Gunaras Kakaras. Sietynas
Psichinės esybės sužydėjimą, skatinamą dieviškosios esmės (imanencijos) veiksnių, įgalina dvi fundamentalios savybės: žmogaus kūno, gyvybės ir proto gebėjimas atsiverti ir harmoningai sustyguoti iš aukštesniųjų būties plotmių gaunamą informaciją, ir patirties asmeniškumas. Kaip tik todėl primityvus žmogus menkai išsiskiria iš minios, o dvasiškai brandi asmenybė visada yra išskirtinai savita. Tapsmą asmenybe (tai kitas to paties reiškinio apibūdinimas) mėginsiu panagrinėti etiniu, estetiniu ir filosofiniu požiūriu.
Dirbtinis intelektas ir etika. Spąstai grožiui
Pirmiausia iškyla metodo klausimas. Visuotinai pripažinta, kad tik įvairių uždavinių sprendimas ir kliūčių įveika žmogų nuo jaunumės grūdina ir vysto. Kuo sunkesnė ir įvairesnė užduotis, fizinė ar protinė, tuo stipresnis, guvesnis ir protingesnis auga vaikas. Ir štai bene šimtmetį gyvename, kurdami savo vaikams palengvintą gyvenimą, niekad nesibaigiantį infantilų žaislų rojų, reklamuojame amžiną jaunystę su botulinu ir plastinėmis operacijomis. Viską gaudamas „vieno mygtuko paspaudimu“, gyvendamas dirbtinoje aplinkoje, vaikas nepereina visų būtinų ugdymo pakopų. Patogumai ne tik silpnina valią, bet su DI atsiradimu nukenčia gebėjimas savarankiškai priimti sprendimus ir išmokti būtinų dalykų. Viena programėlė veda jį į mokyklą, ir orientaciniai įgūdžiai nesusiformuoja; kita už jį sprendžia uždavinius, dar kita siūlo vėl naują gatavą rezultatą. Kažin kodėl, priešingai įrodytiems socialiniams ir edukologiniams metodams, imtas taikyti toks, kuris tinka tik silpniausiems visuomenės nariams, negalintiems savimi pasirūpinti? Ar nematome, kaip iš tikrųjų auginamos ištisos neįgaliųjų kartos?
„The Epoch Times“ žurnalistas Makai Allbertas straipsnyje „DI draugai nėra jūsų draugai, ir štai kodėl“ tyrinėja DI plėtrą socializacijos požiūriu. Neseniai podkaste Markas Zuckerbergas pasiūlė augančios vienatvės problemą išspręsti botų pagalba, kurie gali kompensuoti socialinių ryšių trūkumą. Mat DI draugai nepraranda kantrybės ir patys neturi jokių poreikių. Kai kurie žmonės sako, kad plepėtis su botais yra geriau, nes kai kuriuos klausimus su gyvais žmonėmis aptarinėti per daug rizikinga. Bet ne viskas taip paprasta. DI, remdamasis statistine kalbos piešinių analize, iš tikrųjų tik simuliuoja emocijas, ir daugiausia, ką iš tikrųjų daro, tai įsiteikinėja pašnekovui. Mokslininkai tai vadina pataikavimu (sycophancy). Sveikos komunikacijos ir technologijų profesorė ir mokslininkė Kelly Merryll teigia, kad žmogui būtina ginčytis, gauti atkirtį ir kitaip formuoti santykius, taip pat grūdinti charakterį arba suvokti savo klaidas, ir visa tai bendraudamas užtikrina tik kitas gyvas žmogus, nes jis, priešingai DI, yra nenuspėjamas ir dinamiškas. Taigi regime, kad ir grynai socialinėje plotmėje nenuspėjamumas bei gyvumas yra esminis brendimo variklis. Fiziniame žmonių bendravime, kuris yra kompleksiškas ir neapsiriboja tik žodine išraiška, išsiskiriantys teigiami hormonai taip pat šiame dirbtiname ryšyje neegzistuoja. Gaudamas vien pritarimą, bet ne tikrus atsakymus, žmogus nusiramina ir tai sudaro prielaidas tolesniam klaidingam moraliniam indiferentiškumui arba neteisingiems sprendimams.
Nustatytos šešios žalingo algoritminio elgesio kategorijos, būtent, santykių pažeidžiamumas (transgresija), priekabiavimas, verbalinis smurtas, skatinimas susižaloti, klaidinga informacija ir privatumo pažeidimai. Net juos nustačius, sukurta priklausomybė, ypač nepilnamečiams, neleidžia išeiti iš ydingo rato. Merrill duomenimis, jau 2024 paaugliai nusižudė, paskatinti DI personažų. Pasak jos kolegos Danielio B. Shanko, pripratintas pasitikėti DI asmuo tampa kitų žmonių manipuliacijų objektu. Prinstono tyrėja Rose Guingrich mano, kad DI gali būti tik priemone užmegzti ryšį, bet ne pakeisti jį patį. Buvo atvejų, kai po tokio „bendravimo“ žmonėms teko kreiptis į psichikos specialistus. Todėl ji siūlo aiškiai apriboti DI sritį. Apskritai, pasak Allberto, kad ir kokie gundantys būtų DI draugai, jie yra tas pats, kas sušalusiam žmogui pasiūlyti karštos ugnies video, užuot įteikus degtukų ir pintį.[1]
Užsukta milijardinė pramogų industrija yra tarsi kita paralelinė tikrovė, ji veikia kitais principais, nei natūrali kasdienė aplinka; pramogų pasaulis rodomas kaip geistina „tikrovė“, vilioja spindesiu ir malonumais, kurie sudūžta susilietę su menkiausiu tikrovės iššūkiu. Ištisos kartos jau prarastos ta prasme, kad vardan instinktų tenkinimo ir egoistinių interesų net ir savos šeimos kūrimas, vaikų gimdymas ir priežiūra tampa „atgyvena“ ir nereikalingu trukdžiu. Todėl natūralios kartų išminties ir patirties perdavos nebelieka. Apie bauginantį socialinės inžinerijos pasitelkiamą eksperimentavimą esu rašiusi jau anksčiau. Nematau nieko gero tame, kad jūsų vaikas ir visa ateitis programuojama be jūsų žinios, kuri yra nežinomo subjekto, įgijusio beveidės biurokratijos pavidalą, naikinančio tėvystės ir motinystės autoritetą, rankose, o tėvai tampa vaikui peršamų poreikių aptarnautojais. Su DI žmogus gyvena nuo aušros ir sutemos, o dažnai ir per naktis, todėl tai, kas natūralu, atsiduria už jo patirčių lauko. Gausėjantis prevencijų nuo savižudybių ar priklausomybių paslaugų kiekis šios problemos neišspręs, nes tai yra kita pelnymosi industrijos pusė. Vienatvė prie kompiuterio ir dalyvavimas masiniuose kvailinančiuose renginiuose yra priešinga asmeniniam ugdymui šeimoje ir dalyvavimui prasminguose bendruomenės susibūrimuose.
Nerimo lygį visuomenėje kelia ir prognozės apie darbo vietų praradimą, žmogų pakeičiant dirbtiniu intelektu. Išnykus ištisoms darbo sritims, atsiras ne tik marios laisvo laiko. Žmogus dirba ne tik tam, kad pelnytų duoną: jis dirba vardan idėjos, o ji nuo amžių yra namai, šeima ir giminės pratęsimas. Technologijoms perėmus kone visas sritis, ši idėja tampa nebereikalinga, ir visas ligšiolinis gyvenimas netenka prasmės. Taip pat DI panaudojamas žmonių darbo brokui nustatyti ir tuo pagrindu jis gali būti atleistas iš darbo.
Estetiniu požiūriu tenka kalbėti apie išvešėjusią bjaurasties „estetiką“, apimančią saviraišką, kalbėseną, aprangą ir tarpusavio santykius, atsispindinčią ir veikloje. DI kuriama estetika yra atšiauri turiniu ir forma, kičinė, tad apie skonio ugdymą taip pat nėra ką nė kalbėti. Tikras grožis nepasiduoda masiniam tiražavimui. Etinės ir estetinės transhumanizmo grimasos, kitaip nė nepavadinsi, tiražuoja triukšmingą, beformį, įžūlų, gyvūnišką, vienpusišką ir visiškai vienodą puskalbe bendraujantį X, Z ar kitos kartos atstovą. Tačiau visa tai – tik regimoji pusė. Už viso to stovi ar bent jau tikrai turėtų stovėti konkreti formuojanti jėga, turinti taip pat konkrečius tikslus, nes jos įtaka siekia globalų mastą. O gal tai tik mada, tik praeinanti zeitgeist, dar vienas bandymas laiko dvasią pritaikyti prie epochinio lūžio ir išnyrančios simuliakrinio Leviatano keteros? Kad ir kas tai būtų, ir kad ir kaip apčiuopiamai veiktų mūsų gyvenimą, metafiziniu požiūriu tai tėra dar viena tariamybės, majos apraiška.
Pasaulis niekada nepasižymėjo ypatinga ir kryptinga veržme į imanentinę plotmę; jis mėgavosi ir mėgaujasi visomis prieinamomis fizinių ir gyvybinių malonumų sritimis, o protas dažniausiai tik sukuria jų veiklai pateisinamas priežastis. Sprogdinanti gamtos jėga veržiasi ir kunkuliuoja per sąmyšius, revoliucijas, sandūrius ir konfliktus. Ramūs ir vaisingi laikotarpiai žmonijos istorijoje buvo palyginti trumpi, tarsi gamtai greit atsibostų žmogaus rankomis jau sukurti šedevrai, ir ji įnirtingai imtųsi griovimo ir statymo vis iš naujo.
Geriausia, ką gali žmogaus širdis, yra ne pasibaisėjimas ar pasibjaurėjimas, o užuojauta, regint, kaip bergždžiai eina laikas sielos, kuriai rastis čia dideliam gyvenimo nuotykiui prireikė nemažų pastangų. Atsiskyrimas ir bėgimas nuo pasaulio šurmulio taip pat nedavė tiek naudos, kad paveiktų žmoniją plačiu mastu, nors tiek atsiskyrėliai, tiek vienuolijos dėjo pagrindus tam, kas dar ateis. Kiekvienas pranašas ar Dievo pasiuntinys, žiniuonis, vibhutis ir avataras įvairiose tradicijose žymėjo naujo sąmoningumo pradžią. Jeigu kalbame apie pasiektą dar vieną evoliucijos posūkį, jį reikėtų sieti su esamų laimėjimų perkėla į dar visuotinesnį lygmenį ir veikimą pačiame pasaulyje, nes jis jau niekada nebebus toks, koks buvo.
Dirbtinis intelektas ir sąmonė
Transžmogio ir sąmonės santykio klausimas yra labai platus. Šiame tekste jį paliesiu tik asmenėjimo, arba tapsmo kontekste, kurį galima įvardyti ir kaip sąmonėjimą. Filosofiniu požiūriu DI yra kas tik nori, bet ne sąmoningas subjektas, nes jo veikimas paremtas kitu principu, nei veikia sąmoningo gyvo žmogaus smegenys. Kad ir koks įspūdingas būtų DI panaudojimas kvantiniu ar nanotechnologijų lygmeniu bei gebėjimas save pakartoti ir kartotes dauginti, tai vėlgi yra kas kita, nei natūralus augimas, brendimas ir kūrybiškas persitvarkymas. Lygiai kaip smegenų elektromagnetinė ir biocheminė veikla yra tik išoriškai fiksuojama fizinė veikla, bet nėra pats protas ar sąmonė, taip ir DI generuojama virtualybė yra tik išorinis žmogaus protinės veiklos padarinys, bet ne pati tikrovė. Kad ir koks sudėtingas, jis visada bus laidininkas vidinei tiesai reikšti, kuri gali būti latentinė arba besivystanti, bet tik griežtai instrumentine prasme. Kad ir koks genialus būtų gamtos paveikslas, niekas nesiims tvirtinti, kad jis yra tikresnis už gyvą gamtą; tačiau DI generuojamoje judančioje gamtos projekcijoje visiškai nėra dailininko išmonės ir savitumo, kuris abstrahuotai išreiškia tą vidinę tiesą. DI pati savaime nekuria ir netalpina jokios tiesos, bet kaip įrankyje ta tiesa gali pasireikšti.
Žmogaus esmės ir patirties instaliuoti į protą neįmanoma, bet net ir tuo atveju, jei egzistuotų žmogaus ir kompiuterio nervinė sąsaja, tai, kas būtų įdiegiama, būtų svetima informacija. O fundamentali būties tiesa yra ta, kad kiekvienas individas tapsmą turi išgyventi pats, ir kuo laisviau ir nepriklausomiau nuo pašalinių įtakų, tuo geriau.
Kalbant apie rezultatą, būdas, kuriuo pasiekiama kita pakopa, yra lemiama. Į galvą ateina palyginimas iš muzikos srities. Mechaniškai skambinant fortepijonu, jis darys ne didesnį poveikį, nei mušamasis instrumentas. Todėl yra mokoma intonavimo meno, kaip vokalo srityje. Kuo didesnis intervalas, tuo didesnė atstumo ir pasipriešinimo tarp dviejų garsų įveika. Tačiau visa tai vyksta muzikanto prote, vidinėje tikrovėje, jis priežastiniame lygmenyje įsivaizduoja, kaip tai turi skambėti, ir garsų jungimui suteikia emocinį atspalvį, visiškai nepaaiškinamu būdu formuodamas ypatingą asmenišką skambėjimą. Taip ir asmuo, bręsdamas turi tą gyvenimo intervalą parengti iš vidinės tikrovės ar įsivaizdavimo srities ir sukurti savo vienintelį išgyvenimą.
Taigi būdas suasmeninti patirtis yra jas išgyventi pačiam, ir visada reikalinga pastanga, siekis, sunkumų įveika. DI pavojingas ta prasme, kad ne tik atima iš žmogaus galimybę tobulėti pačiam, net išstumia dalį visuomenės kaip nereikalingą balastą, nesugebantį prisitaikyti prie jo diktuojamų sąlygų; jis sukelia visai nereikalingus sunkumus ir įtampas, su kuriais dorotis darosi vis sunkiau. Vis dėlto sunkiausia akistata yra su faktu, jog išsivysčiusi asmenybė nėra transhumanizmo tikslas. Dvikojis gyvūnas, kurio smegenys prikimštos prievarta įdiegtos informacijos, o kūno funkcijos pajungtos nesąmoningam, nes nesavarankiškam, mechaniniam egzistavimui negali būti nei žmogaus, nei juo labiau antžmogio siekinys. Kad ir iš kokių blizgančių ir sudėtingų lustų būtų sukonstruotas tas padaras, jis nieko bendra su natūraliu gamtos kūriniu neturės. Šioje vietoje baisus ne melas įtikinėjant, jog robotas esą galės jausti, o žmogaus ir mašinos hibridas, kada vietoj emocinio pasaulio žiojės tuštuma, ir, galime neabejoti, jeigu ne tuštuma, tai baisiausios kančios užpildys nelaimingojo sąmonę, nes jis dar pajėgs suvokti savo tragišką padėjimą.
Filosofiniu požiūriu net nesvarbu, kokiu laipsniu pavyks įgyvendinti šią dienotvarkę, kurioje koegzistuos daugybė vienas su kitu nesusisiekiančių burbulų su savo transformuotais gyventojais. Svarbu tai, kad apskritai išliktų laisvos asmenybės, pajėgios pasipriešinti visuotiniam žygiavimui į planetą-kalėjimą, nuo kurio vartų raktas išmestas kartu su paskutiniais sveiko proto likučiais. O tokia antiutopija pasiekiama ranka, nes kol kas DI perleidžiama viskas, nuo iš pradžių nekaltų pramogų iki gyvenimo valdymo. Tik labai žemos savivertės ir sąmoningumo asmuo gali sutikti, kad jį valdytų bejausmis, nesąmoningas kompiuteris ar robotas, nebent mokslo eksperimento tikslu. Tačiau, jei transhumanistinė žiūra siekia, jog tokiu būdu būtų valdomi visi ir visos sritys, vadinasi, tą žmogui būdingą emocionalumą ir sąmoningumą būtina sugeneruoti žemiau DI lygmens. Transhumanistinio mokslo vaisiai saldūs gali būti tik hipotetinei valdančiajai klasei ir turčiams, o iki to pergalingo singuliarumo meto karčią šaknį graužti tenka jiems tarnaujantiems mokslininkams. Humanitarai kalba jau ne tik apie DI keliamus pavojus, bet ir apie tai, kad daugelis žmonių patys sutinka su pasaulio korporacijų kontrole, pavyzdžiui, neseniai lietuvių kalba išleistoje 2019 metų Shoshanos Zuboff knygoje „Sekimo kapitalizmo amžius. Kova už žmonijos ateitį naujose galios fronto linijose“.
Laisvė spręsti savo likimą
Laisvė – imanentinė duotybė, kylanti, kaip matėme, iš imanencijos plotmės. Antroje šio ciklo dalyje rašiau, jog laisvė yra didžiausia dovana, kada nors Dievo suteikta kūrinijai, todėl kiekvienas yra laisvas eiti savo keliu, galvoti apie amžinąjį rojų, išnykimą nirvanoje arba (kaip materialistai) – visišką nebūtį po mirties. Imanentiškai laisvi, mes galime pamąstyti apie dar vieną sampratą, galimybę išsiskleisti reginčią ne po mirties, o gyvenant, ir pakalbėti apie kelią, kuris veda į dieviškąjį gyvenimą šiapus.
Sri Aurobindo „Dieviškajame gyvenime“ rašo: „Ypač reikšmingas mokslo veržimasis į monizmą, suderinamą su daugme, į vedantinę idėją apie vieną esmę su daug tapsmų… ir iš tikrųjų judama link taško, kurį pasiekus vien sutartinis minties skirtumas esmės apibrėžimą atidalins nuo energijos apibrėžimo. […] Sudėtinga daryti prielaidą, jog protas, gyvybė ir materija bus atrasta kaip kas kita, o ne viena trejopai apibrėžta energija – trilypis Vedų regėtojų pasaulis. Netvers ir šiurkščios medžiaginės jėgos, gimdančios protą, samprata. Pasaulį kurianti energija negali būti niekas kita, tik valia, o valia yra tik sąmonė, prisitaikiusi veikti.“[2] Taigi vietoj singuliarumo mes regime monistinę mokslo pastangą judėti į tašką, kuris pasiekiamas, tai yra, suvokiamas valingos sąmonės ir kuriančiosios dvasios būdu, bet ne išoriškai ir mechaniškai konstruojant tam sąlygas, nes toks žemesnės sąmonės formuojamas „taškas“ būtų visai kas kita. Toliau klausiama: Ir kas yra žmogaus valia, jei ne valia gyventi be pabaigos, žinoti be ribų ir nevaržomai galėti? Pats mokslas pradeda svajoti apie fizinį mirties įveikimą, reiškia nepasotinamą žinių troškimą ir išradinėja kažką panašaus į žmonijai skirtą žemišką visagalybę. Jo darbuose erdvė ir laikas susitraukia iki išnykimo taško, jis šimtais būdų veržiasi žmogų padaryti aplinkybių valdovu ir taip palengvinti priežastingumo grandines. Mintis apie ribas ir neįmanomybę traukiasi į šešėlį, ir pradeda atrodyti, kad jeigu žmogus ko nors nepaliaujamai nori, galiausiai jis turi sugebėti tatai padaryti.“[3] Tačiau ši optimistinė mintis taip pat reiškia kažką kita, nei transhumanistų eksploatuojamas ego: „Ši visagalybė pasireiškia ne per individą, bet kolektyvinę žmonijos valią, kuri su žmogumi dirba kaip su įrankiu. O pažvelgę giliau pamatysime, kad ne sąmoninga bendra valia, o antprotinė galia panaudoja asmenį kaip ašį ir priemonę, ir bendruomenę kaip sąlygas ir lauką.“[4] Antprotinė galia – tai taip pat ne superkompiuteris ar jį valdantis skaitmeninis antžmogis ar DI programa, bet Dievas žmoguje, visur esantis ir visagalis, sukūręs žmogų pagal savo paveikslą dirbti darbui su kolektyviniu Narajana, kosminiu žmogumi, kaip lekalu; tai jis ir siekia jame atspindėti tam tikrą vienybę ir visagalybę, kuri yra jo paties apibrėžtis.
Sunku pasakyti, kuri idėja yra neįtikinamesnė ar ambicingesnė, tačiau, regis, vienu klausimu šios priešingos posthumanizmo vizijos sutampa: nieko nėra neįmanomo. Vis dėlto technologinis superintelektas, dirbtinis ar perdarytos žmogaus smegenys, yra visiška priešybė Sri Aurobindo antpročiui (Supermind), kuris yra jungtis, sujungianti aukštesniąją (anapusinę) ir žemesniąją (protą, gyvybę ir kūną) visatos hemisferas. Tik antprotinis sąmonės lygmuo gali pakeisti žmogaus buvimo sąlygas; į jį veda individualios, kosminės ir transcendentinės sąmonės vidinė realizacija. Kadangi tai išskirtinai metafizikos ir psichologijos veiklos laukas, kuriame išorinės aplinkybės yra antraeilės, nors galutiniame taške ir apčiuopiamai įkūnijančios idėją, ir „pagrindinis veikėjas“ yra toks begaliniai kantrus ir švelnus, jog jo kantrybė neišsenkamai veda žmogaus sielą per šimtmečius link savęs, nepastebimai prisitaikydama prie jo galių, pastangų, sėkmių ir nesėkmių, tai ir prasminiai akcentai sudedami visai kitur. Sri Aurobindo yra pasakęs, jog žmogaus siela yra didesnė, nei jo likimas. Galėtume pridurti, kad sielos laisvė yra didesnė, nei žmogaus institucijų suteikiama laisvė. Net sunkiausiomis totalitarizmo sąlygomis žmogus gali susitelkti į save; metai, praleisti Alipuro kalėjime, Indijos nepriklausomybės kovų lyderiui Aurobindo Ghoshui tapo pagreitintos savirealizacijos vieta.
Todėl, baigdama šį nedidelį ciklą, norėčiau akcentuoti asmeninio žmogaus pasirinkimo galimybę ir svarbą, kad ir ką sakytų transhumanistai, pareiškę, jog laisvos valios jau niekur nėra (šia prasme labai įdomu girdėti ir skaityti budistą Yuvalį Hararį). Ji imanentiškai yra, ir kitaip negali būti. Neleisti, kad ji pasitrauktų vėl į imanencijos plotmę, užuot dariusi žmogaus gyvenimą vis savarankiškesnį ir platesnį, yra pirmiausia humanitarinio mokslo uždavinys. Ir nevalia pamiršti, kad su metafizine realybe susiduriantys pionieriai ne ką mažiau rizikuoja, nei su pavojingais virusais ar cheminėmis medžiagomis dirbantys technologai. Tenka išbandyti visus nuodus ir susiliesti su visomis manifestacijomis. Kartais, kaip Louis Pasteurui, užsikrėsti. Tame nėra primityviai suprantamos „karmos“, veikiau, kokia nors speciali užduotis, kurios prasmė prieinama tik ją leidusiai aukštesniajai galiai. Galiausiai viskas daroma dėl bendros žmonijos ateities, ir niekas visatos ūkyje nenueina veltui. Gyvename laikais, kai vyksta dideli pokyčiai, ir niekas nėra taip, kaip atrodo. Ir čia vėl galima sutikti su transhumanistais.
Skaityti vertą literatūrą, lavinti meninius gebėjimus, stengtis konkrečiais žingsniais kasdien įgyvendinti tai, kas mūsų gyvenimą daro prasmingą ir džiugų, suteikia ramybę ir apdovanoja kad ir mažais, bet mūsų vertais stebuklais – tai daug geriau, nei valandų valandas praleisti socialiniuose tinkluose gyvenant ne savo gyvenimus. Šis gyvenimas iš tikrųjų tik vienas toks, nepakartojamas, ir tam tikros galimybės suteikiamos tik vieną kartą. Ir bendrų patarimų nėra: raktą į savo laisvą raišką turi atrasti pats individas. Tame slypi didžiausias gyvenimo grožis ir paslaptis.
2025 rugpjūčio 20 d.
[1] Makai Allbert, “AI Friends Are Not Your Friends, Here’s Why”. 2025 birželio 4 d. https://www.theepochtimes.com/health/ai-friends-are-not-your-friends-heres-why-5863917?utm_source=goodeveningnoe&src_src=goodeveningnoe&utm_campaign=gv-2025-05-31&src_cmp=gv-2025-05-31&utm_medium=email&est=1stDz9oCLx3fS682TPeRo%2FCZIsf200ZhvHZoEgxC3ROQ0ctruBhecH2wBeebHKQ%3D
[2] Life Divine, „The Two Negations: Material Denial“, psl. 14-15.
[3] Ten pat.
[4] Ten pat.