Daiva Tamošaitytė. „Kanklių metai: atidarymo renginys „Iš pašaknių skambantys kankleliai“

 

Šių metų kovo 6 dieną Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejuje įvyko Kanklių metų atidarymo renginys „Iš pašaknių skambantys kankleliai“, kuriame dalyvavo 120-mečio jubiliejų švenčiantis Skriaudžių ansamblis „Kanklės“, autentiškų kankliavimo tradicijų tęsėjai, dainiai, kanklių judėjimo dalyviai. Renginį organizavo EKGT, Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejus ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedra. Renginį vedė Laura Lukenskienė ir Titas Mockevičius.

Iš Etninės kultūros globos tarybos (toliau – EKGT) pirmininkės Dalios Urbanavičienės 2025 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. TN-1 „Dėl 2026 metų paskelbimo atmintinais Kanklių metais“:

“(EKGT) paskelbė 2026-uosius metus atmintinais Kanklių metais, papildant ir prisidedant prie Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijos dėl Skriaudžių kanklių ansamblio 120-ies metų sukakties minėjimo 2026 metais. Toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad mūsų šalyje kanklės nuo seno vertintos kaip ypatingas muzikos instrumentas, o kankliavimas Lietuvoje yra išlikęs kaip ilgametę savito muzikavimo tradiciją tęsiantis gyvasis kultūros paveldo reiškinys. Remdamasi tuo, kad Skriaudžiuose įkurtas pirmasis Lietuvos kanklių ansamblis padarė didelę įtaką tautiškumo stiprinimui ir muzikavimo kanklėmis plėtrai, nuo XX a. pradžios kanklės yra laikomos lietuvių kultūros bei Lietuvos nepriklausomybės simboliu ir iki šiol tebenaudojamos taip tautinio identiteto ženklas. Kankliavimo tradicijos tęstinumu rūpinasi įvairios kanklininkų bendruomenės, plečiasi kankliavimo raiška, didėja kanklių gamybos meistrų poreikis, o šios srities puoselėtojai siekia Kanklių ir kankliavimo tradiciją įrašyti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Svarbu aktualizuoti kanklių reikšmę visai Lietuvai, užtikrinti kankliavimo tradicijos tęstinumą ir didinti šio kultūros paveldo žinomumą visuomenėje.“

Dabar net įsivaizduoti sunku, kokius kryžiaus kelius nuėjo kanklių ansamblį 1906 metais įkūręs Pranas Puskunigis (1860-1946), kad jis išliktų ir gyvuotų kaip kanklininkų tradicijos kalvė. Kaip ir mano prosenelis Antanas Briedelis, jis gimė tais pačiais metais ir taip pat buvo knygnešys. Caro priespaudos metai, valstybės atkūrimas, du pasauliniai karai, pokaris – per visus sukrėtimus Puskunigis siekė vieno tikslo, nuolat susidurdamas su priespauda, valdininkų arogancija, nepritekliais, pavojais, bet turėjo ir užtarėjų, ir suprantančių veiklos svarbą. Nors jis priešinosi kanklių modifikavimui, ir jam pavyko išsaugoti autentišką suvalkietiškų kanklių pavidalą be kaitiklių, su vienuolika stygų, derinimu ir kankliavimo metodika, iš bendro tautinio sąjūdžio kilęs noras tobulinti kankles rado savo kelią, ir Justino Strimaičio bei Prano Stepulio  pastangomis išsirutuliojo akademinė kankliavimo tradicija. Tokiu būdu Lietuva turi dvi svarbias kankliavimo mokyklas, dvi to paties reiškinio šakas.

 

 

Vytautas Alenskas (g. 1947) – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto docentas, dirigentas, pedagogas, lietuvių tradicinės instrumentinės muzikos tyrėjas, seka ansamblio gyvavimą daug metų. Jo tėvas Jurgis Alenskas vienu metu buvo „Kanklių“ vadovas, o teta Onutė Alenskaitė jame kankliavo: Alenskų gimtinė – tik pora kilometrų nuo Skriaudžių. Dar būdamas docentės Reginos Tamošaitienės dirigavimo specialybės studentas, pas profesorių Praną Tamošaitį parašė diplominį darbą apie Praną Puskunigį. Šio darbo papildytą variantą „Pranas Puskunigis ir Skriaudžių kanklininkai“ jis publikavo 1992 metais.

Studijoje Alenskas aprašo Puskunigio gyvenimo vingius, skeptišką tituluotų muzikų požiūrį, kurie nepalaikė judėjimo ir sakė, kad tai atgyvenęs dalykas, dėl kurio gėda, paprastų žmonių ir šviesuolių neatlygintiną pasiryžimą, net faktą, kad nepriklausomos Lietuvos Seimas 1925 metais Puskunigiui atsisakė duoti algą ir pinigų kanklininkų kursams ir mokyklos atidarymui, o pakartojus prašymą, patarė kreiptis į Vidaus reikalų ministeriją, kad jį patalpintų į Kauno elgetyną… Švietimo ministerija jam, sunkiai besiverčiančiam, visas jėgas atidavusiam žmonių ugdymui, 1927 metais neskyrė prašytos pensijos… net pagaliau kur nors įsidarbinus, mokėjimai dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių greitai nutrūkdavo. Dažnai Puskunigį gelbėjo ir asmeniškai rėmė Saliamonas Banaitis, prelatas Konstantinas Olšauskas ir kiti šviesuoliai.

Nuolatinės kliūtys puoselėti senovinių instrumentų gyvavimą visais laikais kildavo iš prieš lietuvybę nusiteikusių okupantų arba savivertės stokojančių pačių lietuvių, ypač užimančių svarbius postus, kurie nuolaidžiavo svetimoms įtakoms. Kaip čia neprisiminsi Prano Tamošaičio suburto Eksperimentinio liaudies instrumentų orkestro, kuriame dalyvavo visos šalies entuziastai, negailėdami laiko po darbo ir kitų pareigų. Repetuojama buvo su didele energija ir laukimu. Buvo parengtos ir parodytos dvi solidžios programos, tačiau, analogiškai kaip Puskunigis susidūręs su panašiu priešiškumu iš galinčiųjų lemti jo likimą, jų patarimu finansų ministras lėšų neskyrė, ir visas darbas nuėjo perniek. Todėl iki šiol tokio lygio liaudies instrumentų orkestro Lietuva neturi, o galėjo turėti daugiau nei keturiasdešimt metų! Taip pat ne pro šalį priminti, kad tarptautinių konkursų laureatas liaudies instrumentų ansamblis „Sutartinė“, kuris, vadovaujamas Tamošaičio, net keturiasdešimt penkerius metus garsino Lietuvą šalyje ir pasaulyje, taip pat buvo „privati iniciatyva“ – jo vadovas ir kolektyvas visą gyvenimą dirbo visuomeniniais pagrindais.

Ir šiuo metu nepriklausoma valstybė kartoja panašias klaidas, todėl būtina apie tai kalbėti. Svarbu, kad valdžia suprastų, jog maža metus paskelbti kažkieno vardu ar ansamblius parodyti svarbiomis progomis. Tradicinis menas, tiek mėgėjų, tiek profesionalų, privalo būti valstybės remiamas, o jo sklaida užtikrinta visose ugdymo grandyse. Apie rėmimo ir, svarbiausia, pagarbaus valstybinio požiūrio reikšmę ir būtinybę esu rašiusi daug, nurodydama šalių, kurios išskirtinai gerbia savo tradicinę kultūrą, pavyzdžius. Nenuostabu, kad tose valstybėse tradicinė muzika klesti ir jos galimybės auga. Lietuvoje taip, deja, nėra. Todėl neužtenka džiaugtis vien tuo, kas sugebėta išlaikyti.

Na, bet pasidžiaukime ir tuo, kad, kaip rašo V. Alenskas,  2025 m. kanklininkų ansambliui pradėjus vadovauti Daliai Venckienei, „ji, greta kitų darbų, kartu su kultūros centro kolegomis ir konsultantais, ėmėsi rengti dokumentus, kad Skriaudžių kanklės: šimtametė muzikavimo tradicija būtų įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą. Šį triūsą vainikavo sėkmė. Ir dar vienas pripažinimo ženklas ir įpareigojimas – Skriaudžiai paskelbti 2026-tųjų metų Lietuvos Mažąja kultūros sostine.“ (Vytautas Alenskas, Kanklių metams. Pranas Puskunigis: su kanklėmis iki Kauno ir atgal. 2026 kovo 1 d.  https://www.muzikusajunga.lt/naujiena/kankliu-metams-pranas-puskunigis-su-kanklemis-iki-kauno-ir-atgal).

Taigi, trylika metų Skriaudžių ansamblis buvo nutilęs, bet atgimė su nauja jėga. Liaudies ansamblio „Kanklės“ vardas kolektyvui Kultūros ministerijos sprendimu buvo suteiktas 1984 metais. Be paties Puskunigio, jam vadovavo Antanas Degutis, Jurgis Alenskas, sūnus Leonas Puskunigis, Arvydas Karaška, Ona Patronaitienė ir kiti. Savo studijoje V. Alenskas rašo, kad „Skriaudžių kanklininkų repertuare visada gražiai derinosi tradicinė liaudies muzika ir autorinė kūryba“, ir kad „tik rūpinimasis savo krašto dainių kūrybinio palikimo, kanklių autentiškumu ir kankliavimo tradicijų išsaugojimu išsaugojo ir patį ansamblį unikalų ir vienintelį tokį Lietuvoje“. Tad simboliškai renginį pradėjo pats Vytautas Alenskas, sūduvių kanklėmis paskambinęs ir padainavęs dainą „Yra šalis“ (A. Vaičaičio tekstas) ir Antano Degučio „Kanklininkų polką“, o užbaigė skriaudiečiai, sudainavę Prano Puskunigio „Dainą apie senovę“ (ankstesnis ir ilgesnis dainos variantas egzistuoja pavadinimu „Paklausykit, jūs, lietuviai“).

 

Prieš renginį žodį tarė Dalia Urbanavičienė, pasakiusi, kad „Kanklių metai“ yra EKGT veiklos tąsa, kada nuo 2013-ųjų kone kasmet paskelbiami kokie nors atmintini metai. Sūduvos krašto etninės kultūros puoselėtojus pagerbiant ir dalyvaujant ansambliui iš Skriaudžių, ir atėjo mintis pagerbti šio ansamblio 120-metį ir pačias kankles. „Tai yra mūsų Lietuvos įvaizdžio ženklas, išskirtinės svarbos paveldo dalykai, kaip buvę „Dainos metai“ arba būsiantys kiti – „Knygnešių metai“. „Kanklių metais“ siekiama priminti lietuviams čia ir užsienyje, ir dar plačiau, apie mūsų kanklių unikalumą ir nuostabią įvairovę“, – sakė Urbanavičienė, perdavusi žodį apie įvairovę tarti LMTA Etnomuzikologijos katedros  vadovei Daivai Vyčinienei. Vyčinienė pabrėžė, kad yra daugiau nei šimtas metų kanklių tradicijos gaivinimui, iš kurios galima išskirti tris bangas. Pirmoji, pasak jos, vyko XX a. pradžioje, kuomet P. Puskunigis atvažiavo į Suvalkiją ir ten įkūrė Skriaudžių ansamblį. Antroji banga buvo susijusi su folkloro ansamblių pakilimu ano amžiaus devintame dešimtmetyje, kada saujelė entuziastų pabandė iš muziejų prikelti paprastas devynstyges kankles, o iki to meto kanklės jau buvo išstumtos sudėtingesnių instrumentų (smuiko, armonikos). „O šiandien galime kalbėti apie trečią, ypatingai ryškią, naują kankliavimo bangą. Iškyla nauji kankliavimo būdai, prioritetai, svarbi tampa saviraiška, kūrybinė improvizacija, bendruomeniškumas. Kuriasi sutartinių ratai (šiandien girdėsime ir Žemynos ratą, ir Agotos ratą), vis daugėja jaunų žmonių“, – dėstė Vyčinienė, pridūrusi, kad lygiagrečiai plėtojasi akademinis, profesionalusis kankliavimas, atsiranda naujų talentingų atlikėjų, kuriems kompozitoriai specialiai rašo kūrinius, atsižvelgdami į kanklių skambesį ir pačių atlikėjų galimybes.

 

Šitie žodžiai buvo skirti LMTA Liaudies instrumentų katedros vedėjai Aistei Bružaitei, chromatinėmis kanklėmis paskambinusiai jai parašytą Vytauto Germanavičiaus kūrinį „Sningant magnolijų žiedais“. Šis kūrinys reprezentavo minėtas naujausias tendencijas, nors kanklių repertuare gausu klasikos, ypač ankstyvojo laikotarpio, kuri nėra taip aiškiai nutolusi nuo kankliavimo etoso ir liaudies dainos. Akademinės kanklių muzikos raidą taip pat galima skirstyti į kelis etapus, susijusius su iškiliausiomis asmenybėmis ir jų koncertine bei pedagogine veikla – pirmiausia Prano Stepulio, Reginos Tamošaitienės, Linos Naikelienės ir jų mokinių. Kaip tik ryški meninė Bružaitės asmenybė ir stilius davė pradžią postmoderniai saviraiškai, kuri susieja naują įvaizdį (juodas kankles, originalius rūbus) ir kitokį repertuarą. Dažnai kanklės jos rankose tampa lygiaverčiu scenos veikėju, perteikia naujas, šiuolaikines prasmes ir dalyvauja plačioje pasaulio instrumentų panoramoje kaip unikalus ir universalus solinis instrumentas. Žinoma, šis stilius visiškai nutolęs nuo pradinio kanklių, kaip sakralaus ir gedulingo instrumento, vaidmens.

 

Visą spektrą kanklių ir kankliavimo būdų trijų bangų tradicijų tęsėjai ir pademonstravo koncerte. Būtina suminėti ir kitus, iš visos Lietuvos suvažiavusius muzikantus. Agotos Zdanavičiūtės vadovaujamas „Kanklių ratas“ paskambino „Pavasario kompoziciją“; Gabija Žilienė – Vytauto Klovos „Dvi pjeses“; Kanklių sutartinę „Aš sodely stovėjau“ (pagal J. Plepą) aukštaičių penkiastygėmis kanklėmis skambino Ignas Vaitaitis; kanklių sutartinių mozaiką „Šilo gegutė kukavo“ (pagal P. Lapienę), „Ratilioj lenkiau ratą“ ir „Tutoj saduto“ (pagal J. Plepą) aukštaičių penkiastygėmis kanklėmis skambino Aušra Butkauskienė. Toliau skambėjo nuoširdžiai, puikiu balsu Tomos Grašytės atlikta daina „Anoj pusėj Nemuno“ (iš Christiano Bartscho rinkinio), Viliaus Marmos Mažosios Lietuvos kanklėmis-arfa paskambintos dainos „Per takelį per aukštąjį“ ir „Dangaus ir žemės ponia“, Tito Mockevičiaus – „Jau brolelis an vainelės rengias“, Gedimino Žilio kompozicija „Laiminguo“, dainos „Ei tėveli, tėveli, šerk ma bėrą žirgelį“ (iš Juškų dainyno) ir „Šėriau žirgytį (iš L. Rėzos dainyno), pakankliuotos ir padainuotos Andriaus Morkūno su folkloro ansambliu „Gadula“. „Saulės dovanos“ ir „Berželis“ skambėjo atliekamos Žemynos Trinkūnaitės kanklių rato, dainos iš Liudviko Rėzos rinkinių ,„Pareinu rytą anksti“ ir „Aš vargdienėlė“ – Daivos ir Evaldo Vyčinų dueto. Vyčinienė pasveikino salėje esantį kanklių meistrą Vytautą Musteikį, paminėjo kitus – Joną Bugailiškį, Algirdą Martinaitį, Egidijų Virbašių, Albertą Martinaitį, Skalmantą Barkauską, kurių dėka šiandien paprastos kanklytės skamba visoje Lietuvoje.

 

 

 

 

 

 

 

Virtuoziškumu ir meistriškumu išsiskyrė Lauros Lukenskienės kankliavimas vėlyvosiomis aukštaitiškomis kanklėmis – „Valsas“ ir ypač „Polka“ iš Rudžių repertuaro, priartėjęs prie akademinių kanklių pasiekto lygmens. Kanklės puikiai skambėjo ir derėjo. Ypatingu instrumento tonu, pilnumu pasižymėjo Tomos Grašytės, Viliaus Marmos ir Tito Mockevičiaus numeriai. Žinoma, instrumentai derėjo geriau ar blogiau, tačiau apskritai galima teigti, kad kiekvienas girdėtas instrumentas turi savitą balsą ir būdingą skambumo amplitudę. Garso kokybė priklauso ir nuo skambinančiojo klausos.

Galiausiai pasirodė solenizantas – Skriaudžių ansamblis su „Himnu“ ir minėta daina apie senovę. Pačioje pabaigoje skambėjo bendra daina „O kano žali sodai“.

 

Vakaronė sušildė visų dalyvavusiųjų širdis, kurie pritarė dainoms. Bendra panorama buvo itin įvairi ir įdomi. Jaudino nuoširdūs dainių balsai, savita jausena, o ypač – nuostabiai skaidrus kanklyčių skambesys kanklių grupėse (kanklių ratai) – švelnus, užburiantis ir kartu su garsais suteikiantis galimybę vaizduotėje nusikelti į žilą praeitį, iš kurios, iš amžių glūdumos, jos tarsi ataidi. Šiame gyvame skambesyje užkoduota lietuvių tradicinė pasaulėjauta, rami, švari, šventa. Dar kartą pamatėme, kokį nepaprastą turtą turime – instrumentus su unikaliais tembrais ir nepailstančių gyvosios tradicijos adeptų bendruomenę. Linkime jai šiais kanklių karaliavimo metais parodyti žmonėms kuo daugiau jų galimybių, kankliavimo būdų bei repertuaro, praturtinti sales lietuviška muzika ir toliau žadinti lietuvio dvasią.

 

2026 kovo 14 d.

Publikuota Muzikų sąjungos tinklalapyje „Kanklių metai: atidarymo renginys „Iš pašaknių skambantys kankleliai“ | Muzikusajunga.lt