Lietuvos liaudies dainų ir šokių ansamblis (vėliau – „Lietuva”), vadovas Jonas Švedas.
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuva susidūrė su dviem problemomis: sovietmečio paveldo analize, permąstymu ir visavertišku įsiliejimu į pasaulio bendruomenę atkuriant demokratiškas valstybės institucijas. Nors sprendžiant pirmąją problemą buvo atlikta daug mokslo tyrimų, daug pasiekta, švenčiant nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį tenka konstatuoti, kad dažniausiai tie tyrimai liko siauroje akademinėje sferoje ir neturėjo didesnės reikšmės plėtojant naują visuomenės modelį, kuris buvo paremtas liberalia ideologija ir įdiegtas iš karto, visuomenei dar nespėjus suvokti ir įvertinti trauminių patirčių. Per mažas istorinis atstumas, pasak tyrėjų, taip pat suponavo mintį, jog dar per anksti iš esmės analizuoti tą laikotarpį, kadangi trauminės patirtys yra pernelyg gyvos ir skaudžios. Toks atsargumas lėmė ir tai, kad visas okupacinis periodas tapo tarsi atidėtas gelminiams ateities tyrimams. Kartu stiprėjo dvi tendencijos: viena lėmė populiarų požiūrį, jog viskas, kas vyko sovietmečiu, buvo blogai, ir todėl turi būti nurašyta; antra tendencija, atsižvelgiant į įdiegtą liberalųjį modelį, teigė, jog yra daug tiesų, visos jos savaip lygiavertės, todėl pliuralizmas yra geriausias status quo.
Toks neapibrėžtumas lėmė švietimo ir kultūros reformų krizę. Mes matome, kad jos yra nesibaigiančios ir dažniausiai neduoda norimų rezultatų. Iškeltume tezę, jog demokratiškos vakarietiškos visuomenės sukurti pokomunistinėje erdvėje negalima staiga, peršokus pereinamąjį analitinį laikotarpį, tai yra, neatlikus didžiulio vertinimo darbo, kada būtina nustatyti, kas buvo atnešta ir funkcionavo kaip lietuvių kultūrai svetima savastis ir laužė ilgametes tradicijas, o kas sugebėjo išlikti ir nepaisant svetimų įtakų toliau vystytis. Taigi pirmoji problema ir jos sprendimas yra pamatinis klausimas, nuo kurio priklauso ir antrasis – visavertės visuomenės kūrimas, kultūros ir švietimo padėtis.
Apie sovietmečio paveldą atsižvelgiant į lietuvių tautos pastangas išlaikyti savo kultūros braižą, tradicijas rašiau visą laiką tiek mokslo, tiek publicistikos darbuose. Liaudies kultūra taip pat buvo mano akiratyje. Rūpėjo iškelti visa, kas buvo savita ir gyvybinga, atskirti paviršutinės ideologijos diktatą ir gelmines saviraiškos formas, kurios nepasiduoda jokioms ideologijoms, nes pirmosios istoriškai esti ilgalaikės, o antrosios – trumpalaikės.
Kiekvienos brandžios valstybės stuburą sudaro vertybės, kurios yra esminės ir būdingos tik tai valstybei, jos istorijai ir tautai ar tautoms, kurios joje gyvena. Nėra tautų, kurios nebūtų kada nors pavergtos ar patyrusios netekčių, negandų, okupacijų ir kitokių lūžių. Tačiau stiprios tautos atsigauna ir visada tęsia pamatines tradicijas, net jei jas modifikuoja, pritaiko naujiems laikams. Kitaip atsitiko Lietuvoje, kuri šio egzamino neišlaikė ir galbūt dėl to vis dar įvardijama kaip jauna, nepatyrusi, gyvenanti pereinamąjį laikotarpį. Tačiau argi gali pereinamasis laikotarpis tęstis trisdešimt metų? Per jį užaugo nauja karta, kuri paveldėjo ne glaudžią tradicijų tąsą, bet nepabaigiamus eksperimentus. Nuvarginta jų, nusigręžia nuo tradicijų. Atsisako savo kultūros, kalbos, emigruoja. Pamėginkime paanalizuoti, kodėl.
Po devyniasdešimtųjų metų pereitame amžiuje stebėjau keistą reiškinį, tarsi viskas iki tų metų būtų nukirsta, ir kultūra, taip pat liaudies kultūra, pradėta rašyti iš naujo, tuščiame lape. Aišku, visai tuščias lapas nebuvo, bet būtent 1940-1990 metų laikotarpis, kaip sakyta, laikytas dirbtinai konfliktišku ir bendra kryptis suiro, tapo suskaldyta į paskirus modulius. Viena vertus, darbas buvo tęsiamas, kita vertus, buvo susidurta su kategorišku postulatu, esą, tokios iškilios asmenybės, kaip Jonas Švedas, tarnavo komunistinei ideologijai, todėl visa, kas susiję su jo darbais, buvo suspenduota vertybine prasme ir vietoj to, kad būtų iškelta į deramą lygmenį, iki šiol turi kontroversišką potekstę. Sumenkinta tapo ir jo veikla, ir vizija, ir jo mokiniai bei pasekėjai, bendraminčiai ir bendraamžiai, praktiškai visa plejada kūrėjų. Pabrėžiu – ne pačių liaudies kultūros darbuotojų, bet naujosios ideologijos adeptų, kurie patys su liaudies tradicija neturi beveik jokių sąsajų, jie jos nežino, išsilavinimo neturi. Tačiau būtent tokie žmonės sprendžia apie kultūros ir švietimo situaciją, skirsto lėšas.
Kadangi tokie patys procesai vyksta ir kitose kultūros srityse, manytina, jog problemos sprendimas glūdi ne liaudies meno darbuotojų gretose, o bendroje valstybės kryptyje. Visa, kas susiję su pamatiniais lietuvių kultūros sluoksniais, tokiais, kaip kalba, literatūra, etninis paveldas, gamtosauga, paminklosauga, istorija yra perkeliama ant kitų, eurofederalistinių bėgių, panašiai kaip sovietmečiu, ateistinių ir leftistinių, kuriais turi riedėti nuo tautinio turinio išvalyti naujojo internacionalizmo vagonai. Tautiniam turiniui skiriama, kaip ir anuomet, antrarūšė ir tolydžio siaurinama vieta. Skirtumas tik tas, kad procesas rodomas (kaip sovietmečiu) tarsi savanoriškas pasirinkimas, bet (skirtingai nuo sovietmečio) naudojami klaidinantys propagandiniai modeliai, ištautinimą pridengiant tariamu vakarietiškumu ir netgi neišvengiamumu. Suprantama, tokie sistemiškai biurokratijos vykdomi antvalstybiniai projektai neturi nieko bendra nei su tikrosiomis Vakarų, nei su Lietuvos vertybėmis. Vaizdžiai tariant, mūsų Konstitucijoje nepasakyta, kad suverenas yra bet kuris pasaulio pilietis su daugybiniu pasu, dirbantis bet kurioje pasaulio vietoje tarptautinėms korporacijoms, ar kad pelno, turto, pinigų kalimas yra aukščiausias siekis, o vartojimas – pagrindinė piliečio teisė. Prisiminkime, kad mūsų Konstitucija priimta Lietuvos valstybės piliečių valia, jos autorius yra „Lietuvių Tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius.“ „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ (2 straipsnis). „Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.“ (42 straipsnis). „Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei“ (136 straipsnis).
Taigi valstybės kryptis yra aiškiai suformuluota. Tačiau gyventi pagal Konstituciją reiškia kasdien nuoširdžiai triūsti ir dirbti, kad raidė virstų gyvu kūnu. Puoselėti savo tradicinę kultūrą reiškia pareigą tęsti iš protėvių paveldėtus darbus ir reikalauti, kad tas darbas būtų tinkamai saugomas valstybės. Liaudies menas yra mažiausiai politinė institucija pagal sąrangą, bet būtent dėl paties savo buvimo ir autentiškumo yra didžiausios svarbos, lietuvių tautai suteikiant politinės tautos pagrindą, tą pagrindą laikant tik lietuvių tautai būdingu esminių kultūros savybių kompleksu.
Kaip minėjome, neįvertintas sovietmečio paveldas lėmė paviršutinišką ir biurokratišką, nekritišką kitų šalių patirčių perėmimą, kurį įvairios partijos savaip sprendžia ar mėgina diegti. Moksle įsitvirtino liberalizmo ideologija, kuri taip pat įgavo kitokį, brandžiai demokratijai nebūdingą atspalvį. Demokratinė santvarka nereiškia svetimų idėjų ir įtakų agresyvaus smelkimosi ar implantavimo į vientisą kultūros kūną, bet jau iki tokio laipsnio, jog imami kvestionuoti patys valstybės Suvereno legitimumo metmenys. Brandi demokratija – tai pliuralistinių pažiūrų visetas, valstybės, kuri pati yra suvaldžiusi ir sauganti savo paveldą ir pamatus, tokiu būdu esanti apsauga kitoms valstybėje gyvenančioms tautinėms bendrijoms, turinčioms teisę laisvai reikšti savo kūrybingumą. Tačiau pasaulėžiūra ir ideologija yra du skirtingi dalykai.
Taigi šiuo metu kultūroje vyrauja ryžtingų sprendimų apsaugoti pamatines Konstitucijos vertybes badas, griebiamasi ne esminių, bet kosmetinių priemonių stengiantis atrodyti pažangiems, o iš tikrųjų vengiant iš esmės ginti savas tradicijas. Kartu vyksta selektyvi atranka, tai matome iš to, kad klasikinė muzika ir jos raida beveik nėra kvestionuojama, išskyrus gal kaltinimus Baliui Dvarionui, jog jis parašė Tarybų Lietuvos himną, kompozitoriai rašė Stalinui odes. Tačiau pati visuma, klasikinės muzikos laukas nėra liečiamas. Kyla klausimas, kodėl? Kodėl tik liaudies muzika darosi neva atgyvena, menkai finansuojama ir, svarbiausia, neprestižine? Išskyrus galbūt svarbias valstybines datas ir minėjimus, kada parodomas tautinis rūbas, liaudies instrumentas. Bet to maža, norint ne tik išsaugoti, bet ir plėtoti visą tradicinį korpusą ir jo prestižą pirmiausia švietimo sistemoje nuo žemiausių mokymo grandžių.
Manau, viena priežasčių yra ta, jog manoma, kad laisva Lietuva yra saugi ir savaime vyksta natūrali atranka, kuriai jokie skersvėjai nebaisūs. Todėl galima ramiai užsidaryti savo mažose tarnybose ir dirbti profesinį darbą nesirūpinant aukštesniais kriterijais. Antra priežastis – per maža tautinio paveldo eksponavimo per medijas, socialinius tinklus, radiją ir TV. Ir ne tik eksponavimo, bet diskusijų liaudies kultūrą laikant dėmesio centre. Pabrėšime: su pliuso ženklu, o ne kaip įprasta bandant gintis nuo pseudoistorinių kaltinimų. Verčiau jau reikėtų gintis nuo svetimkalbio popso garsinio tvano. Trečia priežastis – nėra pasinaudojama iškilių tautinio meno asmenybių autoritetu iškeliant ir kasdien primenant šio klausimo svarbą tiek valdžios institucijose, tiek formuojant visuomenės opiniją. Kaip tik tokia asmenybe ir buvo Jonas Švedas bei jo mokykla. Kova už savastį, dvasines vertybes yra nepaliaujama, permanentinė. Liaudies muzikos korifėjai turi nuolat būti visuomenei matomi, jų kūryba ir idėjos pristatomos, įvertintos, jų vardais turi būti pavadintos muzikos mokyklos, gatvės, iškabintos paminklinės lentos. Kad kiekvienam atvykusiam į Lietuvą būtų aišku, kad čia – Lietuva. Kas yra tas ledlaužis, kuris eis per instancijas ir savo autoritetu bei valstybiniu mąstymu, kaip kadaise Švedas, apgins Lietuvių Tautos Suvereno dvasią profesionalios liaudies muzikos fronte?
Lietuvos liaudies dainų ir šokių ansamblis koncertuoja Valstybinėje filharmonijoje
J. Švedo darbai kolegoms yra žinomi. Tačiau kaip ir kokiu būdu yra tęsiama jo vizija, juk jis tik pradėjo ambicingą projektą, kurį paliko ateinančioms kartoms? Vėl grįšime prie dviejų problemų, iškeltų pranešimo pradžioje. Akivaizdu, kad būtina rengti analitinius mokslo darbus, kurie išryškintų J. Švedo veiklos ir profesionaliosios liaudies muzikos reikšmę, atsiejant juos nuo dirbtinai primetamo sovietmečio šleifo. Liaudies meno raida yra aukščiau politinių santvarkų. Antra, tenka mąstyti apie tos vizijos įgyvendinimą globalaus pasaulio kontekste, ir čia vėl matome, jog nesant plataus požiūrio į kompleksinius kultūros procesus, akademinio išsilavinimo vertinant juos vyraujančių ideologijų ir tarptautinės padėties atžvilgiu, negalima pasiekti darnaus funkcionavimo. Vienas liberaliosios ideologijos svertų yra vadinamasis inovatyvumas. Valstybės remiamo „Globalios Lietuvos“ projekto, numatyto iki 2030 metų, kuris gal ir vėliau bus tęsiamas, tikslas yra apjungti viso pasaulio lietuvius, išryškinti jų įnašą į lietuvybės stiprinimą pasaulyje. Inovatyvumas čia yra vienas raktinių žodžių. Tačiau šis žodis, lietuviškai reiškiantis tiesiog išradingumą, taikomas pirmiausia tiksliojo mokslo sritims, verslui, socialinių modelių pertvarkai, bet jis negali būti mechaniškai taikomas kultūrai. Tai yra, atsinaujinimas aukštųjų technologijų ir panašių interesų srityje negali būti adekvatus kultūroje vykstantiems procesams, jų neįmanoma ir negalima paveikti panašiais metodais. Kitas dalykas, kad technologijos gali būti panaudojamos kultūros sklaidai, nepažeidžiant jos vaidmens. Išradingumas – taip, jis būtinas. Bet kalbant apie Švedo viziją, jis darytinas ir taikytinas tos vizijos rėmuose. Kodėl?
Didelė pagunda yra sekti madomis, kai įvairūs stiliai, epochos, žanrai yra miksuojami, sudurstomi iš gabalų, perdengiami, originalūs kūriniai peraranžuojami ir perkuriami. Tai nesudėtinga ir jau seniai sudaro didelę dalį garsinio ir vaizdinio medijos pasaulio. Galiausiai tokia samplaika atlieka ambiento, aplinkos muzikinio fono vaidmenį, nes iš jos pašalintas originalumo dėmuo. Į ją nebūtina įsiklausyti. Tokio pobūdžio muzika labai greitai atsibosta, nes susiniveliuoja. Naujai kuriami kūriniai taip pat dažnai esti paveikti šios globalių sąveikų erozijos. Eksperimentai visada buvo ir bus. Tačiau yra tokia sąvoka kaip klasika. Jokia valstybė neapsieina be savo klasikos ir jos įtvirtinimo. Klasika yra tai, kas nugludinama per daugelį metų ir net šimtmečių kaip brangakmenis. Tai yra vizitinė kortelė, kurią valstybė, tauta pateikia kaip savasties kvintesenciją. Šia prasme lietuvių klasikinė kompozicijos mokykla taip pat išgyvena ne geriausius laikus. J. Švedo pastanga sukurti savos rūšies klasikinį patobulintų liaudies instrumentų korpusą, kuriuo būtų atliekamas stilizuotas repertuaras, išgryninantis, nušlifuojantis lietuvio estetinę jauseną ir mąstyseną, užima atskirą vietą klasikos lentynoje. Kad jis pasižymėjo įžvalgumu, liudija tokio žanro egzistavimas kitose kultūrose, kurios, XX amžiuje sparčiai nykstant agrarinei dimensijai, perkelia savo etninį paveldą iš natūralių atvirų kaimo erdvių į sceną. O scena savo ruožtu reikalauja tam tikro teatrinio, dramaturginio elemento, kitokio pateikimo.
Lietuvos liaudies dainų ir šokių ansamblis gastrolėse
Taigi įvairias eklektines formas, kuriomis siekiama išorinių efektų, kuria labai didelė pasaulio muzikantų masė. O elitines formas gali kurti tik labai talentingi žmonės, suvokiantys kultūros vertikalės prasmę. Tuo noriu pasakyti, kad plėstis į šalis ieškant vadinamųjų inovacijų – nėra J. Švedo vizijos tąsa. Man atrodo, kad reikėtų ne plėstis, o gilintis į tai, kas užšifruota mūsų tautos genetiniame kode. Traumines patirtis ir kitas ideologines spekuliacijas palikime politikams, nes pats svarbiausias dalykas yra tiesiogiai perimti tradiciją iš gyvų mokytojų, o ne tik, praėjus šimtmečiui, restauruoti trupinius nuo gausos stalo. Lietuvių dainynas, intrumentų įvairovė yra toks turtas, kuris gali įkvėpti kūrėjus šimtmečiams. Vadinasi, tobulinimas, rafinuotų estetinių pavidalų ieškojimas, pakylėjimas į aukštąją estetinę plotmę yra raktas į tokio pobūdžio žanro raidą. Vidinės savasties atskleidimas turi atitikti ir formos pasirinkimą. Šis procesas yra ilgas ir reikalauja atidos, didelio atsargumo. Išsikristalizavęs modelis tampa klasika, kai pasiekiama emocinė ir fizinė harmonija, paremta autentiška pajauta, intuicija. Tokia kūryba nuolat kartojama, atliekama ne tik nenusibosta, bet tampa deimantu, arba, kaip sakoma, aukso fondu, reikšmingai reprezentuojančiu sunkiai apibūdinamą, bet galingai veikiančią tautos dvasią.
Jono Švedo sutikimas Vilniaus geležinkelio stotyje
Nūdien J. Švedo nubrėžti uždaviniai lieka dideliu iššūkiu. Tačiau tai ir yra intriga, akstinas grumtis su kiču, klaidingomis nuostatomis, šalutiniais ir nereikšmingais keliais, ieškoti meninės tiesos ir grožio, kuriuo patikėtų ir savas, ir svetimas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atsiradus galimybei nekliudomai koncertuoti po pasaulį, lietuvių liaudies muzikos unikalumas atsiskleidė visa jėga. Švedo vizijos įkūnijimas ir įtvirtinimas globaliame kontekste būtų kuo geriausia vizitinė šalies kortelė. Praktiniu požiūriu šiuo pagrindu parengtą programą būtų tikslinga įtraukti į „Globalios Lietuvos“ projektą, jei tai dar nepadaryta. Tai leistų mobilizuoti jėgas, sutelkti dėmesį į konkrečius uždavinius, o svarbiausia – leistų pritraukti lėšų ir įsirašyti į tarptautiniu lygmeniu labai matomus ir prestižinius kultūros barus.
Pranešimas skaitytas LMTA Liaudies instrumentrų katedros konferencijoje, skirtoje 110-osioms Jono Švedo gimimo metinėms
2018 m. spalio 06 d.