Daiva Tamošaitytė ir Amalis Kiranas (K. D. Sethna). Sri Aurobindo ašramas, Pondičeris, 1995 m. pavasaris. Daivos Tamošaitytės nuotr.
Mudu su Nirodbaranu kaip poetai augome stebimi kūrybiškos Sri Aurobindo akies. Kad ir koks grožis ir tiesa – ar, veikiau, tiesos grožis – sužydėdavo mūsų darbuose, už tai mes abu jam skolingi. Tačiau, nors gaminių privalumai gal ir panašūs, Nirodbarano „atvejo istorija“, pasitelkus jo praėjusios gydytojo karjeros sąvoką, yra nuostabesnė. Viena tai lėmusių priežasčių buvo būtent tai, kad jis iki atvykimo pas Sri Aurobindo buvo gryniausias medikas, o aš iš anksčiau turėjau tam tikrų poetinių pradmenų.
Tai, kad gydytojas pradėjo rašyti nepaprastas eiles vietoj įprastų receptų, yra būdingas aurobindiškas reiškinys, kuriam mano žiniomis nėra jokio atitikmens, išskyrus kitą metamorfozę – matematikos logiko Džono Čadviko virtimas „Ardžavananda“ [1], dinamiškos okultinės regmės bardu netrukus po to, kai jis prisijungė prie Sri Aurobindo ašramo ir gavo naują vardą.
Yra dar vienas skirtumas tarp dviejų perkeičiančios Sri Aurobindo jėgos pavyzdžių. Nirodbaranas dažnai tapdavo grynu tarpininku, per kurį keἶstos poezijos rūšys liedavosi jam nežinant kur galva, o kur uodega. Žinia, tai, kam jis pasitarnavo kaip laidininkas, buvo kometos uodega, ne šios žemės puikumas, ir tikra dievystė regimai spindėjo už ar virš proto. Tačiau tikrasis pripažinimas atėjo tada, kai Mokytojas įkalė šiek tiek sutrikusiam mokiniui į galvą gerą žinią, jog jis parašė nuostabių eilių, nieko apie tai nežinodamas.
Daugelis poetų jaučiasi pakylėti iškart po to, kai ką nors sukuria, ir vėliau nedažnai suvokia, kad tai, ką jie palaikė nuostabybe, tėra vidutiniška. Nirodbaranas kaskart manydavo, kad, įdėjęs kalnus triūso, pagimdė tik pelę – kol Sri Aurobindo jam neatskleidė, kokį pilnakraujį garbinimo vertą kinkinį Ganešas įsitaisė savo vežimui (vāhanai), kurį Nirodbaranas palaikė vargše žiurke.
Poeto nežinojimas apie perteikiamą stebuklą buvo tik viena jo išgyvenamo neįprasto vystymosi ypatybių. Kità buvo tai, kad dažnai poema būdavo ne tik daug geresnė, nei jis galvojo, bet ir naujos rūšies, neįprasta versija to, kas šiuolaikinėje Europoje anuo periodu buvo pradedama įvardyti kaip siurrealizmas. Sri Aurobindo europietiškąjį siurrealizmą suprato bendrąja prasme esant tam tikru vizijų plano protrūkiu, kuriame logiškos jungtys retai aptinkamos įtaigiose, tačiau painiose kompozicijose. Nirodbarano siurrealizmo įvairovė buvo visiškai nesupainiota: ji krito ne iš kasdieniško vizijų plano, o veikiau per jį, ir jos pradmuo buvo švelni tviskanti paslaptis – vidinės joginės sąmonės dalis.
Tai tiek galiu pasakyti apie gluminančią jo darbo pusę. Buvo ir kita pusė, kurią Sri Aurobindo paslaptingai pakrikštijo „V. P.“[2], trumpiniu, reiškiančiu „viršprotinę poeziją“. Šitaip apibūdinama poezija kapsėdavo iš sąmonės lygmenų, niekada gausiai neatvertų didžiosios pasaulio poezijos. Jiems būdinga kitokia didybė, nei perregimas ar pinklus protinis įsivaizdavimas, džiugus ar stiprus gyvybinės jėgos regėjimas, banguotas ar tiesiaeigis švelniojo kūno stebėjimas. Tai nauja jėga, galinti parodyti platumą, gelmę ir švelnumą, kurią galime apibūdinti tik kaip tiesiogiai dvasinę, užuot dvasingumą išvertę į ryškią, bet kitą nei ji pati, kalbą. Nirodbaranas nebuvo labai vaisingas šios retos iškalbos prasme, bet jis pagauna autentišką gaidą pakankamai dažnai, kad ją padarytų pastebimu dėmeniu.
Amalis Kiranas (K. D. Setna)
Niekas iš mūsų be Sri Aurobindo bendradarbiavimo nebūtų tapęs savimi. Tačiau Nirodbarano „atvejo istorija“ yra veikiau išskirtinė tuo, kad daugelyje jo poemų Sri Aurobindo yra ne tiek įkvėpėjas, kiek bendradarbis: iš tikrųjų jis yra bendraautorius. Norėdamas pristatyti Nirodbaraną kaip autorių, Sri Aurobindo, ypač pradžioje, turėjo perrašyti keletą jo eilučių. Jis turėjo gydyti gydytoją, ir savo meistrišku prisilietimu visiškai atskleisti tai, ką naujokas matė tik iš dalies.
Paprastai naujokas apčiuopdavo tobulą išsireiškimą:
Ir pilki nuo laiko bokštai priešais vakaro gaisus
(And time-greyed towers against the evening sky)
arba:
Tiktai Tikėjimas išaukština Žiniją
Senoj šventykloj prieblandos mentõs.
(Only by faith the Knowledge is enshrined
In the ancient temple of the twilight mind.)
Tačiau čia mes dar kūrybinio protavimo valdose pusiau romantinės, pusiau religinės nuotaikos pagauti. Retkarčiais Nirodbaranas savais įjautrintais pirštais ištraukia nuostabią paslaptį: paprastą, tačiau užburiantį užkalbėjimą, tokį, kaip šis:
Po balta laiminga mėnulio akimi
(Under the white felicitous eye of the moon),
arba gilią pačios poetinės veiklos pajautą geriausiu būdu:
Ritminga ugnis kuri atveria slaptas duris
(A rhytmic fire that opens a secret door),
arba susižavėjimo įtampą, antlaikę įžvalgumu:
Gyvenimas, kuris yra gilus, platus kaip nustebimas…
(Life, which is deep and wonder-vast…)
Panašūs šedevrai bėgant laikui dažnėja, ir mes turime keletą pilnų poemų, rimtų arba nuotaikingų, kurioms reikėjo labai mažai pakeitimų. Tačiau ilgą laiką Sri Aurobindo turėjo įsikišti. Tai čia, tai ten reikėjo nedidelio pataisymo, kad ir šiai originaliai eilutei:
Milžinas erelis erdvėse susižavėjimo sklendžiąs.
(A giant eagle poised in realms of delight.)
Sri Aurobindo pakomentavo: „Gerasis Dieve, pone, šis anapestas antrojoj daly trūkčioja ir yra visiškai netinkamas erelio pozai“. Vos-vos pataisyta eilutė įgavo įkvėpimo numatytą tikro grožio išraišką:
Milžinas erelis sferose šviesos sklendžiąs.
(A giant eagle poised in realms of light.)
Ir netgi dar daugiau atveriantis taktas, leidžiant giliam paslaptingos Mūzos ketinimui surasti kelią į nepriekaištingą, glaustą stilių ir neišvengiamą metro ritmą, yra parodomas pataisytame pavidale sulyginus jį su originalu:
T
(O) tavo kūno silpnas murmesys vos girdimas nutrūksta,
K paskutinis
(Kaip) kario mirštančio pusiau ištartas žodis.
Your
((While your) body‘s faint murmur falls slowly heard,
A last
(Like a) dying warrior‘s half-spoken word.)
Sri Aurobindo atliktas kantrus ir prijaučiantis taisymo darbas yra pamoka visiems siekiantiesiems to, ką jis vadino „Ateities Poezija“ – ir šią pamoką jis duodavo pakartotinai su dosniu, progai tinkamu humoru. Šis humoras yra viena didžiausių Nirodbarano knygos vertybių, ir jos poveikis imliam skaitytojui gali būti ne mažesnis, nei viena iš jo pritrenkiančių eilučių:
Begalinio grožio pavidalai juokiasi tartum Aušra…
(Figures of infinite beauty laugh like Dawn…)
Daiva Tamošaitytė su Amaliu Kiranu 1998 m.
Vertė Daiva Tamošaitytė, 2024 12 25
Versta iš:Amal Kiran (K. D. Sethna), Foreword for Nirodbaran, In Fifty poems of Nirodbaran with corrections and comments of Sri Aurobindo, 1983
[1] Džonas Čadvikas (John Chadwick), t. p. Ardžavananda ( Arjavananda). Vardas sudarytas iš sanskrito žodžių ārjava (ardžava), kuris reiškia „nuoširdumą“, ir ānanda, „palaima“. Vert. past.
[2] „O. P.“ – Overhead Poetry. Vert. past.