Daiva Tamošaitytė. Apie muziką

 

 

„Suvokęs jutiminius garsus, ritmus ir figūras, jis turi atsisakyti medžiaginių dalykų, iš kurių išplaukia tokios priemonės ir proporcijos, ir būti vedamas į grožį, kuris karaliauja virš jų.“

Plotinas, Eneados

 

Apie muzikos kritiko duoną

 

Muzikos kritiko duoną valgau štai jau daugiau, nei keturiasdešimt metų. Kritinė žiūra, galima sakyti, man įgimta, ir tai yra sritis, kuri teikia didžiulį pasitenkinimą. Rezencijų rašymo pradžia – studijų metai Valstybinėje konservatorijoje, joje man buvo patikėta redaguoti sienlaikraštį „Rezonansas“; jame publikavau savo ir kolegų pirmuosius muzikos kritikos straipsnius. Baigusi konservatoriją, pradėjau joje dėstyti, pianistams vedžiau muzikos kritikos fakultatyvą, kurį lankė Rokas Zubovas, Vaiva Simonaitytė, Sonata Kubiliūnaitė, Darius Kučinskas, Ieva Maceinaitė ir kiti studentai. Fakultatyvas, kurį prieš tai vedė Vytautas Landsbergis, paskui Vilija Ambramikienė ir vėliau aš, netrukus buvo panaikintas. Gaila – galbūt būčiau išugdžiusi visą būrį profesionalių kritikų.

Dar besimokydama M. K. Čiurlionio meno mokykloje, nepraleidau nė vieno solistų koncerto filharmonijoje, girdėjau simfoninės ir kamerinės muzikos programas, o nuo šeštos klasės atradau ir operos bei baleto teatrą, jame žiūrėdavau visas premjeras. Mano muzikinį skonį formavo ir iškilių muzikantų šeima, ir visa įmanoma to meto kultūrinė spauda. Iki šiol turiu didelį pluoštą programėlių su garsenybių autografais, išmargintų mano pastabomis ir net karikatūromis.

Vėliau gyvenime pasukusi į filosofiją ir kūrybą, literatūrą, negalėjau atsispirti pagundai ir prašymams recenzuoti vieną ar kitą koncertą, jubiliejų, kompaktinę plokštelę. Man labai padėjo mano apsisprendimas išeiti iš Lietuvos muzikos akademijos po septyniolikos metų dar ir dėl to, kad siekiau nepriklausomos pozicijos, kuri užtikrintų galimybę objektyviai reflektuoti visa, kas vyksta scenoje. Mano nuojauta pasitvirtino su kaupu: niekas nebežiūrėjo į mane kaip į jaunesniąją kolegę, kuriai „bus nepatogu“ atsisakyti parašyti. Galėjau kaip lygi su lygiais aptarinėti spaudoje, pavyzdžiui, Juozo Domarko simfoninius pasirodymus, kurio klasėje keletą metų dirbau koncertmeistere. Maestro buvo labai laimingas, kai pradėjau rašyti. Labai šiltai reagavo ir Vytautas Barkauskas, Birutė Vainiūnaitė, ir kiti to meto korifėjai, nes, pasirodo, recenzijų apskritai sulaukti buvo labai nepaprasta… Rašyta apie nemažai lietuvių kompozitorių premjerų, tarp jų Broniaus Kutavičiaus, Šarūno Nako, Anatolijaus Šenderovo, Arvydo Malcio, Vytauto Germanavičiaus, Silivijos Miliūnaitės, Justės Janulytės, Onutės Narbutaitės, Kristinos Vasiliauskaitės.

Viena svarbiausių kritikos gijų buvo ta, kad per mažai koncertų salėse girdime lietuvių muzikos, daugiausia tam tikromis progomis, neproporcingai didelę dalį vis dar užima rusų kompozitorių kūryba. O juk būtina formuoti nacionalinį, nuolat skambantį mūsų kompozitorių kūrybos korpusą nuo išeivijos, aukso fondo iki naujausių opusų. Esu iš JAV atsivežusi ir Menininkų rūmuose (dabartinėje Prezidentūroje) dar sovietmečiu surengusi Lietuvoje negirdėtos Viktoro Kazimiero Banaičio kūrybos vakarą, jame pati atlikau sonatą violončelei su fortepijonu (solistas Vytautas Bacevičius), sonatą smuikui griežė Paulius Juodišius, vokalinius kūrinius dainavo Judita Leitaitė.

Tokiu būdu muzikos kritika šalia kitų darbų visą laiką sroveno stabilia ir nuoseklia tėkme. Iš daugiau nei septynių šimtų straipsnių spaudoje nemažą dalį sudaro premjerinių kūrinių, valstybinės reikšmės koncertų, jubiliejų recenzijos, padaryta interviu su žymiausiais mūsų muzikantais ir labai dažnai po koncertų kalbinamais užsienio atlikėjais ir dirigentais, naujų kompaktinių plokštelių pristatymai. Mano akiratyje buvo svarbiausi Lietuvos festivaliai: šv. Kristoforo vasaros festivalis („Kristupo klavyrai“), pavasarinis Vilniaus festivalis, „Gaida“, Mūzos Rubackytės įsteigtas Vilniaus fortepijono festivalis, Aleksandros Žvirblytės inicijuotas M. K. Čiurlionio festivalis, šiuolaikinės muzikos festivalis-konkursas „Šimtmečio muzika“ ir kiti, o ypač – tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas. Darbas su festivaliais ir konkursais būdavo toks pats, kaip komisijos: konkursų metu sėdėdavau nuo ryto iki vakaro per visus turus, festivalių metu – visuose koncertuose. Mėgstu pajuokauti: tuo metu, kai konkurso žiuri jau ilsisi ir geria šampaną, aš toliau plūkiuosi, sumuodama dviejų savaičių rezultatus…

Atsakomybė rašant manęs niekada negąsdindavo, nei žinojimas, kad daug kritikų metė šį darbą, nes, anot Osvaldo Balakausko, jis berašydamas „tik užsidirbo priešų“. Nelengva tai duona, jei tai nėra pašaukimas!  Man padeda tai, kad pati esu scenos žmogus, atlikėja, ir kaip nuluptą atpažįstu kiekvieną situaciją. Žinau, kokie jautrūs muzikantai yra, ir kaip sunkiai jie dirba, todėl neatsargus žodis gali ne tik įskaudinti, bet sugriauti karjerą. Todėl viena mano asmenybės dalis visada yra jų pusėje. Kadangi visada rašau tik apie tai, kas man įdomu, ir niekada – to, kas prasilenktų su etika arba mano nuomone, iki šiol pavyko išbalansuoti valtelę šiame pavojingame vandenyne, nors akivaizdu, kad gera nuomonė gali papiktinti konkurentus (kaip atsitiko su recenzija „Lietuvos ryte“ apie tuo metu dar tik pradedančią pasirodyti dirigentę Mirgą Gražinytę, kada komentarai buvo pikti), arba tikra kritika – iš tikro sulaukti dantų griežimo, nors atvirai man niekas niekada pretenzijų nereiškė. Vis dėlto įžvalgumas yra Dievo dovana, kuri man padėjo išlikti ir nebūti suvalgytai, priešingai – tekstai įveikė žmogiškas ambicijas.

Viena žaviausių šios profesijos galimybių – padėti kylantiems jauniems talentams. Esu padrąsinusi ir teisingai prognozavusi M. K. Čiurlionio konkurso nugalėtojus – Edviną Minkštimą ir Jevgenijų Starodubcevą. Įsivaizduojate, ką reiškia nuo įtampos išbalusiam, pasimetusiam konkursantui, kai išgirdus antrą turą jam tvirtai pasakau, kas jo laukia, būtent, prizinė pirmoji vieta? Nuojauta ar kažkas daugiau niekada nėra manęs apgavusi! Esu padėjusi susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą arba „išstūmusi“, įkvėpusi ne vieną pianistą, tarp jų be jau minėtų – Gabrielius Alekna, Daumantas Kirilauskas, Lukas Geniušas, apie kurį, anot Petro Geniušo, parašiau pirmą istorinę recenziją, Kasparas Uinskas, Darius Mažintas, Paulius Andersson ir daug kitų. Vieni ieškojo asmeninio kontakto ir patarimo, kiti „augo“ su recenzijomis. Stengiuosi pamatyti ir palaikyti kiekvieną užmirštą, dažnai gyvenantį emigracijoje, kuklų, nors labai individualų ir puikų profesionalą, tai teikia nepaprastą dvasinę satisfakciją, tokį, kaip Mantautas Katinas.

Vis dėlto muzikos kritika yra kietas riešutėlis, dėl to jos imasi nedaug kas. Muzikologai, ne instrumentalistai, rašo iš kito kampo, todėl girdėjau daug komplimentų, kad mano straipsnius yra įdomu skaityti, nes justi ne nuobodi teoretiko, o praktiko ranka. Šią muzikos kritikos virtuvės specifiką gerai išmano ir maestro Donatas Katkus, kurio knygą „Muzikos atlikimas“ recenzavau ir pristačiau Kotrynos bažnyčioje ir Vilniaus knygų mugėje. Tiesa, baigusi konservatoriją, metus lankiau Vytauto Bruverio muzikologų kursą, gale metų parašiau lyginamąjį referatą apie Gleno Gouldo ir Sviatoslavo Richterio atliekamos Ludwigo van Beethoveno „Appasionatos“ interpretaciją, pati grojau ir demonstravau savo mokslo darbą. Bet toliau studijuoti nebenorėjau, nes turėjau kitų planų: patraukė indologija, iš pradžių – klasikinė indų muzika ir estetinė indų rasos teorija, apie kurią parašiau keletą svarbių mokslo darbų. Išverčiau ir paskelbiau nemažai tekstų apie indų klasikinės muzikos ir šokio koncertus čia ir Indijoje, Olivier Messiaeno, Philippo Glasso, Johno Cage‘o, Joscelino Godwino ir kitų vertimų. Ketinau surengti pirmąjį Rytų muzikos festivalį, derėjausi su japonų gagaku orkestro vadovais, kurie būtų atskridę ir prašė padengti tik kelionės išlaidas. Lietuvos publika būtų išvydusi žymius Indijos instrumentininkus ir šokėjus. Dėl brangumo idėjos teko atsisakyti.

Anksčiau rašyti apie muziką manęs prašydavo Kornelijus Platelis, kai buvo „Literatūros ir meno“ vyr. redaktorius (jis siūlė man muzikos skiltį, bet atsisakiau dėl kitų darbų), „Šiaurės Atėnai“ ir kiti savaitraščiai skundėsi, kad trūksta tekstų apie muziką; be jų, ištisai rašydavau į „Lietuvos rytą“, „Dienovidį“, „Naująją Romuvą“, „7 meno dienas“, „Muzikos barus“, „Naująjį Židinį-Aidus“, www.bernardinai.lt, net „Lietuvos žinias“. Dabar jau beveik nebeliko į kur rašyti, nes leidiniai arba išnyko, arba pasikeitė prioritetai. Kita klausimo pusė yra elgetiški honorarai, ir kai nuolat aiškinama, kad „kritikos nebeliko“, o tik vadyba, užsakomieji straipsniai ir reklama, atsakau: liko, ir dar kaip liko, bet mes, dinozaurai, rašome iš pareigos, už centus ar net be jų, ir pagal tai mus galima atskirti.

Apie kritiko duoną kažkada, dar 2007 metais, parašiau satyrą „Saldi kritiko duona“ į „Literatūrą ir meną“ apie tai, kaip kritikas aukoja savo vakarus ir savaitgalius, net atostogas, o rizikuoja viskuo. Nepaisant to, miesčioniui atrodo, kad jis nieko neveikia, kaip ir muzikantai, neva, ne dirba, o tik švenčia ir švenčia, tai yra, rodosi scenoje…

Visų pasaulio žvaigždžių, kurias aprašiau, ir nesuminėsi. Tai ištisas metraštis, kuriame atsispindi mūsų koncertinis gyvenimas. Išleidus rašinius, susidarytų solidus darbas. O ar sudomintų ką ilgi, išsamūs pokalbiai apie muziką ir savo kūrybinį kelią su Feliksu Bajoru, Anatolijumi Šenderovu, Leonu Povilaičiu, Sauliumi Sondeckiu, Algirdu Vizgirda, Algirdu Budriu, Rimantu Armonu, Veronika Vitaite, Palmira Skripkauskiene, Regina Tamošaitiene, Arvydu Malciu, Gintaru Sodeika, Linu Rimša, Vykintu Baltaku, Daumantu Kirilausku, Egidijumi Ališausku, Raimondu Butvila, Dariumi Mažintu, Martynu Švėgžda von Bekker, psichologu Eugenijumi Laurinaičiu, solistais Virgilijum Noreika, Regina Tumalevičiūte, Irena Yliene, Judita Leitaite, Violeta Urmana? Atskirą pluoštą sudarytų pokalbiai su pasaulio garsenybėmis, tarp jų su sarodininku Wajagatu Khanu. Tai turėtų rūpėti muzikos istorikams.

 

Muzikos kritikos principai

 

Muzikavimas, profesinis pasirengimas, ilgametė patirtis, o ypač žvilgsnis iš vidaus leido susidaryti tam tikrus rašymo principus, kurių, tiesą sakant, laikausi nuo pat pradžių. Pirmas ir pagrindinis – išlaikyti visišką asmeninį atsietumą nuo aprašomo objekto. Etika ir pagarba profesijai yra svarbiausia nuostata, kuri turi būti juntama net griežtai kritikuojant kūrinį ar atlikimą. Dažnai tai galima pajusti tarp eilučių, tame, ką veikiau ne parašau, o neparašau. Šališkumas, kaip ir nepelnytos pagyros ir noras įsiteikti taip pat iškart pajuntamas. Pamenu, kaip mano tėvas, profesorius Pranas Tamošaitis, perskaitęs keletą mano recenzijų griežtai pasakė: „Nebijok kritikos, kitaip tavęs negerbs.“ Tokia dvasia buvo auklėta mūsų vyresnioji karta, ir tokius principus iš jos paveldėjau. Geros, neužsakytos recenzijos požymis yra tas, kad norint niekaip iš jos neišimsi sakinio, kuris tiktų reklamai.

Kalbant apie pianistus, svarbiausias rodiklis, po kurio galima vertinti visa kita, yra suformuotas ne tik nepriekaištingas, bet būtent individualus garsas, jo kokybė. Jis visada nurodo į pasiektą tikrą meistriškumo lygmenį. Iš visų instrumentalistų pianistui tai pasiekti yra sunkiausia, nes fortepijonas ne balsas ir ne smuikas, tenka derintis prie vis naujų koncertų salių steinvėjų ir jamahų, ne tik prie akustikos. „Steinway“ vis tiek išlieka karaliumi, jis kaip Guarneri ar Stradivarijus, galima sakyti, pats groja. Niekada nepamiršiu, kai po vieno koncerto Čiurlionio namuose, kuriame stovėjo istorinis, bet nebeatitinkantis nūdienos poreikių instrumentas, (panašus stovi ir Vainiūno namuose), prie jo prisėdo Aldona Dvarionaitė, ir instrumentas staiga sodriai suskambo lyg būtų naujas, visai kitas!

Tam tikrą lygmenį pasiekę atlikėjai, suformavę savo stilių, ypač aukščiausio rango, iš principo negali būti lyginami, to niekada nedarau. Jie yra nelygstami. Tokiu atveju galima kalbėti apie aukštesnius dalykus, ne vien profesinę virtuvę. Taip pat jauniems niekada nepatariu sekti vienu ar kitu pavyzdžiu – tegu tai daro pedagogai ir jie patys. Kiekvieną stengiuosi vertinti pagal jį patį, atkreipti dėmesį į tik jam būdingas savybes ir laimėjimus.

Pamenu, profesorius Eugenijus Ignatonis, dėstęs fortepijono meną ir aistringai rašęs recenzijas, pagrindiniu kriterijumi laikė švarumą: švariai ar nešvariai pianistas skambina. Šiais laikais tai jau nieko nestebina, nes praktiškai visi didžiojoje scenoje pasirodantys atlikėjai būna puikiai pasirengę techniškai. Fortepijono menas per mano gyvenimo laikotarpį gerokai pasistūmėjo ir techniniu, ir estetiniu, ir repertuaro požiūriu. Tenka mokytis vis naujų ištraiškos priemonių, išreikšti vis kitas emocijas ar laikmečio pulsą.

Antrasis iš pagrindinių kriterijų vienareikšmiškai yra atliekamos muzikos poveikis, kuris priklauso ir nuo kūrinio, ir nuo jo perteikėjo. Sukonstuota, išrasta muzika ne tik nejaudina. Būna muzikos, kuri erzina arba net veikiai destruktyviai, sukelia nemalonius fizinius pojūčius, širdies plakimą, nerimą, arba yra tiesiog menkavertė, tuščia.

Iš principo muziką, pati skambindama, visada suvokiau kaip dvasinę discipliną. Nėra geresnio instrumento ar metodo savo asmenybei ugdyti, nes tai menas, kuris plyti aukščiau žodinio (sinkretinėse formose muzika vis tiek svarbiausia, po libreto, žinoma, jeigu tai opera), jis betarpiškai susijęs su skambėjimo momentu, o garsas – tai galingiausias energijos pavidalas. Sudėtingas procesas yra visapusiškas. Pirmiausia prieš akis turi partitūrą, ją perskaitai, tada jau turi susidaryti būsimą skambėjimo vaizdą, jį dalimis ir ištisai groti, panaudodamas visas išmoktas tobulinimo priemones, idant jis suskambėtų taip, kaip girdi savo vidine klausa. Tai kuo tikriausia mistika, nes visai neaišku, kaip išgaunamas rezultatas, todėl atlikėjas yra tarsi demiurgas, kuriantis savo magiją. Ji niekada nesikartoja net tam pačiam atlikėjui jį interpretuojant ar tam pačiam kūriniui skambant. Visi žinome, kad viršūnių, kada ir atlikėjas, ir žiūrovas išgirsta kažką nepaprasta, kai visi supranta, kad įvyko kažin kas didinga, klausytojai sėdi įsielektrinę ir niekas negali pratarti nė žodžio esti nedaug, ir tokie koncertai įstringa visam gyvenimui. Kaip tik todėl jokie įrašai niekada neatstos gyvo skambėjimo, o elektroninė muzika – natūralių instrumentų, tarp jų ir balso. Tai reiškia, kad vibracijos šaltinis, vieta, garsų bangos, jų dažniai, virštoniai ir kiti gyvo garso veiksniai bei parametrai yra glaudžiai susiję ir jų sąveikos rezultatas arba sklinda tiesiogiai į recipientą, arba yra perkoštas ir neišvengiamai iškraipytas technikos. Net mikrofonai poveikį iškraipo. Todėl gyvas atlikimas be mikrofonų bus visada paveikiausias.

Taip pat visada įdomi atlikėjo mokykla, pasaulėžiūra, repertuaras, asmeninės savybės, išsilavinimas, net hobis. Įdomus dirigento ir orkestro savitarpio santykis. Visa tai sudaro kaskart savitą lydinį. Todėl kritiko darbas įdomus. Stengiuosi nerašyti apie tą patį; yra atlikėjų, kurie visada moka nustebinti, arba pateikia kažką reikšminga, nauja; yra kūrinių, kuriuos atlieka vis kiti, ir juos būtina pasiklausyti dėl to, kad jie yra nesenstanti klasika, šedevrai. Galiu rašyti apie visiškai visą ir visokią muziką, bet visada recenzuoju tai, kas man įdomu. Savaip įdomus gali būti ir prastas, nevykęs atlikimas. Pedagogo gyslelė yra išugdžiusi ir kantrybę, ir pakantumą, ir geranoriškumą. Tačiau tik tada, kai tai, kas skamba, sužadina many atgarsį, rašau įkvėptai ir džiaugiuosi, kad turiu ką pasakyti.

Žmogaus kuriama muzika išsitenka skalėje tarp poveikio, kada „ima šiurpas“ ar „kūnas eina pagaugais“, ir, šmaikščiai kalbant, primena „dantų gręžimą su narkoze“. Manau, kad esti fizinis, gyvybinis (vitalinis), jausminis, protinis, intelektualinis ir dvasinis atlikimo spektrai. Dažnai jie persidengia, kai kurie gali vyrauti. Kompozitorių įkvėpimo lygmuo taip pat atitinka tokią gradaciją. Galima tik nutuokti, kiek variantų, kombinacijų nuolat atsiranda, kiek neišsemiamų galimybių yra muziką padaryti nepakartojamą, neišsenkamą ir novatorišką! Pagal tai ir vertinu tai, ką girdžiu. Temai „visa muzika yra joga“ reikėtų skirti atskirą straipsnį ar studiją.

 

Ateities muzika

 

Norėtųsi kiek rizikingai pasamprotauti apie ateities muziką. Elektroninė ir dirbtinio intelekto kuriama muzika taip pat turi savo vietą. Tačiau koks jos poveikis, kaip ji pakeis visuomenę ir visą industriją? Tai visiškai nevienareikšmiška. Prisipažinsiu, man kelia siaubą milžiniški stadionai, kuriuose apkvaitę žmonės maudosi galinguose decibeluose ir programuojantį poveikį darančiame garso, atlikėjų laikysenos bei scenos apipavidalinimo turinyje. Jie jau seniai išstūmė kitą bendruomeninį žanrą, liaudies muziką. XXI amžiuje tenka atskirti liaudies muzikos tąsą kaip visai susitraukusį saviraiškos lauką ir visų kitų masinių reiškinių jokia „liaudies kūryba“ plačiąja prasme nelaikyti.

Dar neseniai internetas ir dirbtinis intelektas buvo tik labai patogus įrankis. Bet jis tobulėja taip sparčiai, kad jau dabar gali padaryti daugybę darbų greičiau ir veiksmingiau už žmogų. Vienas startuolis per savaitę pagaminti 5000 podkastų ir 3000 epizodų, viena leidykla per metus išleisti 8000 knygų. Jau yra sugeneruota daugiau vaizdų, nei per 150 metų sukūrė fotografai, nei iš viso yra pasaulio bibliotekoje – penkiolika milijardų. Muzikos industrijoje – ta pati situacija. Vienas startuolis per sekundę gali sugeneruoti 300 000 melodijų. Iškyla ne tik kūrėjo intelektinės nuosavybės klausimas, bet ir klausimas, ar DI visiškai pakeis žmogų kaip kūrėją, jeigu kiekvieną įmanomą produktą gali sukurti DI?

Pasirodo, kad jau galima keliauti į teismą už praktiškai viską, ką išspausdini. Iš to jau gyvena korporacijos, kurios nieko negamina, tik superka intelektualinę nuosavybę ir gauna didžiulius pelnus iš bylinėjimosi su inovatoriais.

Muzikantai nebegali kurti, ką panorėję, nes yra per daug registruotų melodijų. Pasak amerikiečių žurnalisto Joshua Phillippo, iš to gyvenančios industrijos inovacijas gali padaryti neegzistuojančias, nes kam ką nors kurti, jei nebesi kūrinio savininkas? Jis dalijasi tyrimo rezultatais: „Bet kas gali ant jūsų knygos ar dainos užsiklijuoti savo vardą“. Registracija jau tapo masine. Štai tūlas Danielis Ryelis 2020 metais liepė DI sukurti visas įmanomas melodijas, jas sugeneravo (iš viso virš 68 milijonų) ir visoms suteikė autorių teises. Maža to: jas paleido viešai. Matyt, neatsitiktinai Elonas Muskas, Jackas Dorsey ir jų kolegos pasiūlė iš viso atsisakyti intelektinės nuosavybės!

Pasak Capidel Consulting generalinio direktoriaus Abduro Rehmano Arshado, 2026 metais investicijos į dirbtinį intelektą pasieks trisdešimt du milijardus dolerių. Kita vertus, galimybė kurti pinga. Negali būti jokių abejonių, kad daugelį kūrėjų anksčiau ar vėliau ištiks krachas, psichologinės ir finansinės problemos. Kaip joms ruoštis dabar? Apie tai mėginsiu pakalbėti kituose straipsniuose. Greičiausiai ir muzikos ir apskritai meno kritika, kaip ir žurnalistika, turėtų tapti DI sritimi. Per sekundę su startuoliu gali parašyti tūkstančius muzikos kritikos straipsnių. Argi ne puiku? Tačiau aš netikiu, kad pasitikėjimas tokia „kritika“ ar „kūryba“ bus beatodairiškas. Techninį įrankį nuo kūrybos vis dėlto būtina atskirti. Ne veltui pradžioje, nors ir labai apibendrintai, nupasakojau, kaip pradėjau valgyti šią rupią duoną, skirtą nedaugeliui, kokioje aplinkoje augau, kas mane formavo. Juk kiekviena pavardė – tai mūsų istorija, kiekvienas koncertas – įspaudas į ją, o žodis – tai, kas neleidžia mūsų visų užmiršti.

O kol dar prie kavos puodelio, besiklausydama Mozarto „Requiem“ d-moll K626, galiu rašyti savo galva, ir mano žmogiškieji ištekliai neišseko, pabaigai pateiksiu keletą minčių apie galimą perspektyvą.

Kadangi tenka kalbėti apie požmogio amžių, kuriame gyvename, ir įvardyti tai aiškiai ir garsiai, humanizmo epochos pabaigą siečiau su dabartiniais eksperimentais, žanrų ir stilių permaišymu, transhumanizmo estetika, kuri sukūrė net atskirą žmogaus prilyginimo gyvūnui doktriną. Metropoliteno operos tinklalapyje nuo 2023 metų operos solistai, tarp jų Asmik Grigorian, įvardijami scenos gyvūnais (stage animals). Kad tai ne kuriozas, liudija tokia posthumanizmo kryptis, kuri teigia, kad gyvūno sužmoginimas sutampa su žmogaus sugyvulinimu. (Georgio Agamben, The Open: Man and Animal, Stanford University Press, 2004). Zoofilinės posthumanizmo teorijos formos siekia ištrinti rūšių kategoriją, todėl susieja save su feminizmu, postkolonijiniu ir postmarksistiniu politiniu kriticizmu, kurie kvestionuoja tokias sąvokas, kaip lytis, rasė ir klasė. Gyvūnų singuliarumo dėlei būtina įvykdyti teisingumą, nes egzistuoja tik gyvūnai: žmogiškieji ir nežmogiškieji gyvūnai. Šiame diskurse dalyvauja Kundera, Derrida, Heideggeris, Levinas ir kiti filosofai, net Aristotelis, o veikiau jų mintys, interpretuotos šios krypties posthumanistų. Ši transhumanizmo kryptis verta atskiros analizės, tačiau straipsnio kontekste ji reikšminga tuo, kad ideologiškai pradedama nutolti nuo aukščiausių humanizmo idealų.

Vakarų muzikinė kultūra aukštumas jau pasiekusi Renesanso ir vėliau klasikiniu periodu bei naujuose bandymuose atgimimą reanimuoti ir kurti neoklasiką. Visa kita yra mažesnės egzistencinės svarbos, nors labai įdomios ir praturtinančios kryptys bei stiliai. Nežinau, ką dar galima pasakyti po Ludwigo van Beethoveno sonatų, kvartetų, simfonijų, Cézaro Francko ar Johanno Sebastiano Bacho vargoninės muzikos arba Mozarto „Requiem“ ne pačios muzikinės kalbos, o žmogiškosios būties viršūnių prasme. Pastarasis kūrinys yra geniali žmogaus gyvenimo prasmės, dramos ir lemties, jo santykio su Dievu išraiška, išsakyta tobulai, gyvai, be jokių bereikalingų pagražinimų. „Dies Irae“ dabar, praėjus keliems šimtmečiams, primena apie svarbiausią valandą, antlaikinę ir visada iš kiekvieno pareikalaujančią ataskaitos. Todėl šios mišios simboliškai įkūnija rezignaciją ir epochos pabaigą. Ne tik Mozarto epochos, bet viso labiausiai išvystyto žmogiškumo per se pabaigą. Vakarams nūnai tinka klausytis „Requiem“ kaip atsisveikinimo mišių. Jeigu tokia metafora rodosi esanti per stipri, siūlau mišių arba bet kurio muzikos kūrinio mėginti pasiklausyti per jutūbą. Kas minutę muziką pertraukiančios atgrasios ir įkyrios reklamos šį teisėtą lūkestį sugriaus iš karto, nes šio teroro neįmanoma išvengti. Toks ir yra dabartinis šios civilizacijos veidas.

Vis dėlto nenorėčiau baigti beviltiška gaida. Mums, lietuviams, būtina kelti šiuos uždavinius: atgaivinti tradicinės muzikos ugdymą nuo žemiausių iki aukščiausių grandžių; puoselėti Dainų švenčių tradiciją ir nacionalinę kompozicijos bei atlikimo mokyklą, ypač – chorinę muziką. Tai reikalinga tam, kad, pasibaigus tamsiesiems amžiams, būtų iš ko atgimti ir kurti savo tapatybę. Mes turime ne tik pagrindus (visa plejada klasikų, gausa muzikos kolektyvų), bet ir genijų, kuris pranoko savo laikmetį ir suteikė mūsų tautai viziją ir kryptį. Tai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kurio priesakais būtina vadovautis, pirmiausia nuoroda į liaudies kultūrą kaip esminę įkvėpimo ir psichologinių archetipų versmę. Čiurlionis pranoko savo epochą šimtmečiais ir per trumpą gyvenimą spėjo užčiuopti ateities muzikinės kalbos branduolį, formules, garsinį kodą. Tai tikslinga ir, drįsčiau sakyti, dieviška malonė mums – kaip pažadas ir liudijimas, kad tą ateitį turime.

Todėl viltingai tikiuosi, kad dar bus apie ką rašyti, recenzuoti, ką paskatinti, pabarti ir kuo pasidžiaugti.

Vietoj epilogo:

„Nuo ryto lig vakaro, vėl iki ryto.

Taigi sau važiuoju ir žiūriu: pasaulis

Toks nuostabiai jaunas ir kupinas saulės.“

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Laiškai Sofijai

 

2026 kovo 8 d.