Daiva Tamošaitytė Spelyje, Umbrija, Italija. 2000 m.
Pagal Sri Aurobindo sampratą, išdėstytą jo esė ir laiškuose apie poeziją, kurią jis pavadino „Ateities poezija“, tokia kūryba dar laukia savo valandos, kaip jos laukia visos kitos žmogaus gyvenimo sritys, nors paskiri bandymai atspindėti nežemiškos kilmės pájautas vyko visą laiką. Turiu galvoje ne vien nuotaiką, būseną ar religinio įkvėpimo padiktuotas eiles, atėjusias iš kitų sferų, nei dvasinių,– tai yra, pagal Sri Aurobindo klasifikaciją, tų, kurios kyla iš fizinio, gyvybinio arba protinio lygmens. Kaip pavyzdžius jis yra pateikęs savo lygmens viršūnę pasiekusius autorius: Homeras, pasak jo, yra tobulas fizinio pasaulio reiškinių perteikėjas, Šekspyras – ryškios, vaizdingos gyvybinės plotmės, o Šelis, Kytsas ar Bleikas jau gravituoja link dvasinių plotmių raiškos, neretai pritrenkiančios intensyvumu. Turbūt nesuklysime pasakę, kad didžiąją dalį šiuolaikinės poezijos sudaro protinės pastangos išrasti kažką nauja, tačiau tokio pobūdžio poezija nedaro didesnio poveikio, nei išmąstyta proza.
Dvasinę poeziją apibrėžti nelengva – juk naudojami žodžiai žodyne tie patys; tačiau pagal tai, kaip jie jungiami ar kaip dažnai naudojami, kurie yra raktiniai ir sudaro prasminį branduolį, galima nujausti tą sąmonės lygmenį, iš kurio jie pareina ir sukuria naują prasmę, virpesį, atspindį ar aidą. Pasak Sri Aurobindo, sąmonė, iš fizinio, gyvybinio ir protinio lygmens pakilusi į dvasinį, pasižymi tik jai būdingu ritmu ir įtaiga. Kaip tik nuo sąmonės lygmenų, arba sąmonės būklės, kurioje skendi eiles rašantis poetas, priklauso poezijos poveikis, kuris visada yra skirtingas, ar gėrėtumėmės ryškiais epiniais paveikslais, ar džiaugsmu ir liūdesiu trykštančiomis gyvenimo dramomis, ar lyriniais vidinio pasaulio peizažais.
Dvasinė pastanga įveikia metro rigidiškumą ir kirčio despotiją, ir svarbiausiu čia tampa dėstymo muzikalumas: Sri Aurobindo žodžiais, dvasinė intonacija nesitenkina metro griaučių užpildymu ar net perpildymu, bet primygtinai reikalauja jį įimti į save ir veikiau pagauti, nei būti jo pagautai, ir tatai yra dvasinės intonacijos melodijos ir harmonijos paslaptis. Taip atsiranda galbūt pirmojo įžengimo į naują (poetinę) muziką įeities garsas. Toks metodas tampa grynai garsinės intonacijos principu.
Šioje vietoje posakis „ten, kur baigiasi poezija, prasideda muzika“ įgauna kitą prasmę. Dažnai mes nesuprantame, kodėl meistriškai sukonstruotas kūrinys mūsų nejaudina, atrodo nuobodus ar net erzinantis; o kitas, parašytas laužant taisykles arba jų nepaisant, prikausto dėmesį ar klausą. Dažnai taisyklių laužymas pažymi naują epochą arba stilių. Taip pat įrodytas faktas, kad poveikio neįmanoma apskaičiuoti net išnagrinėjus visas kūrinio sudedamąsias dalis ir paraidžiui įrodžius jų novatoriškumą bei meistriškumą. Tai liečia ir poeziją, ir muziką. Tačiau poezijos muzikalumas yra neginčijama jos vertybė, kuri priklauso ir nuo pačios vartojamos kalbos skambumo, ir nuo kūrėjo jautrumo.
Tiesą sakant, muzikalumas, ir intonavimas kaip esminis kūrybos metodas, tinka ir dailei, ir visai žmogiškajai kūrybinei veiklai. Mums, lietuviams, žinomiausias pavyzdys – tai šimtmečiais laiką pranokęs genijus, kompozitorius ir dailininkas Konstantinas Mikalojus Čiurlionis, tapęs muzikalius paveikslus, kurie turiniu ir kompozicija geriausiai ir tiksliausiai išreiškia dvasinės poezijos inspiracijas, nes patys, kartu su jo muzika, pirmiausia fortepijoniniais opusais, kilo iš aukščiausių sąmonės lygmenų. Tai suvokdamas, Čiurlionis iš žiūrovo, dažnai neišprususio valstiečio, nereikalavo apibūdinti, ką jis mato ir kaip jo paveikslus supranta: vaikščiodamas po savo darbų parodą jis stebėjo, kokį poveikį jie daro, ir būdavo labai patenkintas, jei poveikis atitikdavo jo lūkesčius. Čiurlionio kūryba yra atlaikinė, todėl bet kuris bandymas ją pritempti prie madingų srovių, kaskart prabėgus žmogaus amžiui, neatlaiko kritikos. Geriau ją vokti vidinėmis akimis ir ausimis, pajusti širdimi…
Kada penki pojūčiai tarnauja vidinių pojūčių ugdymui, juos lavinant geriausia kurį laiką potyrių nereflektuoti, neverbalizuoti, nes tada poveikis sumažėja arba iš viso dingsta. Skaitant dvasinę poeziją, šis būdas yra paveikiausias: skaityti reikia lėtai, tyliai arba balsu, pajusti, kaip žodis diktuoja ritmą, kaip skamba ir liejasi eilutė, kokį sąskambį sudaro žodžių prasmės. Išankstinis nusiteikimas skaitomą eilėraštį ar poemą su kuo nors lyginti iš karto sugriaus visas pastangas ką nors suvokti bent kiek arčiau.
Dar svarbesnis neišlavintai klausai neprieinamas švelnesnis dvasinės poezijos lygmuo, tai yra, savita balsių ir priebalsių kaita, polifoniškas eilučių santykis, kontrapunktas, pauzės, variacijos ir sekvencijos, transponavimas, repeticijos ir kitos muzikinės priemonės, nukreiptos į akustinį rezultatą. Turbūt jį, kalbėdamas apie aukštesnio lygmens poeziją, Sri Aurobindo apibūdina kaip negirdimą muziką, esamą labai arti girdimo jutimo, plaukiančią kartu su žmogaus balso atliekama daina: ji lyg negirdima giesmė, skambanti vidinėje tyloje. Štai tą muzikai būdingą privilegiją, anot jo, galima paversti aukščiausia poetinio ritmo siekiamybe. Nors, tiesą sakant, galbūt tas „rezultatas“ kaip tik yra priežastis, pagimdžiusi tą vienintelį ir nepakartojamą Ritmą, padėjusi atrasti vienintelį Žodį… Žinome, kad akustikos mokslas, kaip ir indų šruti operuoja sudėtinga labai įvairių tonų, virštonių ir virpesių sistema. Ji teikia neišsemiamą kombinacijų įvairovę, kurios dėsnių neperpras joks dirbtinis intelektas.
Todėl skeptišką skaitytoją galiu paguosti, jog geroje poezijoje, net jei iš pirmo žvilgsnio ji atrodo pernelyg taupi, pagal poveikį nė vienas tropas, nei vienas įvaizdis ar mintis nesikartoja, todėl ir neatsibosta. Dvasinėje erdvėje karaliaujanti Mūza be paliovos verpia mirguliuojančias gijas, iš kurių pašauktieji audžia permatomą žodžio audinį. Perprasti dvasinės poezijos turinio ir esmės paslaptis yra vienas kilniausių žemiškosios žmogaus kelionės užsiėmimų ir visada — netikėtas nuotykis, ištvermingiausią dykumų piligrimą apdovanojantis savaiminio džiaugsmo, juoko ir grožio oazėmis.
2024 m. gruodžio 29 d.