Visatos pakraščiai. Gunaro Kakaro nuotr.
Šaltas kompiuterio spindesys
Pirmiausia daryčiau hipotezę, jog technologijos, pakeičiančios rankų darbą, reikalingą smegenų funkcijoms brandinti, iš jų šią galimybę pamažu atima. Nors daugelis išradimų ir serijinė gamyba labai palengvino buitį, protiniu darbu užsiėmę išradingi žmonės pusiausvyrą atgauna savo malonumui dirbdami archetipinius ūkio darbus sodybose, tokius, kaip sodinimas, ravėjimas, malkų skaldymas ir daugybė kitų fizinių veiklų, patys gamindami baldus, augindami vištas ar žąsis, aktyviai ilsėdamiesi gamtoje, rašydami ar piešdami ranka ar grieždami fiziniu muzikos instrumentu, siuva, mezga ir kitaip miklina pirštus. Tai ne tik padeda atpalaiduoti psichinę įtampą ar priverstinį sėdėjimą prie stalo, bet gaivina ir palaiko įgūdžius, formuojančius kūrybingumą bei kūno ir proto dermę. Nuo mažens neįgavęs tokių įgūdžių, vaikas neišvysto atitinkamų neuronų jungčių smegenyse. Deja, tokią prabangą gali sau leisti vis mažiau žmonių.
Kita technologijų „danajų dovana“ – atpalaidavimas nuo paties protinio darbo. Tai, kad mintinai nebereikia mokėti daugybos lentelės ar veiksmažodžių linksniuotės, nes viską galima akimoju rasti internete, žmogų padaro nuo jo priklausomą, ir atitinkamos smegenų funkcijos taip pat nyksta. Reklamuojama žmogaus ir kompiuterio susiejimo galimybė, kada tiesiai į smegenis bus perduodama arba išgaunama visa reikiama informacija, sintetinė telepatija, gydymas ir kiti programiškai diegiami dalykai taip pat radikaliai keičia žmogaus kaip tokio funkcionalumą. Jeigu daugelį veiklų perims DI, nesunku prognozuoti, kad žmogus per kelias kartas virs labai primityviu gyvūnu su menkai išvystytomis arba traumuotomis smegenimis, net jeigu jis ir mokės naudotis sudėtingomis programomis. Galbūt jis bus pritaikytas tik visą dieną atlikti vieną vienintelę funkciją, kaip kažkada darbininkas prie konvejerio. Be to, kibernetika reikalauja vis daugiau energijos ir finansinių išteklių, todėl niekas nėra garantuotas, kad taip bus visada.
Net jei darytume prielaidą, kad atėjo toks išsivystymo tarpsnis, kada tuoj tuoj numatomas kokybinis virsmas į aukštesnio rango protaujančią būtybę, vis tiek prieštaravimas tarp integralaus ir harmoningo žmogaus vystymosi ir kompiuterizuoto vienpusiško komforto zonoje gyvenančio transžmogio pernelyg akivaizdus, kad nematytume, kaip sparčiai kinta pastarojo emocinis kognityvinis pasaulis į skurdėjančią pusę. Toks vienpusiškas žmogaus aplinkos ir jo paties keitimas turėtų neignoruoti vidinių poreikių, o juos derinti prie technologijų spartos. Joks tikslusis mokslas neišstudijavo tų poreikių prigimties ir mechanizmo dėl tos priežasties, kad tai nėra jo galimybių sritis. Tie poreikiai būdingi tik žmogui, nors evoliucijos eigoje augo ir stiprėjo visoje gyvojoje gamtoje. Kai kurie gyvūnų pasiekimai emocinėje srityje iš tiesų stulbinantys.
Koks pavojingas vidinio pasaulio (ne instinktų, bet aukštesniųjų jausmų, tokių kaip atjauta, meilė, prisirišimas ir pan.) atskyrimas ar net eliminavimas iš žmogaus, rodo niekuo nepaaiškinamas plintantis abejingumas, nejautrumas, agresija ir net visai niekuo nepagrįsti patologiniai žiaurumo protrūkiai. Kas vyksta transformuojamame pasaulyje, jeigu civilizuotu save laikantis žmogus nebekelia sau klausimo, kodėl realiu metu ekrane matomi stichinių nelaimių ir karo baisybių vaizdai jo nebeveikia taip, kaip anksčiau, ir jis tuoj pat gali perjungti kanalą į kurį nors realybės šou, koncertą arba maisto gaminimą? Jo apetito matomi nežmoniški aktai nesugadina. Tokie kontrastai, kai vienu metu vyksta tarsi neturintys nieko bendra įvykiai įvairiose pasaulio dalyse, jau nebeatlaiko kritikos, nes už visus juos atsakingas žmogus, kuris priklausomai nuo savo interesų pasaulį raiko pagal savo poreikius. Normalus žmogus šį klausimą tikrai sau iškels. O kai po žinių apie mėnesiams numestus žuvusiųjų lavonus pakelėse kur nors Ukrainoje ar Afrikoje aptiks gamtos laidą, ir joje pamatys, kaip, pavyzdžiui, drambliai rūpinasi vienas kitu, slaugo sergantį, laidoja su ritualais ir gedi mirusiojo gentainio, argi jam nekils įtarimas, kad su šita žmonių civilizacija tikrai kažkas negerai? Gyvūnijos pasaulyje žiaurumo nėra: plėšrūnas medžioja grobį, kad prasimaitintų, o ne dėl to, kad jam medžioklė teikia malonumą. Tik protaujantis žmogus gali reflektuoti žiaurumą kaip tam tikrą nukrypimą, kuris būdingas tik jam.
Transhumanistai kalba apie ligos ir kančios išgyvendinimą. Tačiau proto pasaulis yra toks fenomenas, kada šalia pasiektos pažangos plečiasi ir destruktyvių idėjų laukas. Kadangi protu galima įrodyti ir pagrįsti bet ką, koegzistuoja visi įmanomi vienas kitam prieštaraujantys motyvai ir paskatos. Tam tikras teorijų ir socialinių reformų pliuralizmas dar sulaiko visuomenę nuo visiško kracho, nors siūlo tik dalinius ir laikinai problemas lengvinančius sprendimus. Tačiau krizė yra akivaizdi vien dėl to, kad šiame etape laimi ne aukštesnio proto sprendimai, ne visuminis, bet mechanistinis žvilgsnis į pasaulį. Jame jau pasiekti minties laimėjimai atmetami kaip pasenę. Kiekviena karta manosi kurianti kažką iš esmės nauja ir pažangaus. Bet protas yra ne tik prieštaringa plotmė, kuri turi daug išsivystymo pakopų; jis pats kaip toks sudaro nedidelę, nors ir aukščiausią pasiektą žmogaus esybės dalį. Vadovaujantis viena kuria protine konstrukcija galima pasiekti ne pažangą, o sugriauti jau pasiektus laimėjimus. Pavyzdžiui, pozityvi eugenika, siekianti eliminuoti netalentingus ar nesveikus individus, gali baigtis panašiai, kaip baigėsi nacių eksperimentai. Ne ką geriau atrodo ir tariamai pozityvi diskriminacija, ir daugybė kitų pagerinimų, nes visi jie atmeta gilumines ligos ar kančios priežastis, kurios glūdi vidiniuose žmogaus poreikiuose ir kyla iš fragmentuoto pasaulio suvokimo.
Žymus indų rašytojas, nacionalinių premijų laureatas Manojas Dasas (1934-2021) rašė: „Buvo laikas, kai žmogus apie aukščiausią intelektą mąstė kaip apie dovaną. Atėjo laikas šią iliuziją pranokti. Intelektas yra nedidelė sąmonės dalis, ir pats savaime jis žmogaus nepadaro nei kilniu, nei laimingu. Jis beveik visada tarnauja kitiems sąmonės fragmentams, aistroms, ambicijoms ar ideologinei misijai. Savo puikų intelektą galima įkeisti kvailiams arba žmonijos priešams. Pažvelkime į kai kuriuos mūsų laikmečio mokslininkus. Intelektu jie gerokai pranoksta savo šalių politinius lyderius. Tačiau jie elgiasi ne ką geriau, nei džinas Aladino inde pagal jo komandą, šiuo atveju – kaip daug Aladinų. Jie tęsia darbus išradinėdami ir šlifuodami vis naujesnes mirties ir destrukcijos mašinas. Jeigu jie tai daro savo pačių nuožiūra, jie yra nedori, o jei savo viršininkų paliepimu – tai žiopliai, nepaisant jų intelekto.“[1] Rašytojas aptinka silpnąją vietą DI plėtojime: „Pastangos perduoti intelektą mašinoms taip pat yra gerai žinomos, nors jų padarinius dar teks įvertinti… Tikrasis pavojus slypi ne kompiuteryje, kuris nublokš žmogų nuo žemės paviršiaus nelyginant naujieji romėnų dievai, išstūmę senuosius.“[2] 1988 metais parašytame esė jis mato du pavojus. Pirmas yra Stanfordo kompiuterių saugumo eksperto Donno Parkerio nurodyta tikimybė, kad Trečiasis pasaulinis kartas bus kariaujamas ne bombomis ir raketomis, bet kompiuteriais, ką realiai ir regime nūdien dronų karuose. Mat kompiuteriais kontroliuojamos gynybos, bankų ir kitų dirbtinių sistemų sabotažas, anot jo, sukeltų chaosą, prilygstantį sunaikinimui. Taigi ne įrankis, o jį valdantis personažas yra atsakingas už destrukciją. Kitas pavojus yra susijęs su žmonių psichologija. „Tarp žmogaus ir jo roboto vergo nėra jokio emocinio ryšio, tai vienos krypties kelias be atgalinio atsako… tai žmogų daro šaltą. Šis šaltumas neapsiribos vien jo santykiu su kompiuteriu. Mirtina įtaka palies ir kitus jo santykius – politinius, socialinius ir asmeninius“.[3]
Šie perspėjimai jau tapo realybe. Jie rezonuoja su faustiška tema apie laimėjimus ir paslaptis, už kuriuos žmogus turi sumokėti sielos šiluma ir prarasti dalį sielos, jei ne visą ją atiduoti nematomam demiurgui, o gal ir pačiam Mefistofeliui. Vis dėlto neįsivaizduojama, kad žmogus dabar imtų ir atsisakytų tokio patogaus įrankio!
Evoliucinė krizė
Jeigu neprieštaraujame evoliucijos idėjai, turėtume sutikti, kad gamtoje vystosi ne tik rūšys, bet, žmoguje, šalia fizinio ir visi kiti sudedamieji sandai. Taip pat įžvalgus George‘o G. Simpsono pastebėjimas apie kaupiamąją evoliucijos prigimtį, kurios eigoje regime greitėjimo poveikį. Pasak jo, neįsivaizduojamai ir todėl neaprėpiamai lėti bei amžiais trukę evoliucijos etapai pagrindė kitus etapus, per kuriuos vyksta kaskart greitesnė raida. Jeigu sudėtume į viena ir makrokosminį visos gamtos evoliucijos veiksnį, ir mikrokosminį žmogaus, kaip aukščiausios protinės būtybės, evoliucijos veiksnį, gautume vientisą vaizdą to, kas vyksta mums prienamame pasaulyje. Regis, žmogaus, kaip protaujančio gyvūno, galimybės pasiekė lemiamą tašką, kada tapo aišku, jog protas yra nepakankamas įrankis, ir kad būtinybė spirte spiria rasti naują atskaitos tašką. Milžiniški žmogaus intelekto žingsniai atvedė į savo paties ribotumo suvokimą. Kaip tik todėl transhumanistai tikisi, kad perkėlus visus žmonijos pasiekimus į DI valdomą superkompiuterį, rasis išeitis ir langas į naują posthumanistinę erą.
Posthumanistinių idėjų bumas tiesiog stebina įvairove. Daugiausia kalbama apie transhumanizmą, kurio ašis yra sintetinio ir virtualaus pasaulio kūrimas, kuris esąs ne tik toks pat tikras, bet ir suaugs su esamu į vientisą plotmę, o vėliau gal ir pakeis natūralią kūriniją kosminiu lygmeniu. Jis bus neprilygstamai tobulesnis ir teiks neišmatuojamas galimybes. Šiame ateities pasaulyje gyvens kas tik nori, dar neįsivaizduojamos gamtos rūšys, lygiavertės (komplimentarinės) antžmogiui, bet visiškai neaptariamas vidinis turinys, kuris geriausiu atveju yra skaitmuo, formulė ar įvairūs energijos pavidalai. Taip pat visiškai neaišku, kas šią naująją visatą valdys, nors jau pradedama tikinti, esą nežemiškos civilizacijos ne tik egzistuoja, bet galbūt pranoksta mus pačius. Ateiviai būtų puikus atpirkimo ožys visoms pačių sukurtos problemoms nukanalizuoti…
Aurobindo Ghose‘as (Sri Aurobindo) yra pateikęs konkuruojančią posthumanizmo versiją.[4] Pasak jo, išgyvename evoliucinę krizę. Kiek ilgai ji truks, neaišku, mat žmogus yra ne galutinis, o pereinamasis gamtos kūrinys. Jis teigia, kad po žmogaus turėtų ateiti esybė, pranokstanti žmogų taip, kaip žmogus pranoko gyvūną. Tačiau jo vizija, skirtingai nuo mechanistinės žiūros, remiasi į vedantinį palikimą, tai yra, sąmonės ir dvasios evoliuciją kaip pirminę ir pagrindinę formuojančią galią. Paradoksalu, kad Indijos mitai akivaizdžiai atspindi paralelinę evoliuciją mokslo prielaidoms. Dašavatara, arba Dešimties Višnaus Įsikūnijimų doktrina pateikia neklystamą raidos grandinę. Pirmasis įsikūnijimas buvęs Matsya (Žuvis), toliau sekė Kurma (Vėžlys), Varaha (Šernas), Narasimha (Liūtžmogis), Vamana (Nykštukas), Parasurama, Rama, Balarama ir Krišna. Pagal kitą traktuotę paskutinės trys inkarnacijos yra Rama, Krišna ir Budha. Taigi čia regime gyvybės radimąsi vandenyje, paskui persikėlimą į sausumą, žinduolių atsiradimą, pereinamąją būtybę tarp gyvūno ir žmogaus, paskui pirmykščio žmogaus atsiradimą ir galiausiai paeiliui fiziškai išsivysčiusio, etinio ir dvasinio žmogaus susiformavimą. Paskutinė inkarnacija būsianti Kalki, kuri padarys galą barbariškumui žmoguje ir suteiks jam kitokios, visiškai naujos kokybės dvasinį pagrindą ateičiai.
Jeigu kitos kultūrinės tradicijos neturi panašaus mitinio aiškinimo arba yra jį praradę, tai nereiškia, kad jo dar nesukurs arba nepapildys, nes mano mėginama pristatyti koncepcija yra universali. Vienas pagrindinių jos fundamentaliųjų postuluojamų dėsnių yra saviraida, arba savitumo sklaida atitinkamai įgimtam būdui, charakteriui arba tipui, svabhavai, kuri atspindi įvairovę. Todėl išorinė unifikacija yra didžiausias šios gyvos dvasios turinio saviraidos priešas. Jeigu Vienis yra jungianti esmė, tai Daugis yra jo sklaida, bet ne atvirkščiai, kai daugis mechanistiškai suvokiamas kaip kažkas vienoda, todėl bet kuri schema turi tikti visiems ir sukurti tariamą vienybę iš išorės. Bet, kaip jau sakyta, varžosi daugybė vizijų ir galimybių, kartais vyrauja viena, paskui iškyla kita; atrodo, kad viskas, kas vyksta, yra pateisinama ir turi prasmę, nepaisant itin sudėtingų padarinių. Vienas dalykas yra užtikrintas – tai visiškas galutinio rezultato neprognozuojamumas, nes jeigu fundamentalias evoliucijos kryptis ir dėsnius dar galime apčiuopti savo netobulu protu, tai jo raida ir konkreti išraiška, tiksliau, jų tikroji vieta ir reikšmė visumos atžvilgiu mums tikrai nėra pažini, nes prieinamų suvokimui ar eksperimentui visatos sąrangos dalių sumos laikyti visuma,[5] arba dalies pagrindu aiškinti visumą iš principo negalima. Tai ne tas pats, kas nuostata, jog mikrokosmas atspindi makrokosmą. Taip yra todėl, kad kiekvienas dėsnis ar principas reiškiasi nenusakomomis jungtimis laike ir erdvėje, kaskart originaliomis ir nepakartojamomis.
Šis nenuspėjamumas ir nelauktumas, nežinomumas ir nenusakomumas yra esminė kuriamoji savybė, būdinga tam nematomam kūrėjui, kurį įvardijamame Dievu, ir kuris pats rutuliojasi, arba išsivysto (evoliucionuoja) iš pačio žemiausio susitraukimo, arba susivystymo (involiucijos) būdu sutelkto būties taško į aukščiausias viršūnes. Pats save aprėžęs ir sukūręs pasaulį, jis, kildamas evoliucijos pakopomis, per savo kūrinius įgyvendina kaskart naujas dar nebūtas galimybes. Taigi šiame žaidime Dievas įrengė saugiklį, kad netobulas būtybes apsaugotų nuo savo pačių netobulumo padarinių. Tas saugiklis yra nepasiekiamas mėgdžiotojams ir žemesnių būties pakopų valdytojams, kurie žūtbūt nori paveržti kūrinijos raktą ir atsisėsti į viešpatavimo sostą.
Istorijoje apskritai apstu tragikomiškų pastangų pranokti save mechaniniais įrenginiais, analogiškų Ikaro sparnams. Nūnai nevykusias pastangas pakeisti originalą hibridiniu gaminiu, arba gyvą kuriantįjį pradą – susintetinti galima sulyginti su… Mozarto Nakties karalienės ariją atliekančia papūga (sintezatorius – tai atsibodusi praeitis). Šis faktas užfiksuotas ir jį galima rasti jutūbėje. Tai štai kai kurie transhumanistiniai eksperimentai primena gyvos solistės pakeitimą neprotaujančiu paukščiu, kuris melodiją atkartoja visiškai tobulai, bet mes suprantame – vis dar – kaip tai karikatūriška; ir jei ateityje mums bus siūloma eiti į narvelio formos koncertų salę pasiklausyti papūgos, kas būtų savaime labai įdomu, mes neatsisakysime tikro koncerto, nes vis dar atskirsime cirką nuo aukštesnių kultūros formų.
Taigi nors nūdienos išradėjas dažnai pats primena Mozarto ariją giedančią papūgą, viskam atranda vietos Tasai, kuris pasaulio žaismę supina su humoru, pokštu ir galimybe pasijuokti iš savo paklydimų. Ikaro pastangos nenuėjo veltui, ir jo įpėdiniai sukūrė ne tik lėktuvą, bet ir kosmines raketas. Žmoguje užkoduotas smalsumas ir siekis išnaudoti visas įmanomas galimybes yra savęs pranokimo variklis. Bet raktą į būties paslaptis paveldės tik dvasinę brandą pasiekęs individas, kurio antprotinė sąmonė leis jam tapti bendrakūrėju. Jo pasaulio pažinimas peraugs į žinojimą, kuris sutaps su dieviškojo prado įtvirtinimu ir visos prigimties perkaita. Tik šiame etape visiškai atsiskleis jo galimybės. Tačiau tai visiškai kita, nauja kokybė, ne esamų svertų ištobulinimas, kurių viršūnė ir yra dirbtinio intelekto valdoma jutiminio pasaulio simuliacija.
Evoliucinė krizė pastato žmogų prieš būtinybę rinktis tolesnį technologizavimą ir savaimingumo, spontaniškumo suvaržymą arba plėtoti jam iškeltą sąlygą laisvai ir savarankiškai ugdyti vidines galias, bet ne dėl jų pačių, o dėl nujaučiamo pasaulio raidos tikslingumo. O jeigu mes mąstome, kas turėtų nunykti, tai nebūtinai kompiuteris, lygiai kaip dar neatsisakėme nei rašymo ranka, nei spausdintos knygos. Esamos naujos technologijos perima, o tiksliau, į jas sudiegiamos visos žmogaus patyrimo sritys, taip pat ir neigiamos, nes žmogus negali iš karto atsisakyti jam būdingų paveldėtų savybių, net jeigu jos neša pragaištį. Kita vertus, jos pasitarnauja kaip priežastis rasti atkirtį, panašiai kaip virusas ir užkratas reikalauja surasti priešnuodį ar apsaugos sistemą. Šitaip tobulinama sistema suranda vis naujų išeities taškų. Juk galima pasvajoti apie virusais ir klastotėmis neužkrėstą internetą ir tuo pačiu – apie ištobulintą žmogaus kūną, atsparų infekcijoms, ar ne?
Kas iš tikrųjų turėtų nunykti, tai, pirma, jau įkūnytos ir save išnaudojusios, aukščiausią išsivystymo tašką pasiekusios pasaulėžiūros, mokslo doktrinos ir filosofinės sistemos, kurios nebeturi naujų pasiūlymų ateičiai; antra, religijos ir kultai, kurie išbaigė savo evoliucinį ciklą arba yra grindžiami primityviais sustabarėjusiais ritualais, papročiais, kurie nebeturi gyvybinių galių išlikti, taip pat tokiais, kurie, būdami barbariški, tampa anomališki ir nesuderinami su aukštesniuoju žmogumi, panašiai, kaip nunyko gyvulių ir žmonių aukojimas šventyklose. Iš tikrųjų kiekviena tokia sistema ir toliau gali koegzistuoti tol, kol jai atstovaujantys neišsems savo, sakytume, karminės paskirties, bet tolesnės žmonijos raidos nebelems.
Remiantis indoeuropietiška pasaulio ciklų (jugų) samprata, krikščionybė, kuri remiasi istorijos tiese, atmeta evoliuciją ir išgyvena krizę, taip pat išbaigs savo paskirtį ir dominavimą, nors tai gali trukti dar šimtmečius. Tikintieji, kurie ėjo Kristaus mokymo keliu ir tikisi jo antrojo atėjimo bei amžino gyvenimo danguje, yra savo raidos tiesiojoje. Apokalipsė – tai universalus Apreiškimas, liudijantis žmogaus pasaulio pabaigą. Tačiau jeigu drįstame mąstyti kitas pasaulėžiūras, ir ypač posthumanizmo kontekste, galime sutikti su tuo, kad tai ir bus žmogaus pabaiga, o kito ciklo pradžia bus siejama su požmogio atėjimu ir visai kita pasaulėžiūrine sistema. Tačiau tai nereiškia, kad viskas, kas buvo pasiekta, kažkur išnyks. Visybėje (Absoliute), kuris yra Vienis, yra užmegzta neišmatuojama daugybė skirtingų dievoieškos ciklų, iš jų kiekvienas ypatingas, vaidinantis savą vaidmenį, grindžiantis būsimas steigtis žemėje, todėl turi savo paskirtį ir tikslą. Visi šie dievoieškos būdai turi teisę būti, ir jei žmogus renkasi vieną ar kitą religinį kelią, o gal iš viso atmeta Dievą ir tenkinasi medžiagine būtimi, tai jo raidos kelias ir atitiks jo išgyvenamos pasaulėžiūros sklaidą. Laisvė yra didžiausia dovana, kada nors Dievo suteikta kūrinijai, todėl kiekvienas yra laisvas eiti savo keliu, galvoti apie amžinąjį rojų, išnykimą nirvanoje arba visišką nebūtį. O mes pakalbėkime apie kelią, kuris veda į dieviškąjį gyvenimą šiapus.
Grįžtant prie mūsų patiriamo skausmo, kančios, blogio ir kitų negerovių, kurias transhumanistai užsimoję panaikinti spaudydami kompiuterio klavišus, tai nėra jokia bausmė ar Dievo rykštė, bet vienu metu yra ir neišvengiama vidinės ribotumo įveikos, ir išorinės kosminės tvarkos sąlyga. Kosminėje sąmonėje veikia įvairiausios jėgos, geros, neutralios ir blogos, egzistuoja fizinis, gyvybinis, protinis ir dvasinis pasauliai, kurie smelkia vienas kitą, o evoliucijos eigoje jų gyventojai vaidina dramą su kaskart vis kitais vadovaujančiais personažais. Žmogus yra veikiamas visų šių jėgų, jo budinti sąmonė yra tik maža dalis tuo metu, kai jo gyvenimą ir sprendimus dažnai lemia nesąmonybės, ribinės sąmonės ir pasąmonės įtakos, o kartu ir aukštesnės sąmonės plotmės, iš kurių jis semiasi įkvėpimo ir jėgų kilti aukštyn. Žmogus yra Viešpaties galių kalvė ir kovos laukas, dėl kurio sielos kovoja priešingi poliai.
Suvokimas, kad dabartinę evoliucijos krizę ir lemiamą lūžio tašką metafiziniu požiūriu grindžia būtent šių priešingų galių, dėl patogumo įvardijamų kaip atstovaujančių dieviškoms esybėms (devoms) ir demoniškoms esybėms (asuroms) galbūt kraštutinis susirėmimas, paskatino apie tai padiskutuoti su bičiuliu ir kolega, Kalifornijos Integralių studijų instituto profesoriumi dr. Debashishu Banerji, kuris išskleidžia indų šventraščių ir Sri Aurobindo rašytinio palikimo svarbą bei šioje šviesoje interpretuoja posthumanizmo idėją, tyrinėja visuminę, arba pilnutinę (integralinę) jogą ir jos vietą pokolonijiniame diskurse posthumanizmo sąlygomis.
Jo nuomone, žmogus iš tikrųjų tėra šapelis tarp devos ir asuros, bet tai tik dabarties ir vidurio tiesa, ir tai ne visa. Tiek deva, tiek asura randa žmoguje įtakos sferas, įsiskverbimo ir užvaldymo mazgus. Šiose ginčijamose subjektyviose vietose per kryptingą identifikaciją galima aptikti už jų esančius subjektus. Už šio ginčijamo lauko kiekviename žmoguje slypi dieviškosios esmės (imanencijos) pagrindas, arba plotmė ir asmuo (individas būtyje) ir tos plotmės suasmeninimas (tampantis individas).[6] Sąveika tarp šio žmogaus psichinio centro ir kovos tarp devų ir asurų veda į tiesos vertybių evoliuciją subjektyviame lauke. Monistiniu požiūriu devų ir asurų varžybos yra išorės daiktas. Jei tai teisinga, asuroms taip pat turėtų galioti tiesa, bet nei absoliutus melas, nei laikinosios teologinės naudos tiesa.
Involiuciniu požiūriu, anot Banerji, pasaulis pirmiausia priklausė asuroms, o devos atsirado dėl tiesos principo spaudimo iš imanencijos plotmės. Tačiau evoliucijos požiūriu asuros yra devų iškraipymai, jų egocentriškas sumažinimas (redukcijos). Bergsoniškai ir deliūziškai kalbant, asuros yra menkesnės už devas, nes jos suformuotos kaip iškreiptos devų galimybės (simuliakrai), net jei jos atsirado anksčiau. Vadinasi, kosminės prigimties evoliucija, – devų ir asurų priešingų dvilypumų kupinas kovos laukas, –veikiama suasmeninančios (individualizuojančios) tiesos principo, susideda iš laipsniškos asurų perkaitos (transformacijos) ir jų pavertimo tikrosiomis dieviškomis/daiviškomis (daivic) galimybėmis.
Tad ar yra tikimybė, kad žemėje tam tikrą laiką, sakysime, įtemptu dabarties, arba kuriuo nors mitiniu sutirštėjusios tamsos laikotarpiu, devos išnyktų ir liktų tik asuros? Koks esamos ketvirtojo, baigiamojo ciklo fazės, geležies amžiaus (kalijugos) tikslas?
Atsakymus Banerji pateikia skirtingus pagal metafizines prielaidas. Jis teigia, jog, bendrai paėmus, į pirmą klausimą atsakymas būtų ne, tokios tikimybės nėra, ką patvirtina ir ezoterinės žinios. O jeigu ji būtų, tai asuros laikinai pasirodytų kaip tariamos (virtualios) devos su nepasireiškusiu (latentiniu) dieviškumu, ir tai būtų postūmis atkurti kosminę atmintį; taip pat jos (asuros) pasireikštų kaip gilesnė suasmeninta virtualybė, pagreitinanti kosminės atminties slėgį ir savo psichine galia išlaisvinanti asuruose tiesos vertybes. Kai dėl kalijugos, ji reikalinga asurų ir devų pusiausvyros sureliatyvinimui, santykinumui pabrėžti tam, kad tiesa būtų pliuralizuota, ir tik dieviškoji suasmenintos sielos, arba imanentinė psichinės individuacijos tiesa galėtų keisti pasaulį. Tokiõs šiandienos būklės sąlygomis gyvame asmenėjimo lauke susikerta psichinės paskatos skverbtis į visur esančios dievystės tiesos plokštumą; jos gali tapti sėklomis, sudaiginsiančiomis pasaulio perkeitimą.[7]
Kitaip sakant, demonai taip pat yra dieviškos esybės, savotiškai dalyvaujančios evoliuciniame perkaitos procese. Jų valdymas nėra ir negali būti nei amžinas, nei visiškas, nes visas, pilnas ir antlaikis esti tik Absoliutas, kuris įsteigia žmoguje sau atstovaujantį institutą – sielą. Iš tikrųjų, kas vystosi žmoguje, tai siela, arba sielinė (psichinė) esybė. Ji yra visa ko centras ir turinys. Jeigu fizinis žmogaus kūnas auga, vystosi ir neišvengiamai sunyksta, tai sielos uždavinys per viso gyvenimo patirtis suformuoti kaskart didesnį, stipresnį ir turtingesnį savą dvasinį kūną, lyg branduolį riešute, kuris po mirties niekur nedingsta, o persikūnija ir tęsia savo kelionę naujomis sąlygomis, kartu prisidėdamas prie paties fizinio kūno kismo. Žinoma, jis toks lėtas, kad beveik nepastebimas.
Praktinėje plotmėje įsikūniję asuros neturi sielos, jos yra suprotintos gyvybinės plotmės būtybės, suradusios tinkamą „donorą“.[8] Tokie įsikūnijimai, krikščionių įvardijami kaip Antikristas, atsitinka labai retai. Regis, jeigu asura ir sutiktų atsiversti, jis pirmiausia turėtų tapti tikru žmogumi, turinčiu bent menkiausią sielos užuomazgą ir pereiti visus suasmenėjimo, arba sužmogėjimo etapus. Vydūniškai būtų dar tiksliau: sužmonėtų.
Yra hipotezių, kad šiuolaikinis Antikristas yra arba būsiąs kolektyvinis, faktiškai globalus, Žmogus, virtualiai perkeltas į DI tinklą. Nežinia, kokios bus jo hibridizuotos savybės, tačiau jis vienas valdys pasaulį ir turės milijardus veidų. Ši idėja iš tikrųjų įdomi ir verta mokslinės fantastikos autorių plunksnos. Personifikuotas DI irgi prasmiškai atitinka, pavyzdžiui, senovinį asuros iš Ramajanos epo, Ravanos, vaizduojamo su dešimčia galvų ir daugybe rankų, įvaizdį. Beje, jis puikiai išmanė vedas ir upanišadas, kas iš tiesų ir yra didžiausias velnio ir jo vietininkų pomėgis; ypač šiais laikais filmuose, serialuose, spektakliuose, TV šou ir knygose visokie velniai vaizduojami kaip labai patrauklūs, išsilavinę, paslaugiai asistuojantys žmogui, susižavėjusiam jo elegancija, mokėjimu eiliuoti ir mėgstančiam operą… Toks jau dabarties brendas, nes iš tiesų ir velnias dėvi Pradą!
Toliau aptarinėti šį kūrėjų pastaruoju metu itin pamėgtą personažą ir gausų su juo susijusį palikimą palieku skaitytojo valiai. O prieš pereidama į kitą skyrių, kuriame mėginsiu išanalizuoti priežastis, dėl kurių verta kritiškai pažvelgti į dirbtinio intelekto plėtrą, jei nenorime, kad kibernetikos mokslo vaisiai apkarstų, ir pagrįsti dvasinės žmogaus raidos viršenybę prieš materialinę, dėstymą pabaigsiu Sri Aurobindo mintimi apie evoliuciją. „Trys dalykai išliks prabėgus sekuliariems amžiams; fizinio pasaulio tiesa ir jo svarba, mokslinis pažinimo metodas, – jis paskatins Gamtą ir Būtį atskleisti tinkamą būdą būti ir tęstis, neskubant joms primesti savo idėjų ir įsivaizdavimų naštos, – ir paskiausias, nors tikrai ne pats menkiausias dalykas, žemiško gyvenimo ir žmogaus pastangų svarba, jų evoliucinė prasmė. Visa tai išliks, tačiau įgis kitą reikšmę ir pateiks didesnius klausimus. Labiau pasitikėdami savo viltimi ir darbu, išvysime visus juos perkeistus į platesnio ir artimesnio pasaulio pažinimo bei savižinos šviesą“.[9]
Kad ir kokia sudėtinga ir novatoriška būtų pilnutinės neovedantos samprata, ji turi teisę būti išgirsta vien todėl, kad suteikia paguodą ir viltį tiems, kas išgyvena ne tik evoliucinę, bet ir savą žmogiškąją krizę.
(bus daugiau)
2025 gegužės 31 d.
Vilnius
[1] Manoj Das. „The Future Evolution of Man.“ In: The Sublime Guides, Writings on Sri Aurobindo and thee Mother. Kolkata, 2024, p. 122.
[2] Ten pat.
[3] Ten pat, p. 124.
[4] Kadangi apie integralinės vedantos koncepciją esu parašiusi daug mokslo straipsnių, straipsnių apie posthumanizmą cikle tik išryškinu vieną ar kitą man artimą ar nauju atrodantį aspektą. Jį cituodama, pateikiu savo interpretaciją. Galiausiai Sri Aurobindo pasaulį apleido prieš 75 metus, ir kiekvieną jo įžvalgą tenka tikrinti dabarties aktualijų šviesoje, taip suteikiant legitimumą ne tiek jo masto protui, kas savaime būtų komiškas akibrokštas, kiek pasitikrinant, kiek daug suvoki pats. O tai, kad jo koncepcija plačiuose akademiniuose sluoksniuose nutylima, be žmogiškųjų faktorių rodo tai, kad turės nutekėti dar daug vandens, kol ji bus pradėta įsisąmoninti. Dėl savo radikalaus naujumo ir sudėtingumo, taip pat dėl akivaizdaus stiprumo ji tapo iššūkiu esamai tvarkai, kurį priimti drįsta elitiniai vienetai. Tačiau būtent jos atsiradimas nurodo į tai, kad pasenusios doktrinos jau išsisėmė ir joms lemta nunykti. Nors savo istorinį vaidmenį jos jau atliko, nes save išbaigė, neišspręsti būties klausimai reikalaute reikalauja naujo požiūrio.
[5] Palyginkime subtilią žodžių „suma“ ir „visuma“ skirtį, koreliuojančią panašiai, kaip sanskrito „jñāna“ ir „vijñāna“, kur džnana reiškia žinojimą ar išmintį, kaip vieną iš esminių vidžnanos aspektų. Vidžnana yra priežastinė Idėja, tiesa, dieviškasis Intelektas, aprėpiantis iškart visas žinojimo idėjas ir objektus ir vienu metu regi jų turinį, skalę ir visas dalis. Sri Aurobindo klasifikacijoje vidžnana yra antmonė, arba antžmoginė sąmonė, kaip aukščiausia sąmonės pakopa, kurią dar reikia pasiekti.
[6] Požiūris, atitinkantis Carlo Gustavo Jungo individuacijos proceso būtinybę žmogaus brendimui.
[7] Iš asmeninio 2023 metų susirašinėjimo, autorės archyvas.
[8] Visi girdėjome, kad Koba Džiugašvilis išgyveno labai keistą atsivertimą po religinių studijų susirgęs ir labai karščiavęs. Kaip tik tokiu metu, ant ribos su mirtimi, įvyksta vadinamieji persikūnijimai. Apie prielaidas čia nekalbėsime, tačiau kaip tik transhumanizmas verčia buvusias ezoterines ar okultines žinias daryti prieinamomis plačiai, nes jos ne kas kita, kaip tik mokslas apie subtilesnius lygmenis, ir nieko prietaringo ar neįmanomo tame nėra. Dar daugiau, į dienos šviesą išvilktos „juodosios technologijos“ neteks savo galių vien todėl, kad bus aiškiai matomos. Taigi Motinos raštuose randame jos, kaip tų dalykų žinovės, liudijimą, kad jei Hitleris buvo tik apsėstasis, tai Stalinas pats buvo asura. Galbūt tuo galima paaiškinti jo nebaudžiamumą, nesibaigiančią įtaką ir tos esybės galią migruoti laike. Šie faktai sutampa su panašiais bažnyčios egzorcistų liudijimais.
[9] Sri Aurobindo. Evolution. Pondicherry, 2007, p. 35.