Siela. Anne Crop, Airija
Gimimas
Jaunystė skaisčioji sudilo ir virto it mėnuo delčia.
Branda patekėjo lyg saulė, visatoj vienui viena.
Tą vakarą vėlų sutemus, kai rengėsi brėkšti diena,
Įsižiebė siela krūtinėj. Tarytum skaistybe nėščia,
Šypsojaus pasauliui, ir jis man kraitelį žadėjo sukraut,
Tačiau rūbą apgaulės nunėrė – suspindo velionio šarvai.
O įsčiose vėrėsi dangūs, akyse ūkanojo melsvai,
Ir krūtys pritvinko nektaro vaikeliui skalsiai išragaut.
Jau tūkstantis metų praėjo, o aš tebelaukiu, kada
Į rezginį saulės, į ašį įsišaknijus liepsna
Šoks į viršų ir gaisro liežuviais ar žiežirbų sielos dulksna
Į išorę veršis, ir muš jau laisvos išeities valanda.
Tasai, kurs negimęs, praamžis, iš sėklos gims meilės tyros.
Mano kūno kalėjimo sargas taps belaisviu žemės dukros.
2021 m. liepos 31 d.
Spausdinta Poezijos pavasaris, 2023, p. 272