Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Skulptorius Gintautas Lukošaitis.
Hibridinis karas ir tautos savisauga
Ankstesniuose straipsniuose apie posthumanizmą šiek tiek paliečiau klausimą apie politiką, tapusią biopolitika ir kaip pasekmę – pakitusį karų pobūdį. Užsiminiau apie posthumanistų tyrinėjamą nekropolitiką, „žudymo semiozę“ ir nuotolinio valdymo bei technotanatologinės ginkluotės įtaką naujausiems karinių veiksmų procesams. Rusijos-Ukrainos karas parodė bepiločių ir dronų efektyvumą, kai gerokai pigesniu ginklu iš rikiuotės išvedama brangi ginkluotė ir sėkmingai atakuojami svarbūs infrastruktūros objektai. Šis karas patvirtino seną tiesą, kad motyvuota Tėvynę ginanti kariuomenė yra pajėgi pasipriešinti gerokai gausesniam priešui, o kartu ir tai, kad vyksta nauji pasaulio pasidalijimai. Tai, kas buvo paslėpta, išryškėjo ilgai lauktam naujosios JAV Baltųjų rūmų administracijos požiūryje į skandalingą karą pačiame Europos viduryje ir jos šokiruojančiusoe sprendimuose. Pažangioji Europos visuomenė negali suprasti, kaip galima vesti derybas su šalimi agresore, siūlant užpultai šaliai „taikos“ susitarimą, kuris reiškia tiesiog kapituliaciją, ir dar bandant lyg kontribuciją paimti užpultos kariaujančios šalies žemės išteklius. Pasaulis akivaizdžiai atblokštas šimtmečiu atgal į situaciją iki antrojo pasaulinio karo, pokariniai laimėjimai ir iniciatyvos, kartu ES ir NATO, priverstos telkti jėgas ir vėl įrodinėti gerai veikusį mechanizmą ir jo prasmingumą, o nauji sandėriai tarp JAV ir Rusijos pernelyg primena 1938 metų Miuncheno susitarimo dvasią.
Bandymas susiderėti su iš stalininio mentaliteto neišsivadavusia šovinistine šalimi, kuri niekada nesilaikė jokių susitarimų, rodo ne tik dabartinio Amerikos prezidento didelį pasitikėjimą savimi, norimo laikymą esamu (wishful thinking), bet ir gilesnio, iškilesnio geopolitinio mąstymo trūkumą ar bent jo nuvertinimą. Kaip tik šis bruožas ir manymas, kad nėra dalykų, kurie būtų neparduodami, neišmainomi, dėl kurių negalima derėtis kaip dėl prekės, paradoksaliai leido karo nusikaltėliui, kuriam Hagos teismas išdavė arešto orderį, ir kapitalistui, kietam derybininkui, susėsti už derybų stalo. Suprantama, derybos nesiseka, o keistasis karas vyksta toliau, ir iš to tik tokia nauda, kad Europos valstybės pradėjo rimtai ruoštis būsimam karui su Rusija.
Tragikomiškas Ukrainos ir Amerikos prezidentų susitikimas Ovaliajame kabinete, ištransliuotas visam pasauliui, ne tik parodė vertelgiško ir kariško mąstymo takoskyrą, jis atskleidė faktą, kad į Ukrainą žiūrima kaip į menkesnį derybų partnerį, todėl galima buvo pertraukinėti ir žeminti Volodymirą Zelenskį dėl jo aprangos, pažeidinėti svetingumo reglamentą vien todėl, kad jis atvyko derėtis kaip lygus su lygiu. Nuo kada Europos šalis sąjungininkė tapo pariju, o tradicinis priešas, Rusija, lygiaverčiu derybų partneriu? Tai iš esmės rodo didelį vertybinį chaosą ir galimai pokiliminius susitarimus, kurių nauda atrodo svarbesnė, nei viešoji nuomonė. Todėl kostiumuotų ir ryškiu makijažu vyrų bei, kaip sakoma, tiesiai iš karo lauko atvykusio vyriausiojo užpultos šalies ginkluotųjų pajėgų vado su specialia uniforma ginče nusvėrė simpatijos pastarajam, ypač prisiminus Ovaliajame kabinete su džinsais, marškinėliais ir kepuraite nuolat pozuojantį Donaldo Trumpo patarėją Eloną Muską, o dar labiau – jo šokį su grandininiu pjūklu scenoje skambant trankiai muzikai, kuriuo jis pjausiąs biurokratiją. Šie vaizdai, bent jau man, įstrigo ilgam. Kartu jie privertė susimąstyti apie kultūrą ir jos reikšmę nesibaigiančių ir grėsmingai kintančių karų akivaizdoje, o tomis mintimis pasidalinti su skaitytoju.
Hibridinio karo tikrovė
Ar bandymas gauti naudos taikant ekonominį kariavimą, atnaujinant muitus ir skaldant vakarų vienybę, galbūt vėl uždarant valstybių sienas (tarkim, Šengeno erdvę) atitinka pažangos idėją? Ar nėra anachronizmas stabdyti laisvą judėjimą ir kultūrų mainus, mažinti galimybes jaunimui keliauti po pasaulį ir semtis mokslų užsienio universitetuose? Ar apskritai įmanoma „užsidaryti“ hibridinio karo sąlygomis, ir kaip tai veikia visuomenių sąmonę?
Akivaizdu, kad susiskaldymas ir naujų barikadų statymas yra atžanga ir ilgainiui negali būti naudingas net vietinei ekonomikai. Globalus pasiskirstymas tiek pažengęs, kad geriau jį mėginti kontroliuoti, bet ne atimti paskutinę galimybę mažesnėms ar kariniu požiūriu silpnesnėms šalims savarankiškai gyvuoti ir augti bendrame civilizaciniame lauke. Juo labiau, kad didelių šalių, kuriose klesti šovinizmas ar šalių, kurioms vadovauja karinės chuntos, civilizaciniai pasiekimai labai abejotini. Mėginimas susitaikyti su tokia padėtimi legitimizuoja atsilikusių, bet agresyvių šalių pretenzijas pasipelnyti taikių ir turtingų šalių sąskaita.
Pirmojo pasaulinio karo metu priešas buvo kitos lygiavertės šalys (Antantė prieš Trilypę sąjungą), kai populiacija bendrai laikoma žemesne rūšimi – donore imperinėms pretenzijoms. Po karo susikūrė nacionalinės demokratinės valstybės, buvo įrodytas tautinės valstybės poreikis. Antrojo pasaulinio karo taikinys buvo priešinga Ašies valstybėms koalicija. Į karą buvo įtraukiami visi gyventojai, išskyrus „žemesnes ir nevisavertes“ rases ir sluoksnius, kurie buvo iškart naikinami, taip pat trečiojo pasaulio šalys, kolonijos ir mažos neutralios valstybės prieš jų valią. Po karo šalys išsivadavo iš kolonializmo, buvo įrodytas rasės lygiavertiškumas. Pirmojo pasaulinio karo pamokos: vietinius karus pakeitė visuotiniai (koaliciniai); antrojo pasaulinio karo pamokos: visuotinius karus pakeitė nepaskelbti karai arba karinės operacijos, hibridiniai karai, kuriuose lemiamą vaidmenį vaidina anksčiau nebuvęs atominis ginklas ir kiti vis sudėtingėjantys nuotoliniai ginklai, kibernetika, palydovinės sistemos, privačios armijos ir teroristinės organizacijos. Taigi karų pobūdis kinta priklausomai nuo technikos pažangos ir ryšių plėtros, nors puolamųjų karų tikslai visada tie patys: įtakos sferų nustatymas, išteklių ir teritorijų savinimasis. Tarp didžiųjų karų paprastai atidirbami būsimų karų scenarijai, modeliai ir priemonės. Šiuo metu kaip tik ir gyvename tokiame paruošiamajame laikotarpyje, tarsi interliudijoje į trečiąjį pasaulinį, kurio išvengti nepavyks jokiomis taikos derybomis, jeigu nepasiskelbęs iniciatorius nebus greitai ir veiksmingai sustabdytas kovos lauke. Visi suprantame, kad tai – apie Rusiją.
Hibridinis karas yra naujovė, kuri įvairiu laipsniu apima visus gyventojų sluoksnius ir jie yra išmėginami pradinėmis fazėmis visur, ne tik karo teritorijose. Taip pat ir pasikeitęs karų pobūdis lemia nekombatantų įtraukimą ir nuostolius, nes taikinys yra visa puolamos šalies visuomenė – taikūs gyventojai, vaikų darželiai ir mokyklos, ligoninės. Pati sąvoka „hibridinis“ reiškia ne tik poveikio priemones taikos metu, bet ir tai, kad naudojamos visos įmanomos priemonės nuo pačių seniausių laikų. Lietuvoje labai mėgstama apeliuoti į garsųjį Sun Tzu „Karo meną“, nors šis tinkamas tik kariuomenės veiksmams ir manevrams apibūdinti, ir ten yra aiški perskyra tarp kariuomenės ir civilių, tarp karo vado ir imperatoriaus (valdovo). Kliaujantis ten aprašomomis karo klastomis ir gudrybėmis, populiarioje vartosenoje svarbu nepamiršti, jog nuostata „tikslas pateisina visas priemones“ yra vartotina labai atsargiai ir tikrai ne Sun Tzu atžvilgiu, nes ten, pirmiausia, paisoma karo taisyklių ir saiko. Sparnuotasis posakis labiau tinka nusikaltėliškam žudiko mentalitetui, kuris karą paverčia skerdynėmis ir besaikiu niokojimu, kaip Bučoje ir kitur, kur tik įžengia. Dabar suprantama, kodėl karai nepaskelbiami. Pirmiausia todėl, kad oficialiai nesant karo, negali būti normaliai taikomos tarptautinės humanitarinės teisės normos ir atsakomybė už nusikaltimus, pavyzdžiui, belaisvių žudymą. Sun Tzu pamokymai, kaip antai, „su paimtais į nelaisvę priešo kareiviais elkis gerai ir rūpinkis jais taip, kad vėliau turėtum iš to naudos“[1], ir kad „karo vadai vis tiek privalo stengtis, kad jų vadovaujami kariai pridarytų kiek įmanoma mažiau nuostolių (nors pergalė ir būtų akivaizdi), išpeštų iš mūšio kuo didesnę naudą, išsaugotų infrastruktūrą ir sumažintų galimą priešiškumą“[2], šiuolaikiniuose karuose, o konkrečiai Rusijos karinio kontingento, lietuvių išradingai vadinamų mordoro orkais, ignoruojami. Taigi manytina, kad atsiranda viena kitai prieštaraujančios veiksmų interpretacijos. Imama domėn net įžūlus melas, esą, Rusija tik ginasi nuo NATO plėtros. Karinėje operacijoje prieš Ukrainą naudojami ginklai, kurie uždrausti dėl antihumaniškumo ir kartu veiksmingumo plačiu mastu. Atsakomasis žingsnis yra vakarams išeiti iš tarptautinių konvencijų, draudžiančių panašias ginklų rūšis. Čia ir vėl matome didžiulę atžangą, priverstinį atsitraukimą į prieškarines šimtmečio senumo pozicijas. Tačiau kaip tik dėl to Sun Tzu vertė dar padidėja, nes parodo milžinišką atskirtį tarp iš tikrųjų civilizuoto proto ir barbariško nusikaltėlio, kuriam principai ir kodeksai, sutartys ir teisė tėra patyčių objektas. Ši knyga tebėra autoritetingas karybos šaltinis visame pasaulyje. Todėl juo labiau verta įsiklausyti į šias eilutes: ‚Jeigu priešas, dar nebūdamas palaužtas, prašo taikos, vadinasi, jis turi slaptų kėslų“[3].
Labai vertinga išlieka ir 2019 metais Krašo apsaugos ministerijos iš naujo išleista majoro Vytauto Bulvičiaus knyga „Karinis valstybės rengimas“. Knyga, parašyta 1939 metais, aktuali ir nūdien. Šalia istorinių, teorinių ir praktinių aspektų, ji yra puikus vadovėlis rengiantis karo atvejui. Kadangi jis išleistas tik 3000 egzempliorių tiražu ir yra mažai kam prieinamas, nebent tiražai buvo ar bus pakartoti, tenka apgailestauti, kad toks svarbus veikalas neišstudijuojamas, o turėtų būti privalomas tiek politikams, tiek kariškiams. Štai keletas svarbiausių postulatų. Pagrindinis jų yra tas, kad karo metu vadovauti ir visą atsakomybę turi prisiimti vienas karo vadas, o ne koks nors kolektyvinis darinys ar juo labiau politikams kištis į jo darbą. Jis cituoja Napoleoną, pasak kurio, „vyriausioje vadovybėje geriau vienas blogas generolas, negu du geri“[4]. Kita svarbi praktiškai pagrįsta nuostata yra ta, kad negalima visus finansus mesti karo pramonei ekonomikos ir kultūros sąskaita, o vystyti visas tris sritis ir jas sujungti. O trečioji šiandien taipogi nenorima įsisąmoninti mintis yra ta, kad tik gerai parengta savos šalies gynyba laiduoja būsimą pergalę, per daug nesitikint pagalbos iš partnerių, kuri yra svarbi, bet ne pirmaeilė ir niekada tiksliai neprognuozuojama.
Apie hibridinį karą mūsų šalyje kalbama vis garsiau, daugiausia apie propagandinį jo aspektą – psichologinį karą. Dezinformacija ir misinformacija yra pati klastingiausia karo forma, nes ja siekiama susilpninti gyventojų, tiek kariškių, tiek civilių, valią priešintis. Tokiu būdu nugalėti galima neiššovus nė vieno šūvio.
Psichologinė gyventojų būklė hibridinio karo sąlygomis
Ilgą laiką mūsų šalis, kaip ir daugelis kitų Europos šalių, gynybai skyrė per mažai dėmesio. Dabar, kai grėsmės pasidarė pernelyg akivaizdžios, gyventojai gąsdinami naujais mokesčiais ir posakiais apie penktąją koloną, visuotiniu šaukimu į kariuomenę ir ždūnais. Tai nėra garbinga pozicija žinant, kad visuomeninė nuomonė formuojama dešimtmečiais, ir kad tų spragų taip greitai neužlopysi. Ydingos ilgametės politikos nepagerinsi staigiais judesiais ir sėjant visuomenėje nerimą. Diskusijomis apie tai, kas gins ir kas negins valstybės tik didinamas nepasitikėjimas valstybe, juk pakanka tik atlikti skaičiavimus. Visada geriau pasitikėti kariuomene ir augančiais savanorių bei šaulių būriais, jų vykdoma švietimo politika ir kitais būtinais veiksmais. Bet kurios viešos kalbos ar kryptinga kritika, nukreipta į visuomenės skaldymą bei nepasitikėjimą gynybine šalies sistema, mėginimas įpiršti „taiką“ gresiant pavojui hibridinio karo sąlygomis, laikytinos sąmoninga ardomąja veikla ir dezinformaciniu ginklu. Patinka mums ar ne, bet neutralios laikysenos laikai baigėsi. Neutralus yra tas, kuris yra pagal sąvoką neaiškus, neapibrėžtas, ir lemiamu momentu gali pasukti į priešo pusę. Kita vertus, tradiciškai daug žmonių negali imti ginklo į rankas, bijo smurto, ir kaltinti jų dėl to negalima. Skirtumas tarp lojalių šalies piliečių ir vadinamųjų „taikos šalininkų“ yra sąmoningas tikrovės iškreipimas. Daug svarbiau paaiškinti nesusigaudantiems, kad nenusisekusios ginties atveju visi jaunuoliai bus iškart imami į priešo kariuomenę, todėl apie pacifizmą galima pamiršti jau dabar.
Minkštosios galios priešnuodis yra dvasinis pasirengimas ginti gyvenimą ir vertybes. Jis visada remiasi į savą, vietinę kultūrą, kuri daro gyvenimą prasmingą, visavertį, dėl kurio verta kovoti. Kaip tik todėl kultūra taip pat panaudojama kaip minkštoji galia. Gerai, kad Lietuva išmoko šią svarbią pamoką ir stengiasi riboti rusų kultūros sklaidą, kuri gali būti tiesiogiai siejama su Putino režimui tarnaujančiais menininkais. Prisiminkime, kaip iki antrojo pasaulinio karo veikusi „Draugija TSRS kultūrai pažinti“ į savo tinklus sugaudė nieko neįtariančią lietuvių inteligentiją ir prisidėjo prie jų nesipriešinimo klastingam „draugui“ iš Rytų, tikintis pagalbos prieš lenkų šovinistus. Iš to galėtų būti išmokta ir kita pamoka, būtent, kad priešas visada yra priešas, kuris tai netiesiogiai išreiškia savo kariuomenės dalinių įvedimu į nepriklausomos valstybės teritoriją bet kuriuo nekalčiausiu pretekstu, visada vaizduodamas norą apginti. Tačiau, kol yra NATO, šiuolaikinė gynyba veikia kitais pagrindais ir yra vienintelis stiprus saugiklis prieš priešo dalinius iš Kaliningrado ar Baltarusijos. Šio pokarinio laimėjimo svarbu nepaleisti iš rankų. Į nuolatinius bandymus diskredituoti pasitikėjimą penktuoju straipsniu neseniai buvo šmaikščiai atsakyta, jog „jis dar nebuvo nesuveikęs…“
Kaip kultūros žmogus, drįstu net tvirtinti, jog dvasinė būklė yra pats svarbiausias, arba pirmasis ginklas. Be jo medžiaginiai ginklai gali neatnešti naudos ir atitekti priešui. Šis ginklas yra vienu metu ir priemonė, ir tikslas, vardan kurio kovojama. (Kaip tik todėl posakis „tikslas pateisina priemones“ yra labai tikslus ir prasmingas, nes pati priemonė nurodo į tikslą, ir jei tai dehumanizuojanti, arba nužmoginanti priemonė, galima nutuokti paties tikslo griaunantį mastą ir pobūdį). Verta prisiminti daugybę istorinių įvykių, kai dvasinė viršenybė ir pasitikėjimas po vėliava sutelkta tauta kartu su protėviais įvairių kultūrų žmones padarė didvyriais, ir tie įvykiai tapo pamatu vėlesniu kartų dvasios stiprybei ir optimizmui. Net pralaimėjus mūšį, legendos išlieka ir gyvuoja šimtmečiais. Praūžus karams, nustembi pamatęs, kiek daug vertybių vis tiek išsaugomos ir perduodamos iš kartos į kartą, ir kiek neįkainojamos dvasinės patirties įgyja kūrybinį pavidalą sunkiausiais, tamsiausiais tautai metais. Dvasiniai pasiekimai tampa kūlgrinda, kuria keliauja ateities kartos. Visa tai yra istorinis dėsningumas, todėl dvasinė stiprybė yra iš prigimties antlaikinė duotybė, Prometėjo dovana žmonijai.
Ar Lietuvos himno eilutės „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ yra tuščias skambesys, ar turinys, kurį būtina aktualizuoti? Atsivėrusios sienos ir pasaulio pažinimo troškulys sudarė sąlygas niekada nesnaudžiančiam priešui pasinaudoti proga švelnesniais būdais nustumti amžinąsias vertybes į antrą planą. Tai, iš ko mokomės ir semiam dvasines išgales, yra mūsų istorija ir paveldas. Nutraukti istorinį ir kultūrinį tęstinumą, sukelti abejones jo svarba paskelbiant jį atgyvenusiu, svarbiausius dalykus paskandinti nereikšmingų ir svetimų „aktualijų“ sūkuryje – tai tipiška hibridinio karo taktika. Ji apsunkina mūsų kelią ir palengvina darbą lietuvybės nekentėjui vien dėl to, kad vis dar sunkiai tvarkomės su okupaciniais liekamaisiais reiškiniais. Kaip tik todėl būtina su dviguba jėga iškelti ir specialiai, kad priešas matytų, parodomuoju būdu paremti visa, kas sudaro savito paveldo turinį ir istorinį tęstinumą. Tai – vienas svarbiausių dabarties strateginių tikslų. Tokia pozicija atsijos savus nuo svetimų, nes tuo nepatenkinti bus aiškūs kaip bent jau dezinformacijos skleidėjai. Žinoma, teks kruopščiai atsijoti jų siūlomas hibridines neva paveldėtas „giminingas“ kultūros formas, dažnai atmieštas rusišku prieskoniu, ypač populiariosios kultūros srityje. Šis darbas turėtų būti ne politizuotas, bet paliktas tikrų ir sąžiningų kultūros ekspertų nuožiūrai.
Jeigu Basanavičiaus, Vydūno ar Kudirkos priesakai ir sukauptos patirtys neperduodamos, jei atsisakoma tautinės mokyklos vardan efemeriško pilietinio gėrio, jei mūsų teisėti kultūros ramsčiai kažkieno galvose virsta blogiu ir stabdžiu ugdant naują žmogų sovietinio piliečio pavyzdžiu, puolama valstybinė lietuvių kalba ir finansavimas nutraukiamas nuo pagrindinių švietimo ir auklėjimo sričių ir perduodamas menkaverčiams projektams – visa tai taip pat yra valstybės silpninimo priemonės kažkieno kito naudai. Reikėtų pažymėti, kad tokia veikla būdingai užsiima užsienio agentų įtakojami nevisaverčiai žmonės be aiškios tapatybės, kuriems jokių savų vertybių nėra, ir jie gali būti nupirkti už pinigus bet kuriai užduočiai. Jie veikia įvairiose šalyse, ne tik Lietuvoje. Todėl gal ir prasminga įkandin Prezidento ir Seimo pirmininko kalbėti apie „penktąją koloną“ pačiame Seime[5], tik kas atsakingas už ilgametį jos palaikymą ir kontržvalgybos galimybių suvaržymą? Kas atsakingas už rusakalbių įleidimą į šalį tokiu mastu, kokio nebuvo baisiausiais rusinimo laikmečiais? Vilčių teikia tai, kad vis dėlto pradedama suvokti, jog reikia padėtį taisyti, ir neatmetu priežasties: juk akivaizdu, kad tam tikri nusikaltimai neturi senaties ir anksčiau ar vėliau jie išaiškės. Net po mirties tokie faktai nedarys garbės nei asmeniui, nei jo palikuonims, nors mėginimas būti konformistu ir gali būti suprantamas sudėtingomis sąlygomis. Linksmasis epizodas, kuriame Prezidentas Gitanas Nausėda telefonu Briuselyje pasiektos energetinės nepriklausomybės proga žaismingai pasako: „Good bye Rushia, good bye, Lenin!“ ir įdeda jį į savo paskyrą tviteryje, yra tiesiog neprilygstamas pokštas, gerokai paveikesnis už šimtus nuobodžių straipsnių. Humoras taip pat galingas ginklas ir veiksminga kultūros dalis, be kurios pasaulis atrodytų neišbrendamai niūrus ir beviltiškas, o tai reiškia nusilpusią dvasią.
Kaip vieną didžiausių netekčių šiame kontekste norėčiau paminėti Tautininkų sąjungos reikšmės sunaikinimą. 1924-1940 metais veikusi partija, įkurta Antano Smetonos, Augustino Voldemaro ir Juozo Tumo, buvo lietuvybės pagrindas ir vienintelė jėga, kuri palaikė valstybingumą be išorinių įtakų, kuriai vienintelei rūpėjo išeivija ir jos materialinė padėtis, ir kuri leido tarpukario Lietuvai sukurti stiprią valstybinę bazę. Jai priklausė daugybė iškiliausių valstybės veikėjų, šaulių vadų. Galima sutikti arba nesutikti su mano nuomone, bet atkūrus nepriklausomybę kažin ar vertėjo kurti paralelines partijas, neturinčias šio istorinio tęstinumo ir dubliuojančias arba imituojančias dešiniąsias vertybes. Sąjūdžio laiku atkurta Lietuvos tautininkų sąjunga, turėjusi gausiausią patriotinį dėmenį (septynis tūkstančius narių), buvo nuo pat pradžių nuosekliai puolama ir menkinama tol, kol jai dėl išlikimo teko jungtis su kitomis partijomis. Dirbinai laikant tautininkus ar jų koalicijas už reikiamo procento rinkimuose ribos, ir kartu proteguojant tokias partijas, kaip Lenkų rinkimų akcija (LLRA), buvo padaryta ilgalaikė žala lietuvio savivertei. Tautininkų sąjungos tikslai ir uždaviniai buvo pasisavinti ir pasidalinti kitų politinių jėgų, daug narių išėjo arba perėjo į kitas partijas, tokias, kaip Nacionalinis susivienijimas (NS). 2024 metais Tautos ir teisingumo sąjungos tautininkų frakcija (TTS) įkūrė visuomeninę asociaciją „Tautininkų sąjunga“. Belieka tikėtis, kad trečią kartą Tautininkų partijai atgimti pavyks ir teisiniu būdu.
Vargu, ar toks išsibarstymas ir susiskaldymas yra naudingas bendram tautos tikslui. Liūdnas istorinės ir galingos Tautininkų sąjungos likimas yra ryškus pavyzdys, kaip nesugebama išsaugoti svarbiausių tautos laimėjimų ir lengvai pasiduodama ardomajai veiklai iš valstybės vidaus. Tačiau jos ir Antano Smetonos amžiniems priešininkams visai tinka, kad Izraelis, dažnai statomas mums pavyzdžiu, buvo sukurtas iš dalies pagal mūsų pačių tautinės valstybės modelį. Taip pat sėkmingai kuriami ir kitų demokratinių valstybių homogeniški modeliai, besiremiantys geriausiu istoriniu savo šalių paveldu, ir tai nelaikoma jokiu anachronizmu. Tad yra apie ką pamąstyti, bet pirmiausia siūlyčiau karštoms galvoms atvėsti ir netaikyti dvigubų standartų skirtingoms partijoms, taip pat niekuo dėtiems žmonėms, kurie nėra atsakingi už kitų partijos narių nusižengimus. Galiausiai tai ir yra pirmiausia specialiųjų tarnybų uždavinys, kurios privalo neleisti į valdžią ateiti priešiškų šalių naudai dirbusiems arba dirbantiems politikams.
Nepaisant sudėtingo ir vingiuoto istorinės tautininkų partijos kelio, esu įsitikinusi, kad ji yra pagrindinis lietuviškos Lietuvos išlikimo garantas, ir kad istorinis tęstinumas privalo būti gerbiamas bei vykdomas. Taip pat manau, kad jos valanda dar išauš. Kodėl apie tai apskritai kalbu? Todėl, kad tautiškai nusiteikusių žmonių yra ir visada bus įvairiose partinėse struktūrose, tačiau to nepakanka nacionalinei savimonei formuoti. Turi būti aiškus nevaivorykštinis valstybinis branduolys, kurio darbai atitiktų žodžius. Turime situaciją, kada masė žmonių, laikančių save patriotais, šį patriotizmą vis dažniau suvokia tik buitiniu lygmeniu, visai kaip tarybiniais metais, kada užtekdavo užsiimti kokia nors meno saviveikla ir dalyvauti etniniuose būreliuose. Kaip tik toks sąmonės poslinkis į ne valstybinės tautos, o etninės grupės, kuriai visai patogu snausti bet kurios kitos nacijos nubrėžtose ribose, narvelį ar vidinį getą, yra didžiausias priešiškos propagandos siekinys, nes nuo jo iki nesipriešinimo kitai okupacijai – vienas žingsnis. Nematyti skirtumo tarp savo istorinį valstybingumą saugančios tautos ir nacijos ir neapibrėžto lietuviakalbio darinio, vadinasi, neturėti politinės sąmonės. Ir tai, kad po trisdešimt penkerių atkurtos nepriklausomybės metų tenka apie tai kalbėti, rodo, kaip sėkmingai visą laiką dirba niekur neišėjęs priešas, ir kaip nusmukusi bendra savimonė.
Tačiau vilčių yra. Balandžio 9 dieną LR Seimo lankytojų centre buvo pristatyta Gintaro Songailos parašyta knyga „Kazimieras Uoka“ iš ciklo „Lietuvos nepriklausomybės Akto signatarai“. Ilgametė „Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotoja, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narė, Etninės kultūros globos tarybos narė Nijolė Balčiūnienė jį apibūdino kaip „tautininką grynuolį, tautininką iš širdies“, o kiti kalbėjusieji (signataras Audrius Rudys, Birutė Valionytė, Vytautas Rubavičius, Kazimiero Uokos dukra Jūratė ir kiti svečiai) pabrėžė jo sąžiningumą, tvirtą būdą ir nepalaužiamą dvasią. Vienas iš renginių, kuriame galima atsigauti ir pailsėti tarp dorų žmonių, kartu leido pajusti subtilų skirtumą tarp tikro ir netikro patriotizmo.
Kultūra hibridinio karo sąlygomis
Silpnosios valstybės vietos stiprina diletantizmo bastionus ir skleidžia neraštingumą. Negana to, kinta mūsų tautos mentalitetas ir emocinis turinys. Socialiniai tinklai teikia neribotas galimybes įvairiausių kultūros lygmenų atstovams reikštis. Būdinga, kad bent jau lietuviškame feisbuke, gana aktyvūs yra mažaraščiai. Kartu su prastėjančia medija socialiniai tinklai virsta mūšio be taisyklių lauku. Labiausiai neramina pasikeitęs žmonių dvasinis laukas, ypač po Krymo užėmimo ir pradėto karo Ukrainoje. Galiausiai visiškai priešingos stovyklos lyg sprogus bombai išryškėjo Donaldui Trumpui pradėjus keistąsias derybas dėl taikos su konfrontuojančiomis šalimis. Viena vertus, tai geras lakmuso popierėlis, atskiriantis dezinformacijos skleidėjus, kita vertus, į nepalankią situaciją patenka daugybė patriotiškai nusiteikusių, bet kritiškų jų manymu neteisingiems valdžios žingsniams, paprastai nesiejamiems su karo tematika, o tik su socialiniais klausimais, žmonių. Nevalia tapę vatnikais, jie jaučiasi nepelnytai įžeidinėjami. Tačiau ir siejantys negeroves su karo tematika atspindi ilgalaikį minkštosios galios poveikį, tad anksčiau ar vėliau teks pripažinti tą ribą, kuri aiškiai nustato prioritetus. Ta riba brėžiama dabar – tai požiūris į šalies gynybą.
Stebina agresijos lygis, kurio neseniai socialiniuose tinkluose dar buvo ir pasigesta; kai kuriems jauniems patriotams atrodo, kad lietuvių partizanai buvo nepakankamai agresyvūs. Agresija ir pyktis neturi nieko bendra nei su tradicine lietuvio kario laikysena, nei sveika psichologine būkle, o džiūgavimas, kad „kažkas neatsargiai parūkė“ ir išnešė kurį nors orkų objektą į orą kartu su jo kūno dalimis verčia susimąstyti. Jis gali būti suprantamas kovos lauke, neapykantą gali sukelti matomi žiaurūs vaizdai, siaubingi karo nusikaltimai. Paskutinis Rusijos išpuolis mėginimo susitarti taikiai metu, kai prieš Velykas, Verbų sekmadienį dviem raketomis Iskander M buvo atakuotas Sumų centras ir nukentėjo daug civilių žmonių (viena raketa kliudė Nacionalinį universitetą, kita autobusą ir šventiškai nusiteikusius verbomis nešinus žmones su vaikais netoli cerkvės), vėl įeis į istoriją kaip vienas didžiausių šių metų nusikaltimų pagal žuvusiųjų ir sužeistųjų (tarp jų žuvę devyni vaikai) skaičių. Komentaras, kad Putinas tyčiojasi iš Trumpo pastangų, yra niekis, palyginti su veiksmų cinizmu. Tačiau kaip tik dėl to nevalia nusileisti iki agresoriaus lygmens! Neapykanta bendrai yra kažkoks atneštinis reiškinys kartu su svetimos kilmės keiksmažodžiais ir retorika. O kokia leksika! Šiurkštus, nebūdingas mūsų kultūrai saviraiškos pavidalas, nuteikiantis labai nejaukiai, nesunkiai atpažįstamas iš sovietinio laikotarpio. Tuščiaviduris parodomasis „patriotizmas“, grasinimai susidoroti, gąsdinimai, sudarinėjant likviduotinų priešų sąrašus iš niekuo dėtų šalies civilių, nes, kažkokio anonimo nuomone, jie ne ten atsidūrė, ne toje laidoje ar rinkiminiame sąraše sudalyvavo, ne taip pažiūrėjo – ar tai normalu ir leistina? Karas dar neprasidėjo, o partizanai dar neišėjo į miškus, bet ne tai svarbiausia. Lietuviai kariškiai, tradiciškai pasižymintys disciplina, santūrumu ir kuo aukščiausia bendravimo kultūra, taip pat civiliai, turbūt raginami kopijuoti kitų mentalitetų modelius? Tarp pastarųjų – privalomas moterų ėmimas į kariuomenę; gyvenant priešiškų jėgų apsuptyje, kažkam natūrali yra ginkluota po miestą vaikštanti moteris. Moters šaulės vaidmenį suprantu pirmiausia kaip ryšininkės, gailestingosios seselės, valgydintojos, atliekančios saugybę svarbių darbų pasipriešinimo metu, ir ginklą imančios kraštutiniu atveju. Mūsų temperamentas ne karštakošiškas, ne rytietiškas. Mūsų kultūra kitokia, mūsų genai kitokie. Lietuvis nežiaurus ir vertina žmogaus gyvybę. Mūsų pokario miško broliai ir seserys buvo tikintys, mylintys, poetinės sielos vyrai ir moterys. Negalima leisti iš mūsų atimti savastį ir pažeminti pasiektą dvasinį lygmenį. Mes suprantame, kuo skiriasi karys nuo skerdiko, arba kacapo. Šiuo žodžiu, turkų kalboje reiškiančiu būtent skerdiką, mėsininką, ne veltui nuo senovės vadinama iš Rytų į Lietuvą periodiškai plūstanti orda. Iš rezistencijos kovų reikia mokytis pirmiausia semiantis tikros, lietuviškos dvasios.
Grįžtant prie straipsnio pradžioje iškelto klausimo, kultūriniai skirtumai tarp Europos nacijų ir kultūros griuvėsiuose besikapanojančios Rusijos ar paviršutiniškos aukso veršį garbinančios Amerikos yra akivaizdūs. Tai iš esmės yra kultūrų karas. Tai civilizacijų karas. Ir kaip jį laimėti, lieka neaišku, nes paprastai barbarai nusiaubia aukštesnio lygmens tautas, ir tas ratas sukasi be paliovos. Todėl pabaigai norėčiau pasiremti dar viena kario koncepcija, išdėstyta indų „Bhagavadgytoje“. Ji artima Sun Dzu tuo požiūriu, jog agresijai ir pykčiui nėra vietos, norint įveikti priešą. „Valdovui nedera imtis ginklo iš pykčio. Karvedžiui nedera stoti į mūšį iš įtūžio. Jeigu yra naudinga, judėk; jeigu nenaudinga – stovėk vietoje. Pyktis gali vėl virsti džiaugsmu, įtūžis gali vėl virsti linksmybe, tačiau nukariauta valstybė niekada neatgims, mirusieji niekada neprisikels. Todėl išmintingas valdovas itin saugosi karo, o geras karvedys jo vengia. Tai tas Kelias, kuris išsaugo valstybes ir kariuomenes.“[6]
Visada iškyla klausimas užpultai šaliai, ar gintis ir kaip gintis. „Bhagavadgytoje“ primenama ne tik kario, kšatrijo, pareiga kautis, bet ir dvasinės kovos priežastys. Gailestis ir pasibjaurėjimas žudymu ir destrukcija yra netinkama silpnybė aukštesnio rango asmeniui, emocinis ir nervinis proto ir jausmų atsakas. Jis turi žinoti, kad eidamas į mūšį su tamsiomis priešo ordomis, kaip Dievo karys, kovojantis šviesos pusėje, išpildo dharmą (pareigą) ir kartavyam karmą (darbą, kurį reikia atlikti) ir kaunasi su tais, kurie jau yra nukauti, karana jagat. Svarbiame hindų tekste aptinkame cituotame kinų veikale nesamą dvasinį dėmenį ir santykį su Dievu ir jo tvarka žemėje. Viešpats Krišna duoda pamokymus Ardžunai apie tai, kad nušvitęs vyras nesielvartauja nei dėl gyvo, nei dėl mirusiojo, nes siela yra amžina, o mirtis tėra perėjimas į kitą būklę ir būsimą atgimimą. „Kritęs kovoje tu laimėsi dangų, pasiekęs pergalę – džiaugsiesi žeme“, sako karo vežime sėdįs Krišna, jis pasirodo Ardžūnai lemiamu Kurukšetros mūšio metu ir įkvepia jį atlikti pareigą. Jos neatlikimas, o ne priešo žudymas yra nuodėmė.
Indų epo „Mahabhatrata“ dalis buvo ir dar bus interpretuojama įvairiai, tačiau būtent Aurobindo Ghose‘as (Sri Aurobindo), parašęs „Apybraižas apie Gytą“, ją rekonstravo šiuolaikinėje šviesoje ir iškėlė kšatrijo idealą.[7] Suprantama, kad siekiant Indijos nepriklausomybės poreikis atgaivinti šį mitą buvo labai gyvas, tačiau ne visi suprato, kaip svarbu atgaivinti priešinimosi dvasią remiantis jau esamu paveldu. Jo nuostata kirtosi su populiaria Gandžio nesmurtinio pasipriešinimo teorija, nors ir ji sudarė dalį Sri Aurobindo išsivadavimo koncepcijos. Viešame kreipimesi į bendražygius Barodoje jis sakė, kad turėdamas pašaukimą dvasiniam darbui, jis nėra „nei bejėgis moralistas, nei silpnas pacifistas“. Legendinis Indijos nepriklausomybės kovų lyderis sujungė revoliucinę ir joginę patirtį. Pasak jo, žmogaus pasaulyje viskas neišvengiamai vyksta per priešingų jėgų susidūrimą, o karas yra kūniškiausia vidinių ir išorinių grmtynių išraiška; karys ją privalo panaudoti kaip evoliucijos būdą pasiekti aukštesnį lygmenį, apgindamas teisiuosius ir laisvuosius nuo pavergėjų. Karys įkūnija tiesą ir kilnumą prieš melą ir klastą. „Pažink Dievą, pažink save, padėk žmonėms; apgink Teisę, be baimės, silpnybės ir nedvejodamas atlik mūšio darbą pasaulyje… Naikink, kai per naikinimą pasaulis žengia priekin, bet nei nekęsk to, ką naikini, nei gedėk tų, kurie išnyks. Žinok visur esant vieną patybę, visus pažink kaip nemirtingas sielas, o kūną – tik dulkėmis būsiant. Atlik darbą ramiai, stipria ir tolygia dvasia; kaukis ir krisk kilniai arba nugalėk galingai. Nes tai yra darbas, kurį įvykdyti tau patikėjo Dievas ir tavo prigimtis“[8], rašo Sri Aurobindo, interpretuodamas Viešpaties žinią karo vadui.
Šis trumpas ir labai apibendrintas epizodas apie Gytą tik primena, kad panašiais principais vadovaujasi visų laikų iškiliausi herojai, tapę vedliais tamsiausiais žmonijai laikotarpiais. Gerai žinoma, kad bet kurioje visuomenėje besivadovaujančių aukštais principais ir aiškiai apsisprendusių kovotojų yra maždaug trys, geriausiu atveju – šeši nuošimčiai, dar dešimt nuošimčių gyventojų pajėgūs jiems visokeriopai padėti. Tai daugiausia, ko galima tikėtis. Ir tik nuo visų pripažinto lyderio priklauso, kaip elgsis likusi visuomenės dalis. Tačiau straipsnį norėčiau baigti kultūros vaidmens, kaip bet kurio pasipriešinimo pagrindo, pabrėžimu. Kultūra turi ne tik vietinę, bet ir globalią reikšmę, ji veda žmogų į ateitį kad ir kas atsitiktų. Šiais neramiais laikais būtina suprasti, kad ne visi taps kovotojais mūšio lauke, kad daug kas kovoja ir kovos plunksna ir malda, įkvėps mases ir neleis sudėti ginklų. Paremkime kultūros žmones finansavimu ir dėmesiu, išgirskime, ką jie sako, leiskime jiems dirbti savo darbą, kurti meno kūrinius ir taip užtikrinti tęstinumą. Kuo stipresnė bus mūsų kultūra, kuo aukštesnį idealą iškelsime nepaisydami vienadienės politikos ir hibridinių grėsmių, tuo daugiau šviesos išliks pasibaigus dar vienai gresiančiai katastrofai. Tikėkimės, kad ji neįvyks, bet įvykus žinokime, kad viltis yra duota Dievo, ir kad mūsų darbai atsispindi amžinybėje.
2025 balandžio 15 d.
[1] Sun Tzu. Karo menas. UAB LECTIO DIVINA, 2019, p. 35.
[2] Ten pat, p. 43.
[3] Ten pat, p. 86.
[4] Vytautas Bulvičius. Karinis valstybės rengimas. Kaunas, 1939, p. 114.
[5] „Penktoji kolona kelią galvą ir, ypatingai matydamas mūsų komunikacinį foną Lietuvoje, aš matau penktosios kolonos stiprėjimą. Jie elgiasi pakankamai gudriai – kartais jie mėgina vaizduoti save D. Trumpo šalininkais. Iš tikrųjų, tai yra paprasčiausia, elementari, buitinė, primityvi penktoji kolona. Ir mes jiems negalime užleisti komunikacinės erdvės. Mes turime su jais kovoti ir kovoti negailestingai“, – LRT žurnalistams Briuselyje sakė G. Nausėda. Šią savaitę apie penktosios kolonos formavimąsi užsiminė ir parlamento pirmininkas Saulius Skvernelis. Tiesa, jis nurodė, kad pastaroji formuojasi būtent Seime. Taip Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis teigė po uždaro Seimo posėdžio, kuriam dalis parlamentarų negailėjo kritikos. „Na, yra tam tikra penktoji kolona Seime besiformuojanti. Mes matome ir pagal balsavimus. Turbūt tokiems žmonėms nieko nepasakysi“, – LRT televizijai antradienį sakė Seimo vadovas.
| Visą straipsnį galite rasti: https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/nauseda-penktoji-kolona-kelia-galva-ir-mes-turime-su-ja-kovoti-n1405676
[6] Sun Tzu. Karo menas. UAB LECTIO DIVINA, 2019, p. 117.
[7] Sri Aurobindo. “The Creed of the Aryan Fighter“, In Essays on the Gita.
[8] Sri Aurobindo. “The Creed of the Aryan Fighter“, In Essays on the Gita, 1980, p. 61.
Publikuota: „Kultūros barai”, 2025 Nr. 5