Mokslo pranešimo I. Kanto konferencijoje užsklanda. 2026 10 13, Daivos Tamošaitytės skaidrė
Dirbtinis intelektas ir žmogus: socialinės atsakomybės transformacijos
XXI amžius yra sparčiai besiplėtojančių technologijų amžius, kuriame Ketvirtoji industrinė revoliucija yra vykdoma transhumanistų visose gyvenimo srityse: politikoje ir ekonomikoje, gamtos ir tiksliuosiuose moksluose, medicinoje ir kultūroje. Dar nespėta atsidžiaugti interneto privalumais, o vis dažniau skamba įspėjimai apie dirbtinio intelekto keliamas grėsmes. Jei prieš penketą metų į viešąją erdvę naujos žinios apie jo vystymą patekdavo maždaug kas tris mėnesius, nūdien tai vyksta kasdien. Tiesiog informacinis sprogimas DI atžvilgiu rodo prieitą kryžkelę — ar jis bus beatodairiškai auginamas, ar bus sustota ir palaukta tinkamesnių sąlygų ir žmogaus prisitaikymo. Pagrindinės temos yra jo sparta, galimybės ir nauda. DI yra spartinamas ir kuriamas bendrasis generatyvinis intelektas ir superintelektas, kuriam numatoma suteikti žmogaus teises, nes jis jau iki 2030 metų turėtų tapti savarankišku agentu, gebančiu priimti sprendimus ir apskaičiuoti informaciją žmogui jau nebeprieinamu būdu. Visiška skaitmenizacija DI padarytų viršesniu, jis net pakeistų žmogų darbo ir santykių plotmėje. Socialinė atsakomybė transhumanizmo sąlygomis pasiskirsto netolygiai: iš piliečių mokamų mokesčių yra vykdomi mokslo tyrimai, iš gamtos resursų imami ištekliai duomenų centrams, o tai vykdančios privačios korporacijos, nors ir įspėja apie pavojus, atsakomybę perkelia pačiam DI, mat šis prieš keletą savaičių, kaip parodė atvejis su Hugging Face kompanija, jau tapo neprognozuojamu. Visuomenė iš principo neturi svertų kaip nors paveikti šį procesą, nes ir teisė mokslo pažangai eina iš paskos. Apie tai, kokios yra jos atsakomybės ribos, šiandien kalbėsiu pasiremdama įžvalgomis, kaip ir kodėl etinės nuostatos išgyvena smarkius pokyčius bei lemia atsakomybės transformacijas.
Imanuelis Kantas ir dabartinis metas
Kanto kategorinis imperatyvas teigia: „Elkis taip, kad tavo valios maksima visuomet galėtų būti kartu ir visuotinio įstatymų leidybos principas.“ Kita svarbi jo formuluotė reikalauja su žmogumi elgtis kaip su tikslu, o ne kaip su priemone. DI kontekste tai kelia rimtų iššūkių. Pirma, algoritmai dažnai naudoja vartotojų duomenis, elgseną ir dėmesį tik pasipelnymo arba elgesio manipuliavimo tikslu. Pagal Kanto etiką, tai yra nemoralu, nes žmogus paverčiamas priemone sistemos tikslams pasiekti, be to, DI neturi laisvos valios, todėl negali būti moraliniu subjektu. Atsakomybė už DI priimamus sprendimus pagal Kanto etiką visiškai tenka jo kūrėjams ir naudotojams. Kūrėjų tikslas turi būti saugumas ir pagarba žmogaus orumui, tampąs visuotiniu dėsniu.
Antra, DI sukuria naujas grėsmes laisvam mąstymui, jį siaurina ir iškreipia, nes personalizuoja turinį, kurį matome socialiniuose tinkluose. Tai sukuria „aido kambarius“, arba burbulus, kai žmonės nebemato alternatyvių nuomonių. Lengva prieiga prie DI sugeneruoto turinio (tekstų, analizių) mažina žmonių poreikį mąstyti kritiškai. Todėl intelektualinė atsakomybė šiandien reiškia reikalavimą tikrinti faktus, aklai nepasitikėti algoritmų atsakymais ir gebėti atskirti giliojo klastojimo technologijas nuo realybės.
Trečia, remdamasis Kanto idėjomis, filosofas Johnas Rawlsas išplėtojo “viešojo proto” sąvoką, kuriuo remiantis demokratinėje valstybėje priimami politiniai ir teisiniai sprendimai, naudojant visiems prieinamus argumentus. Tačiau DI viešąją erdvę prišiukšlina dezinformacijos kampanijomis, apie 50% ją sudaro botai, o patys žmonės masiškai gamina menkavertę produkciją. Vyksta diskurso poliarizacija, plinta melas ir negalima susitarti dėl pamatinių faktų. Suprantama, demokratijos erozija kinta ne tik dėl viešosios erdvės išskaidymo, bet ir technologijų panaudojimo perimant galios diskursą, energetinius bei informacinius išteklius ir naujausias karines technologijas.
Akivaizdu, kad Kanto moralės dėsnis ir kategorinis imperatyvas išlieka svarbus, bet tik tol, kol gyvuos ir atsakomybę jaus žmogus. Juk transhumanistai ketina ne tik pagerinti žmogų ar paversti jį nemirtingu, bet ir sukurti tarpines rūšis iki paties antžmogio. Apskritai etikos svarba menksta, o taikymas siaurėja, vis daugiau atsakomybės perkeliant įrankiui, kurį norima padaryti valdytoju. To požymiai yra mirties kultūros įsigalėjimas pradedant eutanazijos įstatymu ir baigiant anksčiau tabu laikytais laboratoriniais bandymais su genetika bei leidimu žmones žudyti mašinomis, pavyzdžiui, dronais. Didžiausia rykštė yra plintantis kibernetinis ir sunkiai įrodomas nusikalstamumas, nes naudingas įrankis jam suteikia neregėtas galimybes.
Iš karto pasakysiu, jog, mano nuomone, technologijų persvarą ir humanitarinės kultūros entropiją sustabdys ne tik transhumanistinių idėjų utopiškumas, bet jau dabar esamos plėtros lubos. Duomenų centrai sunaudoja begales žemės ploto, gėlo vandens ir elektros energijos, kurie nėra begaliniai, o atskiros valstybės jau pradėjo riboti tų centrų statybą. Siūlomos alternatyvos, tiek mobilūs maži atominiai reaktoriai prie namų ar plaukiojančios salos vandenyne, tiek žalioji energetika, yra taršios dėl atliekų. Vystant DI dabartiniais tempais, masiškai gaminant robotus ir naudojant baterijas, ekologinė katastrofa neišvengiama. Kita vertus, net ir tai gali netapti realybe, ir kaip tik todėl, kad visuomeninė atsakomybė gali suvaidinti svarbų vaidmenį. Ji bus veiksminga tik tada, kai sveikas protas ir savisauga taps stipresni už greito pelno vaikymąsi ir nespės įsigalėti technokratinė diktatūra.
Kodėl reikėtų įsisąmoninti asmeninės ir visuomeninės atsakomybės būtinybę? Pirma, kiekvienas paspaudimas internete, ką jau kalbėti apie pokalbius su ChatGpt ar darbą bei kūrybą su DI pagalba, sunaudoja milžiniškus energijos išteklius, lygiai kaip robotizacija eikvoja metalus. Vieno startuolio treniravimas sunaudoja tiek energijos, kiek miestas per mėnesį. Tai, kad viskas yra esą nemokama, yra apgaulė, nes šie brangūs įrankiai turi milžiniškus kaštus, kurie sugrįžta ne gamintojui, o vartotojui per mokesčius. Antra, DI modelių treniravimas reikalauja visą laiką naujos informacijos, kuri taip pat nėra begalinė, juolab, kad DI mokosi nepaprastai sparčiai. Nutraukus šviežią informaciją, DI suserga autofagija, nes mokosi pats iš savęs, klaidų tikimybė didėja tol, kol jis išeina iš proto. Jau dabar regime, kaip dažnai jis meluoja vien todėl, kad yra maitinamas klaidinga informacija. Ir net ne meluoja, o klaidingai kalkuliuoja. Vadinasi, vieno pagrindinių ideologų, Yuvalio N. Harario tikinimas, kad jis atitrūks, taps savarankiškas ir pats tobulės, neatitinka tikrovės, lygiai kaip ir mėginimas įteigti, jog DI yra sąmoningas. Kaip tik todėl ne už kalnų metas, kai DI naudojimas bus labai apribotas ir apmokestintas.
Taigi, jeigu bus sukurta žmogaus intelektinę ir biologinę nuosavybę bei nepriklausomybę užtikrinanti teisinė bazė kartu su valingu atsisakymu piktnaudžiauti internetu, galima tikėtis išvengti blogiausio. Tačiau ne tik lėšų švaistymas neįgyvendinamiems projektams, tokiems, kaip kolonijos Marse ar visuotinė gerovė be pinigų robotų sąskaita, bet ir pačios etikos kaitos prielaidos turėtų dominti mąstantį žmogų. Barbariškas žiaurumas, žmogaus sugyvulinimas, eugenika ir panašūs dalykai per fašistines ideologijas istorijoje periodiškai atsikartoja, arba išryškėja, nes nebuvo niekur dingę iš prigimties, nors technologinis proveržis kaskart laiduoja galimybes užtikrinti vis geresnį maitinimą ir gydymą, saugumą ir komfortą. Tam būtina pasitelkti filosofinį žvilgsnį į dabartį.
Etinės atsakomybės kaitos prielaidos ir siūlomas filosofinis jos pagrindimas
Dabartis, lyg moneta, pasižymi dviem to paties klausimo pusėmis: etinių ribų ištrynimas, įtvirtinant dviprasmybes, ir net moralės likvidavimas liudija ne tik nepakitusios žmogaus prigimties blogųjų savybių suklestėjimą, laiduojamą išaugusių technologinių galimybių, bet ir neabejotiną egzistencinį lūžį, kuris reikalauja permąstyti pačią moralės, o kartu gėrio ir blogio sampratą. Pati transhumanizmo ir jį apimančio posthumanizmo sąvoka rodo, kad humanizmas išgyvena baigtį. Jeigu darome prielaidą, kad nebūtina išgyventi dar vieną civilizacijos augimo ir sunykimo ciklą, nes gamtos raidą nuosekliai lydi žmogaus prigimties evoliucija, tuomet tenka pripažinti, jog esame šuolio į kitą esiniją startinėje pozicijoje iš homo sapiens į homo deus. Antžmogio kūrimas ar radimasis — tai ne vien technokratų projektai, bet ir kūrybingų mąstytojų vizijos. Visiems žinoma Nietzsche’s Übermensch samprata ne tik išliko, bet įgyja naują transhumanistinį matmenį. Apie antžmogį, Superman’ą, kalbėjo ir XX a. pradžios filosofas Aurobindo Ghoshe’as, tik jo vizija yra ne išoriškai konstruojama, o kyla iš vidinės būtinybės. Šios dvi ryškiausios būsimo pasaulio, — virtualaus skaitmeninio ir natūralaus dvasinio, — versijos sudaro esminę intrigą. Įdėmiau pažvelgus į skubą ir laukiamo singuliarumo eschatologinę apibrėžtį, matyti, jog transhumanistai mėgdžioja idėją, gan seniai esamą didžiausiose pasaulio religijose ir mituose, tik ją nudvasina ir paverčia skaitmena, kartu imituodami Dievo veikimą visatoje. Pagal juos singuliarumas reikš superintelekto valdžią, žmogaus ir technologijų susiliejimą per implantus ir neuronines smegenų-kompiuterio sąsajas, įveiktas ligas, senėjimą ir bent jau skaitmeninį nemirtingumą. Kitokį, dvasinį singuliarumą geriausiai ir išsamiausiai iliustruoja vedos ir upanišados, kuriose minimas Absoliutas, Anapusybė ar Antgamtė ir yra tasai singuliarus Vienis, o antžmogiu tampantis žmogus galutinėje Tikrovėje išrutulios savo psichinės esybės, arba sielos, vienovę su Dievu, kartu visiškai perkeisdamas ir kūną. Pasak Ghose’o, būtent vidinė gamtoje/prigimtyje užkoduota būtinybė verčia kilti sąmonės pakopomis į aukštesniąją hemisferą, todėl neatmestina, kad šis lemiamas spaudimas ir privertė transhumanistus sukurti savo ateities versiją.
Taigi etinės atsakomybės kaitos prielaidos glūdi evoliucinėje pasaulio sąrangoje ir vienu ar kitu būdu randa įsikūnijimą žmogaus veikloje. Fundamentalus perėjimo į posthumanizmo amžių bruožas yra tas, kad kinta gėrio, grožio, tiesos ir tvarkos pagrindas ir steigties sąlygos: požmogio epochoje jį kuria nebe žmogus savo ribotomis taisyklėmis, o pats Dievas žmoguje. Naujas lygmuo reikalauja naujo akiračio ir priemonių. Žmogus moralės taisyklėmis galėjęs tik kiek pagerinti, pareguliuoti, pataisyti padėtį, bet negalėjo iš esmės pakeisti pačios prigimties. Todėl tenka mąstyti apie gėrio-blogio dualizmo pranokimą, nes tik esant aukščiau šios neišbrendamos priešpriešos, visas gyvenimas gali būti pakeltas į tauresnį ir kokybiškai naują lygmenį. Tam pajėgus ne ribotas protas, o žmogaus viduje veikianti konkreti sąmoninga jėga. Tai ir yra tikrasis singuliarumo gravitacijos centras. Transhumanizmo atveju galiausiai matome tik brangiai atsieinantį įrankį, virtualią erdvę, kurioje pranyksta anksčiau buvę apčiuopiami daiktai ir santykiai, o informacinis laukas yra šaltas ir bedvasis. Perkėlus į kibererdvę visas, taip pat destruktyvias būdingas žmogui savybes ir patirtis, gauname ne šiaip skaičiuoklę, o milžinišką ir neprognuozuojamą monstrą.
Dar vienas naujas socialinės atsakomybės bruožas, atsiradęs kartu su DI, yra asmeninė atsakomybė ir kvietimas nelikti nuošalyje. Gyvename laikotarpiu, kada tiesiog stebėti iš šono tai, kas vyksta, gali nebelikti galimybės. Iki singuliarumo, arba visiškos technokratinės vienvaldystės, pasak tokių lyderių, kaip Elonas Muskas, Dario Asmodei, Samas Altmanas ir kiti, liko daugiausiai dešimt metų, o iki tada, anot Bilo Geitso, dar galima išjungti kompiuterį. Neišvengiama pereinamoji fazė turi ir teigiamą aspektą — tai proga žengti žingsnį dar toliau, neliekant “drungnu žmogumi”, kuris, pasak Naujojo Testamento išminties, būsiąs išspjautas. Galima būtų teigti, kad laisvas pasirinkimas leistų išlikti abiems ar net daugiau požmogio vizijų; tik pats visuotinio tinklo singuliarumas tokios galimybės tiesiog nepaliks.
Vis dėlto, kodėl netinka nyčiškoji antžmogio samprata? Kodėl transhumanistų guraus Rey’aus Kurzweilo distopijos, mano nuomone, ne tik neįgyvendinamos, bet ir sukančios žmoniją aplinkkeliu?
Vėl grįžtu prie vienintelės detaliai išplėtotos šiuolaikinės teorijos, kaip atsparos nužmoginančiam kiborgizavimui. Jos autorius, minėtas indų filosofas kalba apie dvasinę žmogaus transformaciją, kurią vykdo sąmoninga jėga iš vidaus. Išorišku protu besivadovaujantis žmogus gali tik praplėsti savo įpročių ratą, bet ne pakeisti arba transformuoti sąmonės principo ir jam būdingo veikimo būdo. Pasak jo, bet kuris bandymas pernelyg iškelti protą arba išpūsti vitalistinį žmogų gali jį padaryti milžinu, bet ne tikruoju antžmogiu ar bent viršžmogiu. (Metafiziniame veikale “Dieviškasis gyvenimas” jis aprašo būsimą antžmogį kaip gnostinę būtybę, pasiekusią antmonės, arba antsąmonės (Supermind) lygmenį, kai dvasinė tikrovė pati leidžiasi žemyn iš Tiesos plotmės ir perkeičia jo sąrangą iki pat kūno ląstelių.) Žmogus yra aukščiausias ir sudėtingiausias dabartinis esinys, kuriame vyksta tas paslaptingas kilsmas, jo prigimties ir apskritai gamtos virsmas. Todėl Ghose’o antžmogio samprata nepainiotina su ankstesnėmis arba kitomis panašiomis idėjomis. Nietzsche’s supervyriškasis Übermensh yra protinė konstrukcija apie normalaus žmogaus lygmens peržengimą ne savo prigimtimi, o tos pačios rūšies mastu. Tai būtų išpūstas asmuo, ego, netgi žmogaus tamsumo ir neišmanymo galių rafinuotas ir masyvus padauginimas. Toks būtų nyčiškas antžmogio arba supervyro tipas: “Blogiausiu pavidalu įsivyrautų ir karaliautų “blonde beast”, šviesiaplaukis ar tamsus žvėris ar bet kuris ir kiekvienas žvėris. Tačiau tame nebūtų jokios evoliucijos.” Su tokiu Žvėrimi nacizmo ir stalinizmo formomis pasaulis jau buvo susidūręs.
Pabaigai formuluoju taip pat moralinį imperatyvą, kuris teigia, jog šiuo laikmečiu svarbiausia ne gludinti išorines reformas ar įstatymus, nes jie dėl Ketvirtosios industrinės revoliucijos pobūdžio tiesiog nebeveiks; svarbiausia yra atsigręžti į savo žmogiškumo esmę ir rasti tą vienintelį būdą ir tarpininką, kuris užtikrina mūsų būsimą šviesesnį, teisingesnį gyvenimą. Kadangi esame nuolat gresiančių katastrofų, branduolinių karų, stichinių nelaimių ir biologinio ginklo grėsmių apsuptyje, mums nuolat piešiami prasti scenarijai, verta atsiremti į kitokią, gerą ir tikrą, teigiamą perspektyvą.
2026 m. spalio 12 d.
Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Filosofinės minties festivalyje Klaipėdoje, surengtą I. Kanto viešosios bibliotekos 2026 spalio 13-18 d.