Tomas Mutis. Eilėraščiai. 2024
2024 metais išleista poeto Romualdo Trachimo (poetinis slapyvardis Tomas Mutis) daugelį metų rašytų eilėraščių knyga, kurią jis taip ir pavadino: „Eilėraščiai“. Ji buvo išleista bičiulio Ramūno Čeponio rūpesčiu, o jos sudarymu rūpinosi Kazimieras Seibutis. Jis suskirstė eilėraščius pagal tematiką ir davė skirsniams pavadinimus ir moto, dėl to knyga įgijo metafizinio svorio: „Et iube me uenire ad te“. Tačiau tas svoris savaime yra akivaizdus Romualdo poetinėse kelionėse. Kaip rašė sudarytojas pabaigos „Vietos neturinčiojo makamuose“, „galima turėti vietą, o galima jos neturėti. Nors galbūt jos niekada ir neturim, o tik atsirandame kažkame, kas esti perdėm guru ir iškoriję. Ir ne itin svarbu, ar tai padėtis erdvėje ar laike. Kaip apmąstydamas savo padėjimą sykį konstatavo amerikiečių ikonoklastas Kenas Kesey: „Buvau per jaunas, kad būčiau bitnikas, ir per senas, kad būčiau hipis“. „Iš tokių makamų, ar postovių, kilusių iš rinktinės autoriaus pasakojimų, atseksime bent kelias vietas to kelio, kurį jam teko eiti. Atsekime, kas įmanoma, paties autoriaus žodžiais“.
Paties Romualdo gyvenimo aprašymas, pateiktas knygos pabaigoje, šykštus ir kupinas nutylėjimų, tačiau iš tų negausių pastraipų susidarome vaizdą žmogaus, kuris, nepaisydamas likimo nepagailėtų smūgių, visą gyvenimą siekė šviesos ir Dievo taip, kaip tai suprato. Jis liko ištikimas poezijai, prabudusiai jame labai anksti, ir kalė savo žodį, kuriuo išskaudėjo visa, kas jam rūpėjo. Ta ištikimybė poezijos Mūzai, kaip vienintelei gyvenimo ir lemties kelrodei, nūnai retai besutinkama.
Romualdas Trachimas gimė 1951 metų gruodžio 13 dieną Kaune. Jam būnant penkerių, motina persikėlė gyventi į Kazachstaną, kur susirgo ir netrukus mirė. Po septynerių metų našlaitis atsidūrė Kauno 2-uose vaikų namuose, iš kur neilgai trukus jam teko keliauti į Dabikinės vaikų namus; juose pragyventa šešeri metai. Taip prasidėjo jo odisėja. Jo gimtoji kalba buvo rusų, bet greitai įveikęs kalbos barjerus, Romualdas trečioje klasėje parašė pirmąjį eilėraštį. Jis buvo išspausdintas Akmenės rajono laikraštyje. Vaikų namuose toks jis buvo vienas ir jautėsi balta varna. Perdien lindėdavo bibliotekoje, skaitydavo iki apkvaišimo, kol akyse susiliedavo tekstas. Tuomet biblioteka jam buvo vienintelė šventovė. Panaikinus Dabikinės vaikų namus, teko kraustytis į Laurus, pušyną prie Neries. Maži rašinėliai į Vilniaus rajono laikraštį „Draugystė“ atnešė pirmus autorinius honorarus, po du ar tris rublius. Paskui sekė laimėjimas visos Lietuvos moksleivių rašinių konkurse. Tada jis pateko į Vytauto Bubnio, tuomet „Moksleivio“ vyr. redaktoriaus, akiratį. Po kiek laiko jis buvo pakviestas į jaunųjų literatų stovyklą. Tarp poetų ir rašytojų buvo būsimos žvaigždės: Saulius T. Kondrotas, Liutauras Degėsys, Gražina Cieškaitė, Rolandas Rastauskas. „Buvau lyg septintame danguje, man atrodė, kad lyg per vieną akimirką buvau perkeistas“.
Užvėręs internato duris, pirmą naktį Romualdas praleido geležinkelio stotyje, nes nebuvo kur eiti. Kišenėje – tik penki rubliai, vienas kostiumėlis ir vieni batai, neturėjo net lagaminėlio. Prasidėjo „gatvės universitetai“. Pabandęs germanistikos studijas, suprato, kad šis kelias ne jam. „Beliko tik viena išeitis – savišvieta. Vis vien likau germanofilu ir vokiečių poezijos gerbėju. Vieną kartą sėdėdamas Sarbievijaus kiemelyje po žymiuoju filologų beržu skaičiau E. Lasker-Schüler poezijos rinkinį. Netikėtai prie manęs priėjo dėstytoja Olga Voronkova, kuri kažko norėjo manęs paklausti. Pamačiusi knygos viršelyje autrorės pavardę ji nustebo ir pakvietė mane apsilankyti savo namuose. Gyveno ji kartu su motina, žymia germaniste Ina Meiksinaite. Jų namuose pasijutau atsidūręs visai kitame pasaulyje – tarp intelektualių pokalbių, muzikos ir gausos knygų. Meiksinaitės namuose susipažinau ir su kitu žymiu germanistu Leonu Petravičiumi, kurio draugystę su manimi laikau gyvenimo dovana. O antroji mano meilė – sidabrinio amžiaus rusų poezija, ypač Balmontas ir Sologubas“. Po kurio laiko sėkmingai debiutavęs poetas nusprendė keisti gyvenimo būdą ir išvyko į Ust Ilimsko visasąjunginę komjaunimo sparčiąją stovyklą; ta proga Antanas Gailius jam padovanojo perrašytą Visockio eilėraštį „Mano draugas išvažiavo į Magadaną“. Prieš tai pluoštą eilėraščių Romualdas išsiuntė į „Nemuną“. Pakviestas į redakciją, Roberto Keturakio buvo pagirtas ir jam pasakyta, kad su juo nori susitikti redaktorius Laimonas Inis. „Pokalbis buvo labai trumpas. Jis manęs paklausė, ar nebijau už savo eilėraščius gauti į galvą. Nustebau, bet įžūliai žiūrėdamas tiesiai į jo akis atsakiau, jei išspausdins, tai jie ir gaus į galvą, ir oriai išėjau. Tik dabar suprantu, kas taip nustebino vyriausiąjį redaktorių. Tuomet net mano eilėraščių pavadinimai juos trikdė. Vienas buvo skirtas Friedrichui Nietzschei, kitas – Gotfriedui Bennui, o dar trečias užvardintas „Šešiakampės žvaigždės šviesa“, kurį dedikavau Lasker- Schüler.“ Romualdui dirbant Sibire, jis gavo siuntinėlį su „Nemuno“ 1975 metų sausio numeriu, kuriame buvo per du puslapius išspausdinti jo žodžiai. Autorius pasirinko pseudonimą „Tomas Mutis“ nuo malonybinio vardo „Romutis“ trumpinio iš internato laikų. Algimantas Mikuta jį pristatė šiais žodžiais: „Dar vienas jaunas menininkas, kuriam negresia sumoteriškėjimas! Jis, atrodo, pasiryžęs sutvarkyti pasaulį – išnaikinti visas blogybes, sugėdinti klystančius, apvainikuoti teisiuosius“. Deja, paskui sekė trisdešimties metų cenzūros laikotarpis, ilgametė pertrauka, kurios metu jis „atžariai ėjo mažaisiais ir didžiaisiais „Bermudų trikampio“, grasos namų ir oikumenos ratais, kuriuose laukė savo keistuoliai, diogenai ir sokratai, kvazimodai ir avantiūristai“. Tik 2014 metais „Naujoji Romuva“ išspausdino keletą eilėraščių, dar po dvejų – „Krantai“.
Dar vienas lemtingas posūkis Romualdo Trachimo biografijoje įvyko Kabeliuose. Po metų grįžęs į Vilnių, jis apsistojo pas L. Petravičių, kurio dėka susipažino su kunigu jėzuitu Jonu Lauriūnu. Jo globojamas poetas graužė Senojo ir Naujojo Testamento tekstus, apsisprendė pasikrikštyti ir priėmė šv. Tomo vardą. Jis norėjo stoti į kunigų seminariją, bet gautame laiške buvo parašyta, kad „šiais metais Jūsų priimti negalime“. Taip ir baigėsi tikra kelionė link rojaus, tačiau šis laikotarpis neišdildomai įspaudė krikščionišką anspaudą, kuris labai stiprus jo poezijoje.
Oikumena Trachimui buvo plati kaip visa Sovietų Sąjunga. Verta pacituoti visą ištrauką iš jo baigiamųjų pastabų apie save: „Palyginus su Vakarų hipiais, negalėjome trankytis po visą pasaulį, tačiau turėjome neaprėpiamos Tarybų Sąjungos teritorijas. Ir tų kelių mums pilnai užteko. Kuprinę ant pečių ir pirmyn, nesižvalgant atgalios. Kišenėse švilpauja vėjas, bet pasitiki šiandiena nesirūpindamas rytojumi! Svarbiausia – pojūtis, kad esi laisvas ir joks viršininkas tau neįsakinės, ką daryti ir kaip mąstyti. Maloniausia kelyje buvo susitikti su tokiais pačiais klajūnais. Ir nerūpėjo, ką rytoj valgysiu ir kur rytoj atsidursiu. Man patiko vieno poeto žodžiai: „O kelias bėga, o kelias dulksta. Ką sutiksiu – laimę ar kulką?“ Vilnius žiemą pilkšvai niaurus ir letargiškai nugrimzdęs savy, o dangus seniokiškai susiraukšlėjęs. Pasakiau sau: užtenka! Užrakinau savo butelio senamiestyje duris, peržegnojau ten paliktas geras ir blogas dienas ir patraukiau vėl Maskvon – virti ir kunkuliuoti tautų katile. Tarybinis Vilnius buvo tikra kultūrinė provincija, kur vos vos smilko kūrybinė dvasia. Tvyrojo beviltiška tyla ir nebuvo girdėti jokio murmesio. Vieną pavakarę vaikščiojau su hipių būreliu Maskvos centre ir, nuo jų atsiskyręs, prisėdau ant suoliuko priešais paminklą Puškinui ramiai sau parūkyti. Praėjus vos keletui minučių, prie manęs prisiartino milicijos patruliai ir mandagiai paprašė parodyti pasą. Deja, paso aš jau neturėjau, nes jį demonstratyviai sudeginau viename hipių sambūryje. Gal ir kvailokai pasielgiau, tačiau tuomet toks buvo mano nusiteikimas ir nuotaikos. Nieko nepasakę, jie gražiai mane palydėjo iki melsvos mašinėlės ir nusivežė į netoliese esantį milicijos skyrių. Po poros valandų, surašę protokolą, įsodino mane į greitosios pagalbos mašiną ir tiesiai nuvežė į Maskvos psichiatrinę ligoninę Nr. 17. Pradžioje, aišku, buvo įdomu stebėti slaptą ligoninės gyvenimą. Skyrius buvo labai didelis, ligonių gal pora šimtų, lygiai tiek ir charakteringų tipažų. Ketvirto mėnesio pabaigoje mane „gydantis“ psichiatras humoristiniu tonu man pranešė gerą žinią, kad sekančią dieną būsiu „deportuotas“ į savo tėvynę! Tiesiai iš traukinio lydintis sanitaras mane nugabeno į Vasaros g. 5. Po Maskvos čia man buvo tikras rojus“.
O štai kaip atrodė iki sąjūdinis Vilnius: „1987-ųjų metų gegužę Vilnius kvepėjo pavasariu. Vieną pavakarę nutariau aplankyti draugą, gyvenantį Basanavičiaus gatvėje priešais cerkvę. Jo nesuradęs, užėjau parduotuvėlėn. Nusipirkau saldžios varškės pakelį ir „Kosmoso“ cigarečių. Neskubėdamas nusileidau nuo Tauro kalno laiptais žemyn link Lenino prospekto. Praėjau saugumo komiteto rūmus ir atsidūriau priešais Lenino aikštę. Nieko negalvodamas nudrožiau prie Lenino paminklo, užlipau viršun ir atsisėdau paminklo papėdėje, atsirėmęs į šaltą marmurą. Sukryžiavau kojas lotoso poza. Kairėj šalia savęs pasidėjau varškės pakelį, dešinėje ‚Kosmoso“ cigaretes, ir, apsvaigęs nuo alyvų kvapo, užsimerkiau. Prabėgo gal penketas, o gal dešimt minučių. Aš buvau visai paskendęs pavasarinėje nirvanoje. Staiga iš už paminklo pasirodė du civiliai vyriškiai, puolė prie manęs ir užlaužė rankas. Dar vienas griebė varškę, cigarečių pakelį ir degtukų dėžutę, o mane kosminiu greičiu nuvilko į milicijos mašiną. Už savo beprotystę sumokėjau gan pigiai – nemokamu poilsiu grasos namuose.“
Pažinodama Romualdą Trachimą vėliau, jau nepriklausomybės metais, padariau keturias juostas po dvi valandas pokalbių apie tą laikotarpį. Panašūs pokalbiai, anot jo, tapo stimulu ir medžiaga Jūratės Sprindytės disertacijai. Kažkiek gal įkvėpiau jį vėl rašyti eiles, kurių itin gausu tuo laikotarpiu. Tačiau vieną biografinį apibendrinimą galiu padaryti. Tai faktas, kad to meto jaunimas ne visi buvo sąmoningi disidentai; daugelis jų tik troško būti laisvi. Tačiau ir to režimui buvo per daug…
Suprantama, Vilniuje vėl gyvenimas tekėjo „Bermudų trikampyje“ taro kavinių „Žibutė“, „Vaiva“ ir „Žuvėdra“. „Žibutėje“ iš žymesnių kultūros grandų jis yra matęs tik Juditą Vaičiūnaitę, kuri, pasak Romualdo, dažnokai čia užsukdavo ir ilgokai rymodavo prie kavos puodelio iškilmingoje vienatvėje. O vėliau – šeima, du sūnūs, nuolat priglaudžiami šunys ir katės, auginamos kambarinės gėlės. „O gal dar nustebinsiu save ir, susikrovęs kuprinę, išeisiu ieškoti naujų nuotykių. Per paskutinį mūsų susitikimą įžymioji tų laikų hipė Valia Stopščica man taip pasakė: „Dabar keliauk savo prote ir savo širdy“ – taip savo trumpą autobiografiją baigia Tomas Mutis. Knygos sudarytojas K. Seibutis deda paskutinį akcentą, kuris, pasak jo, yra aukščiausiasis poeto makamas, bevietybė, – kaip ir pačios eilės, kurios yra sustabdyti postoviai, – cituodamas Alijų Imadediną Nasimi, jo garsiąją gazelę: „Many pasauliu du sutilps, bet aš pasauly šiam netilpsiu. Ašai – esmė, bevietis aš, ir buvime ašai netilpsiu“.
Romualdas Trachimas
***
Šioje rinktinėje atspindėtas ir kaimas, ir miestas, ryški religinė, gamtos tematika, eilės draugams, pažįstamiems, kreipimasis į poetus. Čia randame Rytų ir Rusijos azijinės dalies bloką, skirsnius, skirtus litvakams ir šventiesiems. Tomo Mučio poeziją atpažįstame iš jam būdingos eilėdaros ir pamėgtų raktinių žodžių, kaip antai: gamtos aprašymuose dažnai sutinkame keturis vėjus ar keturvėjį, vaivorykštę, gilžiemį, paukščiažmogį, rožės spyglį, usnį, dilgėlę, obelį, pienę, erškėtį, gervę, drugelį, sraigę, laukžoles, net vienaragį. Religiniuose tekstuose dalyvauja hegzametras, agapė, malda, brolis, nerimastis, alka, aidas, nuometas, rakštis, Apokalipsė. Knyga suskirstyta į tris dalis. Pirmoji – tai „Metskaitlis“, „Saulės paukštis“, „Pavasario penkiadienis“, „Pilkėnų idilės“ ir „Atvirlaiškiai“; antroji – Quo vadis“, Dedikacijos“, „Poetų viešnagės“, „Mezuza“, „Marginalijos“, „Diagnozės ir burleskos“; ir trečioji dalis – „Valandos“, „Mano abrozdėliai“, „Liturginės invazijos“, „Apokrifai“ bei „Poverello“. Ją, tarsi įvadas į vaizduotės lauką, kviečiantis atrasti, pažinti, įspėti ir suprasti, įrėmina eilėraštis „Meilės giesmė“ ir Kazimiero Seibučio pabaigos „Vietos neturinčiojo makamai“.
Dažnai eilėse juntame stebuklo troškimą ir brangų į jį panašų atsiminimą. Personifikuota gamta saugo grožį ir nekaltybę: „Knygą užverčiu. Ją saugos sudžiovintoji žibutė –/Tikiu, kad taip ir gali būti./Gaivinsiu visa, kas be švelnios globos sunyko./Ar prakeikti dieną, be vilties ir meilės – nykią?“ (Alyvos stebuklas).; „Gilžiemy tavo vardą ne kartą minėjau – /Ranką tiesiu link žiedų ir akmenėju…/Atsisėsiu šalia, ir būki tokia – neliestoji,/Žydėjimo metą menu, kai šalia tavęs sustoju.“; „Juodu kaspinu perrišiu valandą šitą – /Ir žodžiai tebūnie gražiausi užrašyti.“ (Pagiriamasis žodis alyvai); „Keistą pokštą man iškrėtė vasara – /Delne saugau rugiaakės ašarą./Patikėki, dabar būsiu kitoks – / Vėjas mane su migla sutuoks.“ (Vasaros bučinys).
Gamta poetui yra nuostabos ir ilgesio šaltinis, kai metų laikai įgyja neišjudinamo ritmo prasmę ir atspindi nekantrų pavasario, vasaros laukimą: „Koks švarus šį rytą mano varganas pasaulis –/Sklendžia pirmas žiedlapis į ištiestą saują.“ (Sakuros žydėjimas Neries pakrantėje); „Pienių geltlige persirgs pilkos palaukės –/Ilgiuosi paukščio pilkojo, nekantriai laukiu./Pernakt jis gieda migloje lig ryto,/Klajoklio vėjo klausiu, gal jau atskrido?//Užmiršau netektis peržiem ir tamsmety apsvaigęs – /Pasaulin žvelgiu, lyg ką tik atsibudęs vaikas./Ir neprašau sustingt akimirkos žavingos –/Šimtai stebuklų žydi už kiekvieno kelio vingio“. (Liaupsė pavasariui). Himnai ir panegirikos atbundančiai gamtai sutinkami nuolat: „Švariom drapanom puikuojas daržo pamėklės –/Virpa nekantriai požemiuos įkalintos sėklos./Iš nuostabos vartosi akys – gyvasties šėlsmo gausu!/ Ir niūruolis vaikiškai šiepias iki ausų.//O viešpatie, ar tavo šulinys bedugnis?/Degina žemę vaivorykštinės alyvų ugnys./Džiugiai vartosi pievoj ištrūkęs arklys palvas –/Kūrėjo paletėj maišosi spalvos.“ (Odė pavasariui).
Atsiminimuose iškyla Dabikinėlės upelis, Kabelių kaimas, kurių nykimas atspindi ir viso lietuviško kaimo ir apskritai tradicijų išnykimą: „Dar nemirki, neužgeski miglomis užklota, neišnyki!/Du krantai, juodu kaspinu perrišti, atrodys nykiai.“ Ir „Kas gyvastį tavo taip bjauriai suvėlė?/Kur nusiprausti neras sugrįžusios protėvių vėlės.“ (Dabikinėlė. Mažasis rekviem vaikystės upelei); „Amžiai slenksčius kantriai be atlygio trynė – /Kas šiandien saugo drobių pilną skrynią?/Paskutinį mazgelį nosinaitėj senolė užriš – /Tas, kuris išėjo, jau atgalios negrįš.“ (Elegija Kabelių kaimui). Viena gražiausių poemų apie kaimą – Pastoralė, parašyta 2009 metais, kurioje viskas liudija beveik transcendentinį nyksmą su ankančiu ežerėliu, romiai skylančiu alkos akmeniu, užkaltais sodybos langais, vėluojančiais ilgėti šešėliais, vienaranke svirtimi ir auksiniu medumi bei gyvuoju vandeniu dubenėlyje. Ir ką gali miesčioniui palinkėti poetas, jei ne pasakyti: „Rasa palaimins žolę, nusvarins drugelis tavo petį – /Jauti – lauko dvasios tavo žingsnių baidos.“ Jis nesusikalbės su paukščiais, medžiu, upe, lauku ir pačiu autoriumi (Ad homo urbanus).
Tačiau miestas prabyla sava kalba. Saulė virš Romos šoka ugningą menuetą, o Aurovilyje baltą maną sanjasinui dangūs mala. Į draugą poetas kreipiasi: „Šventraščių kalba nebus tau niekad atšiauri – /Nueisi ten, kur įdėmiai visąlaik žiūri.“ Ir „Saldžiai pavargęs užmiki, ilsėkis ant Motinos rankų/Tavo sparnams plunksnas paukščiai jau renka“. (Iš Aurovilio. Sri Aurobindo ir Mirros Alfassos-Motinos garbei). Mamai skirtos jautrios eilės apie vaikystę stepėje, Temirtau, iš kur grįžęs jis sako: „Savo atmintį siūlais svetimais adau./Aisčių žemėn grįžau – Lietuvos neradau“ (Tiubeteika ant motinos Janinos kapo).
Reikšminga poemų dalis skirta tremtinių, tėvynės gynėjų temai. „Ne savęs, o budelio širdies gailiu“, – baigiamajame stulpelyje pasigirsta būdinga krikščioniško atleidimo tonacija, o alyva, kaip ir daugelyje eilėraščių, čia simbolizuoja amžinybę. „Kaulelius išbalusius surinkit į maišelį/Ir parneškit atgiedoti į lietingą šalį./ O tėvonijoj ant griuvėsių pastatykit žvakę – / Iš dangaus žvelgs užmirštųjų akys“. (Tremtinio baladė). Partizanai – romantiškais medžių vardais; ryšininkės „Neša miško takais kepalėlį duonos – /Jos miško viešnios ir septynių kalavijų madonos“, o kritusio kovotojo rauda paukštė: „Metų šimtą dovanojau, – virkauja gegulė. – /O vieną dieną jis akmeniu pavirtęs guli“ (Miško brolio baladė). Po poemą autorius skiria gėlių vaikams, dipukams, Afganistano kare žuvusiam draugui Romui, Černobylio aukoms, Romui Kalantai. Eilės įspūdingos aštriu hamletiško klausimo suvokimu, kada eilėraščio herojaus silpnybė grumiasi su drąsa, suvokiama amžinybė ir darbų joje perspektyva: „Prakeikiu dieną, kai virtau nuolankiu/ Ir į vystantį dangų nepakėliau akių“ (Kalantinės). Vykusiais tropais išreiškiama nepriklausomybės dvasia: „Vergo oda triskart nusilupo,/Obalsiui atsirakino sukaustytos lūpos./Varpas bešerdis išminavo tylą –/Mėnuo kraujuoja, mėnuo bąla ir dyla.“ (Sausio 13-osios baladė).
Yra ir ironiškų, pamokomų bei satyriškų posmų; štai viename, skirtame „vaikeliui nuobodžiaujančiam prie kompiuterio ekrano“, klausiama: „O hamletiška dvejone! – jungti ar neišjungti?“
Šiame rašinyje nėra galimybės net iš dalies apžvelgti, juolab įvertinti ar aptarti daugiau nei keturių šimtų puslapių apimties Tomo Mučio eilėraščių knygą. Todėl vietoj pabaigos surašysiu man įstrigusias eilutes, – tokias, kurios mano manymu nužengė iš karto, vientisos, iš tos plotmės, kurioje gimsta betarpiškos aukštesniosios būties pajautos.
„Ant pečių užmetus kasdienybės šalį.“
***
„Namo daliai tik tiek – blunkančio albumo kalinys –
Juoda drobule neuždenki, atmintie, dar nenutapyto veido.“ (Namas Stiklių (Gaono) gatvėje)
***
„Nuo žydinčio dangaus spalvų pradėjau akti“ (Ubagėlio liturgija)
***
„Nepaglostyta pienė palaukėj oriai švytėdama šąla“ (Poeto mirtis)
***
„Ado angelas sargas piligrimų sparnus“ (Koplyčia)
***
„Kraujuoja dalgiai, rūdimis sudilę“ (Laiškas emigrantui)
***
„Lyg kaukėn vienon susilieja helėnų veidai“
***
„Parkės amžinąjį chitoną pabaigtuvėms verpia“ (Pokalbis su Demostenu agoroje)
***
„Žėri mėnuo lyg šventei išblizginta sidabrinė segė“
***
„Tu mane išmokyk akmeniu sustingus
Paukščio neregėto giedant laukti paryčiais“
„Žiežirbas iš žaizdro pasiliksiu sau“ (Kelionė su Basho šventojo Fudzi kalno link)
***
„Galvą pabarstyk šviesa aštrėjančio mėnulio“ (Arabeska Hafizui)
***
„Šalčių raštais per anksti pražilęs,
Duok man ranką.
Man pavasaris pakėlė karinį rangą“ (Binkiui)
***
„Staugsi vilke prie sienų raudonųjų ne kartą –
Už eilėraštį triskart prakeiktą, triskart pakartą.“ (Ana Achmatova. Sankt Peterburgas. 1918 m. birželio 23 d. Su gimimo diena, Ana!)
***
„Sniego pusnys – baltos gruodžio kopos“
***
„Prie tavo lopšio nebudėjo fėjos –
Plaikstės vėliava juoda ant laivo rėjos“. (Osipas Mandelštamas: Vladivostoko perskirstymo punktas. 1938 m. gruodžio 27 d. Poeto tranzitas)
***
„Lyg austos prijuostės žydi nešienautos pievos“ (Eilėraštis ant beržo tošies Genadijui Aigi)
***
„Norėčiau aklosios akimis pažvelgt į priešą.“(Saros rauda)
***
„Kas patamsy savo kaltę niršiai šveičia?“ (Giesmelė Joškės jarmulkei)
***
„Geto vaike pasmerktasis, geto vaike liūdnaaki,
Tūkstančio ir vieno siaubo naktyje neapakęs.“
***
„Spygliatvorėj nušauto angelo sparnai rusena –
Palėpėje slėpti žaislai išaugo ir paseno.“
***
„Ant riešo palaiminki amžiams išdegintą numerį –
Su juo šiandien gimei. Vakar numirei.“ (Geto vaikai)
***
„Iš begalybės apraiškų viena išnyko“ (Nekrologas kaktusui. Trumpa biografija)
***
„Ar iš šulinio svirtis debesį skenduolį kelia?“ (Miestiečio pasigraudenimas)
***
„Žinau, mirtie, tu nugalėta. Ir aš tvirtai tikiu –
Gyvasis iš aukštybių nužengs vaivorykštės taku.“ (Nikodemo nakties malda)
***
„Dar ne laikas ištraukt iš delno kryžmedžio rakštį“
***
„Ne saulėlydį – kruvino drabužio spindesį matau“ (Jono malda Patmos saloje)
***
„Vaikelių lūpomis nuplaks tiesa karti:
Išvaryti būsim antrąkart iš rojaus.
Viešpaties atodūsiai girdėt visai arti“ (Šventojo brolio Pranciškaus indulgencija)
***
„Tokioj tyloj tik melstis ir rugį sėti“ (Orvydų sodyba)
***
Surašiau gražias eilutes, kurias galima skaityti po vieną per dieną, kaip išminčiaus ištaras, skirtas kontempliacijai. O jų yra daug, daugiau, daugybė – ir visos jos iškart reikalauja skaityti eilutes aplinkui, vis toliau, nuo pradžios iki pabaigos, nors kaip raibuliai tos eilutės niekur ir nesibaigia.
Tegu baigiasi šis tekstas paties Tomo Mučio ketureiliu, tinkančiu jam pačiam:
„Ak, poete, tu žodyno svetimo artojas,
Kiekvienas sakinys – išlyginta vaga gražiai.
Kalbos žinovas apstulbęs tavo eiles kartoja –
Ir nieko sau už donorystę neprašei.“ (Eilėraštis ant beržo tošies Genadijui Aigi)
Tomas Mutis EILĖRAŠČIAI2025 lapkričio 19 d.