Lumi Liu, Shutterstock
Kova dėl žinijos
Technokratinėje visuomenėje, kokia neabejotinai jau esame, svorio asmeniui suteikia algoritmai. Nesvarbu, kas esi ar kokia tavo kompetencija, svarbu, kiek patiktukų ar pasidalinimų sulaukė tavo veikla ir žavesys. Žinomumo pasiekimo sistemą perkandę ir vadybą pasikinkę žmonės išgarsėja per vieną naktį, tada jie sutraukia tūkstantines auditorijas – nesvarbu, ar socialiniuose tinkluose, ar stadionuose; bet svarbiausia, kad tai visuomet atneša neregėtą ir greitą pelną. Naujai iškeptos diletantės žvaigždutės vieno renginio pajamos gali pranokti kuklaus profesionalo visų metų uždarbį. O pinigai lemia viską: niekas nekreipia dėmesio į nurodytą nekompetentingumą, lėkštumą ar net plagiatą. Uždirbi daug pinigų – vadinasi, esi vertas šlovės.[1]
Dabartinė vadovaujanti trisdešimtmečių karta yra karta, visiškai įvaldžiusi technologijas, kurių neišmanymas reiškia galą viskam, kas iki šiol buvo savaime suprantama duotybė už juos vyresniems žmonėms, gyvenusiems ramų gyvenimą be kompiuterių ir išmaniųjų įrenginių. Mokėjimas naudotis technologijų teikiamais privalumais yra neatsiejamas nuo pernelyg staigiai ir plačiai diegiamų skaitmeninių sistemų pavojų. Greta demonstruojamų naujausių pasiekimų vis daugėja profesionalių analizių, parodančių dirbtinio intelekto klastingumą visose srityse, pradedant mažamečių paskyromis ir baigiant pačios valstybės institucijų duomenų apsaugos problemomis.
Man labiau rūpėtų klausti, kodėl ilgus dešimtmečius kurtos pažangios technologijos pasaulyje gyvenimą palengvina ne visiems, o problemų sukuria nepalyginti daugiau, negu jų išsprendžia?
Vien gegužės mėnesį dėmesį patraukė pora publikacijų, kurias pacituosiu norėdama pailiustruoti temą. VŠĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūros vienas iš steigėjų, atsargos karininkas Aurimas Navys fesibuko paskyroje rašo: „Mūsų dėmesį atkreipė Šveicarijos mokslininkų eksperimentas, kuris šią savaitę pagaliau išplaukė į platesnę viešąją erdvę. Tyrėjai, pasitelkę pažangų dirbtinio intelekto (DI) modelį, sukūrė tūkstančius socialinių tinklų komentarų, kurių tikslas buvo paveikti juos skaitančių žmonių nuomonę. DI imitavo tikrus vartotojus, atkartodami jų kalbinius ypatumus, emocines reakcijas ir net ideologines abejones. Rezultatas buvo stulbinantis – daugiau nei pusė tikrų vartotojų ne tik nesuprato, kad bendrauja su DI, bet ir pakeitė savo pozicijas po kelių „diskusijų“ su šiais sintetiniais pašnekovais. Būtent eksponentinis DI įtakos augimas socialinių tinklų ekosistemose, drįstame teigti, ne bus, o jau yra didesnė grėsmė žmonijos saugumui nei nykstamai mažai tikėtinas branduolinio ginklo panaudojimas. „X“, „TikTok“, „Telegram“, „Facebook“ pildosi vizualiai nepriekaištingais, emocijomis grįstais vaizdo įrašais, kuriuos sukūrė DI. Dar pavojingiau tai, kad vakarykščiai DI įrankiai, kuriuos kūrė geranoriški IT inžinieriai, šiandien jau yra atviri visiems. Bet kas gali generuoti įtikimus naratyvus per kelias minutes, o jų sklaida socialinėse platformose pasiekia milijonus. Realybė tapo šimtus kartų lėtesnė už melą. Vakarų visuomenės, kurios manė galinčios išlaviruoti tarp informacijos laisvės ir saugumo, šiandien išgyvena naują kognityvinio disonanso krizę. Niekada nemiegantis, visas pasaulio kalbas žinantis, prie kiekvieno individualiai prisitaikantis, psichologines silpnybes išnaudojantis, per minutę dešimtis milijonų vartotojų pasiekiantis Dirbtinis Intelektas informacinį karą perkelia į visiškai naują, žmogui nesuvokiamą lygį.“[2]
Kitas autorius, Crisas Summersas, straipsnyje „Kaip hakeriai gali kontroliuoti telefonus, vartotojams nepaspaudžiant nuorodos“ per vadinamąsias Zero-click atakas, cituoja informacijos saugumo mokslininką iš Cybernews, Arą Nazarovą, kuris nurodo, kad atakų tikslas yra svarbūs asmenys, į kurias dažnai patenka pašaliniai piliečiai. „Kadangi aptikti nulinio paspaudimo panaudojimą yra sunku ir brangu, didžiąją laiko dalį tokia eksploatacija (exploits) taikoma siekiant išgauti informaciją iš svarbių asmenų, tokių kaip politikai ar žurnalistai autoritariniuose režimuose. Tai milijardo dolerių rinka per metus, parduodanti naršymo panaudojimus ir jų grandines. Kai kurie pilkos/tamsios rinkos brokeriai dažnai siūlo nuo 500 000 iki 1 milijono dolerių už tokias panaudojimo grandines populiariems įrenginiams ir programėlėms.“ Nazarovas pažymi, kad paprasti vartotojai taip pat patiria nulinio paspaudimo ‘drive-by’ atakas: „Tai atakos, kurios atsiranda po to, kai įrenginį neatsargiai užkrečia kenksminga programa, dažnai vartotojui to net neįtariant.“ Specialistas pataria kuo dažniau atnaujinti ir perkrauti įrenginius ir naudoti užraktus, ypač asmenims, kurie mano, kad yra galimi taikiniai. Vis dėlto jis pažymi, jog „kad ir kokių atsargumo priemonių būtų imtasi, labai svarbu pripažinti, kad ypatingai sudėtingi išpuoliai – kaip tie, kurie kyla iš pažangių valstybių priešų – gali apeiti net pačias stipriausias gynybas.“[3]
Tokių straipsnių vis daugėja, ir ne už kalnų metas, kai vis daugėjant žmonių, – kurie dėl nesuprantamų priežasčių nuolat atakuojami nulaužiant jų įrenginius, įsilaužiant į banko sąskaitų kreditines korteles ir asmeninį paštą bei kitas paskyras, ir kurie ypač mėgiami sukčių ir vagių, – bus pagaliau pripažinta, kad galbūt vienas ar kitas ryškus nuomonės formuotojas, politikas, žurnalistas ar kitoks specialistas, neparankus, kaip minėta, pažangių valstybių priešams, iš tikrųjų yra kažko vertas, jeigu jį taip ilgai ir rūpestingai „gano“? Gal vertėtų pasidomėti, kodėl jis toks brangus? Ko verta iš jo vagiama informacija? Galbūt jis iš tikro gali būti labai naudingas valstybei, kuri jo tinkamai neįvertino? Niekam neįdomiam ir nereikšmingam piliečiui, žinia, niekas tūkstančių ir net milijonų neeikvoja. O tam būtina apsauga iš atitinkamų institucijų.
Taigi gyvename kaip virusas besidauginančių klastočių aplinkoje, užuot džiaugęsi technologijų teikiamomis galimybėmis. Dar blogiau, kad taikiniu tapo pats žmogaus protas. Galima klausti, kam reikalingas DI tobulinimas, ar tai savitikslis reiškinys, ar tikslas yra pakeisti įprastai žmogiškas veiklas, net mąstymo ir kūrybos procesą, gatavais kvantinių superkompiuterių gaminiais? Ar galima pasirinkimo laisvę sulyginti su buitine technika? Ar meno kūrinys yra tokios pat vertės, kaip ir išmanioji skalbyklė? Nes juk galima ne tik nebeskalbti rankomis, bet ir nebegroti muzikos instrumentu? O jeigu ramiai dėvime sintetines kojines, tai kuo blogesnis sintetinis maistas ar diktorius ekrane, ar net gyvenimo kompanionas?
Akivaizdu, kad technokratams pergalingai mosuojant pasiekimų vėliava, tenka permąstyti paties humanitarinio mokslo paskirtį ir jo santykį su nauja tikrove. Ar visa, kas iki šiol buvo pasiekta, nebetenka vertės, nes mokslas jau posthumanitarinis, jeigu gyvename pereinamajame tarpsnyje į antžmogio, integruoto į globalų DI kontroliuojamą tinklą, erą? Apie mokslo Lietuvoje padėtį ir apskritai jo reikšmę įvairiais kampais rašiau nemažai, nors daugiau – apie kultūrą.[4] Kadangi manau, jog humanitaras, eidamas technokratų nurodytomis vėžėmis, nebegalės konkuruoti su dirbtiniu intelektu, pamėginsiu apibrėžti jo vaidmenį transhumanistiškai konstruojamo vieningo singuliaraus pasaulio priešaušryje.
Humanitaro vaidmuo kintančioje tikrovėje
Demokratijai pasaulyje silpnėjant, o tiksliau, taip ir neįgyvendinus visų tokios santvarkos teikiamų galimybių, priešingai – net suteikiant antidemokratinėms jėgoms daugybę spragų ir galimybę įtvirtinti autoritarinius arba totalitarinius režimus per demokratinius rinkimus, – pasaulio mokslininkai dirba srityse, vis dažniau formuojamose ideologijų. Paprastai jie nenumano, kokiu tikslu bus panaudoti jų išradimai. Humanitarinės krypties mokslininkai virsta ideologijas aptarnaujančia sistema. Todėl nepriklausomas humanitaras, kuris pajėgus mąstyti idėjų lygmenyje, o ne vien cituoti privalomus šaltinius, tampa pavojingu ir nepageidaujamu kliuviniu naujoje transhumanizmo darbotvarkėje. Idėjų lygmuo yra ideologų, o nebe nepriklausomų mąstytojų veiklos laukas. Filtruojamos netgi anksčiau buvusios leistinos minties kryptys, tarp jų labiausiai nemėgstamos metafizinės ar psichologinės studijos, leidžiamą religijos ar filosofijos korpusą pranokstančios vizijos ir jų refleksija. Kitaip sakant, nukertamos tos šakos, kurios mėgina aiškinti pasaulį ne iš materialinės, bet iš dvasinės perspektyvos ir nurodo į pagalbinę technologijų funkciją žymiai sudėtingesniame ir turtingesniame žmogaus pasaulyje ir jo psichofizinėje sandaroje.
Mes puikiai prisimename, kad jokio iš tikrųjų mokslinio diskurso nebuvo komunizmo ar nacizmo klestėjimo laikais nei universitetuose, nei visuomeninėse švietimo organizacijose. Mokslininkas, kuris geba atpažinti identiškus poslinkius esamoje tikrovėje, gali laisvai tapti anksčiau minėtu priešiškų demokratijai sistemų taikiniu. Deja, galime tik pasvajoti apie laikus, kai nepalankiausiomis sąlygomis dirbo ir kūrė Levas Karsavinas, Aleksandras Solženycinas, Andrejus Sacharovas ar kiti disidentai. Globaliai plėtojami DI tinklai ir kitos kibernetinės priemonės geba prieiti prie kiekvieno duomenų ir veiksmingai eliminuoti asmens įtaką algoritmais ribojant jo matomumą ir žinomumą. Gali akimirksniu sukompromituoti ne tik jo įrenginį, bet ir reputaciją, nes klastotės, kaip anksčiau minėta, sunkiai beatskiriamos nuo tikros informacijos. Klasikinė savilaida jau nebegali konkuruoti su visuotiniais interneto tinklais.
Tačiau mokslininkas, kuris supranta, kad jam proto galią suteikė ne koks nors režimas, o pati laisva žmogaus prigimtis, ir taip sakau dėl to, kad nenoriu pasirodyti pernelyg pompastiška ir pacituoti Josifą Brodskį, kuris tardytojams tiesiai pasakė, kad jam tą teisę suteikė Dievas – ir tai pats tiksliausias atsakymas! – taigi toks egzistencinį virsmą išgyvenęs viešosios opinijos ar tiesiog sutelkto ostrakavimo iš bendruomenės nuvainikuotas mokslininkas ar menininkas verčiau pasirinks buvimą anapus visuomenės ir mis duona ir vandeniu, negu išduos tą jausmą, dėl kurio jam apskritai verta gyventi.
Apie tą jausmą ir gyvenimo prasmę, kurią didieji visada sieja su Anapusybe (bandomą pakeisti tiesiog kosmosu ir kitų planetų gyventojais), kad ir kokią religinę ar filosofinę sistemą bepasirinktų, parašyta daug knygų, tad nebūtina cituoti kad ir Gottfiedą Leibnizą. Ne vienam didžioji Būtis atsiveria per kultūrinę aplinką, jeigu ji dar nėra visai susintetinta. Tik pagarbus santykis su aukštesniąja kūrybine galia ankstesnius tikruosius astronomus, fizikus, matematikus ir chemikus sulaikydavo nuo piktnaudžiavimo mokslo progresu. Štai čia verta suprasti, koks skirtumas tarp tikinčio mokslininko ir dabarties technokrato, atmetančio tą aukštesnę galią ir nebeturinčio humanitarinio išsilavinimo. Štai prieš savaitę nuotaikingoji „Mokslo sriuba“ pateikė Lrt.lt Mokslo ir IT skyrelyje gegužės 17 d. aprašytą sensaciją, kuria pranešama, jog CERN Didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo (LHC) fizikai įgyvendino XVII a. alchemikų svajonę – šviną pavertė auksu. Visgi tai truko tik sekundės dalį ir kainavo labai brangiai, skelbia ,,Nature“. Bet jau tame pačiame XVII a. gyvenusiam didžiajam Leibnicui buvo žinomos tiesos, kurių šiuolaikiniai jo kolegos, matyt, nelaiko svarbiomis, nes nešvaistytų laiko ir mokesčių mokėtojų milijardų toms pačioms abejotinoms pastangoms sukurti tai, kas išbalansuotų ir taip trapią pasaulio pusiausvyrą.
Stiprieji visada esti vieni. Vizionieriai žino, kad jų pionieriškos vizijos vis tiek anksčiau ar vėliau prasiskverbs pro tamsos rūką ir po šimtmečio ar kelių kilstels visuotinį sąmonės lygmenį. Ne viskas sudegs draudžiamų knygų autodafė ir ne visus archyvus sunaikins inspektoriai. Ir net nesvarbu, ar naujoves pasisavins pavydūs kolegos ir pateiks kaip savus atradimus, nes ir tai atėjus laikui išvys dienos šviesą, jeigu bus reikalinga tiesos požiūriu; tamsos metas yra išbandymas valia žmonėms, todėl gėrio idėjų naikinotojai, uzurpatoriai ir ypač iškraipytojai, kurie pelnosi iš intelektualinių vagysčių ir valdo mases, nueis į nebūtį, ir jų iškiliesiems taikomas damnatio non esse atsisuks prieš juos pačius.
Apie tokią nežinomą Dievo valandą kalbama materializmo/transhumanizmo ideologų kruopščiai nuo masių slepiamuose išminčių tekstuose. Nepaisant tariamo šventraščių ar mokslo traktatų pašvęstiesiems „atmetimo“, jie juos studijuoja itin atkakliai, panaudodami sau reikalingas formuluotes taip, kad jos pateisintų naujas ideologemas. Tačiau perspėjimų apie tai, kuo tai baigiasi, yra daugiau nei pakankamai. Daktaro Fausto istorija neatgraso nuo silpnybės tapti kūrinijos viešpačiais… Pagrindinė tokių perspėjimų mintis yra ši: palyginti su tuo, kas jų laukia, pragaras būtų tikra palaima tokiems Dievo atstumtiesiems, kurių juodi darbai lems negrįžtamus praradimus, nes jie atstovauja dievui priešiškoms jėgoms, kurios nenori keistis, ir todėl perkeistame pasaulyje jų neliks. O argi galima prakeikti tą, kuris jau yra prakeiktas ir gyvena pragare? Dramatiška gaida ne veltui: o gal tos jėgos ir joms atstovaujantys priespaudos režimai kėsinasi perkelti į tą perkeistą ateitį būtent savo pasaulį?
Skaitiniuose galima rasti įstringančių vietų, kurios neleis užmigti sąžinei. „Nelaimingas yra tas žmogus ar tauta, kurių žibinto liepsna nebeplevena, o kurčio ausys nebegirdi kvietimo, ir kuriuos dieviškasis metas užklumps miegančius ir nepasirengusius. Tačiau trissyk nelaimingesni yra tie, kurie, būdami tvirti ir pasirengę, švaisto jėgas ir laiką leidžia perniek. Jų nuostolis nebus atlygintas ir juos ištiks didi pražūtis“, rašo Sri Aurobindo savo „Dievo valandoje“, kuri visada ateina nelauktai ir yra nenuspėjama.
Katalikų teologai mintija apie Antikristo ir antrąjį Kristaus atėjimą bei cituoja šv. Morkų, kuris teigia, jog „kažin, ar galima žinot tą dieną kada ateis Kristus, kada ji Kristaus žodžiais yra paslėpta net dangaus angelams; anos dienos ar valandos niekas nežino“ (13, 32). Mėginimus apskaičiuoti tą dieną ir nustatyti, kas bus Antikristas, sugriausiąs Jeruzalę, atlieka visų laikų krikščionių teologai. Įdomioje prieškarinėje Jono Bazilevičiaus išverstoje Franzo Spirago knygelėje „Antikristas“ galima aptikti nuomonių, jog Antikristo pirmatakai buvo: Sirijos karalius Antijochas IV Epifanas (176-163 m. prieš Kristų), pranašas Mahometas, Napoleonas (už tai, kad jis „keletą metų kalino bažnyčios galvą ir trukdė vykdyti jai šventas pareigas“), Romos cezariai, stengęsi išnaikinti krikščionybę, kaip antai Neronas, Dioklecijanas, Julijonas Apostatas bei kiti; į šį sąrašą patenka ir rašytojai Štrausas, Volteris, Renanas, Nyčė, šių laikų komunistai, socialdemokratai, laisvamaniai, masonai ir teosofai. [5] Labai populiarūs naujųjų laikų katalikų regėtojų aiškinimai; vienas jų neseniai skelbė, kad Trečiasis pasaulinis karas prasidės tada, kai Rusiją palaikantis popiežius susitiks su Vladimiru Putinu jo šalyje… ortodoksų bažnyčia atsidūrusi labai nepavydėtinoje padėtyje vien dėl vaidmens Maskvoje. Apie islamo fatvą ar jai oponuojančius kitų religijų, tokių, kaip hindutva ar judaizmas, judėjimus neverta net kalbėti, nes šie konfliktai stiprėja visą laiką nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. O kur dar visiems jiems pirštinę metąs DI skaitmeninis Dievas!
Šį keistoką nukrypimą padariau sąmoningai, tam, kad parodyčiau, kaip vienu metu sugyvena labai anachronistiški ir futuristiški diskursai, dažnai tokie neįtikimi, kad stebiesi, iš kur jie kyla. Dar daugiau, konkuruojančios sekuliarios ir religinės sistemos gyvena nebe atskirai, bet susimaišiusios kartu, ir toks chaosas labai palankus vienos tvirtos rankos ir tvarkos atėjimui. Tik šįsyk jis bus visuotinis, ir jokie tarifų karai jo nesustabdys, nebent išnyks visi technokratų laimėjimai.
Kaip tik todėl tasai „nuskaustas“ ir nuo visų „atskirtas/atsiskyręs“ humanitaras (čia, žinoma, juokauju, nes toji atskirtis ar nuskaudimas tėra sąlyginis), net ir užtemdytas pigių, bet brangiai apmokamų žvaigždučių, yra būtinai reikalingas visuomenės sveikatai subalansuoti. Būtent mokslininkas, jeigu yra sąžiningas ir pakankamai kompetentingas, nepriklausomai nuo asmeninių preferencijų, turi kovoti dėl savo darbo srities, kuri tolydžio siaurinama arba lėkštėja dėl išorinių priežasčių. Mokslininkas turi ne tik visus reikalingus įrankius; jis ne tik turi teisę, bet ir privalo tyrinėti visą prieinamą informaciją, ją reflektuoti ir pateikti išvadas. Humanitariniame diskurse privalo išlikti visos temos kaip neutralios ir tyrinėtinos, net tada, kai jos politikams trukdo arba paskelbiamos jų politkorektiška, o iš tiesų nutylima, nuosavybe; jokių uždraustų temų mokslininkui iš principo negali būti, o jeigu taip yra, vadinasi, šalies mokslo institucijos gravituoja pavojinga linkme.
Labai dažnai pakanka kruopštaus tyrimo ir faktų, kad pamatytum, kas iš tikrųjų slepiasi po neva nauja idėja ar forma, kuri atsiranda tada, kai senieji svertai galiai ir pinigams, valdžiai ir kontrolei nebeveikia. Tam pasitarnauja ne tik politologų ar sociologų, bet ypač istorikų, kalbininkų, archeologų, antropologų tyrimai. Augantis istorijos klastočių ar artefaktų vagysčių skaičius rodo tik tai, kad tikrieji mokslo tyrimai režimų nepageidaujami. Tačiau vis tiek objektyvių faktais paremtų tyrimų daugėja, ir jų šviesoje atsiskleidžia kartais skandalingi politiniais tikslais iškeltų garsenybių veiklos aspektai (čia turiu galvoje silpnesnių postkolonijinių ir postokupacinių valstybių realijas). Laukti, kada žlugs tie asmens kulto ar imperiniai mitai, gali tekti dar ilgai, nebent įvykius pakoreguotų kokia nors nematyto masto katastrofa. Katastrofa visada yra kraštutinis Gamtos būdas sugriauti užsispyrusių žmonių blogą valią. Tai ne tvanas, žemės drebėjimas, uraganas, gaisrai ar sausra. Tai nenumatomas ir nenuspėjamas reiškinys, kuris gali padaryti galą viename taške užstrigusiai evoliucijos spiralei.
Kas šiame etape mokslininkui yra svarbiau: ar mėginti cituoti šaltinius ir skleisti vieną ar kitą mokyklą bei pasaulėžiūrą, ar įkvėpti drąsos ir jų pagrindu, – ką jau kalbėti apie visiškai originalią ar nacionalinio savitumo siekiančią teoriją, už kurią gali supleškėti transhumanistinės inkvizicijos mikrobangėje, – kurti logišką ir grakščiai išdėstytą savą doktriną? Mat vieniems visuotinai sėjant neviltį ir aimanuojant, kad po saule nieko nauja ir viskas kartojasi, o kitiems piešiant kosmines ateities utopijas, kažkur pradingsta iš tiesų naujos ir drąsios bei vertos dėmesio koncepcijos.
Manau, kad antroji alternatyva vis ryškiau šviečia ateities horizonte. Pirma, informacijos kiekis auga tokiu greičiu, kad ją apdoroti beveik nebėra galimybių, todėl renkami ir rodomi tik naudingi esamam laikui šaltiniai, kas savaime neatspindi tikros mokslo minties raidos, arba ją neleistinai redukuoja. Kodėl taip yra? Ir vėl kaltas internetas… Anksčiau labai lėtai iš kartos į kartą kaupiama patirtis būdavo atrenkama ir perduodama iš kartos į kartą tiesiogiai įamžinant tik tai, kas turi didžiausią išliekamąją vertę apibrėžtai bendruomenei. Gyvą perdavą iš pradžių iškreipė industrinė revoliucija su telegrafu, radiju, televizija ir ypač žiniasklaida, o šiuo metu, vykstant ketvirtajai revoliucijai, ją galutinai sukompromitavo DI. Dėl šios priežasties visa įmanoma žmonijos informacija sumaitinama tiems žvėriškų pajėgumų kompiuteriams, kurie ir tegali apdoroti tokius kiekius ir juos išanalizuoti. Suprantama, kad tokia analizė eiliniam vartotojui neprieinama. Antra, pati technologijų kokybinė kaita lemia naujus iššūkius ir verčia ieškoti naujų sprendimų. Tačiau klausimas, ką atmesti, o kas turi išliekamąją vertę darosi lemiamas, nes nuo jo priklausys visų mūsų ateitis.
(bus daugiau)
[1] Vienas ryškesnių pavyzdžių – geriausia Lietuvos pianiste pasivadinusios Ievos Dūdaitės, kurios iki šio apsiskelbimo profesionalų pasaulis nebuvo girdėjęs, koncertinė veikla ir net ką tik Alma Littera išleista pirmoji muzikos populiarinimo knygelė „Muzika visiems“, sulaukusi daug viešų diskusijų ir kruopščios Eirimo Veličkos recenzijos Ars et Praxis. (žr. https://žurnalai.lmta.lt/wp-content/uploads/2025/04/Ars-et-praxis-XII_Velicka.pdf)
[2] Sutrumpinta iš: Aurimas Navys, IR ŽODIS TAPO GINKLU (2025 05 11 – 05 18.
[3] „How Hackers Can Control Phones Without The User Clicking On The Link. Zero-click attacks have evolved from being used to primarily target high-profile people for information to becoming a broader threat.” By Chris Summers, The Epoch Times, May 20, 2025.
[4] žr. straipsnius: Kaip optimizuoti mokslo ir meno valstybinio ir privataus sektoriaus santykį?//2018 06 04 http://www.pasauliolietuvis.lt/kaip-optimizuoti-mokslo-ir-meno-valstybinio-ir-privataus-sektoriaus-santyki/;
Tikroji mokslų paskirtis – atrasti savo pašaukimą.//2017 12 01 http://www.pasauliolietuvis.lt/tikroji-mokslu-paskirtis-atrasti-savo-pasaukima/;
Baltijos tigras virto nusususiu katinu. Kas kaltas?// 2016 lapkričio 25 d. http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/d-tamosaityte-baltijos-tigras-virto-nusususiu-katinu-kas-kaltas.d?id=72948596, ir kt.
[5] Prof. Franza Spirago, Pragos mokslo tarėjas. Antikristas. Vertė ir trumpino mokytojas Jonas Bazilevičius. Išleido Matas Matukas; NIHIL OBSTAT, F. Bartkus Dr. S. Th. Can. Cath. Censor ex ofizio. Vilkaviškis, die 5 mens. Aprilis, an. 1940; IMPRIMATUR, M. Reinys Ep[iscopus Coadiutor. Nr. 771, Vilkaviškis, 1940. IV. 6; spausdino Marijonų spausutvė Marijampolėje, 1940 m.