Konstantinas Mikalojus Čiurlionis. Saulės sonata. Finale
Kavernos
Atėjo vãlandos mirties kraupios į žemę
Nematoma ranka gyvybę vėl šienauja
Dirbtinis protas – naujas dievas – viską lemia
Pasaulis uždarytas į belangę naują
Visatos diẽviškosios áudinį besiūlį
Regimą ir paslėptą žvėris raguotas ardo
Pasaloje iš pragarmių išspjautos ordos guli
Ir psichotroniniais ginklais mosuoja vietoj kárdo
Šviesos karius – geriausius iš pačių geriausių
Iš atminties ir iš žmonijos tarpo trina
Nužmogina, kankina, luošina žiauriausiai
Už tai, kad tiesą, garbę ir gyvybę gina
Jie jautrų paverčia beširdžiu padaru
Nekaltą išnaudoja, gerą sugadina
Bjauroja gražų, sveikas tampa stabaru
O nenutuokiančias minias be vargo suklaidina
Pajutęs galą Dievo priešas senas stengias
Prasiskverbti greit visur, kur tiktai gali
Jis septynmyliais žingsniais sunkiai žengia
Per kontinentùs – išbandymų aikštelę.
Atėjo laikas, kai prie šventojo kiekvieno
Po dešimt demonų išalkusiųjų tupi
O milžiniškas avilys kasnakt, kas dieną
Vietoj medaus derva iš kapotynių kūpa.
Pradurtos skylės žioji, plečiasi kavèrnos
Pasaulio medžiaginiam ir užgrobtam kūne
Nulaužtos smegenys ugniasienės nevertos
Į tinklą integruotieji – žemiau gyvūno
Kiek iškraipytųjų, kiek keistų véislių,
Gamina pramonė, mirties civilizacija
Kiek kibernetinių mišrūnų mums skirtų pakeisti
Ir žmogiškumas, perėjęs kastraciją
O gal tai sapnas, tik beprotiška klejonė
Dejonė ir pagalbos šauksmas pasmerktųjų
Neišsipildžiusi neūžaugos svajonė
Ir pabaigos pradžia Kūrėjo atstumtųjų
2021 m. rugpjūčio 31 d.