Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Ilgesys
Iš nevilties, kad Jo nemylim
Tik prašom užtarimo ir turtų,
Malonių, nedėkingai tylim –
Vis negana gėrybių sukauptų –
Iš ilgesio švelnių akių
Žmogaus, savęs verčiausio bendražygio
Iš elementų àpmesto penkių
Kol jis kaip prekė turguje atpigus
Pasmer᷉kia pajuokai abu –
Sustoja vienas prieš vulgarią minią
Išduotas Dievas ir žaibu
Prakiurdo tuščią jo krūtinę.
Gal nesulaukęs sau lygių,
Šią rasę užverčia lyg tuščią lapą?
Prabėgus amžiams iš pradžių
Prikels pasaulį iš negyvo kapo
Ir vėliava plazdės didinga
Virš kuorų dar nematomų pilių
Kas ver᷉tas, kūnais spindulingais
Atgims iš kantriai laukusių vėlių…
O tu? Ką Jam davei už viską,
Už tai, kad laisvas apskritai gimei
Už žemę, dangų, saulės diską
Pavasarį kai skélbia vyturiai?
Tik reikalauji, tik pykstì
Matai vien savo ego menką, niekad
Neatsikeli anksti
Pašlovint Viešpatį – juk nieko
Iš tavęs neprašo tas,
Kuris – manaisi – visko turi sočiai,
O iš tiesų tu pasmerktas
Tik imti ir prarast kaip piniguočiai
Iš ilgesio švelnių akių
Tau darant prekę pigią turgaus pievoj –
Iš nevilties pigia preke
Apsimeta nuliūdęs Dievas
Ir nyksta penktas elementas,
Širdis tuščia žmogaus nutilus
Ir vėl žaibuoja kirtis lémtas
Iš nevilties, kad jo nemylim.
2025 vasario 27 d.