Daiva Tamošaitytė Dailės parodų rūmuose 1988 m. Algimanto Žižiūno nuotr.
Viena ateina iš Žinojimo, kita – sulig Neišmanymu; šį mokymą suteikė išminčiai, kurie Tai atvėrė mūsų supratimui.
Iša Upanišada, 10 ištara
Tai veiksmas, kurį kaip stebuklingą vaistą vartoja iliuzinę tikrovę aiškinantys ir podraug ją kuriantys virtuozai, pradedant filosofais, kultūrologais ir baigiant menininkais. Meno kūriniu arba jo kritika mėginama išardyti tikrovę, nes be šio akto, neva, jos suprasti neįmanoma. Naujasis burtažodis iš tiesų visai nenaujas reiškinys: dekonstrukciją, arba išardymą, homo sapiens savo veikloje vartoja nuo neatmenamų laikų: tai toks analitinis metodas, kuris mąstančiai būtybei įgimtas iš esmės; tatai rodo vaikų žaidimai. Mūsų suaugęs mąstytojas, kaip vaikas, mėgina išardyti laikrodį, tikėdamasis suvokti, kaip jis veikia. Vaiką ir suaugėlį teskiria tai, jog pastarasis išardytą laikrodį pateikia kaip galutinę tikrovę, jo netaiso arba tyčia supainioja detales, nors laikrodis ne tik nebeprimena laikrodžio, bet, savaime aišku, nebeina, ir todėl nepaaiškėja, kodėl jis neina ir kaip galėtų eiti, jei būtų vėl teisingai sukonstruotas, tai yra, sudėtas. Taigi kyla klausimas: ar dekonstrukcionizmas dabar tapo vertingesnis už konstruktorių ir patį konstravimo veiksmą? Ar ardyti tapo prasmingiau, negu lipdyti? Ar mėginimas leisti suvokėjui “pačiam” atlikti elementarų jungimo, kitaip sakant, patį svarbiausią kūrimo darbą nėra kūrybinio neįgalumo apraiška, o gal tai tiesiog akių dūmimas, nutylint, jog detalių kiekvienas ir taip gali prisirinkti – jų pilnos kultūros pakampės.? Ardymas yra iš tikrųjų vienas didžiųjų kosmoso sąrangos procesų, tad jį reikia, matyt, ne peikti, bet pasistengti išvysti savo vietoje. Michelangelas dekonstravo lavonus, kad, pažinęs atskiras žmogaus dalis ir jų darnos mechanizmą, šį žinojimą pateiktų aukštesniu pavidalu; bet kuris muzikologas, nagrinėjąs muzikos kūrinio periodus, sakinius ir kitokius struktūros darinius, poetikas, įsigilinęs į eilėdarą, irgi atlieka natūralų pažinimo darbą, tačiau kūrinio poveikio paaiškinti vis tiek negali, nes kūrinys kaip visuma yra ne analizės ar sintezės padarinys, o kažkas daugiau.
Žmogus, iš visų kūrimo veiksmų pajėgus atlikti tik ardymo veiksmą arba suteikiantis jam nederančią reikšmę, iš esmės teigia infantilios regresijos stadiją (grįžimo į kūdikystę ar vaikystę būklę). Jis sako: man ši tikrovė atsibodo, aš ją išardysiu. Besimėtantys sraigteliai bus mano tikrovė. Kaprizingas vaikas! Paskui tokį veiksmą jis perforuoja, tai yra, suteikia jam baigtinumo, išbaigtumo vardą ir taip mėgina suklaidinti tikrovės reginio ištroškusius nežinančiuosius. Tačiau kuo daugiau skaidos, skyros, subyrėjimo, tuo daugiau tamsos, apgaulės, netikrybės ir neaiškumo. Todėl dekonstruojama tikrovė, net jei ji yra pirmiausia proto tikrovė, tolydžio tampa netikrove, jos regimybe, iliuzija, tampa tuo, ką norėtų paneigti ar sutriuškinti, ir galop baigiasi visiška nesąmone, melu, tamsybių apoteoze, šviesos ir žinojimo priešybe. Išnarstomas (dekonstruojamas) mąstytojas, mąstymo objektas (laikrodis, arba realybė), pats laikas. Absoliučia prasme dekonstrukcija yra grąžos veiksmas, gręžimasis į Neišmanymą (Avidya), galutiniame taške virstąs pačia Žinojimo (Vidya) priešybe.
2004 metų pavasaris