Kaip posthumanizmas keičia žmogaus santykį su pasauliu?
Anksčiau mėginome apibrėžti vieną populiariausių dabarties filosofinių, mokslinių ir politinių krypčių, transhumanizmą kaip sudedamąją posthumanizmo dalį ir pastarosios ideologijos prielaidas. Posthumanizmo koncepciją sudaro ir antihumanizmo, metahumanizmo, naujojo materializmo kryptys, konstruojamos daugiausia kairiųjų filosofų. Vienos jų labai agresyviai kvestionuoja pačią žmogaus sampratą, kitos, priešingai, teigia, kad siekia atkurti prarastą žmogiškumą marginalizuotoms socialinėms grupėms. Tai tikrai svarbu, nes kritinės neįgalumo studijos labai populiarios. Tačiau įdomu tai, kad neįgalumas šiuo požiūriu tampa ne negalia, o galimybe, ir čia nuolat remiamasi Spinozos posakiu „mes net nežinome, ką kūnas gali“. Tuo tarpu įgalumas, tai yra, sveikas žmogus, tampa ribojančiu veiksniu, kuriam net nukalta sąvoka „įgalizmas“ (ableism). Bet tas humanizavimas yra įdomus reiškinys, nes faktiškai siekia net ne sulyginti įgalų ir neįgalų, o neįgalų, bet kurią marginalizuotą grupę, diskriminuojamą religiniu, rasiniu ar lytiniu pagrindu, padaryti atskaitos tašku, ir tai tampa išvirkštine diskriminacija.Tai, kas istoriškai tūkstančius metų egzistuoja kaip sveikos ir bazinės visuomenės duotys, tampa nereikšminga, antraeiliška ir turi ištirpti naujoje radikalaus posthumanizmo tikrovėje, pirmiausia virtualioje. Mes aiškiai matome, kaip netenka balso tradicinės religijos (krikščionybė, Baltų tikėjimas ir manytina kiti pasaulio gamtameldiški arba prigimtiniai tikėjimai, Tibeto budizmas ir kita), tradicinis moters ir šeimos vaidmuo. Kita vertus, neįgalieji Lietuvoje ginami dar menkai, o jų atžvilgiu pasitaiko diskriminacinių įstatymų. Gali būti, kad šios progresyvios posthumanizmo kryptys, ginančios mažumas, į Lietuvą dar neatkeliavo arba yra politiškai selekcionuojamos.
Klausimas, kuris šiandien yra svarbus ir mes jį aptarsime, yra ne pats transhumanizmas ar posthumanizmas kaip toks, bet jo santykis su klasikine filosofija kaip mokslu, kuris siekia ne įrodinėti, bet klausti, ir tie klausimai visada susiję su žmogaus santykiu su visata ir būtimi bei tuo, kas tą santykį įgalina.
Nuo Apšvietos (vadinamojo švietimo amžiaus) iki moderniosios filosofijos įvyko posūkis, ir jo pradžia sietina su Friedrichu Nietzsche. Tai posūkis nuo racionalaus ego, cogito, į valią (will to power). Iš transcendentinio lygmens pasukama į politiškai konstruojamą vertinimą, iš objektyvaus pasaulio kaip kosminės būties atsinaujinimo sampratos – į subjektyvų antžmogio (übermench) radimąsi. Šiuo diskursu Nietzsche ištrynė ribas tarp griežto filosofijos apibrėžimo ir literatūros teorijos ir praktikos. Pakito žmogaus, kaip racionalios esybės, apibrėžtis. Atsivėrė durys metakalbai, kada pasitelkiamos psichologinės, ontologinės ir praktikologinės prielaidos.
Dar prieš šimtą metų iki jo Immanuelis Kantas kritikavo Apšvietos pretenzijas į epistemologiją (arba gnoseologiją, pažinimo mokslą: kuo žinojimas skiriasi nuo tikėjimo, ar pasaulis pažinus, kaip jį galima pažinti), grindžiamą protu ir siekį įveikti objekto ir subjekto perskyrą. Ši įveika yra vienas pagrindinių posthumanizmo tikslų. Apšvietos krizė persikūnijo į nūdienos mokslo technologizavimą. Pasak Martino Heideggerio, tai buvo natūrali racionalizmo epistemologijos pasekmė ir filosofijos pabaiga, žengiant į manipuliatyviai tvarkomą mokslo technologijų pasaulį ir visą sociumą. Filosofijos pabaiga reiškia „mąstymą, grindžiamą vakarietiškomis vertybėmis“ (šiuo metu ir matome šios epistemos – supratimo sistemos – išsklaidą). Mąstymo redukavimas, arba supaprastinimas veda į apskaičiuojamą mąstymą ir instrumentalizuojamą pasaulį. Taigi atsakant į klausimą, žmogaus santykis su pasauliu tapo vienmatis ir instrumentalizuotas.
Vienmačio pasaulio kismas
Nietzsches ontogenetinis principas įgalino tapsmo filosofiją, kuri kartu su Charleso Darwino natūralios atrankos teorija pagrindė XX ir XXI amžių evoliucijos sampratą, eugenikos, medicinos, technologinių proveržių, industrijos ir visuomenės radikalius virsmus. Po Heideggerio žymų indėlį padarė Henris Bergsonas, sąmoningai įvedęs subjektyvumą; evoliucija pagal jį yra kūrybiška ir įima subjektyvius sprendimus. Daugumos subjetyvumas apibrėžia kolektyvinį tapsmą, o ką galima išgyventi asmeniniu tarpsniu, gali būti perkelta į kosminę trukmę. Vietoj cogito ergo sum siūloma nauja episteminė prasmė, trukmės intuicija. Bergsonas įvedė intuityvų principą elan vital, prieinamą visiems sąmonės lygmenims. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo sprogusi technologinė revoliucija, kurios sąlygomis gyvename iki šiol, pakeitė žmogaus santykį su filosofine mintimi. Reaguojant į mokslo hegemoniją ir jo mechaninę statistinę žiūrą, filosofija tapo socialine kritika. Pavyzdžiui, Gillesas Deleuze‘as ir Felixas Guattari kovoja su kapitalizmu, konstruodami politinius įrankius anarchistinėms visuomenės sąlygoms. Posthumanizmo autoriai ištisai užsiima kritika, o iš filosofijos paima tai, kas gali būti pritaikyta jų diskursui. Taigi jų konstruktai yra selektyvūs.
Globali slinktis reikalauja vis daugiau gebėjimo sintezuoti mintį, atrasti bendrus vardiklius, kurie padėtų sumažinti tarptautines įtampas, padėtų įvesti taiką. Skirtingai, nei vakaruose, rytuose, o konkrečiai Indijoje, filosofija ir religija nebuvo atskirtos ir nagrinėjo tuos pačius klausimus holistiškai – visuminiu požiūriu. Vienas įdomiausių mąstytojų, indų nacionalinio išsivadavimo lyderis ir poetas Aurobindo Ghose‘as (Sri Aurobindo) buvo Heideggerio ir Bergsono amžininkas. Kadangi studijavo Kembridže, jis buvo susipažinęs su pagrindine Europos mintimi, Nietzsches antžmogio samprata, Darwino evoliucijos teorija, tačiau savo evoliucijos metafiziką Ghose‘as paėmė iš vedų ir upanišadų, jas kūrybiškai rekonstruodamas ir apvalydamas nuo lėkštų humanitarinių mokslinių interpretacijų.
Jo samprata skiriasi nuo populiarios Šankaros majavados teorijos ir yra įvardyta kaip neovedanta, arba visuotinė vedanta (pūrnavedanta). Aurobindo evoliucija yra sąmonės evoliucija, sąmonę suvokiant kaip nedalomą sąmonės, būties ir palaimos trejybės sandą. Savo įžvalgas jis siekė patikrinti praktiškai, ir čia atėjo į pagalbą tradicinė indiška joga. Įdomu tai, kad augintas kaip agnostikas ar bent jau ateistas, jis joga susidomėjo ketindamas jos galias panaudoti išsivadavimo kovoje už nepriklausomybę. Ši praktika lėmė tai, kad jis 1910 metais pasitraukė iš politinės kovos, užsidarė savo įkurtame ašrame Pondičeryje ir iki gyvenimo pabaigos rašė poetinius ir metafizinius veikalus, kuriuose pateikė žmonijos ateities viziją, ir ne tik joginiu, bet ir politiniu bei socialiniu požiūriais. Dar Vivekananda (1863-1902), o jį jis laikė dvasiniu mokytoju, teigė, kad „joga – tai pagreitinta evoliucija“. Tam tikra prasme Aurobindo yra vakarų ir rytų minties sintezės atstovas. Nietzsches, Bergsono ar Deleuze‘o sąmoningą evoliuciją ir kūrybingą tapsmą jis praplėtė, įtvirtino ir nuodugniai pagrindė, apjungdamas rytietišką jogą ir vakarietiškas ezoterines praktikas. Apie jo sampratą pakalbėsiu santykyje su posthumanizmo tendencijomis. O dabar apie tai, kas mano manymu sudaro pagrindinį iššūkį žmonijai.
Jeigu tikime, kad pasaulis pažinus tiek, kiek leidžia jį sukūrusi aukščiausioji galia, tai galima daryti prielaidą, jog jei mokslas ir padarys neįmanoma – viską ištirs, išsiaiškins, sukalkuliuos ir pavers instrumentu – tai vis tiek liks neištirta plotmė, kurią priimta vadinti dvasine, neišreiškiama, atgamtine arba transcendentine, tai yra tokia, kuriai būdingi dieviškieji atributai (amžinybė, nemirtingumas, begalybė, visiškas sąmoningumas, palaima, tiesa, grožis, šviesa ir kiti). Pagrindinis iššūkis yra tas, kad posthumanistai, bent jau bendradarbiaujantys su Pasaulio ekonomikos forumu, šią plotmę neigia, o kiti, atsargesni, Dievo sąvoką iškreipia arba paskandina miglose. Jų pozicija aiški bent tuo aspektu, kad jie Dievą žaidžia arba jį pakeičia, kurdami skaitmeninę religiją. Žymiai griežtesnę perskyrą tarp buvusio ir naujojo pasaulio brėžia ketvirtosios industrinės revoliucijos veikėjai ir visi, kas mėgina pasaulį „statyti atgal geriau“. Kadangi jie valdo pasaulio finansus, panašu, kad dienotvarkę įgyvendina labai sėkmingai. Kokiu būdu? Finansuodami visus pažangiausius mokslo tyrimus. Ir šioje vietoje norėčiau tiek iš filosofinės, tiek iš mokslinės pusės panagrinėti šią perspektyvą.
Raktiniu žodžiu pasirinksiu sąvoką „energija“. Mėginsiu atsakyti į klausimą, kas yra energija – ar grynai fizikinis dydis, ar jis turi kitas konotacijas, ir kaip energiją reikėtų suvokti kalbant apie tiksliųjų mokslų, fizikos, filosofijos ir religijos sąryšius. Vienas įdomiausių šios srities tyrinėtojų yra austrų kilmės amerikietis fizikas Fritjofas Capra, 1975 metais parašęs didžiulio susidomėjimo sulaukusią knygą „Fizikos dao: paralelių tarp šiuolaikinės fizikos ir rytų misticizmo tyrimas“ (The Tao of Physics: An Exploration of the Parallels Between Modern Physics and Eastern Mysticism). Ji sulaukė daug leidimų ir vertimų, nes atkreipė dėmesį į tai, kad mokslas seka įkandin šventraščių ir atranda tiesas, kurias, tarkim, rytų išminčiai, daosai, brahmanai, jogai yra seniai atradę ir įgyvendinę. Indų kosmologijoje pirmykštė energija, tapas, sukūrė pasaulį. Žinoma tiesa yra tai, kad kundalinė, indų praktinėje tantrinėje jogoje atliekanti apvalomąsias ir išlaisvinančias funkcijas, kurios įgalina adeptą susijungti su Dievu, yra subtiliajame kūne veikianti energija. Bizantijos krikščionių hesihastų tradicijoje Dievas yra pati energija, nedaloma nuo jo esmės. Aurobindo Ghose‘o sampratoje materija, protas ir gyvybė yra trejopai suformuluota energija, trejopas vedų rišių pasaulis. Pats daiktų principas yra formuojantis energijų judėjimas. Sąmonė yra sąmoninga energija, ir nuo jos lygmens priklauso žmogaus išsivystymo laipsnis.
Jeigu pažiūrėtume į viso pasaulio mistines tradicijas, visur rastume tą patį energijos principą. Šias energijas pažaboti ir pajungti savo tikslams ir užsibrėžė naujojo pasaulio kūrėjai. Taigi klausimas apie pagrindinį iššūkį yra toks: ar žmogus turi teisę savintis dieviškąsias kosmines energijas, jomis manipuliuoti ir sukurti paralelinę virtualią visatą, ar tai atitinka Dievo tikslus? Kasdien vyksta greitas mokslo išradimų pritaikymas praktiškai, tai anksčiau ar vėliau palies kiekvieną iš aštuonių milijardų. Posthumanizmo grupės yra įkūrusios savo organizacijas, ir iš jų tinklalapių galima pamatyti, kad tai didelis dabarties ir ateities verslas.
Atsirandantys pavojai
Yra toks sąmojingas indų posakis: „Dieve, padėk, bet ne per daug“. Sykį karys bėgo nuo priešo, bet niekaip negalėjo užšokti ant žirgo ir pradėjo melstis: „Dieve, padėk“! Jis taip karštai meldėsi, kad Dievas jį kilstelėjo taip stipriai, jog jis nusileido ne ant balno, o kitoje žirgo pusėje, ir tada jį priešas pasivijo ir paėmė į nelaisvę. Tai pavyzdys, kaip geras akstinas praktiškai gali virsti meškos paslauga. Žmogaus sąmonė, bent jau kolektyvinė, niekada nebūna išsivysčiusi tiek, kad visiškai įvaldytų jam suteiktas priemones ar išradimus. Kaip ir vaistas, kuris gali būti ir nuodas, jei neteisingai panaudojamas ar dozuojamas, ir technologijos gali daryti tiek gera, tiek bloga. Šiuo atveju rizika yra didelė, nes nuotolinės tehnologijos tokios sudėtingos ir subtilios, jog netinkamai subalansavus ultragarso dažnį ir amplitudę į neuroną, arba tiksliai nepataikius į vietą, smegenys gali būti negrįžtamai pažeistos, ir tada, pavyzdžiui, jūs būsite ne išgydytas nuo Parkinsono ligos, o ja susirgsite. Tai kaip atverta Pandoros skrynia, ir nežinia kiek pastangų reikės, kad viskas būtų sukontroliuota. Kita vertus, šios galimybės tokios neišmatuojamos, kad nėra abejonių, jog tyrimai bus daromi nepaisant nieko. Žmogaus smalsumas yra beribis, kaip ir noras viską valdyti, todėl apie pavojus bus nutylima tol, kol bus galima, apeinant sveiką nuovoką. Juk logiškai mąstant jau dabar aišku, kad patekusios į juodąją rinką technologijos bus sunkiai kontroliuojamos. Jau dabar kibernetinių nusikaltimų beveik neįmanoma išaiškinti, o skaitmeninis nusikaltėlis yra nepagaunamas. Visiškas suskaitmeninimas nusikaltimą padarys tobulą. Todėl akivaizdu, bent jau mąstančiam žmogui, kad šis procesas nėra begalinis ir vieną dieną arba bus sustabdytas, arba sugrius pats. Aurobindo Ghose‘as (Sri Aurobindo) apie tai yra pasakęs: „Tada, kai žmogus pastatys šį statinį, užteks vieno bakstelėjimo pirštu, kad jis sugriūtų“. Žinoma, tai nereiškia, kad nėra ir kitų išeičių, bet jos priklauso nuo sąmoningiausios žmonijos dalies veiksmų.
Žmogui iš prigimties patinka iliuzijos, triukai, visokios rūšies magijos, jį nesunku apgauti, tuo ir paremta visa apgaulės industrija. Šiandien vaikai yra priklausomi nuo kompiuterinių žaidimų ir interneto, kuris pateikia labai daug tokios rūšies pramogų nesuprantant, kad tai jį programuoja. Pagrindinis melo elementas yra tas, kad sakoma, jog tai savaiminė kone gamtinė eiga, kad tai nulemta, kad žmogaus valiai čia nėra vietos, – viskas yra aklas determinizmas. Tačiau esminė žmogų nuo kitos gamtos skirianti ypatybė ir yra jo laisva valia, intelektas ir santykis su pasauliu pripažįstant aukštesniąją valią, kuri yra dieviška.
Šia prasme, nors žmonės išoriškai panašūs, bet pagal dvasinį energetinį išsivystymo lygmenį itin pažengę žmonės nuo bazinio žmogaus jau dabar skiriasi turbūt labiau, nei bazinis žmogus – nuo aukščiausio gyvūno. Dvasine veikla užsiimantys žmonės, visų konfesijų ir religijų, per amžius siekė išlaikyti savo asmens laisvę ir neliečiamumą, sukūrė tvarką ir nuostatus, kurie apibrėžia jo lojalumą Kūrėjui, Viešpačiui ar Absoliutui. Klauzūra, apeigos, malda, įvairios kitos priemonės ir yra skirtos jį apsaugoti nuo pasaulio įtakų. Save suvokdamas kaip būtybę, kuri siekia tapatumo, arba komunijos su Dievu ar jo kitomis hipostazėmis (vieniu, intelektu, siela), vienuolis ar religingas žmogus lavina savo galias ir stengiasi kūrybiškai, dinamiškai ir valingai (prisiminkime Nietzschę ir Bergsoną) išreikšti savo santykį su kuria nors viena dieviškųjų formų – transcendentine, kosmine arba asmenine. Adeptas sąmoningai renkasi atsiskyrimą tam, kad išorinės įtakos turėtų kuo mažiau poveikio jo brendimui ir savidisciplinai.
Globalus kibernetinis tinklas, internetas, išmanieji įrenginiai šią privilegiją būti nepriklausomam verčia nieku. Ką hipotetinio pasaulinio neurotinklo atveju regime? Tai, kad aspirantui būtų atimta laisva valia ne tik rinktis, lemti savo likimą, bet būtų apribojama ir koreguojama jo kiekviena gyvenimo sekundė, jo judėjimas būtų prognozuojamas kaip žaidimų lentoje, ir tai atliktų ne geroji dvasia, o dirbtinis intelektas ir kažkas, kas valdo superkompiuterį. Mažų mažiausiai jo energijos būtų pasisavintos ir moduliuojamos. Tai būtų intervencija į kūną ir visa, kas žmogų daro žmogumi. Kitaip, nei distopiniu košmaru to nepavadinsi, nes bet kuris tikintysis pasakys, kad tai prieštarauja ne tik visuotinėms žmogaus teisių normoms, bet ir Dievui bei pačiam pasaulio tikslingumui, jo prasmei.
Kam tarnauja tokia technologinė pažanga?
Blogio, neišmanymo ar vadinamųjų demonų, asurų pasaulis egzistavo nuo pradžių pradžios, tai liudija visų laikų šventraščiai. Šis klausimas labai svarbus, nes norint suvokti reiškinį, reikia matyti jo visumą. Šiuo atveju taip pat bet kurį visuomenės pokytį reikia matyti kaip matomų ir nematomų reiškinių sampyną ir tarpusavio sąveiką. Galima sakyti, kad tos pasenusios galios tapo modernios ir veikia dabartinėmis priemonėmis. Jos nenori trauktis, o jų dievai, anot Aurobindo Ghose‘o, žino, kaip persikelti iš vienos epochos į kitą (transmigrate). Tarkim, visa, ką žmogus savo pastangomis pasiekė dieną, gali būti sunaikinta ir perdaryta nakties metu, miegant, nes sąmoningos rezistencijos nelieka, o pasąmonė tampa atvira bet kuriai įtakai. Tačiau vienas dalykas, kai adeptas kovoja su klasikiniais gundymais ir piktuoju dvasinėje plotmėje, o visai kitas, kada jis programuojamas ar hipnotizuojamas galbūt visai negeranoriškų personų. Tam, kad tą pamatytume, kad suvoktume, kaip viskas veikia, reikia turėti atitinkamų žinių arba gauti Dievo malonę. Daug ką galima matyti ir plika akimi, todėl daug žmonių sako, kad gyvename apokalipsės laikais. Tarkim, yra toks Netflix serialas „Magai“. Jie turi „žvėrį“, tai yra S.AT.A.N. ginklų sistemą, kuri per ūžesius galvoje žmonėms įteigia, kad jie nusižudytų, o jų naudojama magija herojų žodžiais, jei gerai perprasta, yra mokslas. Tokie štai kuriozai. Tačiau fantazija ar mokslinė fantastika kaip ir pasaka veikia, ir jautrus žmogus gali pajusti atitinkamą poveikį. „Adamsų šeimynėlę“, „Harį Poterį“ ir kitą pramogų pasaulį galima priimti kaip šmaikščias, juokingas ar vaizdingas istorijas, o galima pamėginti įžvelgti okultinį turinį ir žinią, kurią jis transliuoja.
Nors tikintys mokslu netiki jokiu kitu turiniu ar tuo, kad filmai ar populiarioji kultūra gali turėti kitą tikslą, nei linksminti, neišsilavinimas nereiškia, kad to turinio nėra. Vadinamasis blogis savo savarankiškos egzistencijos neturi, jis yra dieviškosios kūrinijos dalis, ar veikiau, evoliucinis netyčinis padarinys. Jis turi savo uždavinį ir būtinybę. Tai žino ne tik vienuoliai ir dvasininkai, bet kiekvienas, mėginantis įminti visatos sandaros prasmę. Išvengti blogio neįmanoma, svarbu jį atpažinti. Ir svarbiausia suprasti, kad blogio kunigaikščių pretenzijos valdyti pasaulį yra apgaulė, nes jokios savarankiškos galios jie neturi arba ji yra apribota ir kažkada baigsis. Jų veikla melaginga, iškreipta, tamsi, atsilikusi ir ateities pasaulyje vietos jai nėra. Net jei jie iš neapykantos pasaulį sugriautų, Dievas sukurtų naują. Dievo saulės šviesoje ir visagalybėje jie atrodo kaip šešėlis, siauras būties pakraštys. Kad ir kokia galinga ir gožianti šiuolaikinė jų raiška, kad ir kokios tikros žmonių kančios, paklydimai, nelaimės, ligos, mirtis, jas reikia įveikti. Kito kelio tiesiog nėra. Yra toks posakis, kad geriau blogai atlikti savo karmą, negu gerai – svetimą. Tai reiškia, kad kiekvienam žmogui parengti jam skirti išbandymai, bet jų įveikimas atsispindi kosminėje sandaroje. Todėl nereikėtų primityviai galvoti, „už ką man Dievas siuntė nepelnytas nelaimes?“; priešingai, kuo brandesnis ir sąmoningesnis žmogus, tuo nuožmesnį puolimą jis patirs, bet tai vyks ne visai dėl jo paties, o dėl bendrojo gėrio ir Dievo tikslų. Ir ačiū Dievui, kad jo keliai nežinomi, todėl joks dirbtinis intelektas jų nesukalkuliuos.
Kodėl materialistai teigia, kad jokio Dievo nėra, ir mokslas jo neįrodo? Taip yra todėl, kad dar neištobulinti pojūčiai, galintys atpažinti jo esamybę. Kaip tik todėl mokslui prieinamas faktas, bet ne žinojimas, kaip ir kodėl. Galima ištirti Williamo Shakespeare‘o arba Wolfgango Amadeuso Mozarto fiziologinę veiklą, elektromagnetines, biologines ir chemines smegenų funkcijas, galima ištirti kiekvieną eilutę ar taktą, bet joks biofizikas, literatūrologas ar muzikologas nepaaiškins, kaip Shakespeare‘as sujungė žodžius, o Mozartas – garsus, kad jie tapo šedevru. Atskleisti gamtos dėsnius reiškia atverti medžiagos magiją, bet reikia žinoti, ką su tuo daryti. Kaip tik dabartinis mokslas rodo, kad nebegalima apie materiją galvoti, kad ji akla. Joje slypi galingos formuojančios jėgos ir energijos, ir jos yra sąmoningos. Kad fizikos išmanymas būtų išbaigtas, galbūt reikalingas antfizinis žinojimas apie energijas, kurių kitaip pažinti nepavyksta.
Mokslo proveržis toks galingas, kad jo vaisiais nori naudotis elitas, turintis valdžią ir pinigus, ir kuo daugiau svertų jų rankose, tuo mažiau laisvės lieka kitiems. Tačiau šį mokslo korpusą kūrė viso pasaulio talentingiausieji mokslininkai, tai bendras indėlis, todėl, kada kalbama apie naująjį pasaulį, ir pasiekimai turi priklausyti visai žmonijai. Taigi puikus naujasis pasaulis neišvengiamai ateina, ir koks tas puikumas bus, priklausys nuo žmonių sąmoningumo. Vyksta žūtbūtinė kova, jei taip galima pasakyti. O taikytinas principas turėtų būti kaip kokiame kalnų žygyje, kada vedlys prisitaiko ir saugoja patį silpniausią keliauninką, jei nenori, kad visa grupė pražūtų; tai tinka bet kuriai rizikingai veiklai, ne tik sportinei ar karinei. Netolygus visuomenių grupių, tautų išsivystymas su bauginančiu tikslumu lemia tai, kas vyksta šiandien.
Grįžtant prie posthumanizmo ir jo tikslų, jis naudoja visas kol kas stebuklu atrodančias formules ir idėjas, tokias kaip evoliucija, požmogio ar antžmogio atsiradimas, sąmonės tyrimai, kūno ir energijų įvalda, mirties įveika, telepatiniai gebėjimai ir panašiai. Vis dėlto nepaisant sąvokų, jo terminologijoje jos gali reikšti visai ką kita. Kvantinėje mechanikoje telepatija, telekinezė, autokinezė, bilokacija, levitacija, kvantiniu būdu susietų esybių superpozicija ir daugybė kitų paslapčių jau yra įmintos ir įrodytos. Mokslo atradimai gana tiksliai atspindi tai, kas nuo neatmenamų laikų egzistuoja kaip ezoterinės šventikų saugomos žinios. Dabartinė raida, kai galingos mokslo žinios neapsaugotos nuo patekimo į netikusias rankas, patvirtina įprastą praktiką jas ginti nuo žemo sąmonės lygmens individų. Pasak indų, šiuo kalijugos laikmečiu vyrauja šūdros (žemiausios kastos) valdžia ir mentalitetas, todėl ir matome šios demokratizacijos padarinius. Tik tada, kai sakralinės žinios yra sąmoningiausiųjų rankose, pasaulis yra saugus. Sąmoningiausių ne vien proto ir išsilavinimo, o dvasios ir sielos brandos prasme.
Manyčiau, jog kai kurie posthumanistai šiuolaikinėmis priemonėmis siekia tų pačių senų tikslų – valdžios, kontrolės, pelno, malonumų, nes, tarkim, skaitmeninė vergovė taip pat yra vergovė, tik jau globali. Paradoksas, kad mokslo tyrimai yra finansuojami iš visų žmonių mokesčių, bet jų rezultatais gali naudotis toli gražu ne visi. Pagerintas žmogus ar pažangiausias ligų gydymas ateityje taip pat gali būti prieinamas tik nedideliam nuošimčiui turtingiausiųjų, nors tradiciniai gydymo metodai greičiausiai bus visai išnykę.
Optimistinė Aurobindo Ghose‘o posthumanizmo samprata
Jeigu mąstome apie vieną akivaizdžiausių transhumanizmo silpnųjų vietų, – jo mechaniškumą ir dvasinio prado atmetimą, – galime pamėginti ieškoti atsvaros tokiam redukuotam žvilgsniui. Viena rimčiausių ir nuodugniausių žmonijos ateities vizijų yra Aurobindo Ghose‘o neovedantinė doktrina ir integralinė joga: daugiau tokio istoriškai pagrįsto, plataus, drąsaus ir išbaigto iki detalių futuristinio projekto niekur neaptikau. Iš XX a. pirmosios pusės mąstytojų jis vienintelis tokiu mastu apmąstė tas pačias idėjas apie energiją, evoliuciją, sąmonę, mokslo vaidmenį, žmonijos raidą ir jos ateitį. Jo mintis apie antžmogį (superman), kuris išsivaduoja iš proto ribotumų ir pakyla iki antprotinio lygmens (supermind), universalizuoja dvasinius potyrius ir gali valdyti jėgas įgijęs dvasinį žinojimą, yra kilęs iš vedantos, tačiau jis nuėjo toliau, numatydamas, kad dabartinėje evoliucijos fazėje žmogus tėra tarpinė būtybė, ir kad jai lemta pakilti aukščiau, kad turi atsirasti naujos, tobulesnės rasės; vieno išminčiaus pasiekimai turi tapti daugelio pasiekimu. Pagrindinis skirtumas, kuris jo antžmogį skiria nuo vitalistinio ar mechanistinio posthumanistinio esinio, yra tas, kad vystosi žmogaus sielinė esybė, kad evoliuciją gamtoje/prigimtyje atlieka sąmoninga energija, čit-šakti, kuri yra viena iš dieviškosios triados dalių. Tai neturi nieko bendra su virtualiu ar kitokiu super robotu. Jo integralinė joga labai sudėtinga, bet ji atsako į klausimą, kaip konkrečiai vyksta kaita ir prigimties perkeitimas, kas yra tie sąmonės lygmenys, kas yra autentiškas žinojimo mirksnis, proveržis, nušvitimas, tiesa, kaip veikia gamtos dėsniai. Jo vizija yra logiška ir optimistinė. Ji nurodo kelius į tikrą laisvę, savižiną ir savivaldą.
Iš tiesų žmogus turi pranokti pats save, jei nori išeiti iš šio užburto gėrio ir blogio dualumo rato. Juk matome, kaip moralė ir etika yra bejėgė prieš nusikaltimą, o doras, nuoširdus ir sąžiningas žmogus nuolat tampa auka, jo darbo vaisiai – grobiu. Toks ribotas, koks jis yra dabar, individas iš principo negali nei atsakyti tuo pačiu, nes nebebūtų nei doras, nei sąžiningas, nei pasipriešinti kažkuo stipresniu. Žmonija neišrado jokių priemonių pasipriešinti destrukcijai, tik kalėjimą. Aurobindo Ghose‘as moko, kad tikroji laisvė, lygybė ir gėris gimsta iš vidinės tapatybės su dieviškuoju žinojimu, bet ne iš išorės. Išorinis, mechaniškas žmogus ir sociumo gerinimas iš principo yra nepilnas ir problemų neišsprendžia. Virtualus pasaulis apskritai yra maja, iliuzija, jei jo esybės neturi dvasinio ir sielinio prado. Todėl jo ateities vizijoje visa tai apskritai nevaidina jokio vaidmens.
Norėdami judėti į priekį, žmonės pirmiausia turėtų patikėti posthumanizmo lyderiais, kurie teigia, kad „ateitis jau įvyko“, ieškoti žinių apie naujausius mokslo pasiekimus. Jų yra apstu, jie internetu prieinami visiems. Sąlyginė kova tarp gėrio ir blogio, populiariai atstovaujamų angelų ir demonų, persikelia į žmogaus protą; tai tikrąja žodžio prasme yra kognityvinis karas, apimantis visas gyvenimo sritis. Penktosios generacijos karyba vyksta protuose, ne teritorijose. Kontroliuoti mąstymą reiškia kontroliuoti viską. O kalbant apie dvasinę, filosofinę ir religinę sferas, padėtis yra dar rimtesnė ir svarbesnė, nes pagrindiniai veiksmai ir potyriai vyksta pakitusios sąmonės būklėje, nesvarbu, miegant ar medituojant, kada informacija gali ateiti ir iš aukštesnių, ir iš žemesnių lygmenų. Proto tyla yra esminė tobulėjimo sąlyga, bet ji neįmanoma prisijungus prie neuralinko ar sintentinės telepatijos atveju.
Antra, jeigu žmogus suvoks, kad jis turi laisvą valią ir niekas jokiu pretekstu negali iš jo atimti šios ir kitų prigimtinių teisių, jis pradės reflektuoti, apmąstyti tai, kas vyksta jame ir pasaulyje ir nusistatyti tinkamą atspirties tašką, teisingą santykį su prievarta, neteisybe, vilionėmis. Jis visai kitaip žvelgs į kančias, nelaimes, ligas, bet kurį „bepriežastinį“ atsitikimą, nes žinos, kad ne visada yra jų autorius, ir tada kovos, net jei ir beviltiškai, o pergalė bus jo jei ne šiame, tai kitame gyvenime. Toks žmogus net konclageryje ar karo lauke išliks susitelkęs ir sugebės išlaikyti žmogiškumą, galbūt tai net paspartins jo sielos plėtrą. Kasdienos lygmeniu tik menas, aukštoji kultūra gali padėti išlaikyti savo tapatybę. Reikia kuo ilgiau būti toje terpėje, kuri ugdo ir praturtina dvasią. Tai, kas jau žmonijos sukurta, yra neįveikiama titanams. Jeigu jūs klausotės Olivier Messiaeno ar grigališkojo choralo, indų ragos, skaitote Shakespeare‘ą arba žiūrite Renesanso dailę, būkite tikras, kad tuo metu laimėjote dar vieną brangią gyvenimo akimirką.