nedarniai, šaἶžiai, kol sustoja.
Galingas basso ostinato gaudžia
Niūrus ir žemas kaip pati dalia:
Visatos jis nustato pradžių᷉ pradžią
Ir teigia, kam ateina pabaiga.
Tas Balsas iš negirdimų᷉ erdvių
Kasdien, kasnakt po žingsnį priartėja
Kaip įbesta aš stoviu tarp žvaigždžių
Ir kosminis nuõšia kūnu vėjas
Ar kilt aukštyn, ar kristi į bedugnę
Vien tam akimirka baisi skirta:
Per ankšta žemėj, ir baugina ugnys
Kai paslaptis bus Dievo atverta
Aš negaliu išsižadėt kvietimo Tavo
O tau per maža užmojų menkų
Tu tarsi slibinas ilgai badavęs
Iš meilės rytum, dingčiau tarp liepsnų
O mano siela, virpanti liepsnelė
Į Begalybės įsiliet pašvaἶstę skuba
Dievystė audžia iš ugnies gijelių
Ãkinantį Tapsmo gaisro rūbą.
Simfoniją dangaus gelmių nemarią
Pradėjęs nuo vienos gaidos rašei
Finalą jai sukurt drauge sumanęs
Tu pašaukei į nuotykį ūmiai
Įkurdinai many slaptas melodijas
Tik aš pavidalą joms duot galiu
Ekstazės ten kvieti patirt harmonijas
Nuaidinčias Šviesos unisonu.
2026 vasario 21 d.