Daiva Tamošaitytė. Šokio ir muzikos festivalis Kamban Kalai Arangame

 

Pietų Indijos Pondičerio miesto Meno ir kul­tūros departamentas šių metų sausio 23 – vasario 1 dienomis surengė šokio ir muzikos festivalį Kamban Kalai Arangame, miesto teatre, kuris tapo gruo­džio mėnesį Čenajuje, Tamil Nadu sostinėje, vy­kusio festivalio tęsiniu. Tai buvo puiki proga iš arti išvysti ir išgirsti kai kuriuos garsiausius Pietų Indi­jos klasikinės muzikos {karnataka) ir klasikinio šo­kio {bharat natyam) atlikėjus, o tarp jų – ir tokias muzikos ir šokio pasaulio garsenybes kaip šokėja Malavika Sarukkai, saksofonininkas Kadri Gopalnathas ir dainininkas Neyveli Santanagopalanas. Tačiau apie juos – kiek vėliau; pirmiausia keletą žodžių norėtųsi tarti apie pačią klasikinę indų mu­ziką, jos pagrindinius bruožus ir ypatybes, filosofi­nes ištakas bei vietą pasaulio muzikos raidoje.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog Lietuvoje, besiruošiančioje integruotis į Europos Sąjungą, iki šiol nėra nei vieno rimto orientalistikos centro ar instituto, akademiniu lygiu sistemingai remiančio Indijos bei kitų Azijos šalių klasikinės muzikos stu­dijas. Kitaip negu daugelyje pasaulio šalių, kurių muzikos akademijose dėstomi specialūs Azijos ša­lių muzikos kultūros, estetikos, teorijos ir istorijos kursai, praktikuojamos skambinimo įvairiais Rytų šalių klasikiniais instrumentais bei dainavimo dis­ciplinos, Lietuvos muzikos akademijoje ši studijų sritis atiduota Etnomuzikologijos katedros dispozicijon, kuri dėl visiškai objektyvių priežasčių ne­gali nei ideologiškai, nei materialiai suteikti, tar­kim, didžiuliam Indijos klasikinės muzikos korpu­sui deramą vietą bei statusą.

Be abejo, sąjūdis (prisiminkime kad ir Bėllos Bartoko inicijuotą etnomuzikologinį sąjūdį Euro­poje), paskatinęs Vakarų mokslininkus skverbtis į iki tol menkai tepažįstamą oriento kultūrą, prasidė­jo ne taip jau seniai, praktiškai po Antrojo pasauli­nio karo, tačiau jo intelektualinis poveikis Vakarų kultūrai buvo toks didelis, kad šiandien pagrįstai ga­lima teigti, jog Indijos klasikinė muzika, ilgą laiką buvusi teosofų, kultūros marginalų ar kontrakultū-ros atstovų vienu novatoriškos kūrybinės veiklos šal­tinių bei garbinimo objektų, o akademinio pasaulio laikoma veikiau elitinės kultūros egzotiška akciden-cija, nūdienos pasaulinės muzikos kontekste pagrįs­tai išsikovojo garbingą ir deramą vietą. Viena vertus, išsamios žinomų Vakarų muzikologų – tokių kaip Alainas Danielou ar Foxas Strangways‘as, nekalbant jau apie pačius Indijos muzikos pasaulio panditus kaip antai Raghava Menonas ar Svami Prajnanananda – ilgametės studijos ir mokslinių tyrimų darbai, paskatinę atmesti paviršutinišką ir romantizuotą XIX a. Indijos klasikinės muzikos sampratą, antra vertus, žymių Indijos muzikantų koncertai Vakarų Europos ir JAV koncertų salėse, daugeliui muzikos žinovų bei mėgėjų atskleidę iki tol gyvai nepatirtą šios muzikos grožį, savitumą ir kompozicinę sandarą, atitinkančią aukščiausius Vakarų es­tetinės sampratos krite­rijus, sukūrė puikias są­lygas pažinti ir lyginti iš­oriškai „priešingas” kul­tūras, ieškoti jų sąlyčio taškų bei bendradar­biauti įvairiose srityse. Šiandien nuo „The Beatles” iki Johno Cage’o nerasime beveik nė vieno žymaus moderniosios muzikos kompozitoriaus ar atlikėjo, kuris nebūtų studijavęs ar bent susipažinęs su klasikine indų muzika. Subtili budhizmo estetika, įvairių fi­losofinių vedantos mokyklų spiritualinės įžvalgos, mitai ir religiniai papročiai, atsispindintys tapybo­je, skulptūroje ir architektūroje, ragos komponavi­mo principai, laiduojantys tam tikrą improvizaci­jos laisvę, muzikos intuityvumą ir sugestyvumą, pa­galiau unikalūs iki tol mažai žinomų muzikos in­strumentų tembrai praturtino ne vieno kūrėjo vaiz­duotę ir išraiškos priemonių arsenalą. Daugeliui modernistų rimtos Rytų kultūrų, o ypač Indijos bei Kinijos, studijos padarė labai akivaizdžią tie­sioginę ir netiesioginę įtaką, padėjo rastis minima­lizmui ir įvairiems avangardiniams projektams.

Beveik visos didžiosios Indijos klasikinės mu­zikos mokyklos, arba gharanos, turi savo padali­nius ir studijų centrus visame pasaulyje; šis judėji­mas bei muzikos įrašų ir „Interneto” eros teikiami privalumai, kitos komunikacinės priemonės lemia tolydžio augantį žmonių susidomėjimą klasikine indų muzika tiek namuose, tiek pilnėjančiose kon­certų salėse. Pakankamai išprususi Vakarų publika jau pajėgi ne tik atitinkamai įvertinti Ravi Shankaro ar Ali Akbar Khano genialumą, bet ir pačią XX a. Vakarų muzikos plėtrą suvokti gerokai plates­niame, kultūrinių istorinių analogijų bei abipusės sąveikos apraiškų prisodrintame pastarojo laiko­tarpio kontekste. Juk jau Rabindranatas Tagorė (1841 -1941) į savo kompozicijas įvedė kai kuriuos vakarietiško harmonizavimo principus. Ypač daug šioje srityje nuveikė R.Shankaras. Galima būtų rasti išties nemaža tokio pobūdžio eksperimentavimo pavyzdžių – iš tiesų tikrų kūrybinių ieškojimų ir atradimų, padiktuotų vidinės paskatos pranokti ri­botas išraiškos formas, meistro pastangų pačias sub­tiliausias būties tiesas, bendras visoms tautoms ir kultūroms, išreikšti estetiniais grožio pavidalais. Todėl negalima nesutikti su Niranjanu Jhaveri, tei­giančiu, kad muzikoje, kaip jokiame kitame mene, nėra taip svarbu, iš kur į ją patenka naujovės, nes tai „praturtinantis, plėtojantis ir paįvairinantis gy­vuojančias tradicijas pozityvus atsinaujinimo veiks­nys” (Sri Suresh Chandra Dey, „The quest for music Divine”, New Delhi, 1998, p. 144.)

Akivaizdu ir tai, kad Indijos ir Kinijos klasikinė muzika jokiu būdu negali būti gretinama su, tarkim, Indonezijos gamelanu, Afrikos būgnų ritmais ar Aust­ralijos aborigenų muzikos etnosu, kadangi pastarieji pagrįstai priskiriami vadinamajai primityviosios mu­zikos oralinei tradicijai. Nors jų dėmesio centre įsi­tvirtinę panašūs mitai, pasak kurių, pagrindinė mu­zikos funkcija yra maginė, simbolinė ir, be estetinės, atl ieka aukščiausią dvasinės manifestacijos paskirtį, būtų didelė klaida nepastebėti, jog Indija bei Kinija yra šalys, sukūrusios be galo turtingas civilizacijas, jau ne pirmą tūkstantmetį (sic!) iki šių dienų tęsian­čias tas pačias klasikinės muzikos tradicijas. Išskirti­nis muzikos vaidmuo senovės Kinijos valstybės siste­moje, kaip ir senovės Indijoje vedų laikais, iš esmės atitinka jos reikšmę antikinėje Graikijoje, kurią puo­selėjo pusiau mistinė Pitagoro filosofijos mokykla. Faktas yra tas, jog Europoje vyksta ne tik etnomuzi-kinių kultūrų nykimas, bet ir skaudus klasikinės mu­zikos desakralizavimo procesas, kuris Europos rim­tosios muzikos elito atstovus verčia su nostalgija žvelgti „atgal į antiką” ir kalbėti apie dekadansą, eklektiką, postklasicizmą ir t.t. Tačiau mažai kas teikiasi pripažinti, jog po saule driekiasi ir kiti milži­niški „klasikinės muzikos kontinentai”, menantys ne tik Europos klasikinės muzikos šlovę, bet ir jos sau­lėlydį. Žinoma, kalbėti apie tikras dievų sutemas kla­sikinės Europos muzikos padangėje būtų ne tik aro­gantiška, bet ir faktai neatitiktų tikrovės (Jeigu kla­sikine muzika laikysime ne tik Bacho – ankstyvojo Beethoveno kūrybos laikotarpį, bet apskritai visą gyvai skambančią muziką, iki šių dienų tapusią „klasika”). Tačiau pripažinti tai, jog, be gerokai pakitusios Va­karų, pačiu gyviausiu, autentiškiausiu pavidalu eg­zistuoja ne viena ir ne dvi pasaulinės klasikinės mu­zikos tradicijos, vadinasi, pripažinti ir realią pasauli­nės muzikinės kultūros situaciją, ir visiškai kitokią jos rutuliojimosi perspektyvą XXI a. priešaušryje. Taip yra todėl, kad tajai situacijai pakitus, netgi ge­rokai pasikeitus, jokia pasaulinė kultūra nebegali tarp­ti izoliuotai viena nuo kitos, o neišvengiamas globa­linis požiūris kaip tik ir turėtų išryškinti esmines kiekvienos kultūros savybes ir padėti joms išlikti. Taigi vyksta tam tikras proporcijų kitimas. Pažinęs kitą, geriau pažinsi save…

Grįžtant prie aktualijų, logiškai prieiname prie neišsenkančios, galingos versmės, daugelį šimtme­čių gaivinusios indų muzikos dirvą ir išskiriančios ją iš kitų tarpo. Tai ne kas kita kaip dvasinio (ne religinio) prado absoliuti viršenybė, aptinkama ir pabrėžiama visuose rašytiniuose šaltiniuose nuo ankstyviausių traktatų iki šiuolaikinių recenzijų. Juk Višnu puranoje pasakyta.: „Kiekvienas garsas yra dalelė to, kuris Pats turi garso pavidalą”. Thyagaraja, Dikšitaras ir Syama Sastry yra vadinamoji di­džioji trijulė, kurių kritis – Pietų Indijos klasikinės muzikos pamatas. Indų muzikologai jauniems adi-kėjams nuolat primena, jog anie buvo ne šiaip sau kompozitoriai, bet išminčiai, šventieji, realizavę Dievą savyje ir dainavę ne dėl šlovės, titulo ar tur­to, bet stengdamiesi susitapatinti su Aukščiausiuo­ju, kurio buvimu nė akimirką nėra suabejoję. Jų kompozicijos – tai spontaniškas, dvasinis ir emo­cionalus pamaldumo, arba bhakti, pasireiškimas, ir net daugiau negu tai. Tokie meistrai kaip legendi­nis poetas Haridasa mieliau rinkosi ne karalių ma­lonę, bet laisvę, piligrimystę ir dainavimą papras­tiems žmonėms, o jų poezija ir muzika sušvytėda­vo transcendentine šviesa, pakylėdama klausytoją į didingiausias meno viršūnes. „Kai per koncertą skamba nama sankirtanam, veiksmingai pabrėžian­tis rečituojamus Dievo vardus, visa atmosfera būna taip persmelkta emocijų ir pamaldumo, jog beveik neįmanoma nepasinerti į tą maldingumo ir pagar­bos vandenyną”, – sako muzikos kritikas Sulochana Pattabni Ramanas. Karnatakos muzika pasižymi šimtais tūkstančių kompozicijų, kuriose garbina­mas ištisas indų dievų Panteonas. Tos dainos – tai ne paprastos dainos, bet maldos ir himnai, šlovi­nantys Visatos pilnatvę ir gėrį. Tyagaraja savo krityje „Sangita Gnabamu” kalba apie tai, kad muzi­ka, stokojanti pamaldumo, yra tuščia ir niekur ne­veda. O prisiminus Svamį Vivekanandą, kuris sa­kė, jog muzika yra aukščiausias menas, o tiems, kas tai supranta, ir aukščiausia Dievo garbinimo for­ma, indų muzikos sistemą iš tiesų galima vaizdin­gai palyginti su tiltu tarp jivatmos ir paramatmos, individualios sielos ir Dieviškojo Absoliuto. Tai tiek apie holistinę filosofinę prieigą, kurios reikšmę ugdant jaunąją kartą akcentuoja klasiki­nės muzikos specialistai, kartu iškeldami tradicinio muzikinio lavinimo pagrindų užtikrinimo, paramparų (mokyklų) tęstinumo būtinumą.

Fizikos ir matematikos principus pritaikius mu­zikai, ilgainiui buvo sukurta tvari sistema, o kiek­viena muzikos koncepcija ir jos įvairūs elementai buvo metodiškai išanalizuoti ir moksliškai apibrėžti. karnataka sangitam, Pietų Indijos muzika, nepaty­rusi Mogolų imperijos įtakos, ir šiandien reprezen­tuoja tikrąją senovės Indijos muzikos tradiciją, va­dinamą karnaparampara. Muzikos terminai, varto­jami apibūdinti kiekvienam jos aspektų, yra išrie­dėję iš pačių seniausių tekstų, kaip antai natyašastra (apie 400 m.p.Kr.) ir viduramžių traktatų. Kal­bant apie klasikinės indų muzikos koncertą, neiš­vengiamai tenka vartoti tokius žodžius kaip svara, tala, šruti ir daugybę kitų, kuriems ne taip paprasta rasti atitikmenis Vakarų klasikinės muzikos žody­ne, nes toli gražu ne visuomet jų prasmės atitinka viena kitą ir išreiškia žodžio esmę. Todėl ir būtina telktis į pagalbą sanskrito terminologiją.

Kiekvienas vokalinės ar instrumentinės muzi­kos atlikimas vertinamas pagal griežtus klasikinius kanonus. Sakoma, kad muzikos pavertimas vidine savastimi, jos „internalizavimas” leidžia jauniems mu­zikantams lengvai įvaldyti bet kokį stilių, išstudijuo­ti bet kurią mokyklą; tačiau tik fundamentalus tra­dicinis išsilavinimas įgalina juos pateikti inovacijų, kurios tas tradicijas praturtintų. Sausas, neišradin­gas muzikavimas lygiai taip pat nepageidaujamas kaip ir pernelyg laisvas, netikslus, neharmoningas vienos ar kitos ragos plėtojimas. Todėl atlikėjai ypatingą dėmesį skiria formos ir turinio vienovei, idant atliekamos kompozicijos interpretacija atitiktų muzikos standartus (t.y. formalųjį jos aspektą) ir podraug pa­kankamai įtikintų, sujaudintų klausytoją, neliktų vien blanki kūrybos imitacija.

 

Neyveli Santanagopalanas yra vienas tų atlikė­jų, kurio trykštanti originalumu individualybė at­meta bet kokią „muzikinio produkto gamybos” ga­limybę in toto. Atstovaudamas puikiai klasikinei mokyklai, jis kiekvieną koncerto akimirką yra ne­nuspėjamas. Kamban Kalai Arangame (sausio 31 d.) jis atliko keletą kriti ir ragų. Įspūdingas Neyveli balsas, puikiai išlavintas ilgai išlaikyti inspiruotas frazes, suteikė didelį estetinį pasitenkinimą tiek subtiliomis gamakomis ir žaibiškomis brigomis (pa­puošimais), tiek ir gilios ramybės kupinomis lyri­nių dalių nyasa svaromis (tęsiamomis nato­mis). Šis koncertas atskleidė įsidėmėtiną Neyveli intuiciją raga bhavai (nuotaikai). Išraiškinga atlikėjo gestikuliacija ir emocionalūs akompanuojan­čių muzikantų pertarimai solinių improvizacijų me­tu liudijo visišką Neyveli įsijautimą, meilę ir atsi­davimą. Nenuostabu, kad jo koncertai niekuomet nepalieka abejingų klausytojų, atsimokančių tuo pačiu, o ir pats Neyveli Santanagopalanas, nepai­sant jo jauno amžiaus, yra tikras karnatakos vokali­nės muzikos meistras.

 

Kadri Gopalnathas

 

Kadri Gopalnathas, tarptautinio lygio sak­sofonininkas, tapo festivalio artistiško spinde­sio paradigma (sausio 27 d.). Saksofonas iš pir­mo žvilgsnio, rodos, yra toks instrumentas, ku­ris visai netinka išreikšti vienos didžiausių mu­zikos sistemų aspektų visumą. Tačiau jeigu mu­zikoje iš tiesų egzistuoja enigma, jei yra švento­vė, į kurią įžengti gali tik nedaugelis, tai Kadri Gopalnathas būtent tas išrinktasis, kuris ne tik geba į ją įžengti, bet ir įvesdina klausytoją. Ste­bėtina Gopalnatho kompetencija ir meistrišku­mas atvėrė jo interpretuojamos klasikinės mu­zikos subtilybes spindinčiomis sancaromis, ryš­kiais greitais svarų pasažais. Neabejotina ir tai, kad jo originali asmenybė pranoko įprastas tra­dicines muzikos išraiškos formas. Įspūdingai eks­ponuodamas pagrindinius kalpanos (improviza­cinės muzikos) bruožus, ypač  layakari dalyse, neturinčiose griežto ritmo modelio, Kadri Go­palnathas atsiskleidė kaip tikras alankarikos (or­namentikos meistras), grakščias puošmenas įpin­damas į didingą kūrinio architektoniką. Kon­certe išgirdau labai ilgus tani avartanam epizo­dus, kurių metu ne tik mridanga, bet ir kanjira Gopalnathui akompanuojantys perkusininkai pateikė solines tablos traktuotes, nenusileidžian­čias Maestro nei išradingumu, nei virtuozine technika. Aukščiausia muzikavimo kokybė plius trykštantis humoro jausmas – štai kas įelektrino rasikas ir sukūrė nepakartojamą melaprapti (kon­certo atmosferą). Ko gera, niekam kitam, kaip K.Gopalnathui, tinka George’o Steinerio žodžiai: „Genialumo ir džiaugsmo derinys, jei jį pavyksta aptikti, prilygsta skandalui”.

 

Malavika Sarukkai

 

Dar keletas žodžių pasakytina apie klasikinį šokį, beveik kas vakarą matytą festivalio metu. Iš daugelio studentų pasirodymų mane sudomino kuchipudi stiliaus kūrėjo Dr. Vempati Chinna Sathyam mokyklos šokėjų trupės iš Čenajaus pa­sirodymas (sausio 30 d.), kurioje šoko ir jo sūnus su savo žmona. Jie parodė labai aukšto lygio  Andhra Pradešo suklasinto tradicinio dramos šokio cho­reografiją. Taip pat efektingas buvo Chitros Visweswaran vakaras (sausio 26 d.). Tačiau labiausiai išsiskyrė jauna šokėja Malavika Sarukkai (vasario 2 d.), kuriai, matyt, yra artimas apoloniškasis\klasikinis stilius; čia individualus spontaniškumas nė­ra skatinamas, idant šokis neprarastų aukščiau­sios meninės vertės; dionisiškasis, priešingai, leistų atlikėjai daugiau pasikliauti savo pačios vaizduo­te ir individualybe, tačiau tai prieštarautų pagrin­dinėms Bharat Natyam tiesoms. Juk, pasak Lilos Venkataraman, tobulo šokio geometrijos pieši­nio reikalaujama ne todėl, kad to reikia puristams, bet dėl to, kad bet koks nutolimas nuo esamų normų tik sumenkina šokio estetinį povei­kį. Griežtas klasicizmas regimai atitinka Malavi-kos idealą.

Taigi šis festivalis suteikė ne tik minčių, iš kurių išsirutuliojo šis straipsnis, bet ir viltį, kad kada nors Lietuvos teatrų scenose pražys klasi­kinės Indijos šokis, kad įstabi indų klasikinė mu­zika Lietuvos koncertų salėse skambės ir mūsų mieliems klausytojams. ■

1998 m.

PUBLIKUOTA: „Muzikos barai”