Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Saulė eina Mergelės ženklu. VII Iš ciklo „Zodiakas”
Kadaise. Du apreiškimai
Likimas mano įrašytas
Į spindinčias dangaus knygas:
Lemtis prigimtimi supančios
Ir vėl į nebūtį nuves.
Daugkart kritau ir vėlei kėliaus,
Mirtim ir meile vadavaus,
Tarp žemės ir dausų erčios
Supaus sūpuoklėse Kūrėjo.
O jis čia glėbė, čia paleido
Klajot po nežinios lankas;
Slėpynès žaidžiantis Kažkas…
Kas užmojį sumos, supaisys jojo?
Bet nieko šitaip nebijojau,
Kaip pikta linkinčių žmonių;
Gamtoj aš artimo ieškojau,
Buvau viena – tokia likau.
Seniai maža bridau per pievą
Į meldus ežero krante,
Ramybė nebūta užliejo,
Išnykau būčiai nejučia:
Dingau, ir vietoj kūno stojo
Nenusakoma šviesa,
Balsva, bemintė ir bekraštė.
Praėjo amžinybė, rodės,
Kol į savus jausmus grįžau.
Gamta ir vėl tikra atrodė.
Buvau palaiminta – balta
Tarp báltų. Sutemos tirštėjo,
Plaukė valtis, į namus
Klegėdama šeima parėjo,
Ir tarsi būt visai nebuvęs
Bevardis Tas apleido mus.
Tuomet, kai galios palytėjo
Ir šydą nubraukė grakščiai,
Ir sąmonė sparnus pakėlus
Pasveikino patybę véikiai,
Buvau viena, aplink – nė dvasios,
Išvien krūmokšniai, gojai, pelkės,
Kraštovaizdis gūdus, pirmykštis,
Tenai, kur visa rodės šventa,
Upės, pilys ir kalnai,
Kur nieks nekaustė al᷉ko mūrais,
Ir nẽgandai neleido sklist,
Įkėlė koją antipodas.
Kas baltas – išžudyti baudės,
Išplėšti žodį, kūną, dorą,
Ir širdys ten žmonių pajuodo.
Prašvilpęs tūkstantmetis spėjo
Mūs žemės mirksnį užkliudyt,
O siela vos namus surado.
Keliavo ji per kraštą mielą,
Neatpažįstamą nūnai:
Šen ten koks ąžuolas telikęs,
Išvien beformiai pastatai,
Nežinoma kalba ten šneka.
Tačiau užvis keisčiausia buvo
Regėti papročius naujus:
Tiesus klastingas pasidarė,
Dosnus – vagim, gražus – bjauriu,
O vietoj pagarbos ir meilės
Nepakanta ir panieka
Klestėjo. Šalies tikri valdovai
Praradę viską jungą vilko.
O siela mano! Kaip sunku
Tau buvo netektis matyti:
Klastos ir melo išblaškytos
Sunyko giminės ir šeimos,
Prapuolė dainos, amatai,
Laivai nustojo raižyt jūras,
Badas žvelgė į akis,
Darbuotis liovusis artojui.
Čia viskas svetima seniai –
Nuo apdaro skylėto iki
Tono, triukšmo vietoj muzikos
Ir kūnų, subjaurotų klaikiai
Barbariškais piešiniais.
Kam sutartis geras jie keitė
Sandėriais slaptais, o auksą
Vėl – į popierių bever᷉tį?..
Nelaimės plito, augo vargas,
O mano siela – vis kartu:
Su pražūtim tautos suaugus,
Iš tuštumos ji išsinėrė
Ir smigo pasekmių žaizdran.
Aiman! Kur buvus, kur nebuvus
Atjojo giltinė ant kuino
Luošo ir sargybą ėjo
Nuo aušros lig sutemos,
O rytą skausmas kūną vėrė.
Ji gyvastį ir laimę gėrė
It tropikų godus vabzdys,
Ir šoko savo šokį niaurų
Kasnakt manam kojūgaly.
Ilgai dar be prasmės kentėjau
Užkártą piktavalę bjaurią.
Bet vienąkart gūdžiausią naktį
Išvydau dvasios akimis
Širdies savos valdovą šviesų:
Stovėjo jis visai arti
Man priešais ir žiūrėjo tiesiai –
Tviskėjo, permatomas, auksu.
Stulbinamo grožio stotas
Mìkliai mainės beribè
Atspalvių gausa, o bruožai
Nenusakomo grakštumo
Kaustė regą. Spindulingas,
Jis ištiesė man švelnią ranką
Ir širdį jąja atrakino:
Paplūdo ilgesys graudingas
Pakirdus meilei pilnutinei;
Jinai ne malšo, o skandino…
Atpažinau širdžių vienovėj
Visatos galią pirmapradę
Ir ryšį gilųjį, kursai
Būtybes atskiras susieja.
Mažytis žiburėlis – siela –
Plãtumas apšviečia; noris
Apkabint sykiu su saule
Visą šios saldybės korį.
***
Negęsta dieviška liepsnelė,
Pasikėsinus kam – rusena,
Vėl ilgesys suspaudžia širdį
Ir esti velniškai negera…
Sodinki, Dieve, meilės kerą:
Lai blogis traukias, priešas krinta,
O žmonės elgiasi kaip dera,
Ir vėl šaly manoj prašvinta.
2021 m. rugpjūčio 6-7 d.
Daiviškės